Čandigaras
Šiuolaikinėje Delio traukinių stotyje orientuotis visai paprasta. Žmonių galima prisižiūrėti pačių įvairiausių.
Traukinyje keleivių tik tiek, kiek sėdimų vietų. Tačiau indams atrodo, kad vienišą keleivį galima mėtyti iš vietos į vietą, nes jie nori sėdėti visi drauge, o sėdynės kartais atskirai. Persėdus kitur, galbūt ten irgi paprašys persėsti, mat mažai kas keliauja po vieną. Kadangi man ir taip pakankamai nedrąsu, atsisakiau tai padaryti, ir turbūt pasirodžiau nemandagus jų akyse. O patys indai mandagūs: mano pasiūlytą sviesto gabalėlį paėmė, nors jo nenorėjo ir nevalgė. Aš tai labai mandagiai padėkočiau ir pasakyčiau, kad nenoriu. 
Labai greitai pro šalį pralėkė gamtovaizdžiai, taip pat Kurukšetra – reikšmingas hinduizmui miestelis, kurį ketinu kada nors aplankyti.
Čandigare pirmą kartą pasivažinėjau rikša. Gerai atkratė vidurius, ir kuprinę turėjau saugoti, kad neišlėktų. Bet nepasakyčiau, kad nepatiko. Autobusų stotyje sužinojau, kur ieškoti autobuso į Manalį. Aišku, pirmiausia siūlė privačią firmą, bet nuo šio laiko aš nusprendžiau keliauti pats be jokių firmų. Juk žinojau, ką noriu aplankyti.
Nesunkiai radau pirmą LP (Lonely Planet kelionės gidas) paminėtą viešbutį. Patikėjau, jog Indijoje tikrai įmanoma gauti kambarį iš karto atvykus, be rezervacijos. Jaukus, su būtinais daiktais bei patogumais. Kartą sieninėje spintoje radau skruzdėlių kamuolį ant saldaus trupinio, o šalimais dar tupėjo tarakonas. Striukę iš tokios spintos tučtuojau išsitraukiau.
Patenkintas pavaikščiojau po Čandigarą. Dėl išdėstymo pagal stačiakampius sektorius jame sunku paklysti. Tai gana švarus ir europietiškas miestas. Su gėlių sodais bei parkais. Man čia taip patinka, kad nusprendžiau dar vieną dieną pabūti. Tuo pačiu pamaniau nebeskubėti į Ladako šokių festivalius, verčiau ramiai keliauti be streso, kaip natūraliai išeina. Gal į kurį ir neskubėdamas suspėsiu…
Susiradau uolų sodą, kuris reprezentuoja modernųjį meną. Jame yra gražių statulų, krioklių, augalų, supynių, labirintų, sienų iš buityje naudojamų daiktų, pvz. elektros rozečių ar puodų. Kiti Čandigaro parkai labai tinka pasivaikščiojimui bei pasigrožėjimui gėlėmis ir Indijai ne itin būdinga tvarka bei švara.
Rikšų vairuotojai čia prastai kalba angliškai. Kas kita jauni žmonės, ypač studentai. Jie dažniausiai ir užkalbina. Viename sode mane užkalbinę bendraamžiai indai sakė, jog Čandigare ir Bombėjuje labai daug “sexy girls” .
Apsilankiau prie Čandigaro pakraštyje iškasto Šuknos ežero. Jame daug valtelių; fone matosi toliai su kalnais.
Manalis
Anksti ryte rikša išdardėjau į stotį. Ten planavau sėsti į semi-deluxe (pusiau prabangų) autobusą, bet anksčiau važiavo pats paprasčiausias, tai nenorėdamas prarasti progos į jį įlipau ir važiavau su paprastais indais. Nebuvo taip baisu kaip iš pradžių galėjau pagalvoti. Aš buvau vienintelis baltas žmogus autobuse. Pasirodo, kelias į Manalį jau vingiuoja serpantinais kaip Ladake, tik kalnai apaugę miškais, su gražiais miestukais ant šlaitų. Posūkiai staigūs, klastingi, o vairuotojas mėgsta greitį, serpantinų nebijo, tai lekiam taip, kad man posūkiuose nejauku. Tikriausiai man vienam. Tačiau aš pasitikiu vairuotoju, taip pat ramiais žmonėmis šalia, todėl ilgainiui jaudinuosi vis mažiau. Apačioje po vairu matyti laidų raizgalynė. Stabdžiai cypia, bet veikia patikimai. Garsiai džeržgianti muzika panašesnė į triukšmą nei į muziką. Jeigu vairuotojui padeda kelyje, tegul groja. Dauguma indų kelionės metu suminga. Pakeliui vis sustojame prie užkandinių. Važiuojame visą dieną iki vakaro. Kuo arčiau Manalio, tuo daugiau įlipa ne indiškos išvaizdos žmonių, tarp jų du vienuoliai su purpuriniais apsiaustais.
Išlipus Manalyje net raibuliuoja akys. Gal nuo nuovargio, gal nuo praretėjusio oro (čia apie 2 kilometrus aukščio). Todėl mielai sutinku, kad mane pasigavusi taksi nuvežtų į Manalsu svečių namus už normalią kainą. Gaunu jaukų kambarėlį. Senasis Manalis man patinka. Namai išsidėstę ant kalno. Iki mano viešbučio reikia stačiai kopti, o į miestelį nusileisti žemyn. Čia daug baltų žmonių, daugiausia rastamaniškos išvaizdos, su dredais, spalvingais drabužiais, traukiančių dūmą. Netrūksta atitinkamo stiliaus prekių, atributų, dredus darančių kirpyklų. Vietinių namukai mediniai; žmonės nešioja žolės glėbius.
Naujasis Manalis modernesnis, daug viešbučių, atitinkamai daugiau žmonių. Čia yra autobusų stotis. Nuolatinis šurmulys. Kas nori ramumos, geriau Senajame Manalyje. Abu jie per 20 minučių pasiekiami pėsčiomis. Viskas pritaikyta turizmui. Dėmesio vertos Manalio šventyklos. Nors aš anksčiau Manalį įsivaizdavau kaip tarpinę stotelę tarp Ladako ir likusios Indijos dalies, vis dėlto daug žmonių, ypač jaunų, atvažiuoja kaip tik čia, neketindami vykti kur nors toliau. Daug šunų bėginėja po visą miestą.
Manalyje gražu, tik lietinguoju periodu čia lyja kiekvieną dieną. Šalia Manalio įsikūręs Vašišto kaimas, taip pat pritaikytas turistams, tik ant priešingo kalno šlaito. Jis garsus karštųjų vandenų baseinais, kur visi gali nemokamai maudytis ar praustis.
Mano kaimynas vienu aukštu žemiau iš Izraelio. Jis man vis sako labas, o aš jam kol kas nesusiprantu atsakyti šalom .
Užsisakiau džipą į Lehą. Pabijojau pirmą kartą tokios ilgos kelionės autobusu: dvi paras kratytis kalnais, kilti į milžiniškus aukščius, nežinia kur praleisti naktį. Džipu atrodė saugiau, lengviau, patikimiau. Kaina dvigubai didesnė negu autobusu, bet išvertus į litus man pasirodė ne tokia didelė, tai nesunkiai apsisprendžiau.
Aš vis dar Manalyje. Atradau mielą restoranėlį Shilpa Cafe, kur vienas pardavėjas labiausiai išsišiepdavo man atėjus, aš taip pat, ir galiausiai mes vos ne žvengti imdavome vienas kitą pamatę. Kitas padavėjas pasiūlė su juo apsilankyti Vašišto kaime, kitoje Beas upės pusėje. Nudžiugau, kad atsirado vietinis, kuris mane pavedžios. Pamačiau Vašištą. Beje, tas vaikinukas mokėjo rusiškai ir kažką pasakojo apie darbą Rusijoje, tik aš daug ko nesupratau. Indų akcentas baisus. Mano anglų kalbos žinios dažniausiai lieka man pačiam.
Šiaip aš visiems indams arba sir, arba friend. Vis daugiau regiu baltaodžių ir japonų. Nors rastamanai bei kiti dreduoti, dūmą pučiantys atvykėliai man būtų prasta kompanija, mane žavi Manalio atpalaiduojanti, draugiška atmosfera. Čia jautiesi labai saugus, nors yra žinoma, jog čia klesti narkotikų biznis, o iš to kartais ir kyla nemalonumai.
Atradau ir įsisąmoninau, jog čionai už viską mokant reikia priskaičiuoti tips (arbatpinigius), tad reali galutinė kaina visada didesnė nei parašyta popieriuose. Ryte sutartu laiku nesulaukiau džipo. Pradėjau nerimauti. Tačiau vėliau mane susiradęs vairuotojas paaiškino, jog tądien kelias į Lehą uždarytas. Pasiūlė važiuoti rytoj tokiu pat laiku. Atsirado dar viena laisva diena Manalyje.
Prisipirkau vandens atsargų kelionei. Nežinia kaip gali pasireikšti kalnų liga, o vanduo – universalus vaistas, profilaktinė priemonė. Išėjau pasivaikščioti Manalsu Nala upės pakrante, kur dar nebuvau buvęs. Labai graži akmenuota upė, šniokščiantis vanduo. Dideli luitai įvirtę. Pro šalį kaimiečiai nešioja sunkius maišus. Baltaveidžiai žvejoja. Vienas žmogus įsitaisęs ant akmens stebi tėkmę. Ir aš įsitaisiau ant akmens. Tai laikas sau. Jo sau būtinai reikėtų skirti, nes juk to ir iškeliaujame. Laikas ramybėje, kuris kitoks negu veikloje, nepaisant to, jog kelionėje veikla kitokia nei kasdienybėje. Nieko neveikiu, tiesiog stebiu talžantį akmenis vandenį.
Supratau, jog džiaugiuosi, būdamas čia. Štai dabar stebiu upę, po kiek laiko stebėsiu plikų kalnų kontūrus, nakties dangų. Šiuo metu man duotas vanduo. Tai gal ir ne be reikalo į Lehą neišvažiavau. Dar ne viskas buvo atrasta Manalyje. O žmonės vis užšnekina, sveikinasi.
Kelionė iš Manalio į Lehą
Taip išėjo, jog į Lehą išvykstame naktį. Kelionės draugai – keturių žydų grupė. Neblogai susidraugaujame. Ir vairuotojas toks linksmuolis, puikiai kalbantis angliškai. Atsargiai vairuojantis, nors kartais man baisu. Iš pat pradžių perspėja, kad kelias, kaip dažniausiai tokiomis sąlygomis būna, labai blogas. Naktį tamsoje užkilome į Rotango perėją. Tuoj po to ėmė švisti. Debesys dengia kalnus, bet ne jų viršūnes. Antras vairuotojas vemia nuo aukščio. Mes džiaugiamės, kad mums kol kas taip nėra.
Leho – Manalio kelias labai nelygiai vingiuoja per kalnus, vaizdingus slėnius, kaimelius. Daug kur reikia itin atsargiai važiuoti, kadangi kelias siauras, ypač kai tenka apsilenkti. Tokį kelią baisiai sunku remontuoti, mat kelių kilometrų aukštyje gamtos sąlygos gali bematant viską sugadinti. Byrantys akmenys, nuslydę paplauti kelkraščiai, duobės, smėlio nuošliaužos, kelias šlaitu ties bedugne, o dar jeigu kas sugenda užkimšdamas kelią, tuomet visai nelinksma. Kariniai sunkvežimiai gabena amuniciją, degalus, maistą kareiviams – Džamu-Kašmyro valstija ribojasi su Pakistanu bei Kinija.
Kelias siaubingas. Vienas kitas kilometras paasfaltuotas, toliau žvyras, skalda arba smėlis. Smėlio galima prisikvėpuoti iki soties. Važiuojam kaip per “gulinčius policininkus”, kratomės. Greitis numanomas. Tokiomis sąlygomis greičiau neišeina, o ir gyventi norisi. Vis tik nepaisant kelio, vaizdai aplinkui įspūdingi, įsirėžiantys atmintin visam laikui. Į juos žiūrint gali pamiršti ir kelionę, ir pats save.
Laikas nuo laiko sustojame arbatinėse užkąsti, atsipūsti, išgerti arbatos. Tokių arbatinių palapinėse pilna pakelėse. Jose galima ir išsidrėbus minkštai padrybsoti.
Mano kompanijoje visi rūko. Ištisai skendime dūmuose. Be atvangos vyksta cigarų sukimo procesas. Vairuotojas pastoviai traukia kažin kokias Himalajų žoles. Bet veža gerai, tai lyg ir nėra kuo skųstis. Ir kai paprašom laikytis arčiau šlaito, o ne bedugnės, kuriam laikui paklauso. Važiuojam su indiška pop muzika iš kasečių.
Privažiuojame didesnę jurtą, kurioje galima pavalgyti bei išsitiesus patogiai pagulėti. Sudrimbame. Vairuotojas pageidauja numigti valandą. Išeina dvi ar net daugiau. Mus aptarnauja malonios mongoliškos išvaizdos moterys – mama su dukra. Abi labai linksmos. Dukra negalinčius pabusti miegalius taško vandeniu .
Vėl vingiuojam per kalnus. Džipo priekyje sėdėti nepatogu, kojos netelpa, daužosi nuo kratymosi. Dabar suprantu, kodėl dauguma žmonių tik į vieną pusę važiuoja šiuo keliu, o atgal skrenda lėktuvu.
Užeina naktis. Kalnai spindi Mėnulio šviesoje, dangus giedras, žvaigždėtas. Pasiekiam Pang nakvynės palapines. Ten mus sutinka saldžiu namastė ir tuoj kviečia užeiti. Miegam po storomis antklodėmis – nešalta nė kelių kilometrų aukštyje. Mes pavargę, todėl tokios sąlygos atrodo tiesiog puikios.
Ryte jaučiuosi kažkaip silpnai. Nieko nenoriu valgyt, nebent žalių morkų. Toliau riedame, kylame vis aukščiau. Darosi karšta. Mažai likę vandens. Galų gale išlipęs iš automobilio apalpstu. Bendrakeleiviai mane prikelia. Štai ir pasireiškė kalnų liga – kiekvienam vis kitaip. Tai atsitiko prieš pat aukštą Tanglang perėją, nebedaug likus iki Ladako sostinės Leho. Man pristigo deguonies. Tuo tarpu kiti vemia arba kenčia galvos skausmus. Tačiau mano bendrakeleiviai – sveiki kaip ridikai. Nemalonu, tačiau vairuotojas džiaugiasi, kad nesibaigė dar blogiau. Kliukinu vandenį iš visų automobilyje esančių butelių.
Pravažiavom tą perėją. Po jos – kelias žemyn. Mane užveža į karinę ligoninę apžiūrai bei dezinfekcijai, kadangi prasikirtau galvą. Aš pradedu jaustis geriau. Vairuotojas sako, jog būna, kad žmonės miršta tokiame aukštyje. Patikiu, jog man gerai baigėsi, nors tai atrodo labai nelemtas įvykis, juo labiau prieš sveikutėlius keliondraugius. Guodžiuosi tuo, jog kalnų liga užklumpa didžiąją daugumą prie aukštumų nepratusių keliautojų.
Nusileidę iš svaiginančių aukščių, imame važiuoti lygiu keliu tarp kalnų. Pasimato tikrasis Ladakas: stupos pakelėse, maldų malūnai, maldų vėliavėlės, tipiški šių kraštų nameliai. Visai kitokia kultūra negu likusioje Indijos dalyje. Čia vyrauja budizmas, daug pabėgėlių iš Tibeto. Ir sveikinasi žmonės kitaip, ir išvaizda skiriasi. Tai izoliuotas regionas, į kurį važiuotam galima patekti tik per kelis šilčiausius metų mėnesius, kol sniegas neužblokuoja kelių dideliame aukštyje.
Pakeliui į Lehą pravažiuojame garsų Tiksės vienuolyną. Štai mes ir Lehe. Lehas nepaprastai gražus, mielas. Indijos mastais mažas. Čia slėnyje daug medžių, žalumos; kalnai aplinkui pliki, geltoni.
Čangspa rajone susirandame viešbutį. Patalynė nešvari, tačiau Indijoje turbūt niekur ji nebūna švari, išskyrus prabangiausius apartamentus. Mane krečia drebulys, pila karštis. Nesuprantu, ar sergu, ar tai nuo kalnų ligos. Tokia pirma naktis Lehe.
Bus daugiau
Vakaris
