DZŪKŲ išmintis

Mes dažnai blaškomės ieškodami Rytų išminčių mokymų, karštligiškai vartome kinų feng šui knygas, ieškodami gyvenimo išminties ir harmonijos, o juk tikroji mūsų išmintis – mūsų senolių lūpose. Mažai šilinių dzūkų kaimuose senolių belikę. Šiandien dar galime jų pasiklausyti archajiškiausiuose Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose, pasivaišinti jų paruoštais valgiais, kartu pašokti ir padainuoti.
Jų kraštovaizdis lėtai kinta: kaimai išsimėtę miškuose aplink Marcinkonis, pagal architektūrinį planą – kupetiniai ar gatviniai. Vietovardžiai išradingi – Linažiedziai, Vidursodė, Vuogeliškės, Nabažėliai. Ar tiesiog pasakantys, kad toje kaimo dalyje gyvena žmonės viena pavarde: Svirnelių, Bakanauskų, Gaidzų „kampas”.
Po šį archajiškiausią Lietuvos kraštą mus pavedžios kultūrologė Onutė Drobelienė, beveik dvidešimt savo gyvenimo metų praleidusi tarp šilų dzūkų.
Tep darė mūs dziedai…
Jei bandysime dzūkams įpiršti lengvesnį, patogesnį gyvenimą, jie atrėš: „Tep darė mūs dziedai…”. Suprask, išgyveno jie – išgyvensime ir mes. Ir dar pridurs: „Mes nikdi an jokios valdzios neatsdėjom, cik an savy, Dzievulio ir gamtos”; „gamtų raikia pažyc, paisyc, ir neskišč in Dzievulio ir gamtos raikalus: kap radai, tep ir palik, tadu viskas bus gerai”.
Kaimo pradžioje išvysime po aukštą kryžių. Jie aukšti, kad išsiskirtų tarp medžių, supančių kaimą iš visų pusių, kad būtų galima įkasti iš naujo, kai apatinę dalį „pieskelis suėda”. Kiek mažesni – kaimo vidury, kryžkelėse, vos ne prie kiekvienos pirkios. Kaimo gale – vėl aukštas, dvigubas arba su ietimis. Ir būtinai visi padabinti žiurstėliais – Lietuvoje juos taip puošia tik dzūkės. Žiurstėlis užrišamas ant kryžiaus kaip pagarbos, padėkos ženklas, o kai kada atgailaujant, atsisveikinant, kreipiantis pagalbos.
Visa, kas gera, paraina iž girios
Taip sako senieji kaimų gyventojai. Miškas rengė, maitino, teikė dvasios ramybę. Rakandai, namų apyvokos daiktai, trobesiai – visa pačių padaryta.
Dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Kruopščiai buvo parenkama vieta namui, o vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui. Namo statybai rengiamasi iš anksto. Mediena ruošiama itin rūpestingai. Sako, atėjęs girion, dzūkas jai „pasikloniodavęs”, o paėmęs į rankas kirvį – atsiprašydavęs. Baigęs darbus – padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti. Mišką ruošdavo tik žiemą – tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Nuo rąstų pašalindavo žieves, „suposmuodavo jir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo”. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo”.
Miške kaip namuose
Pasirodžius grybams, dzūko namie nerasi. Grybus jie paprastai parduoda. Išdygus pirmosioms voveraitėms, kaimynė, paklausta, ar jau ragavo „lepeškutių srubos”, taip paaiškino: „Vaikeli, kap jų gali valgyc, kap kandzi – ana cypia: aš centas, aš centas…”
Vaikšto senieji kaimų gyventojai dar iš tėvų paveldėtais grybų takeliais. Maždaug dvylikos metų vaiką ,,krikšto moma, tota, dziedas ar bobulė imdavo už rankelės jir sakydavo: akšy, aš tau savo tropelas ataduosiu.” Apvestas tropelėm jaunasis grybautojas jau eidavo vienas „ne jieškoc grybo, o cik parsnešč”. Pagal tam tikrus ženklus net neišėję iš kiemo suprasdavo, kur ir kokie baravykai pasirodė – trakinukai, rudagalviai ar balci. Rinko tik penkias rūšis grybų. Pavasarį – šmarškus (bobausius). Tiesa, negirdėta, kad bent vienas dabartinis septyniasdešimtmetis būtų ragavęs šio grybo. Zelionkos (žaliuokės) renkamos į krepšius su dangčiais ir prieš nešant supirkėjams merkiamos į sraunų upių, upelių, šaltinėlių vandenį – „kad nelikt pieskelės”. Zervyniškių teigimu, „jir nakcai zelionkaites, pririštas už raikštės, Ūlon palikdavom”. Rinko varnėkus (raudonviršius). Budės (ūmėdės) tik retsykiais įkrisdavo kašalėn, kad patektų petelnion. Jas skabė karvės, sarnukės. Dar ir dabar gali išgirsti posakį: „Ko sėdzi kap budė (niekam nereikalingas daiktas), aik darbuicis ar šokc”. Išėję grybauti net ir gausios šeimos grybautojai miške retai susitikdavo. Kiekvienas vaikščiodavo savais takais.
Uogos su medučiu iš drevės
Uogavimas – irgi nelengvas darbas, „ale ty sukienkaitės, skepetaitės jir cukierkaitės augo”. Didžiausias turtas – spalgenos, renkamos ir parduodamos ir rudeniop, ir pavasarį. Užpiltos šaltinio vandeniu, išlaikomos ištisą žiemą. Renkamos bruknės, jos dar ir dabar raugiamos žiemai. Mėlynės, vaivorai, avietės, upelių pakrantėse augančios serbentės, bobingės renkamos labai retai ir tuoj pat suvalgomos. Džiovintų mėlynių pasiliekama viduriams tvarkyti ir nuo kosulio. Surinktos žemuogės suvalgomos ir tik labai mažais kiekiais džiovinamos vaistams, arbatai.
Bitutės irgi miške, drevėse. Dar dziedas parinkdavo pušį. Paprastai „susuktų”, „ba jos mediena necinka statybai”, dervingą – net nudžiūvęs toks medis nepūva. Nukirsdavo viršūnę, ir pušelė imdavo augti į plotį, o ne į aukštį. Medžiui nekenkia, žaliuoja šoninėmis šakomis. Tada „umisnu peikenu iškaldavo draves”. Išskobtą angą užverdavo, palikdami landą. Tada jau pačios bitutės „namelius apsišildydavo aplipydamos vašku aplink durelas” – tai „namas” su dviem keturiais butais. Po daugelio metų toks išvirtęs medis supjaustomas, kiekvienam rąstui uždedamas stogelis, įtvirtinama apačia ir jis tampa kelminiu (stačiu arba gulsčiu) aviliu. Medis žymimas, kaip dzūkai sako, „giminės, mūs krūmo žanklu”. Apsigyvenus bitėms, tai jau privati nuosavybė, saugoma įstatymų. Kadaise Lietuvos statute buvo numatyta net mirties bausmė už svetimos drevės išplėšimą.
Žalos drevėms pridarydavo meškos. Kad koriai netaptų lengvu grobiu, įtaisydavo kliūčių: padėdavo apverstas akėčias „dancimi in viršų” ties landa, ant virvių pakabindavo lentelę, „lyginai suplaukes”, į kurią atsirėmus rudoji krisdavo, neretai ir ant akėčių. Arba tiesiai prieš pat landą ant virvės parišdavo trinką. Užsikorusiai meškai ji trukdė „išlupc durelas”, letena sušėrus trinka smogdavo atgal „jir neroz voždavo meškiūtei”. Meškos atmintis, matyt, nebloga: sako, ji retai grįždavusi prie tos pačios drevės.
Pas bites kaip į bažnyčią
Medin įkopti reikėjo ir žinių, ir įgūdžių. „Dziedas pas bites ajo, kap kunigas pas altorių. Pircin prausės, po baltai rėdės jir sakydavo – ainu girion prog kojas in smercį veizėc”. Iš tikrųjų bitininkui reikėjo būti labai atsargiam: kopimo įrenginys geinis – sudėtingas įvairiai pintų ir rištų virvių raizginys su medine lentele atsisėsti ir kabliu pakilus prisitvirtinti.
„Nekencu pučkelių (dabartinių avilių), su jom vienas klapatas – šilcyk, vėdzyk, šark, dar visokios varjozės užpuola. Gi pučkelėn cik parvešcinės bitukės gyvena.” Bitininkaujama iš kartos į kartą. Dzūkijoje dar gyvi bitininkystės papročiai ir tikėjimai. Zervynose, Musteikoje galima paragauti iš drevių kopinėto medaus.
Pieno po šlakelį
Ganoma viso kaimo karvių banda pakiemiui. Ryte nuskamba gongas – skerdžius ar piemuo pasirengęs išginti. Šilinių dzūkų karvytės – sportininkės, kokį dešimtį kilometrų nueina mišku skabydamos žolę. Kiekvienas laukelis, kalnelis, lanka ar net proskyna, kur genamos karvės, turi vardus: Margai, Citnagynė, Banadai, Švokštabalė, Jandrynas, Būdos… Sočios, atsigėrusios ir pailsėjusios prie vandens grįžta. Pienelio vos viena dainyčėlė – trijų litrų medinis kibirėlis. Pienelis skalsus, labai gardus ir maistingas. Vakare pargintos karvės pačios išsivaikšto po kiemus. Kitą rytą išgins jau kitos karvutės šeimininkas. Ir taip nuo ankstyvo pavasario, vos sužaliavus žolei, iki stipresnių šalnų.

Nikdi negaudėm žuvų su ikrukais
Žvejota luotais, vėliau atsirado valtys. Pasišviečiant gagančiumi vėžiaujama, buvo plaukiama žvejoti naktį, kai į upes, kol nebuvo Kauno hidroelektrinės, atplaukdavo karališkosios žuvys. Žuvys žiemai sūdomos: „Ne vienų bačkelį žuvies, kamsų ar maliutių pasruošdavom Adventui.” Vėžiai – „tuom rozu puodan jir gatava”. Požiūris, kaip ir į visa, kas gyva, tausojantis: „Nikdi negaudėm žuvų su ikrukais. Pakliūdavo – palaisdavom ar upelėn spaudėm”.
Namai – šventa vieta
Čia praeina visas gyvenamas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, drauge ir labai paslaptinga. „Mūs sėdyba”, „ca mūs krūmo namai”, „mano tėviškė už kalnėlio”, „va jau ragėc mūs krūmo stogai”, „visadu gerai pailsiu cik pas mocinėlį, po savu stogu”, „šitan daiktan gimiau ir augau”, „gavau mergaitį iž dorų namų” – dar ir dabar galima išgirsti šilinių kaimuose.
Šeimos gausios. Juo daugiau dukterų – juo didesnis rūpestis tėvui. Teks pasogų sukrauti. Linų nors „užuoganaicį pasėc”. Jau nuo „dzvylikos keturiolikos metų mergaitė imdavo galvoc, kuoj aprangs savo būsimus vaikus, vyrų”. Verpdavo, ausdavo…
Šilų dzūkai jokiam darbui žmogaus nesamdė – viską darė patys. Vaikščiojo vieni pas kitus į talkas, atlygis talkininkams buvo gardesnis valgis.
Viena akelė verkia – kita juokias
„Jei ne grybai jir ne vuogos – šilų mergos būtų nuogos, jei ne grikiai jir ne lįšiai – dzūkų bernai būt nuplyšį.” Šį posakį sugalvojo ne koks pašalietis, norėdamas pasišaipyti, o patys dzūkai. Jie be galo nuoširdūs, vaišingi, svetingi, mėgstantys bendrauti: „Svecas in namus – Dzievulis namo, svecas – Dzievo dovana…” Užėjus žmogui, meta visus darbus ir džiaugiasi, „slugela, vuogela, aukseliu, saulala, rūtele, gėlala” vadina, už stalo sodina, kuo turi, tuo vaišina.
Turi subtilų humoro jausmą. Labai emocingi. Supykę išsikalba, pykčio ilgai nelaiko. Nuoskaudas greit pamiršta. Optimistai. Rodos, dėl nieko nesukantys galvos – gyvenantys lengvai ir žaismingai. „Viena akelė verkia – kita juokias”. Antai prie mirusiojo rymodama rypuoja senolė: „Pažiūrėk, tavo visi susiedėliai suvejo pas tavi, kelkis tėvule, negulėk, atmerk savo šviesias akelas”, ir iškart labai natūraliai marčiai tarstels: „Pamaišyk kokletus – prisvils”, tada vėl graudžiai raudos: „Kam tu mumi palikai vienus vargelio varguoc…” Raudos dar gyvos. Raudant išsikalbama, „kad an dūšios palangvėtų”, išsakoma tai, kas nesuspėta pasakyti gyvam.
Šiliniai – girios vaikai. Gyvenantys santarvėje su gamta. Gerai pažįstantys savo aplinką, puikiai besiorientuojantys miške. Viskas čia kitaip – duonelė skalsesnė, kalba dainingesnė, meilesnė, giesmės skambesnės…

Onutė Nosevičienė

Nuotr. Onutės Drobelienės, Laimos Voitichovaitės