Edmundas Untulis
Nuotraukos iš šeimos archyvo
Jei ką sumanei, daryk nežiopsodamas
Iš savo patirties žinau, jog jei ką sumanei, imkis veiklos, nelaukdamas, kol kepti karveliai sukris į burną. Tad ir šį kartą panašiai nutiko. Prieš porą mėnesių su šeimyna nutarėm išsitrenkti paklajoti rytinės ir vidurio Europos keliais. Užlaužėme nagus ir pataupėme pinigėlių. Kai važiuoji su savo mašina, ne tiek brangiai ir kainuoja. Vienu įsibėgėjimu norėjome pralėkti Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją bei Kroatiją. Šiam maratonui įveikti turėjome penkias dienas. Važiavome septyniese. Bendra kelionės rida siekė 4400 kilometrų. 
Kelių rodytojas – apgavikas?
Iš pradžių kelionės maršrutą susižymėjau naudodamasis žemėlapiu. Ir važiavau jo laikydamasis, tuo tarpu palydovinė navigacija įkyriai ragino važiuoti pro Baltarusiją, jai nė motais, jog tenai be vizos nepapulsi. Sėkmingai atvažiavome iki Liublino, kai iki Krokuvos liko maždaug 120 km, pasąmonė įtikino, jog dabar reiktų vėl pajungti navigatorių, kad parodytų trumpiausią kelią… Ir parodė, grįžom atgal vos ne iki pat Varšuvos, o tada greitkeliu vėl atgalios link Krokuvos. Pačiu „greičiausiu keliu“ padarėme tik 200 kilometrų vingį. 
Panaši situacija klostėsi Slovėnijoje, kai buvome netoli Liublianos ir pagal žemėlapį iki galutinio kelionės tikslo liko maždaug 150 kilometrų, vėl pasiklausėme navigatoriaus „greičiausio kelio“. Tas ir parodė – iki tikslo važiavome greitkeliais, tačiau su dideliu lankstu – iki tikslo važiavome per 300 kilometrų. Grįžtant namo tasai elektroninis apgavikas mums įtaisė lankstą per Čekiją. Tad jeigu kelionė, laikantis žemėlapio parodymų, turėjo sutilpti į 3800 kilometrų, navigatorius mums padovanojo papildomus 600 kilometrų. Bet tai ne bėda – daugiau pamatėme.
Degalų kainos lyg amerikietiški kalneliai
Benzino (95) kainos tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje – panašios, skyrėsi tik keliais centais. Slovakijoje ir Čekijoje brangiau per dešimtį centų, Slovėnijoje ir Kroatijoje siekė iki 1,40 už litrą, o Austrijoje – iki 1,61 euro už litrą. Tad Austrijoje geriau nepilti degalų, ir kavos degalinėje verčiau neskanauti. Mūsų ekipažo damos panoro šalia Vienos gurkštelti juodojo gėrimėlio ir žagtelėjo, mažutis puodeliukas – 4 eurai. Tokį gerdamas gali ir paspringti…
Kai viešbutį naktį medžioji
Viešbutį iš anksto dviem dienom buvome užsakę tik Rijekoje (Kroatija) – mieste ant Adrijos jūros kranto. O visas kitas dienas – tiek nuvažiuojant, tiek grįžtant nakvynės vietą „medžiojome“, pasitikėdami sėkme. Kai pirmąją naktį pabodo ratus sukti apie Krokuvą ir jau atrodė, jog lauks maloni nakvynė mašinoje, Dievas apšvietė protą, pasiūlė užvažiuoti į pirmą pasitaikiusią degalinę ir šauktis pagalbos. Milenicos miestelio degalinėje mums tuojau užrašė viešbučio adresą ir nurodė, kaip iki jo nuvažiuoti. Tenai mus ir priėmė maloniai… Nakties vargai baigėsi. Grįžtant jau patys nardėme po mažus Lenkijos miestelius, esančius pakeliui į Katovicus, ieškodami nakvynės, irgi radome. Iki vidurnakčio maždaug buvo likęs pusvalandis.
Viešbučių kainos visose vietose, kur nakvojome, buvo panašios – 20 eurų vienam žmogui. O apartamentai Rijekoje už dieną tekainavo 10 eurų vienam žmogui.
Kroatijos netikėtumai
Pralėkus kelias euro zonos valstybes, kai kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną, prasidėjo netikėtumai. Slovėnijos pusėje patikrino pasus, už kilometro pasus jau tikrino kroatai. Ta pati tvarka laukė ir grįžtant, nors jau grįžome kitu – tiesesniu keliu, kurį mums pasiūlė patikimasis popierinis žemėlapis. Tai buvo daroma todėl, kad Kroatija kol kas nepatenka į Šengeno zoną, todėl norint keliauti greičiau ir be jokių trukdžių pasieniuose, prieš tai reikia pasidomėti, ar keliausite valstybėmis, esančiomis Šengeno erdvėje, ar ne.
Paskui, vos atitolus nuo Kroatijos pasienio ir įvažiavus šiek tiek į jo gilumą, prasidėjo mokamų kelių bumas. Važiuodami iki Rijekos į vieną pusę paklojome per 16 eurų už kelius, atgalios grįžtant – irgi tas pats. Suprantamas kroatų noras atsigriebti už kelius, nes nuvažiavus keletą šimtų kilometrų, darėsi sunku suskaičiuoti, kiek šiame kelyje įveikta tunelių, kurių ilgumas svyravo nuo puskilometrio iki trijų kilometrų iki puskilometrio. Tarpais atrodė, jog tuneliai niekada nesibaigs. Dėl to kalta kelionės metu kertamų kalnų gausa.
Už kalnus gražesni gali būti tik kalnai…
Kažkuris iš žinomų žmonių yra ištaręs panašius žodžius, ir nepamelavo. Mums, lygumų žmoneliams, kalnai atrodo tarsi pasaka. Ypač ši pasaka buvo spalvinga, važiuojant vingiuotais Slovakijos keliais per Tatrų kalnus. Slovakijoje matėme labai mažai dirbamos žemės, nebent tik mažus lopinėlius, kurie visi buvo kruopščiai išpurenti. Matyt, todėl Slovakijos miesteliuose namai sustatyti taip arti vienas kito, jog vos galėtum praeiti tarp jų. Žvilgtelėjęs į kiemą regi, jog tau priešais nosį riogso tvorelė, o už jos jau stūkso kiti trobesiai. Įspūdis toks, jog visi šie namai sustatyti ant šachmatų lentos langelių. Tačiau tuoj už miestelio tave vėl pasitinka kalnai, ant jų viršūnių arba pilis, arba bažnyčia užkelta, o kaip iki tų pastatų paprastam mirtingajam nusigauti – lieka paslaptis. Norisi, pasitaikius progai, čia sugrįžti atgal ir ilgėliau pasisvečiuoti šiose pasakiškose vietose.
O kai Austrijoje, paskui Slovėnijoje bei Kroatijoje pamatėme snieguotas Alpių viršūnes, tada iš malonumo net liežuviai burnose sustingo, norėjosi žiūrėti ir žiūrėti į tuos kalnus be atvangos. Kadangi turime savo jūrą, tai ir kitos jūros nepribloškia. Tačiau prie Adrijos jūros kitaip – jos pakrantės apjuostos kalnais. Tad stovi prie vandens, tačiau akys bėga tenai, kur kyšo kalnai. Tarp jų jautiesi toks mažas, tačiau vidun įsirango milžiniška kalnų dvasia, kuri ir tave patį kilsteli arčiau dangaus. Tada tu pajunti ir tai, kokia didelė žemė būna, kai ji susipurto ir pasišiaušia, išstumdama paviršiun kalnus.
Rijekoje pagavome vasarą
Kai vaikštinėjome Rijekos gatvėmis, jau buvome atkeliavę iš ankstyvo pavasario Skuode į ankstyvąją vasarą Kroatijoje. Pajūrio mieste žydėjo kaštonai, žydėjo ir palmės, o braškės jau buvo persirpę – tamsiai raudonos ir neišpasakytai saldžios. Mūsų pinigais kainavo tik po vieną eurą už kilogramą. Nors šiame mieste lauke tebuvo 12-14 laipsnių šilumos, buvo šilta kaip reikiant, nes vėjas beveik nepūtė. Visiems vėjams kelią pastodavo miestą iš visų pusių supantys kalnai. Rijekoje daug gatvių skirtų tik pėstiesiems, o kas įdomiausia – viena gatve, kuri vedė nuo uosto molo į miesto centrą, bėgiais bildėjo krovininiai traukiniai. Jie nepaisė nei šviesoforų signalų, nei pėsčiųjų interesų. Ir žlegėjo bėgiais labai lėtai, taip lėtai, jog net žemaitiška kantrybė jau buvo priartėjusi prie ribų. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kol šliaužia traukinys, tol turi laiko dairytis aplinkui ir daug ką pamatyti, ko nebūtum pastebėjęs skubėdamas.
Mokėk angliškai arba vokiškai – neprapulsi
Stebino tai, jog Lenkijoje, net solidaus amžiaus sulaukę žmonės mielai atsiliepdavo kalbinami angliškai, tad čia visam paradui vadovavo anūkai. O Slovakijoje, Slovėnijoje bei Čekijoje, nekalbant apie Austriją, laisvai galėjai susišnekėti ir vokiškai. O rusų kalba retai kur buvo pripažįstama kaip bendravimo kalba. Kroatijoje iš viso nelabai norėjo kalbėtis kitomis kalbomis, dažniausiai gelbėdavo gestų kalba. Kroatai žiūri tau tiesiai į akis ir greitakalbe beria žodžius, kuriuose nieko slaviško nenugirsi, tad tau belieka arba klapsėti akimis, arba linkčioti galva.
Tiesa, pavykdavo ir keliais angliškais žodžiais susiburbėti. Pavyzdžiui, Adrijos jūros pakrantėje mažoje kavinukėje šeimininkavęs jaunuolis į klausimą: nuo kada iki kada dirba kavinukė, atsakė filosofiškai: „Kai noriu – pradedu dirbti, kai nusibosta – užsidarau.“ Labiausiai pralinksmino tai, kad šis paslaugusis vaikinas, pilstydamas kroatišką vyną klientams, nesikuklino ir pats jo maktelėti. Gal šitaip norėjo pademonstruoti, jog gėrimas tikrai fantastiškas? Deja, neilgai truko jo benifisas, atėjo tėvas, stuktelėjo į sprandą sūneliui ir pavarė jį iš „posto“ šunims šėko pjauti. Tenai, matyt, dar tebevyrauja senosios auklėjimo tradicijos, nes gatvėse ar parduotuvėse neteko matyti besiožiuojančių vaikų?
Keliausime vėl – tik ilgiau
Nors belakstant tolimais keliais ir sprandas įsmilkdavo, ir kojas, kad mažiau sopėtų, norėdavosi susikelti ant sprando, patirti įspūdžiai atpirko viską. Kalnai – toksai monas, kad norisi prie jų grįžti, nes neįmanoma atsižiūrėti. Gal toji kalnų magija veikia visus žmones, nes kur tik važiavome, visur kalnų papėdėse namų pristatyta, o patys svajingiausieji namus buvo pasistatę ant pačių viršūnių, aišku, ne ant snieguotų.
Tad širdis jaučia, jog mes tenai dar grįšime… ir ne vieną kartą, nes į kalnus neįmanoma atsižiūrėti. O kalniečiai gal svajoja apie mūsiškes lygumas? Galėtume keliolika dienų apsikeisti su jais vietomis. Nes vis vien – visur gerai, bet namuose geriausia. O kol kas teks vėl užlaužti nagus ir taupyti valiutą kitai kelionei. Ilgesnei. Bent poros savaičių trukmės, kad nereikėtų puldinėti iš vietos į vietą lyg į uodegą įkirptiems. Tada gal dar daugiau pamatysim.
