Teksto ir nuotraukų autorė Rimalda Vitkevičienė
Prieš dešimtmetį kartu su vyru atradome bendrą pomėgį – išvykas pėsčiomis. Pasičiupę šiaurietiško ėjimo lazdas, užsimetę kuprines, kiekvieną vasarą laisvesniu laiku sėdame į traukinį ar autobusą ir iškeliaujame. Prieš tai, žinoma, susiplanuojame ką norime pamatyti, kokia transporto priemone nuvykti iki pradinio žygio taško, kuria kryptimi ir kiek kilometrų eiti, kada bei kaip grįžti namo. Pakeliavę ir pasižvalgę norime paneigti mitą, jog žemumų vietovėse nėra gražių kraštovaizdžių. Vidurio Lietuvos žemuma – žemdirbių kraštas, bet ir vaizdingos gamtos, išpuoselėtų kaimelių ir miestelių čia taip pat nestinga.
Į atmintį įstrigo vienas iš pirmų žygių palei Lėvenį. Pėsčiomis ėjome maršrutu „Radžiūnai–Noriūnai–Palėvenė–Stirniškiai.“ Nuo Radžiūnų iki Noriūnų kelias buvo lyg ir monotoniškas, bet priartėjus prie Lėvens krantų, kraštovaizdis kardinaliai keitėsi. Balta lyg gulbė Šv. Domininko bažnyčia Lėvens dešiniajame krante matoma jau iš tolo. Jei pakalbinsite vietinius gyventojus, jie būtinai pasiūlys užeiti ne tik į bažnyčią, dvarus Noriūnuose, Palėvenėje, Dominikonų vienuolyną, bet ir į Palėvenės kapines, patars kokių žymių žmonių kapus aplankyti.
Puikūs vaizdai jus lydės visu keliu iki pat Stirniškių kaimo ir piliakalnio, kuris tuomet tapo mūsų žygio desertu. Nuo jo atsivėrė nuostabus ir įsimintinas kraštovaizdis. Keliu nuo Palėvenės Kupiškio link taip pat esame žygiavę pėsčiomis. Eidami gėrėjomės unikaliais Lėvens kraštovaizdžio draustinio vaizdais. Jei kada būsite Skapiškyje, reikėtų aplankyti ir Notigalės telmologinį draustinį, esantį paribyje su Rokiškio rajonu. Neprailgo kelionė pėsčiomis nuo Karajimiškio kraštovaizdžio draustinio iki Kirkilų karstinių ežerėlių, o paskui ir iki Biržų.
Gėrėjomės vaizdu nuo apžvalgos bokšto ant Šiaulės kalno, kurį rasite Radviliškio rajone, tarp Šiaulėnų ir Šaukoto miestelių.
Iki šiol išliko atmintyje žygis palei Nevėžį. Jį galėtume pavadinti „Isos slėnio beieškant“. Atvykę iki Surviliškio ir jį apžiūrėję, perėjome kabančiu lieptu į kitą Nevėžio krantą ir leidomės ieškoti Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtųjų vietų, kurias jis vaizdžiai aprašė savo kūrinyje „Isos slėnis“.
Ėjome miško ir pievų takeliais, nuotaiką skaidrino iš už krūmų iššokęs zuikis, pievoje žaidę du maži stirniukai. Jeigu kada nors keliausite ta pačia kryptimi, nepraeikite pro Šventybrastį.
Sužinosite kaimo istoriją, siejamą su rašytoju ir poetu, pamatysite Brastos upelį, kuris, įtekėdamas į Nevėžį, sudaro tankiai apaugusį ir gilų slėnį. Esame tikri, Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis jums tikrai paliks gražių prisiminimų, o nukeliavę į Šetenius, pabandykite pajusti tuos pačius kvapus ir jausmus, kuriuos patyrė pats Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.
Mūsų neregėtos Lietuvos perlais šią vasarą tapo Bakainių piliakalnis Kėdainių rajone ir Rozalimo miško parkas Pakruojo krašte. Bakainių piliakalnis – Krekenavos regioninio parko puošmena.
Nuo jo atsiveriantys vaizdai į Liaudės upę bei aplinkines vietoves išplečia vyzdžius ir sustabdo kvėpavimą. Jei dar niekada nebuvote Krekenavoje bei jos apylinkėse, bet ketinate apsilankyti, jums prireiks daugiau laiko.
Būtinai pasivaikščiokite Nevėžio upės slėnio taku tarp senvagių, pažiūrėkite į upės vingius, miestelį ir aplinkinius kaimelius iš apžvalgos bokšto, o šalia esančio regioninio parko lankytojų centro darbuotojai jums tikrai turės ką papasakoti ir parodyti.
Važiuodami nuo Panevėžio į Pakruojį, būtinai pamatysite nuorodą – Rozalimas. Pasivaikščioti po miestelį ir Miško pažintiniu taku mums buvo tikras malonumas. Savo žaluma, švara, tvarka Rozalimas primena mažą kurortinį miestelį. Vienai užkalbintai moteriškei pasakėme, kad gyvena labai gražiame miestelyje. Ji atsakė, kad daugelis atvykstančių taip sako. O pati prisipažino, kaip kažkada graudžias ašaras liejo, kai vyras ją čia parsivežė iš gimtųjų vietų.
Rozalime pastebėjome daug gražių senų medinių pastatų. Daugeliui jų reikia rimtų investicijų. Vienas iš jų – medinė žydų sinagoga.
Miško pažintinis takas – neabejotinai gera ugdomoji erdvė ne tik jaunimui, bet ir vyresnės kartos žmonėms. Stenduose randame daug informacijos apie medžius, gyvūnus, grybus. Sužinome, kad akmuo „Marijos pėda“ buvo laikomas šventu ir yra vienas įdomiausių aukurų Lietuvoje. Ligoniai prie jo melsdavosi. Dabar keliautojai irgi sustoja, pamąsto, padėkoja Kūrėjui. Iš sutiktų Rozalimo miško parke žmonių supratome, kad vietiniams tai puiki vieta pasivaikščioti, pagrybauti, pabėgioti ar tiesiog pakvėpuoti tyru oru.
Keliaujant nuo Bakainių piliakalnio ir Rozalimo miško taku teko matyti ne vieną švento Jokūbo kelio ženklą. Pasirodo, jog kelias „Paberžė–Užupė–Kėdainiai–Bakainiai–Šventybrastis–Šlaitkalnis–Šeteniai–Apytalaukis–Kėdainiai“ ir kelias „Pakruojis–Rozalimas“ įeina į Camino Lituano piligrimų kelią, kuris yra prisijungęs prie Europos tarptautinio švento Jokūbo kelių tinklo.
Nesvarbu kuriuo Lietuvos keliu pasuksim. Svarbu, kad juos rastume, o gražiausias ir įdomiausias gamtos, istorijos ir architektūros vietas ne tik patys pamatytume, bet parodytume savo vaikams ir anūkams, nes tikras pilietis turi pažinti tėvynę, saugoti, ginti bei pasirūpinti jos ateitimi.
