Daugeliui žmonių Kinija atrodo tolima, paslaptinga, apipinta egzotikos ir pasiekiama tik svajose… Bet svajonės nebūtų svajonės, jei kada nors neišsipildytų.
Vilniečiai turizmoTurizmo agentūra „Vildora” paruošė kelių savaičių pažintinę kelionę į šią egzotišką šalį. Pirmiausia patys vadovai išbandė šį maršrutą.
Vyro jubiliejus – puiki proga agentūros direktorei Doritai Rameikienei jį atšvęsti su draugais keliaujant po šią imperatoriškąją karalystę, palikusią keliautojams labai šiltą ir net netikėtą įspūdį.
Maistas – vaistas
Tai buvo klasikinė pažintis su šia šalimi. Vienas tradicinių maršrutų, skirtų per gan trumpą laiką pamatyti visas Kinijos įžymybes. Lietuviai skrido per Maskvą, nusileido Pekine. Šiuolaikinis, modernus oro uostas, puikus aptarnavimas. Apsistojo 4 žvaigždučių viešbutyje pačiame sostinės centre. Tokiame dar neteko gyventi, nors jau buvę ne vienoje „užjūrio karalystėje”.
Kiekvieną dieną naujos šlepetės ir chalatas, šukos, dantų šepetukas, pasta, siuvimo reikmenys, batų tepalas. Pusryčiai gausūs, ir europietiški, ir rytietiški. Labai įvairus maistas. Atsižvelgdami į tai, kelionių profesionalai planuoja surengti gurmanišką kelionę po Kiniją. Kiekviena šalies provincija, o dažnai ir miestas didžiuojasi specifiniais valgiais. Pavyzdžiui, vidurio Kinijos miestas – Sianis garsėja koldūnais. Įmantriausi įdarai, keisčiausi pavadinimai: „Tigro kailis”, „Drakono rūmai”, „Praturtėjimo garantas”. O formų, formų… Nuo vos įžiūrimų iki milžiniškų, virtų garuose su viduje paslėptu aromatiniu sultiniu.
Visame pasaulyje garsus patiekalas „Pekino antis”, kurio tiesiog būtina paragauti. Tai specialiai šiam tikslui maitinta, ištepta medumi, ypatingoje krosnyje ištroškinta, meistriškai apipavidalinta ir patiekta antis. Reikia lazdelėmis paimti jos gabaliuką, pamirkyti sojų padaže, vynioti į blyną ir… burnon. Nenusakoma palaima… Šiuo gardumynu geriausia mėgautis Pekino centre esančiame „Ciuan-cziuide” restorane (čia vienu metu aptarnaujama apie 1200 žmonių), kur „Pekino antis” ruošiama pagal seniausią 1835 metų autentišką receptūrą.
Verta paragauti šalį simbolizuojančio valgio „Drakono kova su tigru”. Tik atminkite, kad jis gaminamas iš gyvatės ir atitinkamai šertos katės mėsos, simbolizuojančios tigrą… Taigi Kinijoje valgoma viskas. Šioje šalyje galioja taisyklė: „Nėra prastų produktų, yra tik netinkami virėjai”.
Ir dar viena kinų virtuvės ypatybė. Tik čia galite valgyti kiaulieną, paruoštą taip, kad neatskirsi nuo žuvies, mėgautis žuvimi, net neįtariant, jog tai aviena, kapoti avienos kotletą, pagamintą iš žąsienos. Kinijoje šimtai patiekalų, kurių sudėties neatspėsi niekaip. Kuo labiau būsi suklaidintas, kuo toliau nuo tiesos, tuo didesnį džiaugsmą suteiksi virėjui.
Šalis gali pasigirti turinti nacionalinės virtuvės enciklopediją, susidedančią iš 56 storų tomų, bet, kaip teigia specialistai, net juose neišvardyti visi valgių gaminimo receptai.
„Padangių karalystės” virtuvė glaudžiai susijusi ne tik su istorija, bet ir su kasdienine buitimi, su tautinėmis, šeimos, religinėmis šventėmis.
Kai berniukui sueina mėnuo, gaminami koldūnai, gimimo dieną – kočiojami makaronai. Kuo jie ilgesni, tuo ilgesnis ir laimingesnis gyvenimas.
Per Žibintų šventę šeimose skanaujami juanseo – apvalainų ryžių rutuliukai su saldžiu įdaru.
Kinai, net žmogų išlydėdami į paskutinę kelionę, neužmiršta maisto. Pagal tai, kas išdėliota ant kapo, galima nustatyti, kas čia atgulė. Keptas paršelis reiškia, kad čia palaidotas turtingas ponas, višta – pasiturintis valstietis, ryžių dubenėlis su daržovėmis – varguolis.
Nuo seniausių laikų kinų virėjai siekė, kad maistas kartu būtų ir vaistas. Neatsitiktinai Kinijoje vyrauja posakis: „Pasakyk, ką valgai, pasakysiu, kas tavęs laukia”.
Drakono vietininkas žemėje
Milijoninis Pekinas bunda anksti, apie 5 valandą ryto. Virš Dangaus šventyklos pasirodo pirmi saulės spinduliai ir po truputį link savo prekyviečių sodininkai, daržininkai traukia karučius su įvairiausiomis daržovėmis ir vaisiais, dviratininkai ramiai mina pedalus į darbą, parkuose ir skveruose pasirodo blankūs siluetai žmonių, atliekančių tradicinę kinų gimnastiką, besimokinančių šokti ar kartu su rytmetinėmis paukščių trelėmis lavinančių balso stygas.
Būtent šis laikas pats geriausias maklinėti po miestą. Vilniečiai Rameikiai Kinijoje lankėsi lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje, tuo metu, kai šalis mažiausiai lankoma turistų ir nėra kamšaties.
Paliko įspūdį Tiananmenio aikštė – didžiausia visame pasaulyje, kur vienu metu gali tilpti beveik pusė milijono žmonių. Tai „Dangiškosios ramybės aikštė”, istorinė Pekino vieta, kažkada buvusi apipinta paslaptingumo skraiste ir atitverta nuo likusio pasaulio. Praeito šimtmečio pradžioje čia suteikta galimybė būti tik kai kuriems aukščiausio lygio valdininkams (ir tai tik paradine uniforma) ir užsienio diplomatams. Tuoj už aikštės tribūnų prasideda Guguno muziejaus valdos, Mingų (1368-1644 metai) ir Cingų (1644-1911 metai) dinastijų imperatorių rezidencijos.
Visuomenei Gugunas buvo atvertas 1925 metų spalio 10 dieną. Tai vienas didžiausių architektūros ansamblių pasaulyje, neįtikėtinai puikiai išsilaikęs iki šių dienų. Muziejaus teritorija užima visą Uždraustąjį miestą, tai sudaro 720 tūkst. kvadratinių metrų erdvę. Jame daugiau nei 10 tūkst. įvairiausios paskirties patalpų.
Pagrindiniai Guguno „perliukai” – trys milžiniški paviljonai ant marmurinių postamentų, siekiantys daugiau kaip 7 metrų aukštį: Taichedianas („Aukščiausios harmonijos paviljonas”), Čžunchedianas („Visiškos harmonijos paviljonas”) ir Baochedianas („Išsaugojantis harmoniją paviljonas”). Už jų – vidinė rūmų pusė: oficiali imperatorių rezidencija, imperatorienių, sugulovių ir klerkų gyvenamieji būstai. Muziejaus salėse ir aikštėse išdėliota daugiau kaip 800 tūkst. eksponatų, priklausiusių paskutinei Kinijos imperatorių dinastijai. Tai knygos, archyvai, meno dirbiniai, daugybė paveikslų ir kaligrafinių kūrinių, sodų, parkų architektūros šedevrai, ritualinių apeigų reikmenys.
Balto marmuro laiptais, vedančiais į rūmus, pratipena milijonai lankytojų. Tad nenuostabu, kad kasmet tenka restauruoti, patvarkyti. Valstybei tai jau kainavo daugiau kaip 40 mln. juanių (apie 17 mln. Lt). Tik tarp laiptelių esantys apipavidalinti drakonais marmuriniai takeliai išlaikė savo pirmapradį pavidalą. Jais turėjo teisę vaikščioti tik imperatoriai ir jau kelis dešimtmečius čia nežengė nė vieno žmogaus koja…
Rūmai prabangūs, gausu dekoracijų. Jų vienaukštis keturkampis paviljonas den suskirstytas kolonomis į tris dalis. Pagrindinės statybinės medžiagos – medis ir akmuo. Visa tai užbaigiama šonuose lenktu, aukštu, besiremiančiu į storas sijas stogu. Sienos buvo naudojamos tik kaip pertvaros, jokios konstruktyvios reikšmės jos neturėjo. Ir imperatoriaus apartamentai, ir palygint kuklūs jo šeimos asmenų būstai, ir tarnų patalpos buvo renčiama tokiu pat principu.
Negali nepastebėti Guguno interjere gausybės drakonų: jų pilna ant kolonų, karnizų, ritualinių indų. Šis valdžios simbolis priklausė pačiam imperatoriui. Jei paprastas žmogelis išdrįstų nusipiešti drakoną savo pirkutėje, jam tuoj pat tektų atsisveikinti su galva. Tokią pat reikšmę turėjo ir aibė stūksančių prie vartų liūtų, kurie turėjo saugoti jo prakilnybės ramybę. Kuo aukštesnė šeimininko padėtis, tuo piktesnis žvėrių karaliaus žvilgsnis. Uždraustojo miesto liūtai buvo patys baisiausi visoje Viduriniojoje karalystėje. Plasnojantys feniksai – imperatorienės atspindys.
Stichijas tramdantys išminčiai
Dangaus šventykla – dar viena miesto garsenybė. Atstatyta 1890 metais. Ji yra tiksli kopija statinio, egzistavusio XV amžiuje. Keturi masyvūs stulpai remia tribriaunį sunkų stogą, išpuoštą paauksuotomis fantastinėmis figūromis ir kitokiu sudėtingu ornamentu. Architektūrinės proporcijos sudaro svaiginančio aukščio iliuziją, nors iš tikrųjų ji tik 38 metrų aukščio. Stovint šalia Dangaus šventyklos, atrodo, kad ji dangų remia… Įdomu tai, kad virš jos visuomet giedras dangus. Gali visur būti apsiniaukę, debesuota, lyti, o po ja saulutė šypsosi… Turbūt Kinijos išminčiai, alchemikai čia savo pirštus prikišo…
Mistinės šventyklos lubos remiasi į 28 milžiniškas medines kolonas: keturios jų simbolizuoja metų laikus, 12 – mėnesius, dar 12 – paros dalį. Pagrindinis vienuolyno akcentas – Cinenczenas („maldų salė”). Tai irgi lyg ne šio pasaulio kūrinys. Apvalaina salė su triaukščiu tamsiai mėlynų glazūruotų čerpių stogu sutvirtinta be jokių stulpų, gegnių. Neretai ji pavadinama „ore kabančiu paviljonu”.
Dangaus šventyklos teritorijoje yra apvali 65 metrų skersmens siena, pasižyminti neįprastomis akustinėmis savybėmis, tarsi bevielis XV amžiaus telefonas. Net pašnibždomis prie sienos ištartas žodis puikiai girdimas visuose jos galuose. Neveltui ji vadinama „siena, atspindinčia garsą”. Kalbama, kad imperatorių laikais taip buvo sekamos ir kontroliuojamos tautos mintys ir nuotaikos…
Pasigrožėkite ir šalia esančiu Chuanciu – Dangaus altoriumi – apvalaina trijų pakopų baltų kaip sniegas marmurinių plytų terasa. Aukų indas tarsi iškyla virš visko žemiško ir laikino. Būtent čia buvo lenkiamasi Dangui ir prašoma iš jo malonių. Statant šį altorių irgi buvo panaudota tam tikra akustinė paslaptis, sustiprinanti garsą, skleidžiamą altoriaus centre. Jis toks galingas, kad siekia toli už vienuolyno ribų. Lyg koks viduramžių mikrofonas.
Visuose muziejuose, istoriniuose objektuose gausu kinų keliauninkų iš įvairių šalies kampelių. Jie ramiai vaikštinėja, žiūrinėja, fotografuojasi ir nuolat šypsosi baltais lyg dramblio kaulas dantimis. Kinai labai mėgsta keliauti. Daugeliui mūsų svarbiausia gyvenime įsigyti būstą, automobilį, o kinai siekia kuo daugiau pamatyti. Pirmiausia savo tėvynę, o paskui ir kitas šalis. Visi jie stengiasi lygiuotis į savo Mokytoją, didįjį keliauninką, legendinį ušu meistrą Sun Ukuną, apskriejusį ne tik visus „Padangių karalystės” kampelius, bet nusidanginusį net iki Budos tėvynės Indijos.
Didžioji kinų siena
Kinijoje būtina aplankyti Didžiąją kinų sieną. Toks gigantiškas projektas kilo legendinio imperatoriaus Šin Ši Huangdi mintyse. Jis nusprendė sujungti anksčiau buvusias atskiras gynybines sienas į vieną apsauginį pylimą. Šis statinys vadinamas pasaulinės architektūros stebuklu: jos ilgis – 6700 km, pagrindinių dalių aukštis – 7-8 metrai, plotis siekia 6,5 metro. Kirsdama šešias Šiaurės Kinijos provincijas, siena tai iškyla į 1000 km aukštį virš jūros lygio, tai krenta į gilias daubas ir upių slėnius. Statybose plušėjo minios žmonių, kurie čia pat sienoje buvo laidojami. Dažnai kinai ją vadina ilgiausiai nutįsusiu kapinynu pasaulyje.
Visą dieną keliauninkai vaikščiojo šiuo šedevru. Ties gynybiniu bokšteliu siena aukšta, kitur vos nuo žemės pakilusi, vienur laiptelis visai žemas, kitur aukštesnis. Ilgai žygiuojant tokia kelionė labai nuvargina.
Makalynės darna, arba kaip išlikti
Dar neseniai Kinija buvo vadinama dviračių imperija. Žaibiška šalies urbanizacija, gausėjimas gatvėse importinių ir vietinės gamybos automobilių po truputį išstumia šią nuostatą. Dviračiams tampa ankšta „dviračių imperijoje”.
Žiedinis daugelio juostų eismas jau sunkiai padeda susitvarkyti su transporto srautu. Piko valandomis į automobilių ir dviračių sangrūdą galima papulti net plačiausioje ir moderniausioje Pekino-Čanancze magistralėje. Ypač judriose vietose tenka statyti užtvaras, skiriančias dviratininkus nuo mašinų eismo, projektuoti dviejų trijų aukštų plentus, įvesti naujas taisykles vairuotojams ir pėstiesiems. Beje, jų mažai kas paiso. Važinėjama ir vaikščiojama kaip norima. Bet visi išsitenka, avarijų neteko matyti. Nors žmonių tiek, kad net uodas savo snapo neįkištų, visur tvyro palaima, harmonija, džiugesys.
,,Nesusipratę šešiajuostėje magistralėje stabdėme taksi. Staigiai sustojo gal koks penketas važiavusių skirtingomis pusėmis ir vieni kitiems prieš pat nosis…Akivaizdi avarinė situacija. Lietuvoje tokiu atveju būtų visos sudaužytos, o tenai kaip netikėtai sustojo, taip ir išsiskirstė. Dažnai atrodo, kad jau tuoj atsitrenks, užvažiuos, pervažiuos, bet jie kažkaip sugeba praslysti, prisitaikyti ir išlikti net pačiomis sudėtingiausiomis situacijomis. Akivaizdu, kad daugiamilijoniniame Pekine žūstančių žmonių gatvėse mažiau nei pas mus. Beje, taksi kainos nedidelės ir tikrai pravartu naudotis šiomis paslaugomis. Apgaunama retai, nes mokestis už važiavimą užrašytas ant kiekvieno automobilio”.
Ušu Lietuvos parkuose
Milijonai žmonių, nuo pradinukų iki pensininkų, kiekvieną rytą pradeda ušu. Tai ir nacionalinė gimnastika, ir sporto rūšis, ir savigyna, ir paprasčiausiai gražus akiai reginys. Neatsitiktinai šios gimnastikos elementai demonstruojami cirke, estradoje, o ušu čempionus žino ir gerbia visa šalis. Kaip teigia šiuolaikinė kinų medicina, reguliarus ušu teigiamai veikia sveikatą.
Neatsitiktinai Vilniaus savivaldybė siekia suteikti galimybę vilniečiams pasitikti vasarą praktikuojant vieną iš ušu formų – tai či. Ši mankšta didina bendrą organizmo tonusą, suteikia žvalumo, energijos, teigiamai nuteikia dienai. Beje, sistemingai mankštinantis, gydoma hipertonija, neurastenija, artritas, diabetas, maudimai širdies plote. Tai sveikatingumo gimnastika, nors tai či („kova su šešėliu”) elementus galima puikiai panaudoti ir ginantis.
Vienu iš tai či pradininkų šalyje laikomas karvedys Ci Cziguanas (1528-1587metai), sugalvojęs daugybę pratimų kariams. Iki mūsų laikų išliko šio legendinio vado ranka rašytas traktatas „Nauja knyga apie tarnybą ir discipliną”. Kariai buvo taip užgrūdinami Cziguano sistemos, jog kelyje į tikslą jiems nebūdavo jokių kliūčių.
Kinijos pavelde tai či užima išskirtinę vietą. Daugelyje mokyklų mankšta privaloma ir yra dėstoma, neišskiriama iš kitų disciplinų. Kinai ypač rūpinasi savo sveikata.
Mankštinamasi parkuose, aikštėse, kiemuose, net vienuolyno prieigose. Neretai gali išvysti vaizdą: automobilių gaudesys, dviračių skambesys, šurmuliuojanti, skubanti minia ir žmonių grupelė, lyg mesdama iššūkį visam šiam sąmyšiui ir klegesiui, susikaupusiais ir išoriniam pasauliui abejingais veidais atlieka formas, atėjusias iš gilios senovės, iš neišsenkančio gyvybinio šaltinio, savaip pasitikdami naujai užgimstančią dieną.
Verta pavaikščioti garsiąja Pekino gatve Liuličanu – dailininkų, poetų, kaligrafų Meka. Užsienio žurnalistai ją pavadino „kinų Monmartu”, bet vargiai šis pavadinimas perteiks koloritą ir senojo skersgatvio žavesį… XIII amžiuje čia buvo puodžių, kurie degė čerpes, gamino koklius, dailino sostinės vienuolynus ir dvarus, valdos.
Užsukite į Chutungą, Pekino senamiestį, turgų, lyg kokią arabų Mediną. Mažose parduotuvėlėse, prekyvietėse galima įsigyti ko tik širdis geidžia. Tokiomis vietomis geriausia judėti rikšomis. Tai visai patogu, greita ir pigu.
Kur žmonės šypsosi
Šanchajus – bene triukšmingiausias pasaulio miestas. Tenka rėkte rėkti norint susikalbėti. Gaudesį sukelia dviračių, automobilių signalai, skendinčios rūke baržos, kateriai. Šanchajus prasideda nuo krantinės. Tai miesto, iškilusio prie didžiosios Jangdzės upės žiočių, Rytų Kinijos jūros pakrantėje, vizitinė kortelė. Uostamiestyje daugiausia nei kitame Kinijos mieste universitetų, mokyklų, kitų mokslo įstaigų ir laboratorijų. Čia šurmuliuoja 154 prekyvietės, veikia 3 tūkst. restoranų.
Tai svarbiausias pramoninis šalies miestas. Jam priklauso 1,6 visų Kinijos pajamų. 5 mln. kvalifikuotų darbininkų, 100 tūkst. inžinierių ir technikų, 200 tūkst. tarnautojų pluša įvairiose gamybos srityse. Maisto, sunkioji pramonė, metalurgijos kombinatai, siuvimo cechai ir daugelis kitų. Ir gyventojai čia ypatingi: veiklūs, veržlūs, nuoširdūs, ir kaip patys sako „pasinešę”. Pasitiki tik savo jėgomis, nieko nedaro tuščiai ir visur vertina praktiškumą. Durklas turi būti ne tik dailus, bet ir grūdinto plieno, aštrus…
Nuolat stengdamiesi jie pasiekė tokių rekordų, kurių tikriausiai jau niekas nepamuš: aukščiausias žemėje pastatas, trečias pagal aukštį pasaulyje TV bokštas, daugiausiai apdovanojimų iškovojęs šlovingasis Šanchajaus cirkas, daugybė dangoraižių, didžiausias Buda iš nefritinio akmens, stebuklinga šventykla, kur uždegus smilkalus sugalvotas noras būtinai išsipildys, mistiniai Džiaugsmo rūmai, kuriuos tėvui, kaip pagarbos ir ištikimybės simbolį, pastatė sūnus. Būnant šiuose apartamentuose, kad ir kokia liūdna apėmusi nuotaika, kažkokia antgamtinė jėga priverčia nusišypsoti, širdį užlieja palaima, o slėgę sunkumai išblėsta lyg Švendubrės rūkas įdienojus.
Ir ne tik tėvai iki pat senatvės globojami. Mylimi ir gerbiami visi pagyvenę žmonės. Tai taisyklės, kiekvienam kinui įaugusios į kraują. Kinai, kreipdamiesi į garbingo amžiaus žmogų, prie jo vardo dar prideda žodelį lao, tai reiškia „gerbiamasis”, „maloningasis”. Manoma, kad Šanchajuje gyvena patys išmintingiausi senoliai ir pačios simpatiškiausios merginos. Jos tikros Kinijos puošeivos, modeliai, manekenės. Šukuosenos, tualetai, madingi drabužiai, įvairiaspalviai galvos apdangalai pirmiausia išbandomi ir įvertinami Šanchajaus gatvėse ir tik paskui pasklinda po kitas šalies provincijas, miestus, tarp jų ir sostinę Pekiną.
Tikri vyrai, arba Rusijos ateitis
Šiuolaikinė šanchajiečių šeima paprastai susideda iš trijų žmonių. Tai atsakas į demografinę valdžios politiką, kuri kviečia ir visaip skatina (skiria lengvatas, pašalpas) taip planuoti šeimą. Tokiame perpildytame mieste nereikia ypatingai agituoti, kad būtų laikomasi šio principo. Patys gyventojai suinteresuoti, kad ateities kartoms netektų dusti nuo spūsties. Nors neišvengiama ir problemų, susijusių su vieno vaiko politika. Vidutinis mėnesinis uždarbis 2000 juanių (700 Lt) ir to visai pakanka, kad išpildytum visas lepūnėlio užgaidas. Toks numylėtinis turi viską: TV, kompiuterį, norimus žaislus, geidžiamą maistą… Nuolat augantys „mažųjų imperatorių” įgeidžiai neleidžia nė akimirkai tėvams atsipalaiduoti. Seniau kinai garsėjo lieknumu, o dabar dažna atžala linguoja tarsi sumo imtynininkas.
Skaudžiausia rykštė ta, kad palikuonis būtinai turi būti stipriosios lyties atstovas. Kinai, ieškodami gyvenimo draugių, pradėjo plūsti už šalies ribų. Rusijos Tolimieji Rytai, Sibiras jau beveik apgyvendinti geltonodžių. Rusės džiaugiasi tokiais vyrais: negeria, mažai valgo, dirba už tris vietinius, ištikimi, myli šeimą.
Kinijoje vertinamas taupumas. Kinai išlaidauja tik vienąkart gyvenimą – per Pavasario šventę, kinų Naujuosius metus. Kas taupiau gyvena, tas labai gerbiamas. Šanchajuje vidurnaktį išjungiamas visas apšvietimas.
Šanchajuje gyvena greičiausiai reaguojantys ir atidžiausi pasaulyje vairuotojai. Vienu metu mieste juda 6,5 mln. dviratininkų ir 582 tūkst. automobilių. Manoma, kad tas, kuris gali pravažiuoti begaline Nanczinlu gatve nė karto nepažeisdamas taisyklių, gali drąsiai pretenduoti į vairuotojo teises. Taip pragariškai pasivažinėjusieji gali keliauti kur tik nori, net pačios pavojingiausios Londono, Paryžiaus, Niujorko ar Kalkutos magistralės suteiks malonumą.
Būtinai paplaukite garlaiviu naktį. Išties įspūdinga…
Neapsunkinantys gyvenimo saldumynai
Ilgam įsiminė Kinijos avialinijos. Skridome moderniu boingu, beveik prilygstančiu naujausiam prancūzų laineriui. Maistas trijų rūšių: azijietiškas, europietiškas, vegetariškas. Per TV transliuojama mankštos programėlė, kviečianti atsipalaiduoti, pamankštinti sąnarius. Kartodamas judesius net nepajauti skrydžio. Jokios baimės, kratymo, rodos, pakilai, o jau reikia leistis. ,,Nors daug skraidome, bet dar neteko pajusti tokio dėmesio keleiviui, tokio aptarnavimo lygio”,- prisimena Dorita.
Saldumynų rojus
Chainano sala – vienas piečiausių šalies taškų. Tuo metu Pekine temperatūra siekė 5 laipsnius šilumos, o Chainane – 25 laipsnius. Vandens temperatūra – 24 laipsniai šilumos. ,,Atsidanginę iš speiguotos žemyninės dalies, džiaugėmės malonia šiluma, mirkome vandenyje.
Apsistojome 5 žvaigždučių viešbutyje. Išėjome apsidairyti: gražu, žalia, aplinkui nuostabus parkas, paukščiukai čiulba, čirškia visokiais balsais. Grįžtame. Įeiname į savo kambarį, o ten… didžiausias tortas! O jau skanumėlis, gaivumėlis! Tokio per visą savo gyvenimą nebuvau ragavusi! Kinai susižinojo, kad šiandien švenčiame gimimo dieną ir pateikė malonią staigmenėlę!”, – pasakoja sutuoktiniai Rameikiai.
Beje, kinai mėgsta saldumynus. Bet kuriame salos kampe galima užsisakyti patinkantį desertą ir jis spėriai bus patiektas. Kinų saldumynai ypatingi tuo, kad neapsunkina virškinimo, Į saldumynus dedama daug vaisių, želė, ypač populiarūs kokosai. Saldėsių lietuviai valgė kiek telpa, bet jautėsi lengvi, energingi.
Ryklys, milicija ir kitos avantiūros
Beždžionių saloje gėrėjomės ritualiniais vietinių genčių šokiais, lankėmės etnografiniuose kaimuose, mėtėme ietis į taikinius, mėgavomės maistu, daugiausia žuvimis ir kitomis jūros gėrybės.
Didžiuliuose akvariumuose plaukioja keisčiausi, gyvenime neregėti jūros gyviai. Baksteli pirštu į tau patikusį, virėjas mikliai jį ištraukia, čia pat pasmaugia ir patiekia. Taip mes pirmąkart nudyrėme ryklio skrandą, mėgavomės įvairiai paruoštomis austrėmis.
Aborigenai augina perlus, meškerioja, rengia šou turistams, įsteigė beždžionių rezervatą, drugelių muziejų, botanikos sodą. Be to, puikūs gidai. Jie moka priimti turistus ir už tai gauti pinigų.
Keliavome po vaizdingus miškingus kalnus. Buvome nusitrenkę net iki karinės bazės, kur prieš mus netikėtai išdygęs milicininkas gestikuliuodamas pareiškė, kad toliau kelio nėra. Turėjome grįžti, nors ir labai viliojo tolumoje stūksančios uolos… Kinijoje kur tik nusitrenksi, visur susikalbėsi, nes visi kini gali pasigirti išraiškinga mimika ir gestų kalba.
Dalyvavome arbatos gėrimo ceremonijoje. Ji ypač mėgiama: geriama visur ir bet kurią laisvą minutę.
Aplankėme cukranendrių plantaciją, kur visiems metams prisikaupėme angliavandenių.
Taigi pailsėjome, atsipūtėme ir net pasitaisėme…
Iš Chainano salos parsivežėme perlų, žemyninės Kinijos porceliano, varpelių, arbatos ir šiltų prisiminimų, išliksiančių visam gyvenimui…
Kelionės į Kiniją kaina – 6,5 tūkst. Lt.
Doritos ir Rameikių įspūdžius užrašė Vytautas Nosevičius
