Vytautas Nosevičius
Asmeninio archyvo nuotraukos
Nepaprasto likimo Liutauras Viktorinas sutraukia tūkstančius klausytojų – nuo mokslininkų, medikų, biologų iki paprastų žmonių, jį kviečia universitetai, akademijos. Liutauras žinomas visame pasaulyje. Jis dažnas svečias Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Latvijoje. Siūloma patentuoti jo veiklos metodus, nes tokių praktikų niekas pasaulyje netaiko…
Liutauro istorija neeilinė. 2009 m. jam buvo diagnozuotas smegenų žievės uždegimas – liga, kurios šiuolaikinė medicina išgydyti kol kas nepajėgi. Gydytojams Liutauro būklė buvo kritinė, o diagnozė – mirtis. Pusė vyro kūno buvo paralyžiuota, nusilpo regėjimas, atsisakė funkcionuoti vidaus organai, Liutauras nuolat panirdavo į komą. Matydami tokią būklę, gydytojai išsiuntė Liutaurą į slaugos ligoninę. Čia, jų prognozėmis, jam buvo likusi gyventi ne daugiau kaip savaitė. Tačiau po 6 mėnesių Liutauras iš slaugos ligoninės išėjo savomis kojomis… Įvyko protu nepaaiškinamas reiškinys. Dabar Liutauras, pakilęs iš mirties gniaužtų, trykštantis energija ir meile, gydo kitus – pastato ant kojų net beviltiškus ligonius… Kaip jis tai daro? Štai jo istorija.
Vidinės būsenos
Kai ligoninėje meldžiausi Dievui, klausiau – su kokia sąlyga Tu duodi man gyvenimą? Ir gavau atsakymą – tu visą gyvenimą turėsi kovoti už gyvybę. Tą akimirką pamaniau, kad turėsiu kovoti už savo gyvybę, tačiau vėliau supratau, kad kovosiu už kitų žmonių gyvybes. Ir dar man davė pilną kuprinę dovanų – jausmų, kurie užpildo visą mano gyvenimą, – meilę, džiaugsmą, atleidimą. Jais turiu dalytis su kitais žmonėmis, turiu išmokyti juos jausti.
Kai kurie pas mane ateinantys žmonės mano, kad ateina į paprastą seminarą ar paskaitą, bet, gavę bangą energijos, iškart pasijunta žymiai geriau, supranta, kaip tai rimta. Mano seminaruose nėra pasakojama apie kažką. Konkrečiai išdėstoma žmogaus anatomija, parodoma, kaip tai veikia. Šiuo metu baigiu rašyti knygą apie čakrų veikimą, kaip iš mūsų ašies stuburo išeina siūliukai ir turi sąsają su kiekvienu mūsų organu. Žmonės turi ne plaukti paviršiumi, bet įgyti gilesnių žinių. Daugelis žmonių daugiau galvoja, nei jaučia, o reiktų atvirkščiai, žmogaus prigimtis – jausti. Kai gimstame, jaučiame mamą, tėtį, kai susitinkame – antrąją pusę, gamtoje – lapelių plazdenimą, vėjo šiurenimą, bet pradėję galvoti susikuriame problemų. Dažnas sako dėl didžiulio tempo neturįs laiko savo pojūčiams lavinti, bet juk mes turime to laiko – 8 valandas miegame, 8 valandas skiriame darbui ir net 8 valandas galime skirti sau.
Nemažai psichologų bei psichoterapeutų, kurie ateina į mano seminarus, skundžiasi, kad neranda atsakymų į savo būties klausimus. Neseniai pas mane buvo žinomas psichoterapeutas. Jis visą sieną galėtų nukabinėti diplomais, pasiekimais bei apdovanojimais, bet visgi neatranda atsakymų… Jis sako neturįs nuotaikos… Klausiu, kaip gali nebūti nuotaikos? Nuotaika visada yra, tik ji gali būti liūdna, vangi ir t. t. Arba štai paskambinu pažįstamui ir klausiu, ką jis veikia, o jis atsako, kad nieko neveikia – guli ant sofos… Tai sakau, kaip tai nieko, tu jau veiki – guli ant sofos… Arba žmogus aimanuoja, kad nėra energijos… Bet kaip gali nebūti energijos, ji juk yra – mažesnė ar didesnė, nes jei jos nebūtų, žmogus būtų jau miręs… Pirmiausia reikia dalykus pavadinti savo vardais ir tik tada prasidės gijimas. Viskas prasideda nuo vidinių procesų, nuo neteisingai įvardijamos būsenos, todėl atsiduriame akligatvyje.
Baimės nėra
Viskas atsiranda ir užprogramuojama nuo pat vaikystės. Dažnam vaikui sakoma – jei blogai elgsiesi, ateis tigras, vilkas ar drakonas ir naktį tave suės… Taip sukuriama iliuzija apie baimę. Bet juk tos baimės nėra. Mes užaugome su močiutėmis šiltai ant foteliuko su blyneliais, o ne kažkur kalnuose ar sniegynuose, tad mokymas turi būti visų pirma pritaikytas mūsų mentalitetui, o ne diegiamas atvežtinis. Mes bijome to, kas bus, bet mes nežinome, kas bus, tad baimės išties nėra, gyvenant šioje akimirkoje ji neegzistuoja. Mes patys sukuriame visas baimes. Tiems, kurie prisipažįsta bijantys aukščio, sakau, kad ne aukščio bijai, tu esi tiesiog atsargus. Neretai vaikus menkiname: tu nieko nesugebi, gąsdiname: jei tu nesimokysi, būsi santechnikas ar eisi gatvių šluoti. O ar blogai taisyti čiaupus ar šluoti lapus? Tai puikūs darbai. Šiais laikais santechnikai gerai uždirba ir važinėja prabangiais automobiliais, bet mūsų visuomenėje ši profesija laikoma prasta.
Žmogų, gyvenantį baimėje ir nepasitikintį savimi, labai lengva kontroliuoti. Neretai žmonės ieško išsigelbėjimo pas aiškiaregius, šamanus ar šarlatanus, vartoja haliucinogeninį gėrimą, kuris nuneša į kitas dimensijas, visai mums netinkamą, ne vieną pražudžiusį ar išvedusį iš proto… Jei žmogus ateina pas psichologą ir šis negali jam suteikti energijos veikti, reiškia, jis prastas. Tai tik sausas teorinis gydymas.
Kodėl mes pirmaujame savižudybėmis? Todėl, kad pagalbos skambučiai negali suteikti reikiamos pagalbos. Dauguma mūsų nuo vaikystės yra traumuoti baimių, nepasitikėjimo savimi. Niekas mūsų nemoko jausti, mylėti, galvoti ne galva, o širdimi. Svajoju atidaryti mokyklą, kurioje vaikai būtų mokomi pirmiausia jausti. Savo dukrytės kasdien klausiu, kaip ji jaučiasi. Kodėl žydai išugdo talentus? Todėl, kad nuo mažumės vaikus giria ir skatina, jų nepeikia.
Ugdykime jausmus nuo vaikystės
Laimė atsiranda nuo savęs pažinimo, o nuo streso susergama, organizmas išsiderina. Stresas iškreipia vidaus organus, ima gaminti toksinus, užrūgština organizmą ir nuodija. Jei žmogus bėga ir ieško pagalbos, lekia šviesti plaučius, tikrinti inkstų, ieškoti kitų ligų, tai jis tiesiog nepažįsta savęs, jis yra aklas. Jei negali nuraminti savo sąmonės, jau esi nelaimingas. Harmoningas, laimingas žmogus supranta, kas su juo vyksta, susitvarko ir be daktarų. Šiuo metu daug žmonių gyvena kaip akli, technologijos juos aplenkia. Kai parvažiuoju namo ir apsikabinu savo vaiką, aš negalvoju, kad jį myliu, aš tiesiog jaučiu jam meilę.
Galvoti ir jausti – tai kaip diena ir naktis, kaip plastikas ir medis. Daugybė daug pasiekusių žmonių užsiima savistaba, medituoja rytais ir vakarais ar pan. Jausmai yra labai svarbūs, net valgydamas turi jausti padėką ir maisto skonį, kitaip net geriausias maistas bus bevertis. Norint būti sveikam, labai svarbu organizmo neperkrauti valgant, maistą skanauti pasimėgaujant, o ne ryti, atsistoti nuo stalo geriau neprivalgius nei persivalgius, neapkrovus savo virškinimo sistemos. Ir viską daryti reikia su meile ir padėka. Tarkim, jei atvažiuosiu į gamtą be jausmo, tik pavargsiu, bet jei pauostysiu gėles, pagulėsiu ant žemės, prisiglausiu prie medžio, įgausiu jėgų, prisipildysiu energijos. Gamta – gyvas organizmas. Jos netausodami kenkiame sau. Tarša nesusijusi su išoriniu pasauliu. Ji susijusi su vidiniu pasauliu. Dvasinis virsmas pirmiausia reiškiasi per vidinę būseną, per jausmus. Dvasinis lygmuo – vidinė ramybė, laimė.
Laimingos santuokos paslaptis
Neretai manęs paklausia, koks man žmogus yra svarbiausias? Mama, tėtis, vaikai…? Ne, sakau, aš pats… Nes jei neturėsiu laiko ugdyti, lavinti savęs, būsiu suirzęs, tai ir kitam būsiu nemalonus. Daugelis porų mano, kad jie myli vienas kitą, bet tai tik laikinas susižavėjimas. Jei jausmo nebus, viskas užges, bet jei dėl mylimo žmogaus stengsiesi ir keisiesi, viskas bus gerai. Ką galiu duoti žmogui visų pirma aš, kuo galiu padėti kitam? Ne kitą reikia keisti, o save patį. Jei tu būsi sveikas, laimingas, doras, harmoningas, šalia tavęs kitam irgi bus gera.
Kodėl dabar tiek daug žmonių skiriasi? Nes žmonės pripratę iš karto viską gauti. Vienas mano bičiulis besituokdamas klausė, kaip aš manau, ar teisingai jis pasirinko… Sakau, jei tu stengsiesi ir keisiesi dėl jos, o ji stengsis, dirbs su savimi ir keisis dėl tavęs, tai viskas bus gerai. Jie lig šiol kartu laimingai gyvena, turi du vaikiukus…. Į mane daug kas kreipiasi ir sako norį vaikų, bet yra du skirtingi dalykai – norėti turėti vaikų ar norėti būti mama… Arba, sako, noriu turėti vyrą, sakau, tai tu nori turėti vyrą ar būti žmona, nes vyras tai ne batų pora….
Eik ir daryk gerus darbus
Pažiūrėkite, kaip mes atsiliekame nuo technologijų, o žmogus turi būti aukščiausiai. Savęs lavinimas, pažinimas turi būti pirmoje vietoje. Skraidome į kosmosą, o negalime susitvarkyti su virusu. O jį įveikti tereikia tik meilės. Kas yra tikėjimas? Tik ėjimas… Tik eik ir daryk gerus darbus. Per kasdienį dėkingumą, nuoširdumą, gerus darbus ir meilę. Mylint save ir kitus, pats tavo organizmas pasigamins vakciną prieš visas išorės bakterijas ir virusus. Kuo daugiau tau žmonių dėkos, tuo tu būsi laimingesnis. Gerus darbus galima daryti pačiomis įvairiausiomis formomis – kažkam padėti sutaisyti stogą, močiutei nunešti sriubos, vaikams saldainių duoti, sniegą nukasti ir pan. Būna, kad žmogus atsisėda ant suoliuko po dienos darbų ir toks laimingas pasijunta, kad jam jokio ferario nereikia… Nes laimingas su ferariu bus gal tik savaitę, paskui jam reiks kito ferario, naujesnio…
Laimė yra kasdienybės paprastume, atjautoje ir meilėje. Ir pirmiausia sau. Pastebėjau, kad į dvasingumą, vidinio pasaulio ugdymą mokslas kreivai žiūri, bet kas yra mokslas? Tai sekta. Vieną dieną jie sako neįrodyta, o kitą jau įrodyta. Tai kas jūs tokie, kad spręstumėte? Žmonės jau prieš daugybę metų žinojo, kad tai egzistuoja, o mokslas dar iki dabar tai neigia…. Dabar sukurta gerų elektronikos prietaisų, taikomos puikiausios informacinės technologijos, bet vis dar su pašaipa žiūrima į dvasių egzistavimą, kitų anomalijų buvimą.
Geros savijautos formulė
Kaip man pavyksta palaikyti gerą sveikatą? Rekomenduoju visų pirma susitvarkyti savo energetiką. Mūsų organizmas tobulas, jis pats gali save išgydyti įjungęs savigydos programą. Jei man kas ne taip, pirmiausia tvarkausi savo energetiką, paskui – dvasingumą, aktyvuoju jausmus, toliau stebiu psichologinę būseną („aš pozityvus“, „aš stiprus“, „aš linksmas, laimingas, nusiteikęs“ ir t. t.), paskui – kaip jaučiuosi fiziškai ir pabaigoje socialinis pasaulis (materija ir visi kiti dalykai).
Mano tikslas – kiekvieną sutiktą žmogų stengtis padaryti laimingą, kad pabuvęs su manimi toliau gyventų kuo laimingiau. Šiais laikais žmonės gyvena dažniau virtualų nei realų gyvenimą, atitolsta nuo gamtos, todėl praranda atsparumą ir suserga. Kuo daugiau žmonių išmokysime būti laimingus, išmokysime jausti, tuo daugiau jų atras save ir padarys kitus laimingus.
Ir gėris, ir blogis yra ne išoriniame pasaulyje, o mūsų požiūryje į jį: mus supančius daiktus, žmones bei reiškinius. Kiekviena mintis ir jausmas yra priežastis, o kiekvienas rezultatas – pasekmė. Jūs – kapitonas, vedantis laivą per audringą jūrą. Tas laivas – jūsų kūnas, o įgula – Dvasia. Jūs neturite teisės duoti neteisingų įsakymų įgulai, nes laivas nuskęs. Gyvenimo dėsnis yra tikėjimo dėsnis. Netikėkite tuo, kas jus žeidžia ar skaudina. Tikėkite savo Dvasios kuriančia ir stiprinančia galia. Kuo tikėsite, tą ir gausite. Dažnai tik pakilę iš mirties patalo sugebame išvysti, kokia puiki saulė ir koks gaivus oras. Tačiau ne visada reikia kentėti. Fizinė ir dvasinė kančia yra tik kraštutinis sielos gryninimo būdas. Sielą galima išgryninti ir sąmoningai, pasitelkiant į pagalbą visatos energiją – nesavanaudišką protą, tikėjimą aukščiausiąja jėga.
Liutauras už savo veiklą užmokesčio neima, gyvena tik iš aukų, bet turi pastatęs gražų namą ne tik savo šeimynai, bet ir namą mamai, remia pinigais jų neturinčius žmones. „Su žmona pasijuokiame, kad jei gyventume paprastoje trobelėje, vis tiek būtume laimingi, bet jei žmonės suneša tiek aukų, matyt, esame verti“, – šypsosi neeilinių gebėjimų gyduolis Liutauras Viktorinas. Jį kviečia atvykti gyventi ir dirbti už Atlanto, bet Liutauras sako norįs būti naudingas savo Tėvynei ir padėti lietuviams.
Daugiau informacijos apie Liutauro veiklą – www.liutaurasviktorinas.com