Rūta Duobaitė
Pašnekovės asmeninio archyvo nuotraukos
Lina Itagaki, viena talentingiausių ir žinomiausių Lietuvos iliustruotojų ir komiksų kūrėjų Lietuvoje, ką tik grįžo iš vieno didžiausių komiksų ir žaidimų festivalio Italijoje „Lucca Comics & Games“. Festivalis vyko Lucca mieste, užburiančiame XVI-XVII a. architektūra. Čia visą savaitgalį slampinėjo animacinių filmų bei kompiuterinių žaidimų veikėjai, iš jaukių itališkų kavinukių netikėtai riedučiais išlėkdavo klounai, prie tualetų būriavosi raganos, samurajai, drugeliai ir kitokios būtybės. Lina sako, kad festivalyje jautėsi kaip haliucinacinėje pasakoje, kurioje, kartu su menininkais iš viso pasaulio savo knygų gerbėjams piešė vienetines dedikacijas – piešinius su autografais.
Lina, festivalyje pristatei savo iliustruotą knygą – grafinį romaną vaikams „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ (it. „La ragazza con il fucile“), kurią Italijos leidykla „Lavieri edizioni“ išleido būtent šiam festivaliui. Kas Tau buvo svarbiausia, pristatant naują komiksą? Kaip į jį reagavo Italijos skaitytojai?
Ta pati knyga skirtingose šalyse patraukia skirtingą auditoriją. Mugėje pastebėjau, kad „La ragazza con il fucile“ daug daugiau žmonių, suaugusiųjų, pirko sau, o ne vaikams. Šalia mano iliustruotos knygos iš visų pusių buvo mielos, švelnios paveikslėlių knygos, tad matydavau, kad kai kurie atsivertę mano knygą ir pamatę ten kareivius ar kraują iš karto užversdavo. (Nors ant viršelio pavaizduoti partizanai, tai kaip ir galima nutuokti, kas bus viduje). Man buvo gaila, kad nemoku italų kalbos ir negaliu vartytojams pasakyti, kad knyga pilna nuotykių, nebaisi, pritaikyta vaikams, kad ji apie drąsią, įkvepiančią mergaitę, kuri pradžioje nieko nežino apie partizanus, bunkerius ir karą. Bet leidėjas sakė „viskas gerai“. Partizanų tema Italijoje yra labai aktuali ir knygą pirks tie, kuriems ši tema įdomi. Ir tikrai, perkantieji pasakydavo, kad „mano senelis buvo partizanas“ ir panašiai. O šiaip knyga ką tik pasirodė, vos spėjo atspausdinti festivaliui, tad apie ją tik pradedama skleisti žinia ir pamažu atras savo skaitytoją.
Kaip šis festivalis Lucca mieste skiriasi nuo kitų knygų ar komiksų renginių, kuriuose esi dalyvavusi? Kokia jo atmosfera?
Esu dalyvavusi komiksų festivaliuose kituose Italijos miestuose, taip pat Vokietijoje, Prancūzijoje, bet niekur nebuvo tiek daug lankytojų. Lucca festivalis išsiskyrė žmonių skaičiumi (penktadienį ir šeštadienį jų buvo smarkiai per daug). Kitas išskirtinumas – kad festivalis vyko ne vienoje didelėje patalpoje, o buvo išsimėtęs skirtingose vietose visame Lucca mieste didesnėse ar mažesnėse palapinėse (didžiausia palapinė buvo skirta žaidimams, knygų palapinė buvo antra pagal dydį. Taip pat buvo mažesnės teminės palapinės, pvz., Nintendo, Lego). Taigi festivalio lankytojai užtvindė visą miestą, judėjo siauromis gatvelėmis visomis kryptimis. Labai pakeldavo nuotaiką tai, kad dauguma į festivalį atvykusių žmonių persirengdavo Cosplay kostiumais (žodis Cosplay kilęs iš dviejų angliškų žodžių, kurie reiškia „kostiumas ir vaidmuo“). Tad minia buvo labai spalvinga ir juokinga. Dideli, platūs kostiumai darė dar didesnius kamščius gatvelėse, bet praeiviai draugiškai prasiskirdavo praleisdami demonus su dvimetriniais sparnais ir kitokias būtybes. Judėjimą apsunkino ir tai, kad išskirtinių kostiumų savininkai nuolat būdavo sustabdomi nusifotografuoti.
Ar buvo koks nors momentas festivalyje, kuris tave ypač nustebino arba įkvėpė? Ką galėtum pasakyti apie italų požiūrį į komiksus ir iliustracijas? Ar matai kultūrinių skirtumų palyginti su Lietuvos skaitytojais?
Tikriausiai labiausiai stebino tai, kad iliustruotas knygas pas mus 90 procentų tėvų perka savo vaikams, o Italijoje suaugusieji perka sau. Jie tiesiog mėgsta piešinius, iliustracijas. Perkasi paveikslėlių knygas, komiksus, atvirukus ir printus su knygų iliustracijomis. Atrodo, ten visiškai vaikiški piešiniai, robotukai, apsikabinę drambliukai… bet rimti vyrai ima, rodo vienas kitam, sakydami – „žiūrėk, kaip gražu“, ir tai yra jėga! Norėčiau, kad ir Lietuvoje daugiau žmonių leistų sau mėgautis gražiais piešiniais. Pas mus labai dažnai net tėvai vaikams, kurie paima iliustruotą knygą, sako: „Tu jau per didelis, imk kur daugiau teksto“. Italijos leidykla „Lavieri edizioni“, išleidusi mūsų knygą itališkai, labai sėkmingai prekiauja knygomis be žodžių, kuriose, pvz., tik robotukų piešiniai. Net ne istorija, o iliustracijų rinkinys. Italai perka, nes gražu. O pas mus į bežodes knygas kol kas žiūrima atsargiai, neaišku, kaip jas „vartoti“. Nors tereikia tiesiog mėgautis. Žiūrėti ir kurti savo istoriją.
Kaip svarbu Tau asmeniškai yra susitikti su gerbėjais akis į akį? Ar ši patirtis keičia Tavo požiūrį į kūrybą?
Italijoje aš gerbėjų, bent jau kol kas, neturiu. Bet, aišku, labai smagu, kai pavartę knygą žmonės pagiria iliustracijas. O susitikti su skaitytojais (nebūtinai fanais, o tiesiog tais, kurie skaitė mano iliustruotas knygas) visada labai gera! Nes mes, iliustruotojai, užsidarę nuo pasaulio piešiame knygas ir tik tada, kai jos išleidžiamos, išlendame į pasaulį. Ir labai norisi išgirsti, ar buvo verta, ar triūsas atsipirko. Tad pats geriausias medalis yra kai skaitytojai, ypač vaikai, pasako, kad skaitė ir net patiko! O jei skaitė kelis kartus – tai jau aukščiausias apdovanojimas! Tad visada smagu dalyvauti mugėse ir festivaliuose, nes ten sutinkame daugiausiai savo skaitytojų.
Piešti komiksus, grafinius romanus, 200 puslapių apimties iliustruotas knygas yra pasišventimo reikalaujantis darbas. Ir tik komiksų piešėjai žino, ką tai reiškia. Paprastai mane ties šimtuoju puslapiu apima neviltis, išsenka pasiryžimas, pradedu galvoti, ar yra prasmė tai daryti. Juk per tuos metus, kol nupiešiu vieną grafinį romaną, galėčiau nupiešti bent tris trumpas paveikslėlių knygas. Lietuvoje komiksų kūrėjų labai mažai, galima ant pirštų suskaičiuoti. Kai kurie nupiešę vieną ir patyrę, ką tai reiškia ir kaip neapsimoka finansiškai, šio reikalo atsisako. Tiesą sakant, aš irgi užbaigusi knygą sakau sau: „daugiau niekada“, bet praeina metai ir nusprendžiu pabandyti dar kartą. Nes aš gebu tai padaryti. Ir turbūt būtų gaila šio gebėjimo neišnaudoti.
Kokie Tavo ateities planai po šio festivalio? Ar turi projektų, kuriuos ketini pristatyti tarptautinei auditorijai?
Labai greitai pasirodys „Mergaitė su šautuvu“ latviškai, prancūziškai. Kitąmet – estiškai ir angliškai. Estai planuoja pakviesti į literatūros festivalį gegužę, škotai – vasarą, tad jau dėliojamės planus metams į priekį.
Taip pat šiemet iliustravau paveikslėlių knygą, kurios autorius yra italas – Alfredo Paniconi. Šią knygą sukūrėme per agentą, kuris pats yra įžymus Italijos rašytojas Davide Cali (jo agentūra vadinasi „Majestic – Agenzia letteraria“). Knygos teises pirmiausiai įsigijo Prancūzijos leidykla, bet kai baigiau ją piešti, prancūzai pasakė, kad knygą planuoja išleisti tik 2025 rugsėjį, tad aš sutariau, kad dabar ją išleisiu pati su savo leidykla „Misteris Pinkmanas“. Tad nauja, tarptautinė paveikslėlių knyga „Ką prarijo Bobas?“ pasirodys lietuviškai jau už dviejų savaičių!
Kokį vaidmenį Tavo kūryboje atlieka Lietuvos kultūros instituto parama? Kaip ji padeda Tavo kūrybai pasiekti platesnę auditoriją?
Lietuvos kultūros institutas smarkiai prisideda prie lietuviškų knygų sklaidos užsienyje. Jų dėka vaikiškų knygų autoriai ir leidėjai gali pristatyti savo knygas tarptautinėje Bolonijos knygų mugėje, jie finansuoja lietuviškų knygų vertimus į užsienio kalbas, o vėliau, kai knygos jau išleistos, – autorių keliones į užsienį, kad galėtume sudalyvauti tokiuose festivaliuose kaip Lucca ir susitikti su užsienio skaitytojais.
