Žinomas Lietuvos menininkas, aktorius, režisierius, dzenbudistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng pristato naują savo darbą, improvizacijų vakarą „Laiškai iš vienuolyno“ pagal savo paties parašytą dvasinių patirčių knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Knyga sulaukė didžiulio pasisekimo, perleista keturis kartus, tikimės šis naujas Kęstučio projektas sulauks tokio pačio susidomėjimo. „Laiškai iš vienuolyno“ premjera įvyks Kauno Kameriniame teatre birželio 16 d.
“Laiškai iš vienuolyno”. Ar toks jūsų improvizacijų vakaro pavadinimas neskamba primityviai?
Kiekvienas laiškas yra noras, kad tave išgirstų. Galbūt tu pats, nes tu ir rašai. Tačiau turi laišką skirti ir kažkam, kas jaučiasi nelaimingu. Rašiau tuos laiškus, iš kurių vėliau išėjo mano knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“, nes buvau beprotiškai vienišas.
Vienišas vienuolis?
Tai ir yra paradoksas. Vienuolis turėtų būti vienas. Visą gyvenimą. Nors gyvendamas vienuolyne visuomet esi su kitais vienuoliais, vienuolėmis, pasauliečiais. Daug žmonių sukasi aplink tave. Ir santykis su jais turi būti toks, o ne kitoks. Esi stebimas 24 val. per parą. Ką pasakysi, kaip pasielgsi… Tokia situacija padeda atskleisti, koks esi iš tikrųjų. Praktikuodamas apie save sužinai viską, net ir tai, ko negalėjai pagalvoti, kad turi… Tokį PAVYDĄ… PYKTĮ… net Tokį GEISMĄ… Ir kitų “nuostabių” dovanų, kurios turi būti išrautos kaip piktžolės. Nepaliekant šaknų.
Beveik neįmanoma ir varginanti praktika. Kyla klausimas, ar šis Kelias padeda “suvokti save”. Būdamas su visais, esi labai vienišas. Tai baisiau, negu vienam sėdėti miške.
Nesinori nuo to pabėgti?
Nuostabus noras. Anksti ryte išeini pro vartus. Parašai laiškutį, kad išeini, ir viso gero. LAISVĖ. Tokia kelionė trunka apie mėnesį. Po to dar blogiau. Pats tai patyriau. Kvailiausia, kad negali pabėgti, nes jau esi negrįžtamai įžengęs “į Save”…
“Laiškuose iš vienuolyno” pasakojate apie savo vienišumą ir “išsilaisvinimą”?
Tai bendravimas su savimi. Ir dar daugiau. Jausdamasis neapsakomai blogai, skambindavau į JAV savo geram draugui. Kiekvieną rytą bendraudavome po valandą. Tuo metu tvarkydavau Dharmos (Mokymo) salę, kurioje praktikuodavome giedojimo meditaciją. Sakralinė vieta.
Pamenu, kaip eilinę dieną užlipęs ant altoriaus švelniu plunksnų šepetuku valiau didingas Budos statulas ir kalbėjau telefonu. Salė erdvi, tamsi ir tuščia. Jos gilumoje, pasislėpęs už Budos statulos, vienuolis iš Lietuvos lietuviškai kalba telefonu. Tokį vaizdą išvydusi šventykloje apsilankiusi pasaulietė net klyktelėjo iš netikėtumo. Nenorėdamas gąsdinti pasaulietės, nutraukiau pokalbį.
Atvirai kalbate apie praktiką vienuolyne.
Tokiose situacijose ištirpo iliuzija, kad kažkas kitas turi atlikti meditacijų praktiką ir nueiti dvasinį kelią už mane.
Kelio pradžioje tam tikru būdu “atsiskaitydavau” už praktikas. Padarydavau, ką liepdavo Mokytojas, ir sulaukdavau pagyrimo. Dažnai viešai pasakydavo kelis gerus žodžius. Po trijų dienų atostogų – kitos užduotys… Lyg dirbtum kažkam. Sunkiai perėjau pasąmoninį savianalizės procesą.
Pažeisdavau įžadus. Nesilaikydavau taisyklių. Ardydavau santykius su kitais žmonėmis. Likau vienišas. Aplinkiniai atstūmė, smerkė, juokėsi, šmeižė… Pats buvau dėl to kaltas.
Tačiau esu vienuolis, kaip ir mane smerkusieji. Tai nebuvo pasaulietiška kritika. Vienuoliai padėjo atsistoti ant kojų. Gailestis gali nelaimingą žmogų paralyžiuoti. Pripranti ko nors prašyti. Užkrauni savo problemas kitiems, ir iš to gyveni. Draugai labai greitai suvokė, kad turiu kapstytis vienas. Kaip ir jie patys.
Tik tuomet supratau, kad dvasinė praktika pirmiausia reikalinga man. Suvokiau visa savo esybe. Giliau negu ankstesniu teoriniu suvokimu.
Improvizuosite sunkaus savo kelio suvokimo tema?
Šiek tiek linksmiau ir tikriau… Vienatvė būtina. Kai tave visi palieka, kai esi nesuprastas, niekam nereikalingas, suvoki savo tikrąją vertę… Esu laimingas, kad sutikau tai padėjusį patirti Mokytoją…
„Laiškai iš vienuolyno“ Kauno Kameriniame teatre (Kęstučio g. 74a) birželio 16 d. 18 val.
