Birželio 25 – 29 d. Lietuvoje viešės garsus Japonijos Zen Meistras Taigen Šodo Harada Rošis, susitikinės su žmonėmis, ves atsiskyrimus, praves kaligrafijos pamokas, atidarinės Zen centrus. Visa detalesnė vizito programa bus paskelbta vėliau, o dabar susipažinimui trumpa Zen Meistro biografija.
Harada Rošis gimė 1940 m. rugpjūčio 26 d. Japonijoje, Naros mieste, šventiko šeimoje. Jis buvo trečiasis gausios šeimos vaikas: vyresnysis brolis ir dar trys mažesnės dukros buvo apsuptos šeimos šiluma ir meile. Jo vaikystė prabėgo įprastai: jis žaisdavo su savo jaunesnėmis sesėmis ir buvo labiausiai išdykęs: prasimanydavo įvairiausių būtų kaip papulti į kino teatrus už dyka ir pasižiūrėti savo mėgstamų nuotykių filmų. Šventykla buvo neturtinga, o laikai sunkūs ir neužteko pinigų tokiems dalykams.
Nors jo tėvas buvo Osho- san ir berniukas buvo auklėjamas budistų šventykloje, jaunasis Seicho nenorėjo būti budistų šventiku. Vaikystėje jis žavėjosi raketomis ir svajojo tapti pilotu. Paauglystėje galvojo apie psichologo profesiją, ir aistringai domėjosi žmogaus proto prigimtimi.
Šis planas staiga pasikeitė, kai vieną dieną Harados tėvas paprašė kažką nunešti į Myoshin- ji( Miošindži)- į centrinę jo šeimos šventyklą. Harados Rošio žodžiais tariant:*
„Buvo ankstus rytas ir autobusai sausakimši. Man reikėjo prasibrauti pro susigrūdusius žmones, kad galėčiau įlipti į autobusą. Paskui patekti į autobuso galą. Kai pagaliau atsidūriau gale, staiga atsiradau priešais žmogų, kurio buvimas mane labai sukrėtė. Jis buvo nepaprastai paslaptingas: jį gaubė kažkokia neapsakoma aura. Priešas mane sėdėjo garbaus amžiaus žmogus vilkintis šventiko drabužiais, su akiniais. Jis skaitė knygą. Iš jo sklido šviesa. Aplinkiniai žmonės palyginus su juo atrodė prislėgti savo rūpesčių ir minčių. Autobuse stovėjo jaunuolis, nemėgstantis budizmo, bet gyvenęs šventykloje , nes ten buvo gimęs ir vis dėlto pasijuto giliai sujaudintas šio inteligentiškai atrodančio vyriškio, tokio ramaus ir gilaus, kurio dvasia spinduliavo neapsakomai skaisčią šviesą. Kodėl jis taip skyrėsi nuo visų kitų žmonių, važiuojančių autobusu? Man niekada nebuvo tekę susitikti panašios asmenybės ir aš niekaip nesuvokiau, kuo jis taip mane įkvėpė? Ir štai čia mane pasigavo mintis ir aš panirau į apmąstymą, kodėl nenorėjau būti budistu ir tęsti to, kas man buvo lemta, galvodamas, kad šventyklos ir šventikai nekelia man jokio susižavėjimo, kol staiga šis paslaptingas asmuo išniro priešais mane visa savo gelme, kuris be abejonės, buvo šventikas. Kodėl jis pasirinko šį savęs realizavimo kelią? Aš buvau taip pakerėtas šio žmogaus ir tų minčių, kurias man sukėlė jo buvimas, kad jam išlipus, aš nusekiau iš paskos. Pasirodo, kad šis asmuo- Yamada Mumon buvo pakeliui į Reiun-in, į mažą budistų šventyklą Myashin-ji. Sekiau jį iki pat vartelių ir mačiau, kaip jis įžengia vidun.
Yamada Mumon Roši buvo zen meistras Tenryu-ji perdavimo linijos ir Kobės Shofuku- ji abatas. Jis taip pat buvo Reiun-in Myoshin-ji šventyklos filialo abatas ir Hanazono Rinzai Budistų universiteto prezidentas, kuriame jaunasis Harada ruošėsi mokytis.
Mūsų susitikimas atskleidė, koks menkas buvo mano supratimas apie budizmą. Suvokiau, kad, visiškai nieko nenutuokiau apie giluminį šios religijos aspektą. Nepaisant to, kad išaugau šventykloje, aš nusigręžiau nuo mokymų. Abejoju, ar būčiau tapęs vienuoliu, jei nebūčiau sutikęs Mumon‘o Rošio. Tai jo dėka pirmą kartą pamačiau, kaip žmogaus vidinės savybės gali apšviesti jo visą esybę. Aš ėmiau trokšti sužinoti daugiau apie mokymus, kurie taip nuskaistino Mumon‘ą Rošį.
Kai jaunasis Harada mokėsi Hanazono Universitete, pasimirė jo tėvas ir tuomet vyresnysis Harados brolis ėmėsi vadovauti šeimos šventykloje Naroje. Tai išlaisvino Haradą ir jis galėjo laisvai pasirinkti savo gyvenimo kelią. Baigęs universitetą, jis pėsčias patraukė per kalnus ir miškus į Kobę į Shofoku-ji ir tapo Mumono Rošio vienuoliu mokiniu. Jis gavo vardą Shodo- Tikrasis kelias.
Jis smarkiai praktikavo Shofuku-ji, dalyvavo intensyviuose savaitiniuose atsiskyrimuose ( seshinuose). Vis dėlto po vieno seshino jis pasijuto visiškai nepatenkintas savo proto būsena, nors labai stengėsi, bet negalėjo realizuoti kensho( įžvelgti savo esmės). Ir dar po dvejų sekančių metų intensyvios praktikos ir nepatyręs kensho, jis susirado Mumon‘ą Rošį ir pasiprašė leidimo išeiti iš vienuolyno. Jis norėjo keliauti į kalnus ir praktikuoti vienumoje, kol pasieks prabudimą. Mumon‘as Rošis nieko nesakė, tik įdėmiai jį stebėjo keletą akimirkų ir tada paklausė:“ O kas nutiks, jei tu nerealizuosi kensho?““ Aš negrįšiu, kol tai neįvyks“. Toks buvo ryžtingas Harados atsakymas. Jis gavo leidimą palikti vienuolyną.
Įsikūręs kalnuose tarp Hirošimos ir Shimanės prefektūrų jis sėdo praktikuoti zazen ilgam laikui, pasiruošęs sunkumams ir pasiryžęs žūt būt pralaužti ledus. Jis nežinojo kiek praėjo laiko. Bet vieną sekmadienio popietę jį sutiko keli turistai ir stabtelėjo, norėdami jam užduoti klausimų.“Ar jūs budistų vienuolis?“ Jie gavo teigiamą atsakymą ir pasakė:“ Kaip jums pasisekė, kad jūs galite taip praktikuoti visą dieną ir visą savaitę… O mums reikia dirbti visuomenėje ir mes teturime tik šią vieną dieną užkopti į kalną ir sugiedoti Budos vardą“.
Staiga visa sunki mane slėgusi našta nukrito, lyg kas būtų sudavęs man per nugarą ir viskas manyje prabudo. Staiga suvokiau, kokią klaidą padariau ir sugrįžau į vienuolyną. Tą dieną kalnuose aš suvokiau, kad nėra savasties, kuri nerimautų. Aš save kankinau ir jaučiausi apgailėtinai besinervindamas dėl susikurtos nušvitimo problemos. Kai iš tiesų visa tai gali atrasti kiekvieną gyvenimo dieną. Viskas būtų atėję savaime, netgi jei aš būčiau nieko nedaręs ir nustojęs rūpintis dėl savo menkų problemų. Nereikėjo slėptis ir izoliuotis nuo visų kalnuose, atsiskirti ir nusisukti nuo visų, bei jaudintis dėl savo mažo protelio būsenos- bet eiti pasaulin ir priimti tai, ką kiekviena diena man siūlo- tai buvo mano praktika ir mano nušvitimo išraiška. Tą kartą suvokiau, kad mano gyvenimas tapo visiškai kitoks. Aš žinojau, kad nėra jokių mano savasties problemų, nes nėra nieko, kas tas problemas pajustų.
Kai sugrįžau iš kalnų, supratau, kad turiu tikslą: absoliučiai paskirti savo gyvenimą žmonėms, atiduoti jiems tą krištolo tyrumo sąmonę ir visa tai iš tikrųjų aš norėjau daryti nuo pat pradžių, bet buvau užstrigęs savo mažajame egocentriškame „aš“. Iškeliavau į kalnus tik dėl savo nušvitimo- tai buvo mano ego pasireiškimas. Bet būtent dėl to aš galėjau nubusti didesniam tikslui- atbusti aukštesniajam“AŠ“, kuris turėjo dirbti šiame pasaulyje.
Po to mano zazen tapo visiškai kitoks. Prieš tai medituodamas aš jausdavau slegiantį savasties sunkumą. Dabar visa tai dingo, tad sėdėdamas jaučiau, kad gyvenu apsuptas didesnės energijos. Pirmą kartą mano akys nejudėjo per zazen, bet jų žvilgsnis buvo paskendęs grindyse, į kurias žiūrėjau. O per kinhin- vaikščiojimo meditaciją, mano akys glūdėjo ten, kur buvo sutelktas žvilgsnis ir aš nesidairiau aplinkui. Tai truko keletą dienų ir aš atsidūriau tokios būsenos ,iš kurios galėjau daug greičiau atsakyti į koanus. Nebebuvo dalykų, kurie man trukdytų.
Pastebėjau kaip lengvai galėjau suvokti tai, ką sako mokytojas. Koanai ir žodžiai, kurie buvo man skirti- atrodė tokie įprasti ir aš akimirksniu pagaudavau jų prasmę. Jaučiausi lengvas ir energingas, ir anksčiau patirtas sunkumas pradingo. Tai, kas man nutiko kalnuose, pakeitė mano gyvenimą.
Harada Shodo praktikavo Shofuku- ji dvi dešimtis metų. Vieną dieną senasis Sogen- ji abatas išsikvietė Mumon‘ą rošį ir išreiškė pageidavimą paskirti šventyklos perėmėją. Mumon‘as rošis pasirinko Haradą Shodo ir 1983 m. Harada gavo „inka“ ( oficialų Zen‘o meistro giliausios realizacijos pripažinimą) ir tapo Sogen- ji vienuolyno mokytoju. Po kelerių metų 1989 m. jis išvyko mokyti į JAV, pravesdamas grupei mokinių savo pirmąjį seshin‘ą. Tokiu būdu buvo įkurtas Tahoma Sogen-ji vienuolynas Vašingtone, Whidbey Island‘e. Dar po kelerių metų jis iškeliavo į Europą, kur mokiniai, praktikuodami kartu su juo tapo Hokuozan Sogen-ji sangha. Kiekvienais metais jis skrenda į pietų Indiją, Icad‘ą į savo mokinio Boddhidharmos įkurtą vienuolyną pravesti sesshino. O jo mokiniai taipogi pasklido po visą pasaulį. Iš tiesų būdamas ir gyvendamas kaip Zen Meistras jis keliauja po pasaulį mokydamas ir drauge laikosi pilno užsiėmimų ir seshin‘ų tvarkaraščio Sogen-ji vienuolyne. Jis visiškai atsidavęs Budhai Dharmai ir stengiasi ją išlaikyti gyvybingą pačiu giliausiu lygmeniu.
