Dangaus žydruma, akių skaistuma

Jotvingių palikuonė, tautosakininkė, etnografė, žolininkė, žiniuonė Rita Balsevičiūtė laiko veltui nešvaisto vėjais. Ji ne tik suteikia pagalbą bėdos ištiktiems žmonėms, priglaudžia kiekvieną priklydusį gyvūnėlį, renka tautosaką, bet ir nuo mažumės besidomėdama savo krašto praeitimi šiais metais apsigynė istorijos magistro darbą. Smalsi moteris keliauja, renka žinias apie sakralias Lietuvos vietas, dalyvauja folkloro renginiuose. „Svarbiausia, – sako ji, – klausyti savo širdies ir daryti tai, ne ką kiti liepia, bet kur tavo prigimtis kviečia…”

Iš kur toks susidomėjimas augalėliais, begalinė meilė gyvūnams, gamtai?
Nuo mažumės mėgau viena klajoti po laukus, rinkti žoleles. Neprisišaukdavo manęs. Tuoj ir pasprukdavau į pievas, miškus… Prisiskinu įvairiausių žolyčių, rodau močiutei ir klausiu, kas čia, kas štai čia. Mano prosenelė visas ligas išsigydydavo žolėmis. Labai įdomiai jas laikė: drobiniuose maišeliuose ir lovoje. Jei tik kokia liga prigriebė, niekur nereikia eiti, pasikėlei kiek, atitraukei čiužinį ir pagalba visai čia pat. Ji net neplikindavo tų žolelių, reikiamą išsitraukdavo, pakramtydavo ir toliau žygiuodavo. Žinojo jas atmintinai, sakydavo „čia nuo danties, čia nuo širdies maudimo, čia nuo blogumo…” Kaip mes dabar tabletės ieškome, tai ji žolyčių. Mano mama ne taip viskuo domėjosi, kaip prosenelė ir senelė, su kuria daugiausiai ir praleidau laiko eidama gamtos pažinimo keliu.
Tai atsigimėte į senelius?
Manyčiau, taip. Mama nebuvo tokia paslapčių žinovė kaip senelė. Būtent ji įvedė mane į tą aplinkinio pasaulio darną. Vėliau, penktoje klasėje, labai susidomėjau biologija. Senelė mane mokino liaudies išminties, mokykloje įgijau knyginių žinių.
Bet pasirinkote istoriją, kodėl?
Daugelis stebisi ir klausia to paties. Istorija labai patiko nuo mažens. Myliu senus žmones ir mėgstu bendrauti su jais. Tai nueinu pas juos ir jie pasakoja, va štai taip buvo, va anaip buvo, dar ko paklausinėju ir viską įsidėmiu. Niekas nepraslinkdavo pro mano ausis. Parodydavo man energiškai stiprias, šventas vietas, kur kažkokių antgamtiškų dalykų buvo nutikę ar šiaip kokių stebuklų prie vieno ar kito šaltinio, akmens ar drūtakamienio ąžuolo atsitikę. Vėliau su klase buvome nuvažiavę apžiūrėti Arkikatedros požemių, namuose, šalia Aukštadvario, susidomėjau piliakalnių kasinėjimu, mūsų šaknimis ir visa praeitimi. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėjau iki istorijos.
Esate ypač aktyvi, iš kur tiek energijos, stiprybės?
Taip, išties esu be galo guvi, bet visas tas įkvėpimas, jėga mane pripildo tik būnant savame krašte. Mūsų visa stiprybė – kaimas, tereikia tik kiek pabūti mieste, išsyk pavargstu. Mano gimtinė – mano energijos šaltinis. Visas žvalumas priklauso nuo to, kokia buvo tavo vaikystė. Kaimo vaiko gyvenimas kaip diena ir naktis skiriasi nuo miesto vaiko. Džiaugiuosi, kad augau supama laukinės gamtos, išmintingų, dorų kaimo senolių, jaučiu, kad esu gerokai daugiau gavusi už bet kurį kitą šių dienų jaunuolį. Tad savo žiniomis mielai dalijuosi su visais smalsuoliais. Viską metu, jei kam reikia patarimo, pagalbos ar kokių žinių. Labai džiaugiuosi, kad su kiekvienais metais ateina vis daugiau jaunų žmonių, kurie domisi mūsų praeitimi, tautosaka, etnografija, senolių žiniomis.
Kokia Jūsų pasaulėžiūra?
Žmogus turi viską aplink save gerbti. Šiukštu nieko negadinti, neniokoti. Mes esame tik svečiai šioje Žemėje. Visagalis Kūrėjas mus paleido į šį pasaulį, todėl turime jį tausoti, viskuo naudotis saikingai ir su begaline padėka. Turime viską gerbti ir mylėti. Kiekvieną gyvastį. Visus užklydėlius pasitikti atvira ir dėkingumo Dievui kupina širdimi. Ir nei mintimis, nei darbais niekam nedaryti blogo. Mylėti – svarbiausia. Niekas nenorėtų, kad jį kas apkalbėtų, į jį šnairuotų, visi trokšta šilumos ir meilės.
Tai Jūs puikiai jaučiate žmogų, jo mintis?
Taip. Tik pažvelgusi į žmogų, jau nemažai galiu apie jį pasakyti. Negaliu paaiškinti to, bet, rodos, kiaurai regiu. Su piktu, negeru žmogumi stengiuosi nebendrauti, nieko jam nedaryti, o tiesiog išvengti santykių. Kad daugiau keliai nesusikirstų.
O šią regystės dovaną turėjote nuo gimimo ar kažkaip išsiugdėte?
Didžiausi mano Mokytojai buvo visa supanti aplinka: žmonės, gyvūnėliai, žolynėliai, medžiai ir visa kita, kas mane supo. Ankščiau buvo viskas kitaip, gal jau niekada neturėsime tokių gėrybių kaip anais laikais. Prisimenu, kai buvau maža, kaip žmonės vieni pas kitus susieidavo vakaroti, koks buvo didžiulis bendruomeniškumo jausmas, kaip būdavo linksma, gyva ir jauku. Taip susiėję žmonės ne tik kortomis pliekdavo, bet ir pasakodavo visokius nutikimus. Vieni kitus išklausydavo, patardavo, paguosdavo, kiekvienas jausdavo šalia savęs kito petį. O dabar? Visiškas susvetimėjimas, nuosavybė, aukštos tvoros. Didžiausi, prašmatniausi namai, bet kas iš to, jei ten šalta ir nyku. Seniau vieni su kitais viskuo dalydavosi. Koks vakarėlis, susibūrimas – kas dešrigalį, kas sausainių, kas pyragų išsikepęs, kas buteliuką. O į vestuves būdavo kviečiamas visas kaimas. Susinešdavo valgių, gėrimų, visi pasisotindavo. Žmonės mokėjo linksmintis, neprisigerdavo, vieną kitą taurelę išlenkdavo ir pakakdavo. Dar nebuvo tokio baisaus atotrūkio nuo gamtos, žmonės jautė saiko jausmą, mokėjo pasitenkinti mažu.
Tai taip pasikeitė laikai?
Mes kai augome, vaikai galėjome laisvai lakstyti kur panorėję, dažnai nulėkdavome prie šalimais telkšančio ežero. O dabar, pabandyk tu prie jo prieiti – šunis paleis ar ginklą išsitrauks. Visur kabo užrašai „Piktas šuo”. Taip žmogus parodo, koks jis yra. Ir visai čia niekuo dėtas šunelis, o šeimininkas velnių prisiėdęs, nes per savo keturkojį norom nenorom atskleidžia savo „nuostabų” būdą. Nėra piktesnio padaro už žmogų, joks šuo ar kitas gyvūnas jam neprilygsta.
Čia pas mus kaimynystėje gyvena tokie žmonės. Kartą nuėjau pas juos į svečius. Prieinu, pasibeldžiu, nieks neatsiliepia, patraukiu duris, neuždarytos. Įeinu į vidų, o ten didžiulis šuo mane pasitinka. Aš jam ir sakau: „Tai tu čia vienas, šuneli, o kur tavo šeimininkai, kad čia vieną tave palikę, na, eime, kartu paieškosime…” Taip kalbėdamiesi ir einame. Išėjome į lauką, perėjome visus ūkinius pastatus, daržus. Galvoju, eisiu pažiūrėti pas šalimais gyvenančią kaimynę, gal ji žinos ką, o šuniui liepiau bėgti atgal į namus. O šuo toks didžiulis, juodas, gauruotas, vien pažiūrėjus į jį šiurpas per kūną perbėga. Bet aš su juo kalbuosi ir visai nebijau. Tas šuo ir nubidzeno namo. Nueinu pas kaimynus ir sakau, kad taip ir taip, namai palikti atviri, visur apėjau, nieko nėra, kaži, kaip čia yra dabar, gal kas nutiko… Jie išsižioja: „O šuns nesutikai? Ilona jį paliko namus saugoti, o pati išvyko į Trakus, jis toks gauruotas, didžiulis ir piktas, visus kramsnoja, kas tik užsuka…” Taigi šunys yra tarsi veidrodis, kuris atspindi mus pačius, jie iš prigimties nėra pikti, piktus mes juos padarome. Kad ir koks būtų grėsmingas šuo, jis nieko blogo nepadarys žmogui, kurio širdis atvira ir tyra.
O dažnai negaluojantys žmonės kreipiasi pagalbos?
Taip, gana dažnai. Įdomu, kad mano kartos žmonės, keturiasdešimtmečiai, mažiau kreipiasi, jie labiau pasikliauja tabletėmis. O štai jaunimas labai domisi liaudies medicina, žolelėmis, užkalbėjimais, jėgos vietomis. Trokšta gyvenimo išminties patikrintų žinių.
O kaip juos gydote?
Daugiausia vaistažolėmis. Nors dabar itin populiaru badauti, to daryti niekam nesiūlau. Drastiški veiksmai nėra gerai. Daug geriau nevalgyti tam tikrų produktų. Žinau tikrai, kad tiek gėrimas, tiek maistas yra vaistas ir juo negali piktnaudžiauti. Jis gali ir susargdinti, ir pagydyti, gali mus visiškai nustekenti ir suteikti žvalumo, energijos ir gyvumo.
Šiuo metu nemažai žmonių perima rytiečių tradicijas, kultūrą, gyvenimo būdą. Ką manote apie tai?
Tai nėra blogai, bet atmetimas savų šaknų ir visiškas pasinėrimas į svetimą terpę tikrai nieko gero neduos. Mums nėra įprasta nei anų kraštų mityba, nei papročiai. Lietuvis visuomet jausis žvalesnis ir stipresnis būdamas ant savo krašto žemės, pasisemdamas energijos iš tos vietos, kur gimė ir augo. Tai nesulyginami dalykai. Visuomet mums labiau tiks duona, burokas, pomidoras ir salota nei ryžiai, bananai ar apelsinai. Net oras čia grynesnis nei kur kitur. Lietuvis visuomet gyveno darnoje su gamta. Daug dirbdavo ir mažai valgydavo. Pagrindinis energijos šaltinis būdavo duona ir lašiniai, vasarą agurkėlis. Griežtai laikydavosi visų pasninkų ir gavėnios. Tuo metu dvasiškai tobulėdavo. O šiais laikais žmonės be saiko perka, vartoja, todėl serga, negaluoja, prarado savitvardą, nesilaiko disciplinos, pasidarė neatsakingi.
Madinga nebevalgyti mėsos, tapti vegetaru…
Nemanau, kad mūsų žmonėms tai itin sveika. Pažįstu tokių, kurie visai nevartoja mėsos, rodos, jų ir oda gelsva, ir akys apsiblausę, o jau nervai… Žvelgiu į juos ir matau, kaip jiems reikia kitokio maisto, kaip jie laikosi įsitvėrę kažkokių įsitikinimų, stereotipų. Sako, nevalgome mėsos, nes nepuola ligos, bet pažinojau tokių „sveikuolių”, kurie susirgo baisiausiomis ligomis ir seniai jau guli po žeme. Bet čia kiekvieno žmogaus valia, visiems visko nepritaikysi. Jei jau mėsos nevalgote, tai kokio riebalo – sviesto ar aliejaus šlakelio – tikrai reikia. Lietuviui jėgas susigrąžinti padės avižos. Jos tai užtaisas branduolinis. Juk lietuviai nuo senovės vartojo gamtos gėrybes: žuvis, grybus, žvėrieną, laukinių bičių medų. Ir žiemai pasidžiovindavo, raugdavo, sūdydavo.
Tai ir stiprūs buvo senovėje žmonės…
Neįtikėtinai ištvermingi, gajūs. Tiek visko pergyveno. Karai, persekiojimai, trėmimai… Išliko ir gyvuoja. Kiekvienas lietuvis galėtų būti išgyvenimo specialistas. Lietuvis kaip feniksas vis pakyla iš pelenų. Ir dabar duok mūsų žemdirbiui galimybę, jis visą Lietuvą prikeltų. Tik jis žlugdomas. Žiūrima pelno, kuo pigiau iš užsienio prisivežti visokių niekučių.
Šiais laikais žmonės labai susvetimėję, pilni pavydo, neapykantos, žudosi, kodėl taip yra?
Žmonės nebemoka bendrauti. Tapo užsidarę, šalti, o juk gyvybei ko labiausiai reikia? Saulės. Šilumos ir Meilės. Nėra Meilės, Dėmesio. Visoms gyvoms būtybėms to reikia ir visos gali tai duoti. Man viena moteriškė pasakojo vieną nutikimą. Vienu gyvenimo momentu jai buvo labai sunku, didžiulė rūpesčių ir bėdų našta užgulė jos pečius. Pasijautė tokia prislėgta, kad nutarė galą pasidaryti. Sutvarkė namučius, išvalė, pašėrė gyvulėlius, šunelį pririšo ir išėjo. Nuėjo visai netoli, kai žiū – atlekia jos šunelis, nutraukęs pavadį. Pribėgo ir kad puolė ją laižyti, traukti už skverno atgalios…
Seniau, kai nutikdavo kokia nelaimė, sulėkdavo guosti, palaikyti visas kaimas, žmogui būdavo lengviau pakelti gyvenimo išbandymus. Žmogus žinojo, kad jis nėra vienas. O dabar sutinki žmogų ir bijai. Štai kokie laikai atėjo… Bet tikiu, kad mes tą sunkmetį jau baigiame įveikti…

kalbino Vytautas Nosevičius