Kaip tapti žygeiviu…

Šį savaitgalį, nepatingėjau ir sudalyvavau Vilniaus Universiteto žygeivių krikštynose (VUŽK). Pamaniau, kad ir pačiam būtų laikas pasikrikštyti, na ir įgimtas žurnalistinis smalsumas beprotiškai viliojo visa tai patirti savo kailiu. Tad, iš vieno naktinio žygio, net neužsukęs namo, išbildėjau į kitą…

Norinčių priimti krikštą netrūko

Šeštadienio rytą, traukiniu Vilnius – Turmantas, vedami legendinio baltabarzdžio Tado Šidiškio – “Tadiškio” išvykome tik jam težinomu maršrutu. Žinojome tik, kad vykstame iki Pailgės, po to apie 20 km. žygio miškais iki Kirnės upeliuko, na ir vėlai vakare, kai pasieksime vietą, laukia išbandymų trasa ir kiti malonumai. Pilnas vagonas prigužėjo linksmo jaunimėlio. Krikštytojai net su dviračiais įsiropštė. Netrukome apsidairyti, kai jau buvo laikas lipti. Diena buvo nuostabi ir neįprastai šilta ir saulėta šiam metui (lapkričio 8 d.). Tad užsimetėme kuprines ir pasileidome paskui Tadą. Su dviračiu mus lydėjo vienintelis Liova, visų galų meistras, o kiti dviratininkai numynė tik jiems žinomais keliais. Kiek paėję sustojome pietauti. Saulė ridinėjosi dangumi, šilta, tikras auksinis ruduo, tad kur skubėti…. Veikiai prinešėme šakų, Liova mikliai sumeistravo kablį puodui, ir nespėjome apsisukti, kai jame garavo arbata. Išsidėliojome mylimųjų suruoštus lauknešėlius, smagiai papietavome ir patraukėme toliau.

Besiranganti „gyvatė”
Kompanija buvo išties šauni, tad tie 20 km. visai neprailgo. Visą kelią juokino Oželis, krėtė pokštus „galiorka”, dainavome žygeivių dainas, dūkome, todėl žygio vietą pasiekėme jau visiškai sutemus (ėjome ~6 val.). Krikštytojai suskubo ir jau ten mūsų laukė. Didžiulis pionieriškas laužas ugnies liežuviais kilo aukštai į dangų, ir rodės tuoj lyžtels žvaigždes. Niekada nenuilstanti VUŽK siela Juras lakstė dėliodamas paskutinius punktus. „Nindzė” jau ruošė savo filmavimo kamerą, „Sapnas” numetęs savo dviratį skubriai persirenginėjo specialia trasos įveikimo uniforma. Kai visi susirinkom (suskaičiuota ~ 86 žmonės), Juras pasveikino gyvus ir sveikus tiesiu taikymu pasiekusius išbandymų vietą (pagarba „Tadiškiui”!), ir paskelbė pirmą rungtį. Ji buvo orientacinė. Reikėjo kuo greičiau aplėkti tris punktus, surinkti žymeklius – viksvą, lapą, žolės stiebą ir grįžti. Ši užduotis buvo įvykdyta puikiai. Visi surado punktus ir grįžo su žymekliais. Antroji užduotis atrodė bus sunkesnė. Išvyniota ilga virvė, su kuria turėjo susijuosti visi priimantys krikštą. Visi 69 fuksai tapome vienu kūnu, išsirangiusiu tarsi gyvatė, kurios galva buvo Juras, o uodega – didžiulis rąstas, nešamas šešių vaikinų. Tas rąstas, tai fuksų „sąžinė”, kurią privalėjome pargabenti nesuteptą. „Galva” vedė visą likusią virtinę, kuri vinguriavo pro neįtikėtinas daubas, šakų sąvartynus, sąžalynus. Naktį mėnulio ir deglų šviesoje jie atrodė itin įspūdingai ir bauginančiai. Bet kaip bebūtų neramu, niekur negalėjome ištrūkti, turėjome sekti vienas kitą, nes buvome surišti virvėmis, ir mūsų likimai jau buvo nuspręsti. Beliko nusiraminti ir klusniai vykdyti visus nurodymus.

Pasirengę įvairiausiems netikėtumams
Įveikę aukštą, galvą siekiančią žolę, sustojome prie mįslingos daubos. Jos viršuje išvydome visą VUŽK komitetą. Tuoj išėjo vienas su akinukais, visų laikų krikštytojas “Ežys”, rankoje laikydamas ilgą šluotą, su kuria tikriausiai galima ir skraidyti, nes ji buvo panaši į raganos, užsimaukšlino gruzinišką (galbūt iš solidarumo šiai tautai), kalnų piemenų baltos avies kailio kepurę ir pradėjo ceremoniją. Mes, fuksai, turėjome atkartoti priesaikos žodžius, kurių dabar tiksliai neprisiminsiu, bet esmė ta, kad dėl žygių mes privalome visko atsisakyti, net mesti mokslus, jei šie imtų trukdyti…

Na, žodžiu, mes ten visko daug prisekėme, ir jau manėme, kad viskas baigta, bet tuo metu kaip tik prasidėjo pats įdomumas. Tik baigus tarti paskutinius priesaikos žodžius, vikrioji „gyvatės galva” – Juras, greitai apsisuko ir paskui save nutempė mus visus. Daubos apačioje išvydome pelkę, prie kurios ir sustojome. Pirmoji kliūtis – pelke tekantis upelis, per kurį permesti keli rąstigaliai. Mes vienas paskui kitą deglams apšviečiant kelią jais turėjome pravinguriuoti. Greit praskriejęs Juras nutiesė virves – turėklus, ir mes laikydamiesi už jos galo vienas paskui kitą pajudėjome per ganėtinai slidų „lieptą”.

Bemaž visa „gyvatė” prašliaužė sausai, tik pabaigoje „Nindzei” viso šito šou operatoriui pritrūkus vaizdų, jis vienai mergiotei šiek tiek atlaisvino virvę. Mergina iš inercijos metėsi atgalios, prarado pusiausvyrą ir visu kūnu šleptelėjo į pelkę. Šleptelėjimų buvo ir daugiau, bet šis buvo pats kiečiausias….Įdomu, kad „sąžinė”, t.y. didžiulį rąstą nešantys vaikinai šią kliūtį įveikė net nesusvyravę, nors buvo pasirengę įvairiems netikėtumams- basi, kai kurie išsirengę iki apatinių.

Apdovanojimams – medaliai
Kita kliūtis – stipriai įtemptos tarp medžių virvės. Jomis, viena einant, kita laikantis rankomis, reikėjo įveikti tyvuliuojančios pelkės dalį. Na, jau čia ir aš išsirengiau iki apatinių, nes išgirdau, kad nesušlapęs šios kliūties neįveiksi.

Apatinė virvė beveik siekė vandenį, o einant per ją, jei dar kas iš laikančiųjų žygeivių ją atlaisvindavo „just for fun”, panirdavai į kemsyną iki kelių. Ši kliūtis buvo paskutinė. Kai ją įveikėm, visus paženklino „fukso” ženklais (aš net tris gavau – po vieną ant kiekvieno žando, ir dar ant kaklo, kurį iki šiol saugau, nesiprausiu…). Dar teko ir batą pabučiuoti, juk jis nuo šiol bus artimiausias žygeivio draugas. Taurelė brendžio – už pergalę, o į atlapą – drąsos ir narsos medalis – VUŽK ženkliukas su staugiančiu geležiniu vilku. Taigi nuo šiol vis esame tikri Gamtos vaikai, turime būti, narsūs, atsparūs ir ištvermingi, tarsi vilkai.

Šokiai, dainos iki paryčių
Po visų rungčių ir išbandymų atėjo metas vaišėms, pirčiai, šokiams ir dainoms. Vieni ėjo šiltis prie laužo, kiti kaitino akmenis garinei lauko pirčiai, treti tiesiog sugužėjo į šiltą pirkią. Kiek atsikvėpus ir pasidžiaugus medaliais, prasidėjo šokiai aplink laužą, atsirado armonikierius, ėmėmės suktis polkos ritmu tiesiai po obelimis, o Tadas Šidiškis užtraukė lietuviškų dainų.

Dūkome, siautėme ir kitaip davėm garo iki paryčių. Kadangi nebuvau pasiėmęs miegmaišio, tai pasikaitinau pirtyje, niurktelėjau vandenin, ir atsiguliau šalia laužo.

Naktis buvo šilta, rami, žvaigždėta, mėnulis kaip blynas. Ryte pakirdau pats pirmas nukėblinau prie pirkios, apėjau teritoriją, pasižiurėjau kaip dienos šviesoje atrodo mūsų „egzekucijos” vieta. O žygeiviai nebūtų žygeiviai, išgriuvę kas kur, vienas šabakštynuose įsisukęs (sakė, kad ten „Sapnas” buvo įsirangęs. su savo dviračiu…), kiti prie obels prisiglaudę… Miegas po tokio šėlsmo visur saldus.

Ekstremalu
Kai ryte įžiebiau laužą arbatai, prie manęs priėjo vienas žygeivis, sako, sušalau, noriu pasišildyti. O kur miegojai, klausiu, sako, lauke, aš ekstremalas….. Galvojau, gal tik miegmaišyje, po kiek laiko einu, žiurau, tvarkosi savo palapinę…. Aha, pamaniau, va tau ir ekstremalas, miega sau miegmaišyje, palapinėje, ir jau ekstremalu, tai ką tada sakyti tiems, kurie neturi nei to nei ano…….

Kiek pasitvarkę, ir papusryčiavę leidomės į kelią. Nuėję apie 7 km. buvome prie Utenos – Vilniaus plento, ir kas susistabdę pakeleivingas mašinas, kas sulaukę autobuso palaimingai pasiekėme namus….. Dėkui visiems, organizavusiems šias krikštynas, o pirmiausia tai mūsų vedliui ir vakarėlio sielai – Tadui Šidiškiui – “Tadiškiui”, vikruoliui Jurui, koregavusiam visą įvykių eigą operatoriui „Nindzei”, Arūnui už suteiktą plotą pramogoms, na ir visam VUŽK organizaciniam komitetui su šaunuole Indre priešakyje bei mano mieliems draugams „fuksams” su kuriais man sykiu teko išverti visus šiuos „krikšto sakramentus”, bei po to mėgautis nuostabia vakaro programa. Nors jau dabar esu „pakrikštytas”, bet būtinai eisiu ir kitais metais, kad būtų „tvirčiau”……
Vytautas Nosevičius

p.s. Teko girdėti, kad yra žmonių grupelė, besiglaudžianti po VUŽK skėčiu, kurie išskyrus krikštynas, nedalyvauja jokiuose kituose VUŽK renginiuose… Tik krikštijasi ir krikštijasi kasmet, nes jiems tai smagiausia atrakcija…