Kai kraujas užkaista

rock-climbing.jpgTomas Milašauskas vienas iš tų žmonių, kurių aistra ekstremalioms kelionėms ir kalnams užgožia visa kita. “Neįsivaizduoju saves drybsojančio paplūdimyje, atostogos man nauji potyriai, žygiai, kalnai, nuotykiai…” – sako aštrių pojūčių mėgėjas.

Apledėjęs, bet laimingas
Pirmoji mano pažintis su kalnais įvyko praeitų metų vasarą. Nuo to sykio kalnai tapo mano žavesio objekto ir kiekvieną savo poilsį stengiuosi susisieti su jais. Šiais metais užkopiau į Monblaną, planuoju pabuvoti Argentinoje ir įkopti į Sero Akonkagvą (6960m.) – aukščiausią P. Amerikos kalną, palaipioti po Patagonijos uolas. Krikštas buvo ant aukščiausios P. Amerikos veikiančio vulkano viršukalnės – Kotopachi (“Cotopaxi „5897m.) Siaubingai ūbavo vėjas, sniegas, apšalau, sustirau, bet buvau laimingas, nes pagaliau išskleidžiau Lietuvos vėliavą ant savo išsvajotos viršūnės. Kopimas nebuvo labai techniškai sudėtingas, bet dėl aukščio jis turėjo savo specifinį braižą ir buvo pakankamai ekstremalus. Pradėjus kopti naktį oras buvo pakankamai gražus, bet paryčiais ėmė stūgauti šiaurys. Kuo toliau tuo labiau. Žinia, kalnuose visos gamtos stichijos sustiprėja. Vos išsilaikai, bijai, kad tik nenupūstu nuo kalno keteros koks vėjo gūsis. Galop prieš pat viršūnės šturmą įsisiautė sniego, lietaus štormas, ir visas kūnas apledijo.
Kalnyno papėdėje plyti Kotopachi („Cotopaxi”) nacionalinis parkas. Tai nuolat beišsiveržiančių lavų suformuotas reljefas, kuriame bastosi laukinių arklių bei lamų kaimenės. Gyvūnijos labai daug. Pastarųjų ir gyvų ir jų kaulų apstu. Viskas natūralu, autentiška. Tarsi kokiam milžiniškame muziejuje.
Keliones planuojame ir renkamės patys. Susirenka bendraminčių grupė ir šauname kur nors. Dažniausiai tai būna egzotiškos šalys. Pabuvojau Indonezijoje, Libane, šiuo metu naršau po Pietų Ameriką. Kartais pakeliaujame tik abu su žmona. Bet tokiose skurdžiose ir neprognozuojamose šalyse, kaip tarkim Lotynų Amerika, gali būti pakankamai pavojinga. Sykį Ekvadore net buvome apiplėšti…

Nuotykiai Ekvadore
Sugalvojome su žmona aplankyti kavos ir kakavos plantacijas ir pasmalsauti kaip gaminama kava. Keliavome dardančiais autobusais su neperšaunamais stiklais. Ginkluotų plėšikų knibžda visos pakrūmės. Vietiniai rodos ištisai kraustosi iš vienos vietos į kitą. Su ryšuliais, mažamečiais vaikais, vištomis. Pagaliau susiradome tas kavos plantacijas, išmokome virti šokoladą. Be jokių turistinių maršrutų, gidų, tiesiog išsikalbėdami su žmonėmis. Vietiniai nešneka jokia kita šnekta išskyrus ispanų, kurios temokėjau kokia pagrindinių 30 žodžių. Tad daugiausiai bendravome tarptautine „keliautojų” tarme. Labai smagiai praleidome laiką, prisiragavome šokolado ir nutarėme grįžti į Kito miestą. Judant atgalios „Lonely Planet” perskaičiau, jog Kito geriau gyventi ne senamiestyje, o kokioje nors kitoje vietoje ir jokiu būdu nemaklinėti vakarais. Bet aš kaip nepatiklus lietuvis tuo nepatikėjau. Apsigyvenome Senamiestyje ir temstant išėjome apsidairyti. Miestas nuostabus, tokį vaizdą gali išvysti tik nakčia. Bet už tas grožybes teko ir sumokėti. Be mūsų gatvėse bemaž nieko nebuvo, išskyrus neaiškius tipus. Praėjome vieną skersgatvį, kitą, o trečiame buvome apsupti kažkokių pašlemėkų. Su žmona buvome atskirti, pasipylė smūgiai. Reziumė žmona neteko laikrodžio, o aš visų drabužių, kurie grumentis buvo sudraskyti. Po šio nutikimo tapome apdairesni.
Niekada nekeliaujame prabangiai. Tai neįdomu. Jai išsiruošiame į kokią svečią šalį visuomet stengiamės pajusti jos pulsavimą, kuo ji gyvena. Ekvadore už viešbučius mokėjome po 6-8 dolerius už parą. Bet kokie potyriai… Tokių originalių, unikalių viešbučių tikriausiai niekur nepamatysiu. Po šalį keliaujame ne turistiniu, o vietiniu transportu. Su valstiečiais, plėšikais ir kitomis fenomaliomis būtybėmis. Pačią pirmą dieną klebančiame, dulkiname, sausakimšame autobuse nukniaukė fotoaparatą. Teko būti budriems. Nuotykiai, rizika, adrenalinas. Tai ir žavi. Beje, be galo šaunu, kad P. Amerikoje retose vietose veikia mobilus telefonas. Pailsi visu 100%. Tokios šalys be galo traukia.

Tomas kiekvieniems kalnams nuoširdžiai ruošiasi. Važinėja su kalnų dviračiu po Sapieginės, Šveicarijos kalvas, lanko sporto klubą. „Stengiuosi neapleisti savo kūno, ir prieš kiekvieną kopimą labai rimtai ruošiuosi”, – sako jis. „Kalnuose svarbiausia ištvermė, psichologinis pasiruošimas nei jėga. Tai esmė. Be šito niekaip. Jei tave priims kalnai, reiškias priims…” Nors Tomo kolegos nelabai pritaria šiam jo pomėgiui ir mano, kad tai per daug pavojinga ir gresia kontoros užsidarymu, jisai pats patyręs kalnų svaigulį nežada to atsisakyti ir puoselėję planus naujoms kraują kaitinančioms kelionėms ir žygiams.

Vytautas Nosevičius

DALINTIS