Kelionė į Pekiną arba nuožmių užpakalių pagrobimas

20 valandų 130 cm ilgio lovelėje su nėščiosiomis ir kt.

Rytinis autobusas nuvežė prie akmeninių Geltonojo kalno miestelio liūtų. Paskutinį kartą pusiau miegodami papusryčiavome ir pasiruošėme savo bilietus – mūsų su Katerina laukė 20 valandų kelionė į Pekiną, o Chui ir Deno – 10 valandų dardėjimas į Šanchajų.

Apie ta miegamąjį autobusą Huangšanas-Pekinas sužinojome atsitiktinai, iš vietinių. Traukinio bilietai buvo išpirkti, kasose siūlė tik sėdimąsias vietas. Ką reiškia parą sėdėti traukinyje, žinau nuo spalio, kai su Pavlina kratėmės 17 valandų iš Hangdžou. Įdomu ir savotiškai smagu, bet paskui reikia dviejų parų atsigauti. Sleeping bus skambėjo viliojančiai.

130 cm ilgio lovelės autobuse išdėstytos dviem aukštais, trimis eilėmis. Tarpai tarp lovų tokie siauri, kad su savo ne tokiomis jau ir didelėmis kuprinėmis įstrigome. Gavome nešvarius patalus, į juos teko gultis kartu su savo kuprinėmis (lovos liko vienas metras). Man iš kairės gulėjo nėščia mergina – regis, taip arti, kad kiaurai mačiau jos pilve esantį kūdikį (berniukas). Virš jos, antrame aukšte, gulėjo jos vyras, kuris, kaip ir Katia, įsitaisęs viršuje, galėjo žiūrėti pro langą. Man iš dešinės, įsikuitusi į patalus, sėdėjo niūri, staltiesę siuvinėjanti, rokerė. Vėliau juodoji dalinosi lova su kita moterimi (šios prakaito kvapą atsimenu dar ir dabar). Kadangi gulėjau apačioje, matydavau pro mane vaikščiojančių keleivių užpakalius. Rodėsi, kad mane pagrobė nuožmūs užpakaliai ir laiko suriesta, apklotą patalais. Visgi nuovargis darė savo, tad visi nepatogumai atrodė linksmi ir siurrealūs – snaudžiau prunkšdama į kažkieno kažkada prišnirpštą pagalvę.

Deja, autobusas ėmė itin dažnai stovinėti: iš aplinkinių kaimų prilipo kūdikių, senių, bobų… Oro likdavo vis mažiau, atstumai tarp žmonių mažėjo, trynėsi ribos tarp odos porų, burnų. Atsižvelgdama į šlapimo pūslės šauksmą, išlipau su nėščiąja kažkokioje laukymėje, kurios viduryje stovėjo policijos nuovada. Policininkas palydėjo į tualetą – patalpa su dviem atviromis tupyklomis. Prieš nėščiajai užrakinant duris, į „kambarį” įsiprašė dar kita keleivė. Visos trys užsitrenkėme šlapimu permirkusiame kvadrate. Kinijoje įprasta, kad tualetuose nėra durų, sienelių, čia tik aš problemas išsigalvoju – kažkaip nejauku, kai šalia viena čiurlena, o kita trepsėdama svaido pykčio žvilgsnius  tai į mane, tai į mano tupėjimo kolege: „Greičiau greičiau.” Praradusi kontrolę netupinti kine pradėjo bėgioti pirmyn atgal. Išėjusi iš tualeto nėščioji pasileido vemti ant šaligatvio. Jos vyrelis tuo tarpu godžiai dorojo kažkokią bandelę (maždaug: „Esi nėščia? – Tavo problemos, o pavakariai yra pavakariai”).

Vakare visi turėjom išlipti ir pietauti – paskutinis sustojimas, iki ryto daugiau jokių. Ant priekinio autobuso stiklo turėtų kabėti perspėjimas: „Kas turite šlapimo pūsles – išsiimkite.” Keleiviai apgulė dvokiančią valgyklą, o mes su Katerina atsistojusios nuošaliau mankštinome sąnarius. Valgytojams tarp kojų lakstė purvinos vištos, šunys.

Naktį mano lovoje atsirado vairuotojas, nuo nėščiosios skiriančiame tarpe miegojo vyras, man iš dešinės gulinti siuvinėtoja kažkur dingo, jos vietoje gulėjo dvi moterys. Virš jų, antrame aukšte, prieš pat Kateriną, aimanavo kita moteriškė. Naktį ją ištikdavo isterijos priepuoliai: imdavo klykdama kviesti iš autobuso galo savo vyrą. Tas atsistodavo (jo užpakalį pažinčiau iš tūkstančio kitų), atsiremdavo į Katią – tiltą tarp jo ir jo žmonos – ir abejingai klausydavo savo sutuoktinės virkavimų. Autobuso televizorius vėl rodė „Avatarą” ir kažkokią komediją apie kines manekenes – kaip jos tarpusavyje pjaunasi.

Pekine išlipome tylėdamos. 130 cm lovelėse liko mūsų kalbos dovana. Pekinas po geltonosios savaitės nuotykių atrodė pilkesnis už vilką – pilkumos etaloną.

Moteriškos energijos miestas

…Mūsų akademijoje dabar dietų pikas. Mongolė visiems giriasi savo atrastu liekninimosi metodu a la Jarmusch: dvi savaitės kavos ir cigarečių (toliau turėtų eiti du mėnesiai lašelinių, kaip suprantu). Valytojos, vos man atėjus prie kriauklės plautis rankų, krykštauja rodydamos tarp savo kūno ir rūbų atsiradusį tarpą, Ir toms varžtai atsisuko. Sukiša galvas į mano puodą, kai kartais vakarais darausi salotas. Mano, kad aš irgi laikausi dietos. Apčiupinėjo mane, esą liemuo mei wenti (no problem). Kinams nesuvokiama, kaip galima šiaip sau valgyti žalias daržoves. Aš, pavyzdžiui, nelabai suprantu, kam salotų lapus reikia mesti į čirškantį riebalų puodą. Kita vertus, prie taukų pripratau. Pati to nesupratau, kol su Juliumi nuėjom pietauti. Man visiškai normalu, kad mums, dviem žmonėms, atneša vištienos, sojų varškės, fermentuotų kiaušinių lėkštę, daržovių porciją ir du dubenėlius ryžių. Aš kertu, net ausys linksta, o Julius jau dejuoja ir dūsta nuo persivalgymo. Korėjoj jie ten gauna ryžių, kimčių ir kokią žuvyte. Pradžioje niekam neužtekdavo, o dabar kūnas natūraliai adaptavęsi – nebelenda daug. Visi užsieniečiai Korėjoj liesėja, Kinijoj – tunka. Mano kinų kalbos mokytojos teigimu, Pekinas yra in, moteriškos energijos miestas. Todėl čia visos moterys klesti ir storėja.

Vaiva Grainytė

Iš knygos „Pekino dienoraščiai“, Vaga. Ši knyga dalyvauja 2012 m. knygos rinkimuose. Nepaprastai gera knyga! Balsuokite – http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/

Pekino dienoraščiai – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga.