Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunim
Nuotraukos autoriaus
Artėjant metų sandūrai lietuvio vienuolio laiškas, surašytas iš užpustytų atšiaurių Drakono kalnų. Vienuolis jau daugiau kaip 15 metų medituoja tame kalne, bet gera žinia –2015 m. kovą jis pagaliau žada aplankyti Lietuvą.
Kuo ilgiau esu išvykęs iš Lietuvos, tuo labiau jaučiu, kaip tolstu nuo savo gimtosios žemės. Jau 15 metų praktikuoju ir sėdžiu meditacijose Korėjos vienuolynuose. Ką suvokiau per tuos metus, kas pasikeitė mano gyvenime? Kai pažvelgiu šiek tiek atgal, prisimenu žinomo japonų dzenvienuolio Riokano ištrauką iš jo poemos: „Visą gyvenimą svajojau tapti ereliu, tačiau net žvirbliu netapau.“ Taip jis rašė prieš mirtį. 
Gyvenimas mums duotas, matyt, ne tam, kad krautume turtus ir, apsigaubę puikybe, didžiuotumės prieš kitus, viduje slapta galvodami, kad esame šiek tiek geresni už kitus, išmintingesni, greičiau suvokiantys reiškinius ar pan. Jei ligos mūsų nemoko, gyvenimas nepakiša išbandymų, tuomet labai sunku suvokti savo buvimo esmę. Tačiau kiekvienam atseikėtas savas likimas su pasekmėmis ir priežastimis. Liaudis sako, kad kiekvienam savo… Išvykimas, atsiribojimas nuo vadinamojo pasaulietiško gyvenimo suteikia ir galimybę žvilgtelėti į žmones ir reiškinius kitomis akimis. Tai įdomu ir kartais netgi padeda žmonėms, turintiems vienų ar kitų klausimų. Būtent todėl vienuoliai Korėjoje yra itin gerbiami. Visuomenei tai reikalinga ir žmonių atsidavimas meditacijai, savęs ieškojimui padeda ir patiems žmonėms tvarkyti savo šalį kiek įmanoma harmoningiau ir taikiau. O tai nėra lengva. Kuo toliau, tuo labiau matosi, kad tampa beveik neįmanoma.
Buvimas žmogumi
Tenka ir man retkarčiais pasiskaityti, ką rašo Lietuvos spauda. Labai įdomu buvo sužinoti, kad šventikai atlieka tam tikras piktojo išvarymo apeigas. Pasidomėjus, galima matyti, kad tie ritualai galioja visose religijose, įvairiuose tikėjimuose. Ne tik krikščionybėje. Mano praktika paremta meditacija, aš gyvenu vienuolyne. Kai atvyksta žmonės pasimokyti meditacijos, kartu pamedituoti, aš juos prižiūriu ir patariu. Pasitaiko įvairių atsitikimų, kai netikėtai žmonės ima šokti, net dainuoti ar verkti… Tai įvyksta tada, kai mes giedame mantras ar ramiai tyloje sėdime sukryžiavę kojas. Kas juos veda ir kur ta energija tokiems poelgiams, ką aš darau tokiais atvejais? Pirma – tai nuovargis. Jis gali būti dvasinis, kai žmogus negali jau savęs kontroliuoti ir jis pavargo nuo gyvenimo. Tuomet tam tikru laiku praranda sąmonę ir jo poelgiai tampa nekontroliuojami, sukeliantys šoką aplinkiniams. Ir tai gali būti net pykčio priepuoliai ar net agresijos proveržiai. Aišku, iki galo mes nesuvokiame viso to, kas vyksta pasaulyje, tačiau metams bėgant įgauname tam tikros patirties, kuri gali pagelbėti žmonėms. Kai žmogus neapsaugo savęs nuo išorinės įtakos, jis įgauna tam tikrą informaciją, kuri užsikoduoja jo smegenyse. Ir jau turi tam tikrą kodą, pvz., nevykėlis. 
Vaikas nusirito nuo laiptų, neteko sąmonės, tėvas tai pamatė ir pasakė: „Nevykėlis.“ Vaikas to negali prisiminti, tačiau ta informacija įsirėžė į sąmonę. Nes jis tuo metu buvo bejėgis ir negalėjo apsiginti nuo tos informacijos. Ir gyvenime, kai jis ima kažką daryti labai rimtai, iš kažkur atsiradęs nepasitikėjimo jausmas jį stabdo. Kažkoks balsas, kuris sako: „Nedaryk, nepavyks“, o mes juk visada linkę diskutuoti su savimi. Ir kai mums pagaliau reikia visa tai atlikti, netikėtai atsiranda pyktis aplinkai, susierzinimas, nekentimas aplinkinių, isterija, atsiduriame net ligoninėje. Ir net nežinome, kodėl. Meditacijose atsigamina tie gyvenimo rėžiai, kurių kartais būna gana daug. Vėl tenka pergyventi tam tikras emocijas, kurios iškyla į paviršių nežinia nuo ko. Tam mes esame paruošę tam tikrus keistus klausimus, kurie leidžia sužinoti, kas stabdo žmogų dvasinėje praktikoje. Vienuolyne žmonės gali nebijodami pulti stačia galva į savęs pažinimą, nes esant bet kokioms kliūtims mokytojas visuomet padės. Taip ir valomės nuo tų rėžių, kurdami kuo švaresnę savo sąmonę, kai po kelerių metų tampame jau nepriklausomi nuo tų rėžių ir galime atspindėti tikrovę neiškreipdami jos. Tada tiesa yra tokia, kokia yra, ir tik tuomet mūsų veiksmai visuomet bus visatos harmonijoje ir gyvenimas įgaus palaimos. Galima pavadinti tai ir demonų išvarymu, tačiau viskas mūsų galvose ir tam tikrose patirtyse. Nieko nėra be priežasties. Aišku, galima susidurti ir su kitais reiškiniais. Tačiau apie tai niekas viešai nekalba, nes ta sritis turi magišką pasakymą „Nežinau“… Tai atskira tema. Man visuomet suteikia stiprybės ir tikėjimo pasakymas, kad švento žmogaus maldoje ir velnias įgauna tikėjimą. O šventas žmogus glūdi kiekviename iš mūsų. Tad tik stebėkime savo žingsnius, kas trukdo būti tuo žmogumi….
Naujuosius metus sutikime ramiai
Artėja Kalėdos, Naujieji metai. Daugelis manęs klausia, kaip švęsti, tad visiems atsakau – ramybėje. Yra jauni žmonės, vyresni, pagyvenę. Tai mūsų visuomenė… Kiekvienas jų šventimą suvokia savaip. Jaunam reikia pašėlti, vyresniam santūriau pabūti, pagyvenusiems kiekvieną akimirką išnaudoti maldai ir susikaupimui, nes laikas tirpsta ir jo vis mažėja. Kalėdų, Naujųjų metų laikas turi savyje energijos. Juk gyvename pagal Saulę. Gulamės ir keliamės. Žiemą ir vasarą. Šalta – karšta. Yra pakylėjimas visuomet, tačiau jis turi būti vidiniame džiaugsme, kad esi, kad gali melstis, kad gali eiti, apkabinti, jausti, padėti. Viskas – malonumai ir netektys – susipina. Visa tai duota kažkieno mums. Tai nėra įgyta mūsų darbu, pastangomis, kaip ir pats gimimas. Kol kas nereikia mokėti už orą, be jo neišbūtų nė viena gyva būtybė. Tad kas tai davė ir kodėl. Ar mes parazitai, kurie atsiranda šiek tiek pašildžius žemę, ar tam tikros būtybės, turinčios dieviškos energijos? Jei esame pastarosios, tai visų pirma – padėka, nuolankumas… To neturi žmogus užmiršti. Kitaip tik parazituosime. Apkalbos, intrigos, melas, pavydas, pyktis… Šis šventinis laikotarpis – geras metas labai asmeniškai žvilgtelėti į save. Kokios jėgos mus valdo. Ir kam iš tikrųjų meldžiamės, ko norime iš gyvenimo…
Neretai gaunu piktų laiškų, kuriuose manęs klausiama, kodėl išdaviau Kristų ir pasirinkau Budos pasekėjo kelią. Tie žmonės turi tiesos, nes gerų mokytojų yra ir Lietuvoje, tik tuomet kai man jų labai reikėjo – neatsirado. Tada mano vidiniam demonui reikėjo labai daug rykščių, plakti, plakti, tad išvykau į Korėją, stojau į dzenbudistų vienuolyną ir ėjau itin griežtą bei sunkią praktiką. Ir dar šio atšiauraus mokymo pabaigos nesimato. Man to reikėjo, ir visai ne tam, kad taip propaguočiau budizmą. Šis mokymas man tada padėjo ir dabar padeda. Leidžia suvokti esamą situaciją teisingai ir imtis teisingų veiksmų. Lietuvoje kalbu žmonėms, rašau, kad jei jau esame tikintys, tai ir liudykime tai maldose bei stipria kasdiene dvasine praktika. Vienas jaunuolis vienoje ES šalių atėjo pas mane į pokalbį, kai vedžiau meditacijų atsiskyrimą, ir pasakė, kad negali ramiai miegoti ir šiaip gyventi, nes jį persekioja žmogaus vėlė. Pasirodo, prieš kažkiek metų jis nužudė žmogų gatvės muštynių metu. Sudavė ir krito tas jo draugas ant akmens. Smūgis buvo stiprus, tad teismas pripažino jį esant kaltu ir nuteisė 10 metų kalėjimo. Kadangi labai gailėjosi, išleido ankščiau, po aštuonerių metų. Bet nužudyto draugo veidą ir toliau regi labai dažnai, ypač sapnuose. Tad jis manęs klausia, ką daryti? Paklausiau, kokiam tikėjimui jis priklauso, jis atsakė tokiam ir tokiam, eina, uždega žvakelę ir apeina tris sykius aplink altorių. Tik tris kartus? Klausiu. Keliais su malda lūpose ir mažiausiai po 100 kartų kasdien aplink altorių, sakau jam. Ir taip iki gyvenimo galo. Tik tada mes sugebėsime išlaisvinti vėlę iš kančių. Ne bausmė tai, bet atgaila, todėl taip stipriai dvasiškai praktikuojantis žmogus pats gali pasiekti aukštą dvasinį lygį. Apie tai dažnai kalbu, kai lankau nuteistuosius. Mūsų padarytos klaidos ir jų suvokimas, atgaila trumpina kelią link savęs, ir tas kelias yra amžinas…
Man per penkiasdešimt metų. Dar turiu jėgų, medituoju su vienuoliais. Kai mano mokytojas pasakys, kad esu jau visiškai pasiruošęs, sugrįšiu į savo Tėvynę Lietuvą.
Gražių Jums švenčių, mielieji, laimingų Naujųjų metų ir nepamirškime, kad laimė glūdi mumyse.
