Esminiai pastebėjimai besiruošiantiems į Indiją

Neatslūgsta susidomėjimas Indija prasidėjęs prieš kelis metus. Ir ne tik nerimsta, bet kreivė dar sparčiau skrieja į viršų. Gauname daugybę skaitytojų laiškų su prašymu kuo dažniau rašyti, kuo daugiau informuoti apie šią maharadžų, babų, jogų, sahadžų ir kitų stebukladarių šalį. Taigi, mūsų bičiulis, didis keliautojas Vakaris nutarė sudėti visus taškus ant “i”, ir sudaryti tokią kaip atmintinę, besiruošiantiems į šią egzotišką ir visokiomis gėrybėmis viliojančią šalį.

“Nelėtink žingsnių; neskink gėlių, norėdamas jas išsaugoti; eik pirmyn – gėlės žydės visam tavo kely. (R. Tagorė)

  Keliavau nuo pačios liepos pradžios iki rugsėjo vidurio.

Į mano maršrutą įėjo Šiaurės Indija, daugiausia Ladakas ir Zanskaras bei Himačal Pradeš valstija (daugiausia Kulu, Spiti, Kinauro slėniai bei kas pasitaikė pakeliui).grazioji-indija.jpg
Dalį maršruto (į Ladaką, Himačal Pradeš garsesnius miestus, Zanskarą, Spiti) susiplanavau, dalis išėjo ekspromtu, pasinaudojus sutiktų keliautojų patarimais bei vietovių artumu mano keliui (į Kinauro slėnį, Haridvarą). Taigi sutiktų keliautojų pasakojimai bei rekomendacijos labai pakoreguoja maršrutą, dažniausiai į gerąją pusę.
Iš visos kelionės man didžiausią įspūdį padarė Ladakas (kalnai, Lehas ir vienuolynai, taip pat Lamayuru), Zanskaro Himalajai, Padumas, Nagaras, Tabo, Dankaro vienuolynas, Nako, Kanamas, Haridvaras.
Beveik visur nesunku rasti autobusus ir viešbučius be išankstinės rezervacijos, ypač mažesniuose miestuose bei atokesnėse vietovėse. Sunkiau, jeigu vyksta koks ypatingesnis renginys ar šventė. Žinoma, lengviausia nesezono metu.
Kelionės labai užtrunka, ypač kalnuose. Apskaičiavus, kiek laiko reikės nusigauti ten ir ten, dera palikti šiek tiek laiko paklaidai, nenumatytoms aplinkybėms, kurių beveik visada iškyla. Juo labiau jei laikas ribotas ir negalima pavėluoti.
Kelionių vadovais (knygomis) negalima aklai pasitikėti. Vietiniai gyventojai neretai žino naujesnę informaciją svarbesniais klausimais. Nuomonės taip pat skiriasi, todėl kas išgirta arba nuvertinta, jūsų akimis gali atrodyti priešingai. Verta daug ką atrasti pačiam. indijos-ismincius.jpg
Jeigu susižavite mintimi aplankyti kokį labai nuošalų ar nepopuliarų vienuolyną arba kitą įdomią vietą ir būti vienu iš nedaugelio tai padariusių, sunkiai keliavus gali tekti ant durų pamatyti masyvią spyną. Ilgai kopus į kalną, klaidžiojus takeliais, tempus baisingą nešulį, sugaišus laiką rasti geidžiamą objektą neprieinamą tolygu pasijusti kaip tam kiškiui su vilku anekdote, kur į penkioliktą aukštą užtempė pianiną, ir tik tada sužinojo, jog ne toje laiptinėje. Turistų nenutryptos vietos labai traukia, bet visada verta pamąstyti, ar apsimoka dėti daug pastangų dėl to, ką galbūt gausi, o galbūt ne. Jeigu dėl kelių dalykų – apsimoka stengtis, jeigu dėl vieno – pravartu apgalvoti.
Graibstantys vairuotojai, kuprinių nešikai, kelio rodytojai – ne vien pinigų “tręšėjai”; jie gali būti labai naudingi, ypač kur sudėtinga orientuotis. gyvenimas-gatveje.jpg
Labai svarbu pasitikėti, nes čekiai išrašomi ranka, bilietai nusiperkami paskutinę minutę, niekam nėra patikimos garantijos ar užtikrintumo. Jei arklininkas su arkliu nueina toli į priekį su jūsų daiktais, arba smarkiai atsilieka, belieka tikėti, kad nueis kur sutarta ir nedings su jūsų daiktais. Neturint pasitikėjimo, buvimas Indijoje gali virsti ištisiniu nerimu ir nervinimusi. O tada iš kelionės daugiau žalos negu naudos. Paprastai indai neapgauna, bet reikia klausytis intuicijos bei sveikos nuovokos.
Labai pravartu susirasti kokį bičiulį ar palydovą, kuris daugiau parodytų, papasakotų, supažindintų su “neturistine” puse betarpiškai. Užsienietės merginos beveik visada turi tokius palydovus.
Tranzuoti kalnuose – prasta idėja. Nebent visai neriboja laikas. Mažai transporto priemonių. Didžioji dalis jų nestoja, būna pilnos arba važiuoja itin trumpą atstumą. Bandyti galima, bet ne aklai pasikliauti vien tik tuo.
Kalnuose kelių būklė tragiška. Kitokia ir negali būti, nes gamtos sąlygos sugriauna ir taip menką remontą. Vis dėlto vietiniai žmonės tokiais keliais važinėja visą gyvenimą. Belieka turėti galvoje kelio ženklo užrašą Gerbk kalnus ir kalnai gerbs tave. prekeivis.jpg
Svarbu neprisiimti daug daiktų ar neprisipirkti lauktuvių kelionės pradžioje, nes paskui viską teks tampytis su savimi. Ypač tai siaubinga, jei su kuprine ketinate eiti į kelionę pėsčiomis (treką). O jeigu taip atsitiko, kuprinę galima palikti viešbutyje, pro kurį žadate grįžti. Paprastai viešbučiai apsiima pasaugoti daiktus. Tik nereikėtų palikti vertingų daiktų.
Indija yra didžiausia demokratija pasaulyje. Čia sugyvena daugybė tautų, kalbų, religijų bei pasaulėžiūrų. Šiaurės Indijoje, budistiniame krašte (vienas žmogus sakė “Čia ne Indija, čia Himalajai”) visi labai myli Tibetą, tibetiečius remia, palaiko, kabinasi Tibeto vėliavas, nešioja marškinėlius su atitinkama simbolika bei užrašais; ir pačių tibetiečių čia daug. Tokiose vietose dažnai sutiksi tibetietišką kultūrą, virtuvę – gali pasijusti kaip kitoje šalyje. Keliautojams iš užsienio Indijoje yra palyginti saugu.
Indija labai pasisako už Tibetą, dėl to šios šalies bei Kinijos santykiai yra gana įtempti. Pasaulio žemėlapiai Tibetą vaizduoja kaip atskirą savarankišką valstybę. Kinauro slėnyje ant pasieniečių automobilių užrašyta Indijos – Tibeto pasienio kontrolė.
Beveik niekur nėra nuorodų, arba iš jų maža naudos. Kur nors užrašyta, kad tas ir tas objektas yra ta kryptimi už tiek kilometrų. Ir per tuos kilometrus daugiau jokios nuorodos, nors nurodytas takas išsišakoja į tris, paskui dar į tris atšakas. Tenka klausti žmonių, arba pasikliauti intuicija. Miestuose bei daugiau lankomose vietose padėtis geresnė, tačiau be klaidžiojimų neišsiversi. nuostabioji-indija.jpg
Kai kurie viešbučiai pigūs ir tvarkingi, kiti brangūs ir bjaurūs. Bet koks derinys įmanomas. Nuošalesnėse vietose jie pigesni, ypač su ribotais patogumais.
Indijoje per amžius niekas neturi grąžos. Neturi net centų mūsų pinigais skaičiuojant, nekalbant apie stambias sumas ir kupiūras. Jei paduodi didesnį banknotą, prieš atiduodami grąžą pasidera, kad reiktų atiduoti mažiau. Tai problema, su kuria nuolat susiduri. Gerai, kad tik tokia .
Šiaip indai sąžiningi, tik kai kada stengiasi išgauti daugiau pinigų, nes mums ar daugiau, ar mažiau atrodo pigu. Mums nuspręsti, ar derėsimės dėl skatikų, ar nusileisim be ilgų ginčų.
Su higiena padėtis prasta. Dulkės, smėlis, išmetamosios dujos, prakaitas, sėdinėjimas ant žemės – po viso to tikrai reiktų nusiprausti, o vandens ne visada būna. Taip pat bet kur nuplauti vaisiai gali būti blogiau už neplautus ar nušluostytus. Tačiau nereikėtų dėl to panikuoti.
Kalnuose bei kitur įmanoma keliauti be ypatingo pasirengimo ir nebūnant užsigrūdinusiu sporto žmogumi. Tik reikia nepervargti, neužsikrauti per daug, ilsėtis kiek atrodo reikalinga.
Šiaurės Indijoje kalnuose (Ladake, Zanskare, Spiti) tinka keliauti vasarą. Žemesniuose rajonuose tuo metu arba labai karšta, arba labai lietinga, arba abu kartu. Kalnuose pats tas, jokio lietaus, giedros gražios dienos. Naktimis vėsiau; paprastos striukutės užtenka. indijos-zmones.jpg
Kelias į Ladaką ir Zanskarą atsidaro apie gegužės – birželio vidurį, kada nuo kelių aukštumose nutirpsta sniegas. Užsidaro rugsėjo – spalio vidury, nelygu kokios oro sąlygos. Kai kas vyksta į Ladaką žiemą. Tada ten patekti įmanoma tik lėktuvu, šaltis gali siekti -30oC, o visi trekai reikalauja didelės ištvermės. Beje, žiemą kalnuose veikia tik keli viešbučiai, turintys šildymo sistemą. Aišku, tai brangesni viešbučiai. Daug restoranų taip pat užsidaro iki turistinio sezono vasarą.
Indijoje Lietuvos beveik niekas nežino. Tik vienas žmogus tikrai žinojo, kitas kažką nutuokė. Likusieji geriausiu atveju žino “Rytų Europą” arba “buvusią Sovietų Sąjungą”, kai kada “valstybę prie Lenkijos”.
Indiškos baterijos – elementai visada būna tušti arba pustuščiai. Verčiau daugiau jų atsivežti iš Lietuvos. Žibintuvėlis – privalomas daiktas. Itin patogu ant galvos užsisegamas prožektoriukas, nes rankos dažniausiai ir taip būna užimtos. Degtukai sudrėksta nuo drėgmės ore; reikalingas žiebtuvėlis.
Maistas aštrus, dažnai neįprasto skonio, tačiau geras, šviežias. Esant prastesnėms sąlygoms, užtenka ryžių ir čiapati paplotėlių. Laisvai galima ištverti be mėsos. Gardūs indiški saldumynai, nors kai kurie pernelyg saldūs.
Kašmyras prie Zanskaro dėl musulmonų ir induistų nesutarimų laikomas pavojingu kraštu. Seniau ten yra įvykę teroristinių išpuolių, nukreiptų į turistus. Dabar padėtis ramesnė; indai labai nori privilioti lankytojų į Kašmyrą. Dėl įtampos prie pasienio su Pakistanu nėra saugu. Vis dėlto buvusieji Kašmyre, kuriuos man teko sutikti, pasakojo puikius įspūdžius iš ten. Taigi kiekvienam pačiam spręsti, kur važiuoti ir kiek būti. varanasis-vyrai-prausiasi-gango-upeje.jpg
Pinigų geriausia išsikeisti didesniuose miestuose, kur nesunku rasti bankų. Mažesniuose miesteliuose ar išvis gamtos prieglobstyje atsiskaitymas priimamas tik rupijomis, ir tik grynais. Ne taip retai būna, kad bankomatai neveikia. Kai kur, pvz., Lehe yra tik vienas bankomatas, ir prie jo nuolat baisinga eilė. Taigi gryni pinigai – privalumas.
Indijoje įmanoma apsieiti su labai menku biudžetu. Mano sutikta bendrakelionė į Zanskaro kalnus buvo paskyrusi 500 rupijų dienai – maistui, pastogei, bilietams. Tai labai mažai (man keliaujant vasarą, 45 rupijos prilygo 1 JAV doleriui). Bet to visai užtenka, jei esat neišrankus maistui, nesibaidot prastų sąlygų nakvynės namuose už kelis dolerius ir neketinat prisipirkti visokiausių lauktuvių bei suvenyrų. Aš atsargai turėjau paskyręs dvigubai didesnę sumą. Be to, būna dienų, kai visai nieko neišleidi, taigi pinigų susitaupo. Kadangi rupijos kursas nuolatos kinta, ir kainos taip pat, geriausia pasiskaičiuoti pinigus prieš pat kelionę.
Pakelės užkandinėse, vadinamose dabomis, autobuso keleiviams galima pavalgyti, o maistas dažnai nėra skaičiuojamas: galima valgyti kelias porcijas ryžių ar kelis čiapati paplotėlius už tą pačią kainą. Taigi pavalgai išties sočiai už labai mažą užmokestį.

Žmonės

Žmonių gausa Indijoje, išskyrus nutolusius kalnų rajonus, matyti tiesiog vizualiai. Tai ne Lietuva, kur čia vienas kitas, ten vienas kitas žmogus vaikšto. Gyventojų pilna visur: žmonės gatvėse, žmonės balkonuose, žmonės laukuose, žmonių prisigrūdę automobiliuose, net bagažinėse. indas.jpgPrivatumo viešumoje čia mažai rastum. Vietiniams, matyt, to ir nereikia.
Dauguma indų labai mieli, dažnai šypsosi, užkalbina, kartais susidomi, nutyla, norėtų užkalbinti, bet nedrįsta, arba nedrąsiai bando ir laukia užkalbintojo reakcijos. Rikšos taip kabinasi, kad baltam žmogui tiesiog nenori duoti pėsčiam paeiti.

Vairavimas

Vairavimas Indijoje visai kitoks negu Europoje. Čia visi daro rash driving (nutrūktgalviškas vairavimas) – lekia baisingu greičiu vienas pro kitą, lenkia kada, kas ir kaip nori. Nuolat aidi pypsėjimai vienu metu, tai europiečiui net neaišku, kas kam signalizuoja. Be to, čia yra priimta pypsinti vienas kitam, kad praleistų, ir tai joks chamiškumo ar įžūlumo ženklas. Niekas nesupyksta ir nesuirzta apipypsintas iš visų pusių. Ant sunkiasvorių transporto priemonių netgi užrašyta Horn please ar Blow horn (spauskite signalą), ir jos tikrai duoda kelią. Užvis nuostabiausia, jog tokiame eismo chaose, kur mašinų kamščius dar patirština pėstieji, rikšos, karvės, prekeiviai, nemačiau nė vienos avarijos. Visi kažkaip išlaviruoja. Tik retais atvejais matosi nudaužtas šuo ar beždžionėlė. Europos vairuotojui, nesusipažinusiam su vietine vairavimo kultūra bei įpročiais nepatartina Indijoje pačiam sėsti prie vairo. Ten ir gatvę pereiti gana sudėtinga.
Iš oro uosto į Pahar Gandž rajoną taksistas mane vežė nardydamas tarp sunkvežimių, be perstojo pypsėdamas, lėkdamas tokiu greičiu, kad aš negalėjau paleisti rankenėlės ir dar turėjau prilaikyti kuprinę, kad ji nesivartytų po erdvų saloną.

Specialiai Vakaris “Kelionių ir pramogų” žurnalui nuo Gango krantų

DALINTIS