Gyvenimas iš visos širdies

gruz.JPG
Jei dirbi mėgstamą darbą ir neblogai užsidirbi, vadinasi, esi laimingas žmogus. Šiuos du dalykus puikiai suderina vilnietis ekstremalių pramogų mėgėjas, bendrovės „Kalnų upė” savininkas Andrius Stonys. Sunku įsivaizduoti, kaip šiais beprotiškos skubos laikais šis žmogus tiek daug suspėja. Mėnesį laipiojęs po Pamyro kalnus, po kelių dienų jau mina dviračio pedalus po Krymą. Kasdien lanko kungfu treniruotes, žaidžia krepšinį, buriuoja, plaukioja, nardo, eksperimentuoja virtuvėje….
Ištaikęs ramybės valandėlę, Andrius sutiko atskleisti savo energijos užtaisus.Iš kur Jumyse tiek daug vidinės ugnies?
Nuo mažumės buvau aktyvus ir tikras nenuorama. Jau būdamas 8 metų naršiau po Maskvą, o sulaukęs 16 metų klajojau po Kaukazą. Viliojo kelionės, nuotykiai, žygiai. Knietėjo kuo daugiau pažinti ir pamatyti. Visada galvojau apie darbą, kuris atitiktų mano pomėgius.
Specializavausi keliauti kalnų upėmis. Pradžia buvo labai sunki. Kartais neturėdavau ko valgyti. Išaugo didžiulės skolos už butą, pardaviau mašiną. Prieš kurdamas šį verslą, ketinau išsiversti tik šio tipo kelionėmis. Tai nepasiteisino. Per maža rinka. Vokietijoje tokio stiliaus agentūrų dešimtys ir jos puikiai verčiasi, o Lietuvoje – jokio veiksmo. Tuomet (2003 m.), kai visa tai užviriau, aktyvus poilsis nebuvo madingas. Tik pastaraisiais metais lietuviai, pasižvalgę po pasaulį, pamatę, kaip kiti gyvena, suprato, kad yra ir įdomesnių užsiėmimų nei gulėti paplūdimiuose. Dabar kiekvieno save gerbiančio piliečio prestižas – slidinėti. Jei nori būti kietas – važiuoji į kalnus. Kur nors gulinėti jau nebe fasonas. Nardymas, buriavimas, nusileidimai upėmis, žygiai vis labiau įeina į mūsų gyvenimą. Tokių kelionių paklausa išaugo dešimteriopai. Žmonės keliauja, bendrauja, pamato. Ir visa turizmo industrija išaugo apie 40 procentų. Žmonės geriau gyvena ir ieško įdomios veiklos.

Tačiau tokiose kelionėse ir pavojų daugiausia tyko?
Jau senai statistiškai įrodyta, jog pačios pavojingiausios aktyvaus laisvalaikio formos – krepšinis, futbolas ir kalnų slidinėjimas. Pastarasis daugiau nesklandumų sukelia neišmanėliams. Kai kurie per savo neapdairumą susižaloja vieną ar kitą galūnę. Teisingai išmokusieji slidinėti džiaugiasi šiuo pomėgiu.
Pirmiausia viską išbandau pats, paskui siūlau tai patirti visiems norintiems. Tai važinėjimas dviračiais, nardymas, slidinėjimas, nusileidimas kalnų upėmis, žygiai. Judėjimas, aštrūs pojūčiai – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kai būnu namuose, žaidžiu krepšinį, treniruojuosi kungfu, Tailando boksą, bėgioju, buriuoju. Judėjimas yra mano gyvenimo dalis. Vesdamas į žygius kitus, pirmiausia pats turiu būti nepriekaištingos formos. Ir tai įkvepia nuolat judėti ir kartu vis plačiau pažinti pasaulį. Štai ne per seniausiai su bičiuliu dviračiais leidomės į maratoną po Krymo kalnus ir kanjonus. Uolos, nuošliaužos, purvas. Tai buvo itin ekstremalus žygis, apie kurį be pasiruošimo neverta net galvoti. Jį siūlyčiau tik tiems žmonėms, kurie, žinau, kad yra tam fiziškai pasiruošę.
Toks jau esu, kad stabdžių neturiu. Jei ką darau, atsiduodu tam visiškai. Jei sportuoju, tai sportuoju, jei dirbu, tai kaip beprotis, jei švenčiu, tai iš visos širdies.

Organizuoti ekstremalias keliones – didžiulė atsakomybė.
Su kiekvienu nauju klientu dirbu individualiai. Stengiuosi išsiaiškinti jo ketinimus ir pasiruošimo lygį. Džiaugiuosi, jog beveik visi besikreipiantieji tikrai myli gamtą, kalnus, gaivų orą, žygius, neniurzga ir nebamba. Laikausi tokios taisyklės, kad klientui nesu nei vergas, nei tarnas. Visiems, kas bando diktuoti savo sąlygas, patariu kreiptis į kitas agentūras, o jų tikrai nemažai. Aš galiu pakonsultuoti, patarti, bet nešokti pagal kieno nors dūdelę ar taikstytis su neįprastais įgeidžiais. Daugelis, apsilankę kitur, sugrįžta. Norinčių aktyviai keliauti ir patirti nuotykių yra tikrai daug: nuo moksleivių ir studentų iki trykštančių energija pensininkų.

gruz1.JPG

Kokie mėgstamiausi maršrutai?
Neišmatuojamų galimybių šalis – Rusija. Bemaž visi populiariausi vandens maršrutai organizuojami būtent ten. Į Ukrainą (Karpatus, Krymą) stengiuosi išvykti kasmet ir vis kažką atrandu naujo. Dviračių sportui ypač tinka Krymas. Alpės. Nei jie per aukšti, nei per statūs, nesunkiai prieinami. Smagu pakeliauti po Alpes.

Koks kelionės nuotykis ypač įsirėžė į atmintį?

Sykį dviese su bičiuliu klajojome po Kaukazo kalnus ir pasiklydome. Maisto pritrūkome jau trečią žygio dieną. Mitome miško uogomis, paplotėliu sušelpdavo sutiktas kalnų piemuo. Jei nieko nerasdavome, kliukindavome vandenį. Išmauki kokius 5 litrus, pilvas išsipučia ir praeina alkis. Nepanikavome, nepraradome orientyrų. Tokiu atveju svarbiausia išlaikyti šaltus nervus ir nepasimesti. Jei yra kažkoks slėnis, tai jis kažkur veda, jei teka upė, ji vėl kažkur prives. Visuomet yra išeitis, jei apie tai nepamirši ir nepanikuosi.
Kartą išgirdome gandus, kad Kamčiatkoje tais metais ypač daug privisę meškų, kurios puola žmones. Nutarėme gandus patikrinti patys ir trise (aš sesuo ir draugas) patraukėme į Kamčiatką. Aptikdavome jų pėdsakų: ištrintus mėlynojus, kalnus išmatų. Kažkaip keistai įsibaiminome būdami ten. Rodos, už kiekvienos uolos ir medžio mūsų tyko taigos šeimininkė. Sutikti turistai perduodavo žinią, kad šiemet sugraužtas rekordinis skaičius turistų. Ši žinia mums taip pakirto kojas, jog vos sliūkinome. Pagaliau vienoje laukymėje išsiskleidėme palapinę ir sugulėme. Naktį mane žadina sesuo ir drebančiu balsu šnabžda: „Andriau, man rodos, visai čia pat riaumoja meška….”
Suklusau, tikrai rudosios balsas. Galvoju, ką čia dabar daryti, ko čia imtis, ar sugriebus kirvį šokti iš palapinės, ar visai nejudėti ir taip gulėti. Taip svarstant, riaumojimas ėmė keistai trūkčioti ir peraugo į gargaliavimą. Dviese dar labiau įtempėme ausis. Pasirodo, tai šalimais gulinčio draugo pusalkanis pilvas piktai gurgia, urzgia…
Po šios nakties įvykio nustojome baimintis. Vėliau iš tikrųjų sutikome lokių, meškų su meškiukais, bet jie į mus beveik nekreipė dėmesio. Buvo rugpjūčio mėnuo – uogų, grybų, žuvų per akis, tad visi žvėrys sotūs, laimingi ir žmogiena jiems nelabai rūpėjo.
Kuo skiriasi ekstremalių pomėgių aistruoliai nuo paplūdimių entuziastų?
Pirmieji visada geros nuotaikos, sušlapę, sušalę ar ištroškę, jie visada geros formos, o pliažinių keliautojų būna tokių, kurie patys nežino ko nori, atrodo, tam ir išsiruošė, kad kitiems nuotaiką gadintų.
Ką patartumėte tiems, kurie laisvalaikį leidžia prie televizoriaus ar kompiuterio, o darbe jaučiasi pavargę?
Jei darbas sėdimas, laisvalaikiu būtina pajudėti ir fiziškai pavargti. Tuomet darbas bus kaip šventė.
Kalbino Rytmečio_gaiva

DALINTIS