Autorius:
Algimantas Černiauskas
Skubame pasižiūrėti Stounheindžą Anglijoje, Karnako megalitų alėjas Prancūzijoje, piramides Egipte ar Pietų Amerikoje. Šį kartą kviečiame prisiliesti prie paslaptingų Dzūkijos nacionalinio parko akmenų. Priglusti prie saulės sušildytų jų kūnų ir mintimis nusikelti į tolimus laikus, kai jie atliko nepaprastą vaidmenį visuomenėje, o netoliese virė didelio miesto gyvenimas.
Paslaptingų Jonionių akmenų grupė išsidėsčiusi kairiajame Nemuno krante, netoli Merkinės tilto. Spėjama, jog šie akmenys sudaro mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – astronominis saulės laikrodis išlikęs iki mūsų dienų. Ši paleoastronominė stebykla galėjo būti gamtmeldiškos Lietuvos žynių šventyklos dalis, susijusi su mūsų protėvių gamtos ciklų stebėjimų patirtimi. Juo labiau, kad šie akmenys stūkso prie upės, žemutinėje Nemuno terasoje. Šioje vietoje pirmieji gyventojai įsikūrė 9 a. pr. Kristų ir gyveno iki ankstyvojo ir senojo geležies amžiaus laikų.
Vienas iš didžiausių miestų
Atvykite į Merkinę vasarą, Piliakalnio gatve nusileiskite į Merkio ir Nemuno slėnį ir užkopkite ant Merkinės piliakalnio. Čia stovėjusi medinė pilis buvo viena reikšmingiausių Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje ir Rytų Europoje. Kryžiuočių ordino metraščiuose rašoma apie 1377 metų žygį į Lietuvą, kai Merkinės pilį puolė 12 000 rinktinių Europos vyrų, kuriuos vedė karingasis kryžiuočių ordinas.
1387 metais Merkinės pilyje Lenkijos karalius Jogaila pasirašė Magdeburgo teises Vilniaus miestui, iš čia Vytautas Didysis rašė laiškus kryžiuočių ordinui.
Ilgą laiką pilis saugojo Merkinės miestą – vieną seniausių Lietuvos krašto gyvenviečių, kuri suklestėjo 15–17 amžiuje. Tuo metu tai buvo vienas iš dešimties didžiausių Lietuvos miestų.
1648 metais Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV. Čia skambėjo trijų mūrinių bažnyčių varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai perrašinėjo šventąsias ir mokslo knygas, švietė cerkvės kupolai, sinagogose rabinai meldėsi už sugrįžimą į Šventąją žemę, virš miesto rotušės sukosi vėjarodė, rodydama visas pasaulio šalis.
Gyvenimas virė
Pasigėrėkite vasaros peizažais. Svečiose šalyse ekskursijų vadovai, turistus užvedę ant kalvų, prie santakų sako: žiūrėkite, čia šventa vieta – dvi upės subėga į vieną. Merkinė įsiterpusi keturių upių santakoje: Nemuno, Merkio, Straujos ir Stangės. 17 amžiaus poetas Sarbievijus, žvalgydamasis nuo pilies kuorų į Merkio ir Nemuno slėnį, į iki horizonto dunksančius miškus, lotyniškai rašė eiles apie medžioklę ir piemenėlių žaidimus. Ant priešpilio kalno stovėjo Merkinės dvaras. Ten šoko gražiausios Lietuvos, ir, žinoma, Europos moterys. Mykolas Oginskis 1785 metais Merkinės kapelai pasamdė kapelmeisterį iš Varšuvos karališkojo dvaro.
1633 metais Vladislovas Vaza Merkinės miesto privilegijų rašte miestelėnus atleido nuo tilto mokesčio. Paskubėkime ir mes vienu ilgiausių (210 metrų) Lietuvos tiltų anapus Nemuno. Perėję tiltu pasukite į kairę ir pasigrožėkite Merkinės piliakalniu, 30 m iškilusio virš Merkio ir Nemuno slėnio. Nuo 15 a. iki 20 a. antrosios pusės Nemunu buvo plukdomi Lietuvos miškų sieliai. Sielio ilgis siekdavo apie 100 metrų, o plotis – 10 metrų. 17–18 amžiuje per metus buvo plukdoma apie 6000 sielių.
Saugomos vytinės liekanos
Eidami palei upę, dešiniajame krante, už Pastraujos salos pradžios, ant Baltojo kalno pamatysite įspūdingus karvių varyklų takus. 1994 metais parko darbuotojas E. Peikštenis Salos gale aptiko laivo liekanas, kurias 2000 metais iškėlė tarptautinė povandeninės archeologijos ekspedicija. Paaiškėjo, kad tai vytinė – didelis, plokščiu dugnu 45–55 m ilgio, 6 m pločio apačioje, iki 8,5 m viršuje, 1 m grimzlės, 140–240 tonų talpos upių laivas. Tokie laivai, statomi nuo 16 a., tarnaudavo apie 16 metų. Rasto laivo liekanos saugomos Kernavės muziejuje.
Eidami žemyn Nemuno pakrante, grožėdamiesi nepaprastai vaizdingu Pastraujos slėnio kraštovaizdžiu, stebėdami Nemuno pakrantėse ir seklumose didžiuosius dančiasnapius, stypinėjančius pilkuosius garnius, upines žuvėdras ir kitus mažiau ar labiau žinomus paukštelius, kitame Nemuno krante, tarp Baltojo ir Bonos kalno, pamatysite Straujos upelio žiotis. Šiose vietose gausu vėlyvojo paleolito (9 a. pr. Kristų) stovyklaviečių.
Saulės laikrodis
Dar kiek paėję kairiuoju Nemuno krantu, pasieksite laukymę, vietą, kurioje buvo įsikūrusi viena iš nedaugelio ankstyvojo ir senojo geležies amžiaus gyvenviečių Merkinės apylinkėse. Kairėje aikštelės pusėje, miško proskynoje, pamatysite keistą akmenų grupę, kurios centre stūkso juodas granito gneiso akmuo. Akmenys domina ne tik savo dydžiu ir paslaptinga jėga, žadinančia norą prieiti arčiau prie jų, bet ir savo išsidėstymu. Jonionių akmenys sukelia įspūdį, kad tai ne atsitiktinė akmenų sankaupa, atritinta ledyno iš Skandinavijos, o žmogaus rankų kūrinys. Galbūt tai mūsų protėvių gamtos ciklų stebėjimo patirtis, užrašyta akmenimis. Paskutinių Europoje gamtatikių tautos žyniai sutvarkė ledynų palikimą ir sudėliojo mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – saulės laikrodis. Akmenų sistemos vektoriai nurodo saulės tekėjimo vietą horizonte lygiadienių (VI. 22, XII. 22) ir saulėgrįžų metu (VI. 22, III.2I).
Kelionė per dangų
Paleoastronominėse stebyklose paprastai fiksuojama saulės laida ar tekėjimas žiemos ir vasaros saulėgrįžų (Kalėdų ir Rasos rytais), rudens ir pavasario lygiadienių metu, taip pat kraštutiniai mėnulio azimutai. Tas kryptis gali parodyti įkasti į žemę mediniai stulpeliai (Birutės kalnas Palangoje), kalvos viršūnė ar tarpukalnis, netgi specialiai tam pasodintas ar išsaugotas medis. Kai kurios šventyklos ir bažnyčios buvo statomos taip, kad lygiadienio saulės spindulys per lango stiklą ar kiaurymę sienoje kristų į specialiai pažymėtą vietą, skelbiant metų kaitą, svarbios religinės šventės pradžią, genties sueigą ar metą, kai reikia pradėti ruoštis karo žygiui. Gentys, suvokusios saulės ir mėnulio, žvaigždynų kelionių paslaptis ir dėsningumus, žmonių gyvenimo priklausomybę nuo jų padėties dangaus skliaute, galėjo susidaryti kalendorių. Turint galvoje orų nepastovumą, tokio kalendoriaus sukūrimas nepaprastai svarbus mūsų vidutinės geografinės platumos juostos gyventojams.
Etnologas Libertas Klimka parko laikraštyje „Šalcinis“ 1994 metais pateikė Jonionių akmenų schemą, teigdamas, kad sistemą sudaro dvi akmenų grupės: didysis ratas ir mažasis. Didžiajame rate, astronominiame saulės laikrodyje, akmenys seka metinę saulės kelionę dangaus skliautu, o mažajame turėjo atsispindėti kraštiniai mėnulio azimutai.
1998 metais parko darbuotojai suranda tris iki tol tyrinėtojų nepastebėtus akmenis, kurie papildė L. Klimkos pateiktą schemą, išryškindami geriausiai išlikusią jos dalį – astronominį saulės laikrodį.
Akmenų sistema patraukė daugelio tyrinėtojų dėmesį ir 2001 metais Jonionių akmenys buvo įrašyti į vietinės reikšmės nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 8 ha plotas prie Jonionių akmenų laikomas valstybinės reikšmės mišku.
Merkinės jaunimo etnokultūros klubas prie Jonionių akmenų įspūdingai švenčia Rasas.
