Mano antroji kelionė po Tibetą 2026

Teksto ir nuotraukų autorius Vakaris Šaulys

Kiek kartų pakaktų nukeliauti į Tibetą, kad jaustumeisi jį matęs ir pajutęs? Kalbama apie Himalajų trauką, kai kartą šiuose kalnuose apsilankęs, į juos sugrįžti vėl ir vėl. Kažkiek šį reiškinį pažįstu ir pats: Ladake esu buvęs tris kartus, Nepale lankiausi net šešis. O štai šią vasarą pabuvojau Tibete antrą kartą.

Anksčiau šioje šalyje teko viešėti prieš aštuonerius metus. Tuokart lankiausi Kailašo kalno regione ir aplink šį kalną ėjau korą (ritualinis ėjimas aplink šventą objektą) su piligrimų grupe. Nors tuomet Tibeto mačiau ne tiek daug, toji kelionė buvo tokia įspūdinga, jog pasižadėjau kada nors į Tibetą sugrįžti aplankyti dar nematytų vietų. Tai pavyko šiais metais: kaip dažnai būna, čia man pagelbėjo feisbukas – pamačiau kvietimą, kelionės maršrutas įdomus ir išsamus, laikas tinkamas, o kaip tik trūko vieno vyro bendrakeleiviui dalytis kambariu. Visų šių ženklų vedinas kelionei „pasirašiau“.

Prieš iškeliaudamas peržvelgiau Jurgos Ivanauskaitės kelionių knygas, ypač „Prarasta pažadėtoji žemė“. Čia rašoma apie šventą miestą, šventą kalną ir šventą urvą – kaip tik šias vietoves mes ir lankysime. Vėliau kelionės metu supratau, kaip Tibetas pasikeitęs nuo rašytojos laikų. Nieko stebėtino – juk ji keliavo prieš beveik trisdešimt metų. Ir vis tiek neapleido mintis kiek pati rašytoja atpažintų savo aprašytas vietas šiais laikais… Nors ir kalnas vietoj, ir Potalos rūmai niekur nedingo, ir šventi urvai sulaukia tiek vietos medituotojų, tiek smalsuolių…

Kelionės pradžia – Nepale

Kaip ir daugelis kelionių po sunkiau pasiekiamus Himalajų kraštus (Tibetą, Butaną), mūsų kelias prasideda Nepale, kur susirenkame lietuviai keliautojai iš įvairių pakraščių. Ir prieš aštuonerius metus, ir dabar mūsų grupinė Kinijos viza gaminama Kinijos ambasadoje Katmandu, tad turime keturias dienas, per kurias lankome svarbiausias Nepalo sostinės šventyklas, Katmandu slėnio šventus urvus bei įdomius miestelius. Be mano mylimų Svayambhunato ir Boudhanato stupų su akimis, aplankome ir Pašupatinato mirusiųjų kremavimo pakrantę prie Bagmati upės. Čia nueiname į Naropos ir Tilopos meditacinius urvus, kurių anksčiau nežinojau ir nelankiau. Pamatome kaip prausiami ir kremacijai ruošiami mirusieji, kaip artimieji guodžia raudančius artimuosius. Vakare dalyvaujame upės „užmigdymo“ ceremonijoje su ugnies apeigomis bei giesmėmis didžiulėje minioje.

Kitomis dienomis be Durbaro aikštės, Patano bei Baktapūro miestelių, lankomės Farpingo vienuolyne su šventaisiais urvais. Čia sutinkam didelę grupę rusakalbių. Vėliau paaiškėja, jog jie – iš Latvijos. Kas galėjo pagalvoti, jog būtent šie žmonės bus tarp trisdešimties dingusių latvių, patekusių į didžiulį išsiliejusio ledyninio ežero sukeltą vandens ir nuolaužų srautą, pražudžiusį daugybę žmonių ties Gyirongo pasienio punktu į Tibetą? Iki šiol iš šios grupės nė vienas dingusysis taip ir neatsirado?.. Netikėtai jie tapo įamžinti mūsų nuotraukose.

Lankydamiesi Katmandu slėnio miesteliuose, šventyklose ir restoranėliuose sužinome, jog vienam iš mūsų (amerikiečiui) neišduodama viza… Mes visi keliausime į Tibetą, mus įleidžia, o šiam keliautojui teks likti Nepale ir vietoj Tibeto keliauti po tibetietiškos kultūros Mustango regioną. Iš to suprantu, jog net viską pateikus, susitvarkius, sumokėjus ir iš pažiūros nekeliant įtarimų, iki paskutinės minutės negali būti tikras, ar tikrai pateksi į savo išsvajotąją žemę.

Lygiai po keturių dienų viza paruošta. Kaip ir aną kartą, į pasą niekas neklijuojama, nelieka jokio įrašo, kad esu keliavęs po Tibetą, t.y. Kiniją. Jei vėliau skrisčiau į Pekiną ar Šanchajų, pagal pasą būtų man pirmas kartas Kinijoje (neskaitant įrašo kokioje duomenų bazėje).

Skrydis virš snieguotų viršūnių

Skrydis iš Katmandu į Lhasą trunka neilgai, gal valandą (žeme tektų važiuoti kelias dienas apie 1000 kilometrų, kylant į didžiulius aukščius ir patiriant kalnų ligą). Nuo 1300 km virš jūros lygio lėktuvu nusileisime (tiksliau, užskrisime) į 3600 km. Kaip Tibetui, nėra taip aukštai, tačiau retesnį orą jausime savo kailiu. Jaunutis lėktuvo pilotas  pamoja mums iš savo kabinos, o mes juokaujame, kad tik tai nebūtų pirmas skrydis jo gyvenime. Lėktuve dominuoja turistai iš kitų šalių, nemažai rusiškai kalbančių žmonių – Rusijoje daug budistų (ištisi regionai), o tarp šių merginų daugelis plikai skustomis galvomis, tikriausiai budistės. Kita vertus, Kinija – Rusijai draugiška šalis, kur piliečiai gali keliauti gana laisvai.

Skrydis labai vaizdingas: matyti snieguotų kalnų viršūnės su jo didenybe Everestu / Džomolungma, prarėžusiu debesis, vėliau – geltonų kalnų grandinės su slėniais, dirbamais laukais, upėmis – jokios lygios žemės. Užskridus virš Tibeto plynaukštės atrodo, kad lėktuvas pažeme juda, gerai matyti visas paviršius. Galiausiai nusileidžiam Gonkaro (Lhasos) oro uoste.

Iškart į akis krinta skirtumas nuo Katmandu oro uosto: ten triukšmas, čia tyla, ten apšepusi aplinka, čia viskas nauja, iščiustyta ir kompiuterizuota, ten minia žmonių ir chaosas, čia vos dvi atvykusiųjų grupės ir tvarka. Mus sustato į dvi eiles ir aiškiai nurodo kokia tvarka turime eiti prie langelio – pagal sąrašą grupinėje vizoje (taip bus visos kelionės metu). Kameros išdėstytos kas kelis metrus. Draudžiama filmuoti, fotografuoti, netgi apskritai laikyti rankose telefoną, o kas bando bent pasižiūrėti nuotraukų, iškart yra pastebimas ir sudraudžiamas.

Nuo pirmųjų minučių jaučiame aukščio pasikeitimą, kurį sunkiai pavadinčiau kalnų liga – tik silpni simptomai. Šiek tiek „sukasi planetos“ akyse, dilgčioja pirštų galiukuose, virpčioja šlaunų ir blauzdų raumenys, sunkiau pastovėti ilgesnį laiką, norisi ramstyti sienas. Padeda bent truputį pajudėti, nestypsoti sustingus. Jaučiamės iš tikrųjų patekę į kitą šalį, kitą lauką, kitą erdvę.

Oro uosto kieme taip pat tuščia. Mūsų laukia puošnus autobusas su vairuotoju bei tibetiete gide. Šituo pačiu autobusu keliausime visos kelionės metu. Iškart esame įspėjami visada segėti saugos diržus. Autobuse įtaisytos net trys kameros.

Lhasos link

Apie 50 km važiuojame iki Lhasos miesto. Saulė tokia kaitri, kad be kepurės sunku išbūti lauke net ir trumpą laiką. O išlipti tenka ties kontrolės punktais, kurių Tibeto regione daug; kartais užtenka praeiti pro kameras, kai kur reikalaujama parodyti pasus.

Pagaliau pasiekiame Lhasą. Gyvensime pačiame centre, prie svarbiausios ir švenčiausios tibetiečiams Džokhango šventyklos. Miestas atrodo labai šiuolaikiškas, naujas ir… kiniškas. Gatvėse užrašai kinų raštu, tik kai kur – mažesniu tibetietišku šriftu, o anglų kalbos beveik nėra. Daug papuošalų, vietinio maisto parduotuvių, vaistinių su kiniškos tradicinės medicinos vaistais – kordicepsais, ausiagrybiais, šaknimis, žolelėmis. Gaila, nesant angliškų užrašų labai sunku suprasti kur kas, angliškai beveik niekas nekalba, o verstis telefonu kiekvieną etiketę labai greitai ima varginti. Neskaitant parduotuvių, gatvėse už skvernų graibsto moteriškės, siūlydamos pirkti apyrankes ar karolius iš turkio, koralo, opalo. Svarstome kiek jie tikri, o kiek – užauginti ar bent nudažyti.

Aplink Džokhango šventyklą eina piligrimų kelias – Barkhoras. Vieni traukia šiuo keliu pėsti, o kai kurie tibetiečiai – nusilenkimais. Abipus piligriminio kelio – gana vienodos papuošalų, thankų (budistinių religinių piešinių), dainuojančių dubenų parduotuvės. Norisi nusipirkti parsivežti ką nors grynai tibetietiško, bet atrodo, jog čia viskas made in China. Manau sau, gal už sostinės ribų, arčiau Kailašo rasiu ką nors tikrai vietinio, kaip kad megztas kojines ar džiovinto jako sūrio. Tad čionai nusiperku tik magnetukų, kurių taip pat nėra tiek daug ir įvairių, kaip tikėjausi.

Į šventyklos kiemą tenka eiti pro apsaugos punktą – čia draudžiami peiliai, žiebtuvėliai ir kiti pavojingi daiktai. Susidaro ilga eilė. Tibetiečiams taip per patikrą reikia eiti kiekvieną kartą norint tiesiog kirsti aikštę trumpiausiu keliu. Viduje priešais šventovę tikintieji daro nusilenkimus, kinų turistai tiesiog stebi ir filmuoja. Kai kas atrinkinėja karoliukus mandaloms, kažkas dega smilkalus, rūkstančius iš didžiulės smilkyklės.

Džokhange keli aukštai. Ypač puošnios įėjimo durys bei staktos. Viduje – švenčiausios skulptūros budizmo dievybėms, priaukota pinigų; įspūdingo dydžio sviestinės lempos, primenančios plačius metalinius dubenis su dagčiais. Tibetiečiai vis neša ir aukoja sviesto, kraudami jį gabalais – kartais taip gausiai, kad prižiūrėtojai nusemia per kraštus besiliejantį sviestą. Labai įsimintina sienų tapyba, kurią apžiūrinėjant galima praleisti ir kelias valandas, sekti ištisus istorijų siužetus nuo pradžios iki pabaigos.

Kituose aukštuose galima aplankyti mažesnes šventyklėles, taip pat apžvelgti kiemą bei auksaspalvių stogų puošybą. Kaip matysime visur Tibete, ir šioje šventykloje ant kiekvieno kampo – kameros. Net jeigu ne visos jos veikiančios, bauginimo ir sekimo jausmas neapleidžia. Netgi viešbučio kambaryje (o Kinijoje yra atskiri viešbučiai užsienio turistams) neatsikračiau jausmo, kad jei staiga išsitraukčiau kokią Tibeto vėliavą ar Dalai Lamos XIV nuotrauką, būčiau pamatytas ir susektas…

Kitą dieną lankomės Potaloje – įstabiuosiuose dalai lamų rūmuose ant kalvos miesto centre. Šis statinys man visada simbolizavo Tibetą. Eidami per parką su tvenkiniu, tarp medžių šakų matome Potalos veidrodinį atspindį vandenyje, ir tai vienas iš gražiausių vaizdų. Aplink rūmus irgi eina piligrimų takas (kaip ir apie visus vienuolynus Tibete), kuriuo tikintieji traukia sukdami rankinius maldos malūnėlius arba nusilenkimais išsitiesdami ant žemės.

Tačiau nė viena nuotrauka nerodo kiek daug žmonių lankosi Potaloje… Dauguma jų, kaip ir visur Tibete, kinų turistai. Stovime ilgiausią gyvate išsirangiusią eilę prie patikros. Tada išeiname į kiemą, kur lankytojai kiek prasiskirsto, o tada tenka kopti laiptais į rūmus viršuje, o čia jau tiršta nuo lankytojų. Prisižiūrime tibetiečių tautiniais drabužiais ir kostiumais, į kasas įsipynusių margaspalvių kaspinų. Mes traukiame akį savo apranga, išvaizda, ūgiu. Kai kurie su mumis prašo nusifotografuoti; kitų prašome patys. Visgi mes dar nesiadaptavome prie aukščio, tad lipame lėtai ir sunkokai, greitai padūstame, ypač kalbėdami, kai ką ima pykinti ar skaudėti galvą.

Nepaisant to, visi pasiekiame Potalos viršų ir patenkame į kiemelį. Čia turistų srautai atskiriami, tad kinai eina vienu taku, vakariečiai – kitu. Tai reiškia, kad pusės ekspozicijos nepamatysime tiek mes, tiek jie. Tenka tenkintis tuo, kur esame įleidžiami. Didžiulės maldų salės, puošnus interjeras, prieblanda. Kur ne kur sėdi vienuoliai, murmantys mantras, skaitantys šventuosius raštus. Tikriausiai tai valdžiai palankūs, sistemai ištikimi vienuoliai, arba, kaip kartais sakoma, „nesidomintys politika“.

Man įspūdingiausios palaidotų dalai lamų stupos. Jos didžiulės – keliolikos metrų aukščio, paauksuotos, inkrustuotos brangiaisiais akmenimis, išraižytos meniniais motyvais, išpieštos religinėmis būtybėmis. Beje, Kinija gana palankiai žiūri į ankstesniuosius dalai lamas, net galima ant altorių matyti jų nuotraukų ar atvaizdų – tik ne dabartinio keturioliktojo. Ir staiga mūsų maršrutas baigiasi. O kiek dar nepamatėme…

Nuo Potalos viršaus atsiveria kalnų apsuptos Lhasos panorama. Čia nėra dangoraižių, vyrauja keliaaukščiai pastatai, nes miestas, ypač Kinijos mastu, nedidelis (apie pusė milijono gyventojų). Priešais rūmus – parkas, susirinkimų aikštė, net treniruoklių aikštelė. Vienoje aikštėje vyksta mugė; ten stebėjome tibetietiškos operos pasirodymą. Yra čia ir ežerėlis su salele, kur lankomės ypatingoje Lukhango šventyklėlėje. Ji – viena iš retų vietų, kur ant sienų ištapytos slaptosios ezoterinės dzogčeno praktikos, tokios kaip tumo karščio sukėlimas, siekiant nesušalti žiemą medituojant kalnų urve. Deja, kaip ir daugumoje Tibeto šventyklų, viduje fotografuoti neleidžiama…

Nepaisant reikalavimo visada būti su gidu, po Lhasą galima vaikštinėti savarankiškai. Su bendrakeleiviais lankomės parduotuvėlėse, vaistinėse, stebime vietos žmones ir jų gyvenimą, o ypač mes įdomūs vaikams, sakantiems tai hello, tai nihao, tai taši delek. Į dideles kalbas žmonės su mumis nesileidžia, bet sveikinasi, maloniai elgiasi, sutinka nusifotografuoti. Kinai mėgsta persirengę tautiniais kostiumais pozuoti fotosesijoms, kurios Lhasos gatvėse labai populiarios. Čia fotografus samdo net mažoms mergaitėms.

Aplink Džokhangą aptikome vieną kitą mažą šventyklėlę. Pirmą kartą teko ragauti durijaus vaisių su specifiniu kvapu – iš pradžių jis atrodo savotiškas, nors ne bjaurus, o galop ima erzinti. Vakarų turistų Lhasos gatvėse labai mažai. O pačios gatvės, nors ir tvarkingos, renovuotais pastatais ir netgi pasižyminčios tam tikru stiliumi, gana vienodos.

Valgyti labiausiai patiko viename šeimos restoranėlyje ant stogo, iš kur tolumoje matosi Potala. Čia gavome sultinio, kuris verdamas tiesiog ant stalo, į puodą pridėjus mėsos (daugiausia jako), grybų, sūrio, įvairių daržovių – kas ko nori, tą ir įsideda į dubenėlį. Tai labai svarbu mums, patiriantiems kalnų ligos simptomus, tad galintiems valgyti ne bet ką. Be abejo, šviežia ir sveika. Paminėjęs kalnų ligą prisiminiau, jog gatvėse ant kiekvieno kampo pardavinėjami deguonies balionėliai – silpnumui apėmus juos reikia pridėti prie nosies ir kelis kartus įsipurkšti. Atrodo kaip oro gaivikliai su plačiu antgaliu. Sako, padeda. Mąstau, ar mums tokių neprireiks…

Kitą dieną važiuojame į šventas olas – Drak Yerpą. Labai apsidžiaugiau pamatęs šias olas įtrauktas į mūsų programą, nes šventas urvas mane labai traukia. J. Ivanauskaitė yra rašiusi, kad po apsilankymo Drak Yerpoje jai prie kūno ėmė lipti metaliniai daiktai (yra net išlikusi tokia nuotrauka). Reikia įsivaizduoti kokia tai energetiškai stipri vieta, jeigu rašytoja joje tiek įsimagnetino. Tai dar padidino mano susižavėjimą šiais urvais. O Drak Yerpoje nuo seno meditavo vienuoliai, netgi pats karalius Songtsenas Gampo dar budizmo aušroje. Kultūrinės revoliucijos metu šios olos taip pat nukentėjo; gretimas vienuolynas visai sugriautas – tebedunkso jo griuvėsiai lyg iš keliolikto amžiaus. Gelbėjo tai, kad urvai – tai ne pastatai, ir urvą sunaikinti daug sunkiau. Taigi daug kas išliko, o dabar ir atkurta kas buvo nukentėję.

Drak Yerpa yra kiek už Lhasos. Važiuojame pro priemiesčius, kuriuose dygsta aukšti daugiabučiai. Jų tiek daug, kad galvoju, iš kur jie paims tiek gyventojų? Negi varu atvarys? Juk ir dabar dėl aukščio, klimato, nuošalumo, dykynių kinai čia gyventi nesiveržia. Visgi faktas, jog miestas tįsta palei kelią.

Galop imame serpantinu vingiuoti aukštyn, pro namus ir dirbamus laukus, kol tolyje ant kalnų šlaito pasimato urvai su statinukais. Kai kurie urvai apstatyti šventyklėlėmis, stupomis, kiti paversti vienuolynais, dar prie kitų – tik smilkyklės. Tenka kopti laiptais. Laimei, dangus apsiniaukęs, karštis nekamuoja. Susitinkame tibetiečius, kurie visi su mumis sveikinasi pakilnodami ištiestus delnus. Išmokstame taip ir mes. Einantys iš paskos mus visąlaik aplenkia – jie bėga, o mes vos velkamės. Perkame kadagių ir laukinių žolelių mišinius, kuriuos suberiame į rūkstančias smilkykles.

Nepaisant ankštumo ir mano aukšto ūgio, urvuose jaučiuosi labai gerai. Noriu pabūti kuo ilgiau. Viduje plaikstosi sviestlempių ugnelės, tvyro sviesto kvapas, atspindžiuose blyksi paauksuotų dievybių veidai. Urvas aprūkęs per šimtmečius, pajuodusiomis sienomis ir lubomis, nuteptomis sviestu. Labiausiai man patinka natūralūs, nenulyginti urvai, kur reikia lenktis, nors ir kartais susitrenkiant galvą. Čia galėčiau ir aš pamedituoti – visai jaukiai jaučiuosi. Kai kur tenka spraustis gana siaurais praėjimais, kas labai smagu vaikams. Tibetiečių įdienojus lankosi vis daugiau. Jie eina, nusilenkia dievybėms, aukoja pinigus ar vaisius, ir kartais jaučiuosi lyg jiems trukdantis, nes tik žiūriu.

Paskui einame į kitus urvus. Kai kurie jų labiau „civilizuoti“, paversti šventyklomis ir nežinodamas nepagalvotum, jog tai ne pastatas. Aprūkę langai išeina į slėnį. Svarbiausias čia – Guru Rinpočės meditacijos urvas.

Nors urvai išsidėstę šlaite, vienas nuo kito jie pasiekiami gana patogiais takeliais, tad kartą užkopus nebetenka daug vargti. Man įdomūs jie visi. Kai kuriuose yra senų sienų piešinių – aprūkusių, nerestauruotų, bet įžiūrimų, išlikusių. Kai kuriuose lyg trūksta oro. Tačiau vos išėjus – slėnis, vedantis į apačią, kur teka Lhasos upė. Matome eilę kažkur keliaujančių vienuolių purpuriniais drabužiais.

Nusileidę nuo Drak Yerpos olų sutinkame pagyvenusią vienuolę, užsikrovusią ant nugaros dujų balioną. Ji sakė ketinanti užsidaryti viename iš aplinkinių urvų keturiolikos metų meditacijai – atsiskyrimui. Maistą jai aukos tikintieji, o ji pati gaminsis. Turint galvoje jos gana garbų amžių, kažin ar ji po tų keturiolikos metų nusileis atgal pas pasauliečius… Kartu žaviuosi, jog net šiais laikais yra šitaip giliai tikinčių žmonių, jog keturiolika metų atsidėti dvasinei praktikai jiems neatrodo nepasiekiamas, juolab gąsdinantis dalykas.

Iš Drak Yerpos grįžome atgal į Lhasą, o kitą rytą pro Tsetango miestą važiavom į Yarlung Tsangpo upės (svarbiausios ir didžiausios Tibete) slėnį, kuriame prasidėjo budizmo plitimas po Tibetą. Tačiau jei J. Ivanauskaitei teko per upę keltis keltu ir derėtis su kinų valdininkais, kad praleistų, tai dabar nutiestas tiltas, puikūs keliai ant estakadų, tad labai lengvai ir gana greitai kalnų slėniais atvykstame į vietą.

Pirmiausia lankome Yumbulakango tvirtovę, kuri čia pastatyta viena pirmųjų. Ji aukštai ant kalvos, virš dirbamų laukų, su plačiu vaizdu į slėnį. Atrodytų kaip paprastas vienuolynas, tačiau Yumbulakangas turi aukštą bokštą, ir tuo yra panašus į pilį. Apačioje Tibeto senutės siūlo mums papuošalų ir smilkalų. Jos tokios atkaklios, kad perpratau taisyklę: jeigu tam pačiam turistui siūlai 10 kartų ir jis neperka, tai pasiūlyk 20 kartų ir jis galiausiai nupirks – mačiau tai savo akimis. Kas atrodo kaip įkyrumas, galiausiai pasiekia savo tikslą. O tada su lankytoju nusifotografuoja.

Iki tvirtovės tenka kopti gerais laiptais, apsodintais įvairiaspalvėmis gėlėmis, tarp jų puansetijomis. Čia aplankome vienuolyną – gompą, tačiau, gaila, bokštas lankytojams uždarytas. Mūsų grupė ištiesiame virvę su penkiaspalvėmis budizmo vėliavėlėmis, kad plazdėdamos siųstų mantras budoms dangop, taip pat markeriu užrašytus linkėjimus mūsų artimiesiems. Nuo šių aukštumų gerai matosi visas slėnis su miežių laukais, kaimo namais, kalnų grandinėmis bei besiniaukstančiu dangumi.

Neilgai trukus atvykstame į Samye gyvenvietę, kur karaliaus Trisongo Detseno laikais (apie VIII a.) buvo įsteigtas pirmasis to paties pavadinimo budistinis vienuolynas, žymėjęs budizmo kaip Tibeto valstybinės religijos pradžią. Taigi vienuolynas stovi jau nuo VIII amžiaus ir yra išplanuotas mandalos forma: gompa centre, o aplink ratu išsidėstę šventyklos, stupos, mokymo įstaigos, sudarydamos mandalą. Tai vienas iš gražiausių ir turtingiausių mano matytų vienuolynų. Jis turtingas menu, istorija, dekoracijomis. Tokius senus laiptų ir sienų akmenis esu matęs nebent Jeruzalės Kristaus Kapo bažnyčioje. Jie tiek patamsėję, nulaipioti ir nudėvėti, jog iškart dvelkia žila senove. Aplink erdvią, puošnią pagrindinę maldų salę eina koridorius, kur ant sienų ištapytos ištisos istorijos, dievybės ir būtybės – negalėjau atitraukti akių, verčiau galvą viršun kol kaklas įskaudo. Matyti tikra meistrystė. Nežinia ar tie piešiniai nuo senovės nė karto neatnaujinti, bet bent keli šimtai metų jiems yra – sprendžiant iš spalvų, aprūkimo, nusidėvėjimo, atšokusio tinko, kai kur ir pralijusio lietaus pėdsakų.

Tada lipame į kitus aukštus, ir visur tapybos gausa, siužetus galima skaityti kaip knygą. Taip nutiko, kad mūsų tibetietė gidė nelabai supranta anglų kalbą (tik pagrindinius dalykus), tad gelbėja mūsų vadovė Ieva iš Lietuvos, aiškindama tuos siužetus, paminėdama retus motyvus, atkreipdama dėmesį į išskirtinius vaizdinius, gyvūnus, detalius veidų bruožus. Jeigu statulos daugumoje vienuolynų naujos, atkurtos po kultūrinės revoliucijos, tai už jų prieblandoje slypintys sienų piešiniai tikrai seni, netgi vertesni dėmesio.

Samye vienuolyno kieme veikia vienuolyno parduotuvė. Pasirodo, čia vienuoliai patys gamina ir pardavinėja smilkalus. Štai ir radau kažką tikrai vietinio! Perkame čia ir papuošalus, amuletus. Užkalbina mergina iš Siano – ji žino Lietuvą. Tada prisijungia paauglė iš Pekino. Nedažnai čia tenka sutikti angliškai kalbančių žmonių – šalyje, kur neretai viešbučių registratorės kalba tik kiniškai, kur ant oro kondicionieriaus pultelio ar deguonies valdymo skydelio tik kiniški hieroglifai, o dušo kabinoje sunku atskirti šampūną nuo dušo želės, nes net to vieno žodžio nepasivarginta atspausdinti anglų kalba. Taigi smagu paplepėti su vietiniais. Maloniai nustebino, jog ir toliau kelionėje sutikome kinų, žinančių Lietuvą. Išgirstame, jog kiniškai „Lietuva“ skamba panašiai kaip vokiškai, tik kiek kitaip tariama.

Sėdėjome ant laiptų, kalbėjomės, žvelgėme į trijų didžiulių smilkyklių dūmus, temdančius šį nepaprastai visomis prasmėmis turtingą vienuolyną. O vakare patekome į kiemelį, kur vyko vienuolių debatai. Mokytojas paprašo paaiškinti ar pagrįsti kokį tikėjimo teiginį ir mokinys turi parodyti savo žinias bei išmonę, taip įrodydamas savo pasirengimą toliau eiti tikėjimo bei studijų keliu. Debatuodami vienuoliai rituališkai pliaukši delnais, keičia intonaciją, tad net nesuprantant kalbos tokį reginį stebėti labai įdomu.

Kitą rytą mūsų laukia mano mylimi urvai, tik jau kiti – Čimpu olos. Iki jų reikia kiek pavažiuoti, tačiau iš esmės jos priešais Samye, matomos tolumoje. Bet yra svarbus skirtumas – jos daug aukščiau už mūsų lankytą Drak Yerpą ir kopimas daug statesnis. Ne veltui vadovė šiai vietovei numatė pusdienio žygį. Lynoja. Iš pradžių lietus erzina: tai užeina, tai praeina; lietpaltį užsivilk, lietpaltį nusivilk; kepurę nuo saulės užsidėk, akinius nuo saulės užsidėk, paskui nusiimk ir vilkis lietpaltį. Taip ir „žongliravau“ rūbais, kepurėmis ir akiniais, bet kai patyriau kiek status tasai šlaitas ir kaip sunku juo kopti, tai beveik dėkojau lietui, kad jis dengė saulę, mus vėsino – kaitinant spinduliams nežinau kaip būtų pavykę.

Papėdėje aplankome moterų vienuolyną. Už jo prasidėjo kopimas. Takai grįsti akmenimis, kartais pasitaiko purvo balų. Tačiau takai statūs, o mes vis dar aklimatizuojamės prie aukščio. Kopiu iš lėto, ramstydamas pakelės medžius ar turėklus. Man kažin kaip silpna. Geriu daug vandens. Pakeliui lankome nedideles šventyklas, lendame pro plyšius uolose – tai gerina karmą. Pakėlus galvą aukštyn atrodo, kad šlaitas kone 90 laipsnių, o mes artėjame prie pagrindinio vienuolyno be galo lėtai. Ar aš nekantrauju, ar mano prasta savijauta daro savo? Mus visada aplenkia tibetiečiai, net senyvo amžiaus. Jie džiaugsmingai su mumis sveikinasi.

Galų gale pasiekiame aukščiausią vienuolyną – šio žygio tikslą (kas nori, gali kopti dar aukščiau – iki pat kalnų viršaus; ten yra daugiau urvų). Ir jis tikrai to vertas. Čia patenkame į pudžą – apeigas su giedojimais ir ritualiniais instrumentais. Prisėdame tarp vienuolių (tiek vyrų, tiek moterų) ir keliolika minučių atgauname jėgas dvasingoje aplinkoje. Šis giedojimas atrodo gydantis, ilsinantis, ne per garsus, tad man labai tiko. Čia esama Guru Rinpočės meditacinės olos, kurią su malonumu aplankiau net kelis kartus, vis nenorėdamas išeiti. Iš šio vienuolyno mūsų slėnis su Samye vienuolynu atrodo mažytis, toli tolumoje. Net keista, kad mes tiek užkopėme.

Žemyn leidžiamės kitu keliu, lankydami pakelės įdomybes. Lankėmės prie maldų vėliavėlėmis apkabinėto švento šaltinio, iš kurio palanku atsigerti – tam net paliktas samtis. Kitame urve – šventykloje regėjome seną trečiojo karmapos laikų (apie XIV a.) juodą stupą. Visoje Čimpu olų apylinkėje gausu rangdžiungų – savaime atsiradusių šventų darinių uoloje ar akmenyje: tai gali būti kokio šventojo pėdos, rankos atspaudas, išryškėjusi dievybės figūra ar galvos bruožai, kurios žmonės vėliau padažė ir paryškino.

Atrodytų, apačion leistis lengviau, tačiau kelias ilgas, lietus vis krapnoja, akmenys po kojomis irgi vargina, tad šį žygį prisimenu kaip sunkų. Negana to, mane ima erzinti pro šalį lekiantys tibetiečiai, kurių daug, takeliai siauri, o jie tiesiog bėga – galvojau, tuoj jie mane partrenks ir aš iš savo silpnos savijautos neatsilaikęs griūsiu čia pat ant akmenų. Visgi susidūrimo su tibetiečiais išvengiau; išvengė ir kiti kelionės draugai. Mes nusileidome į apačią.

Galvojate, Vakariui gana? Ir aš taip maniau. Vadovė mums pasakė, jog vakare galime užkopti ant prie Samye vienuolyno stūksančios Hepori kalvos, kur kadaise Guru Rinpočė įveikė vietinius bon (senosios ikibudistinės Tibeto religijos) demonus ir prisaikdino juos tarnauti budizmui. Kelių valandų poilsio pakako. Po šios dienos žygio prie Čimpu olų man toji neaukšta kalva pasirodė kaip pasivaikščiojimas parke. Neilgai trukus užsiropščiame viršun, pakabiname maldos vėliavėlių. Nuo kalvos atsiveria aplinkiniai kalnai, Yarlung Tsangpo upės slėnis, mandalos formos Samye kompleksas ir į visas puses išsidriekęs miestelis. Saulėlydis gražiai nušvietė apylinkes ir pragiedrėjusį dangų. Tolumoje – mūsų šios dienos žygio olos.

Ant Hepori kalvos taip pat yra gompa. Joje apsilankome, tuo maloniai nustebindami vietos vienuolį. Su puikiu vaizdu pailsime; vadovė mums paskaito bon praktikės Khandro Choza Bonmo būtent ant šios kalvos pasiekto nušvitimo giesmę.

Kitą dieną mūsų laukia ilgas važiavimas – poilsis po sunkaus kopimo. Jaučiuosi vis geriau, nors taip stipriai kaip Lietuvoje nesijausiu niekada visos kelionės metu. Tai kažkoks dilgčiojimas, tai galva lyg prikimšta, tai nosis perdžiūvusi, o naktį miegant pravira burna (nes pro nosį kvėpuoti neužtenka deguonies), perdžiūsta tiek liežuvis, tiek lūpos, tai bendras sunkiai nusakomas silpnumas. Su tuo tenka susitaikyti keliaujant Tibete, kur vidutinis aukštis 4000 – 5000 m virš jūros lygio.

Štai ir šiandien, važiuodami iš Samye į Gyantsę – trečią didžiausią Tibeto miestą, kertame dvi apie 5000 m aukščio kalnų perėjas. Vingiuojame kalnų kelių kilpomis bedugnių kraštais, paliekame slėnį žemai apačioje, užtat vaizdai ir spalvos stulbinantys; nuolat stojame fotografuoti. Keliai visur puikūs, asfaltuoti, be abejo, nepamirštant kamerų. Vienoje perėjoje vietiniai išsirikiavę su gyvūnais – papuoštais jakais, čiau čiau šunimis su saulės akiniais, padažytais ožiukais. Visi tie gyvūnai ramiai stovi, o šeimininkai kviečia prie jų fotografuotis. Gal vietos gyventojams tai ir pramoga, bet man pasirodė žiauru – kaip tie žvėreliai gali tiek ilgai ramiai išstovėti (pvz., ožiukas ant kolonos)? Gal jie primigdyti?

Netrukus pasiekiame turkio spalvos nepaprastai vaizdingą Yamdrok Tso ežerą. Pakrantėje irgi stojame nuostabiems vaizdams pagaudyti. Stebiuosi kas ežerui suteikia tokio mėlynumo spalvą. Jame plaukioja kirai. Prie kranto iš akmenukų pristatyta piramidėlių – bokštelių. Ant kranto vėl galima fotografuotis su spalvotais kutais bei kaspinais papuoštu jaku, yra net širdelė instagramo nuotraukoms. Galima užkąsti. Pro Yamdrok Tso ežerą važiuojame gana ilgai, nes jis išsidriekęs į kraštus. Netoliese – pasienis su Butanu. Dar vienoje aikštelėje sustojame pasigėrėti saulėje žėrinčiais kalnų ledynais.

Vakarop atvykstame į Gyantsę. Čia ant kalno stūkso senovinis fortas. Tačiau mus domina vietos pažiba – garsusis Pelkor Čode vienuolynas ir gretimas Kumbumas. Minėjau, kad man didelį įspūdį paliko Samye vienuolynas. Tai Pelkor Čode paliko ne mažesnį. Jį irgi absoliučiai rekomenduoju. Tiek meno iš gilios senovės sunku kur rasti. Pirmiausia, kaip ir Samye atveju, už naujų blizgančių budų ir bodisatvų statulų slypi išlikusi senoji sienų tapyba, tik reikia stengtis pamatyti. Kitas ypatumas – meistriškai išraižyti medžio raižiniai budistine tematika; ne tik skulptūros, bet ir jas supančios aureolės, ornamentai, raštai.

Be to, pavyko patekti ir į šalimais esantį gonkhangą – niršiųjų dievybių (gynėjų) patalpą. Iškart į nosį tvoskė čiango – dievams paaukoto namudinio alkoholinio gėrimo kvapas. Keista matyti į krūvą sustatytas alaus skardines, o už auką tokių skardinių galima nusipirkti ir čia pat paaukoti. Palubėse sukabintos įvairių padarų galvos, kaukės. Pagrindinė niršioji dievybė paslėpta už uždangos – ji tokia nirši, kad visą laiką turi būti uždengta, išskyrus kai kurias šventes. Pasilenkus iš šono galima pamatyti dievybės profilį. Veido išraiška tikrai siaubinga, o skulptūros dydis įspūdį dar sustiprina.

Pakankamai sukrėstas vienuolyno, einu į čia pat stovintį Gyantsės kumbumą – tai didžiulė šešiaaukštė stupa du daugybe patalpų, kurių kiekvienoje – vis kita dievybės skulptūra arba freskos. Pradedi eiti ratu aplink pirmame aukšte, įlendi į patalpas pakeliui, pasigroži ir eini toliau, kol priėjus laiptus lipi į antrą aukštą, ir taip iki viršaus. Stupoje tiek daug meno ir kambarėlių, jog galiausiai net persisotini. Dievybės skirtingos; daug kur apšviestos lempų, kai kur – per langelį viršuje. Nevarų stiliaus (iš Nepalo) sienų tapyba irgi palyginti gerai išlikusi per kultūrinę revoliuciją. Užkopus į viršutinį aukštą atsiveria miestelio panorama: fortas ant kalvos, tvirtovės siena virš vienuolyno, speciali siena demonstruoti išvyniotai didžiulei thankai, taip pat miestelio pastatai bei aplinkiniai laukai.

Prie Gyantsės kumbumo ir vienuolyno yra ir daugiau šventyklų pastatų ir salių, tačiau pagrindinėms „įžymybėms“ jos neprilygsta.

Šiandien pat iš Gyantsės vykstame į Šigatsę – antrą Tibeto miestą. Kadangi atvykstame jau su tamsa, žymiojo pančen lamų Tašilunpo vienuolyno jau nebespėjame aplankyti. Vis dėlto iki jo nueiname, patenkame į kiemą, kur pamatome bent apšviestus auksaspalvius vienuolyno pastatus.

Turime nuvažiuoti iki Everesto bazinės stovyklos, tad ryte pasukame keliu link Nepalo sienos. Pakeliui aplankome Sakya vienuolyną (priklausantį to paties pavadinimo budizmo mokyklai), pasižymintį juodomis bei raudonomis pastatų spalvomis. Didžiulė maldų salė paremta kolonomis iš storų medžio kamienų. Ruošdamiesi religinei šventei, vienuoliai išvynioja dideles thankas ir lipdami kopėčiomis kabina jas ant sienų. Girdisi duslus, žemas pučiamos kriauklės garsas. Tai šventa kriauklė, susisukusi į priešingą pusę nei kriauklėms „įprasta“. Man jos balsas labai raminantis, guodžiantis – norisi klausytis. Prie vienuolio, pučiančio kriauklę, rikiuojasi ilga eilė tikinčiųjų; paaukojus pinigų, vienuolis juos palaimina arba jų link papūsdamas kriauklę, arba paliesdamas ja galvą. Neatsispiriu šiam ritualui ir aš.

Sakya vienuolynas žymiausias savo neįtikėtina biblioteka. Užėjus už pagrindinės salės, tiesiog budoms už nugarų, nuo grindų iki lubų sukrauta stirtos raštų – puslapių su tekstais ir iliustracijomis, iš viršaus ir apačios įtvirtintų lentelėmis bei aprištų audeklu. Jų tiek daug, kad spėlioju kaip jie pasiekdavo palubiais sukrautus raštus. Kai kurios knygos išsikišusios – sakoma, jog pribrendus laikui jos pačios šitaip išlenda iš lentynų. Tai ženklas, kad jas reikia imti ir skaityti.

Mokslininkai tyrinėja šiuos raštus, verčia vienus po kitų; kai kurie gana prastos būklės. Įstiklintame puslapio pavyzdyje matome, kad iliustracijos netgi spalvotos. Saugodami tokį neįkainojamą paveldą, tyrėjai skenuoja ir skaitmenina šiuos spaudinius, tačiau darbas vyksta lėtai, kol kas suskaitmeninta tik nedidelė dalis knygų, o biblioteka milžiniška. Džiaugiuosi, kad kažkas yra daroma, o ne tiesiog tikimasi, kad viskas bus gerai ir tos knygos niekada nesunyks. Gale guli didžiausia šios bibliotekos knyga – net pusės tonos svorio, su storais, rankenomis atverčiamais „viršeliais“. Lankytojai gali ranka paliesti vieną iš tų rankenų – tai lyg palaiminimas. O aš, kaip knygų mėgėjas, be galo džiaugiuosi apsilankęs šioje ypatingoje bibliotekoje.

Antrame Sakya vienuolyno aukšte įrengta man įdomiausia niršiųjų dievybių patalpa – gonkhangas. Ir čia nenusivyliau – šiurpios freskos, spintoje už stiklo sustatytos pabaisos, iš veidų man net primenančios kokių actekų dievus, o šalia stovi žmonių skeletų muliažai. Ir mažas mažas apmusijęs langelis, pro kurį skverbiasi šviesa.

Po šio vienuolyno visą dieną riedame link Everesto bazinės stovyklos (vadinamosios EBC). Everestą irgi seniai norėjau pamatyti, nors jis nėra toks šventas kaip Kailašo kalnas. Kuo arčiau Nepalo ir Tibeto sienos, tuo aukštesni kalnai, statesni serpantinų vingiai, gražesni tolių vaizdai. Privažiuojame Džomolungmos nacionalinį parką, kur įprasti autobusai nebeleidžiami, tad mums tenka persėsti į vietos autobusą, vežantį iki pat šios dienos tikslo.

Autobusas visiškai užpildytas – likusi nebent kokia viena laisva vieta. Dauguma – kinų turistai. Jie apsirengę pūkinėmis striukėmis, šiltomis kepurėmis, apsirūpinę deguonies balionais ant pečių, įsivedę žarneles tiesiai į nosis, tuo tarpu mes važiuojam paprastai, man neatrodo baisiai šalta, o ir kvėpuoju normaliai, kiek įmanoma šiame beveik 5000 m aukštyje. Važiuojame ilgai, gal porą valandų. Lenkiame slėnį po slėnio; juose yra kaimelių, piemenų, ganančių bandas – net ir riboto lankymo zonoje gyvena žmonės, tik jų judėjimas suvaržytas (apribotas gimtaisiais laukais). Kylame vis aukščiau, kol galiausiai pasiekiame Rongpu (Rongbuk) gyvenvietę, iš kurios geru oru matomas Everestas – Džomolungma.

Iki šiol apsistojome geruose viešbučiuose su visais patogumais, švariuose, netgi aprūpintuose deguonies tiekimu; jei kam naktį trūktų oro ir darytųsi bloga – tiesiog pasijungi žarnelę į lizdą sienoje, paspaudi mygtuką ir tau tiesiai į nosį tiekiamas deguonis. Galima taip ir miegoti.

Čia mes nakvojame svečių namuose (nebe viešbutyje). Tai paprasti vienaaukščiai nameliai – barakai, pastatyti vienai nakvynei (ilgiau čia nėra ko pasilikti). Tačiau tokiuose nameliuose vis šilčiau nei konteineriniuose, kurie irgi stovi greta. Buvome iš anksto įspėti, kad dušo nebus, nors tokioje temperatūroje ir nerekomenduojama maudytis. Čia iš tikrųjų gerokai šalčiau nei anksčiau. Registruojantis nakvynei kartu su kambario raktais mus buvo duota ir po žarnelę deguoniui.

Žmonių daugybė. Vėlgi parūpintas ženklas su nurodytu aukščiu instagraminėms nuotraukoms bei tiktokeriams. Iki tikrosios bazinės stovyklos, nuo kurios alpinistai pradeda kopti į Everesto viršūnę, dar tolokai, tačiau pats kalnas, orams leidus, puikiai matomas ir iš čia. Tą vakarą dangus debesuotas. Leidžiantis saulei atsidengia tai viena, tai kita kalno dalis, bet pati viršūnė lieka paslėpta nuo akių. Ką gi, gerai bent tiek, kiek pamatėm. Kiti, užėjus lietui ir rūkui, nė tiek neišvysta.

Kambaryje šalta. Yra čiaupas rankoms nusiplauti; tikrai nėra dušo. Deguonies trūkumą jaučiu stipriau nei anksčiau, tad nakčiai įsikišu žarnelę nosin ir įsijungiu deguonies tiekimą. Giliai užmigti negaliu; žarnelė trukdo, dirgina šnerves. Galop išsiimu. Tą naktį prastai miegojau.

Ryte anksti keliuosi su džiaugsmu, nes trūkstant oro visada lengviau judant ir kažką veikiant, negu gulint. Ir tuomet išėję į lauką gaunam dovaną – Everesto viršūnė ryto spinduliuose švyti visa didybe! Puolu fotografuoti, o įamžinus šį grožį – tiesiog gėrėtis vaizdu. Saulė vis labiau kyla, radosi rūkas, ir po kurio laiko aukščiausio pasaulio kalno viršūnė dingo iš vaizdo. Oro sąlygos čia permainingos, net vasarą žvarbu, taigi negali prognozuoti ar pamatysi. Todėl esu laimingas čia atvykęs ir išvydęs, dėl ko atvykau.

Čia pat ryte apsilankome mažučiame Rongpu vienuolyne. Jis nėra ypatingas, tačiau minimas kaip galimai aukščiausiai įsikūręs vienuolynas pasaulyje. Jame pamačiau ritualinę taurę, pagamintą iš tikros žmogaus kaukolės. Dar įdomu, kad nuotraukose šis vienuolynas vaizduojamas kaip vienišas statinys su Everestu fone, tačiau nors vieta ir nuošali, važiuoti toli ir ilgai, šiuo metu aplinkui pristatyta tiek statinių bei atvyksta tokios minios, jog per klegesį vienišumo ar nuošalumo jausmo niekaip nepavyksta pajusti. Juolab, kaip daugelyje kitų vietų pakeliui, garsiakalbis nuo ryto iki vakaro kartoja tą patį tekstą – nešiukšlinkit ir saugokite aplinką…

Po gražaus rytinio vaizdo dardame atgal ilgu keliu iki paliktojo autobuso, persėdame ir šiandien važiuosime Nepalo pasieniu iki pat Sagos miestelio. Pakeliui pralenkiame daugybę senovinių tvirtovių liekanų ir griuvėsių. Tenka tik įsivaizduoti kiek ir ko čia senovėje klestėjo. Mus sveikina snieguota Šišiapangmos viršukalnė. Vėliau pravažiuojame Tingri miestelį, kuriame sustoja nakvoti žeme iš Nepalo į Tibetą vykstančios grupės. Aplinkui laukai ir plynės, kraštuose įrėminti kalnų.

Sustojame prie gražaus Peiku Tso ežero. Šiandien žydrame danguje daug baltų debesėlių, metančių šešėlius ant kalnų, saulė žiburiuoja vandens paviršiuje, tad grožis neapsakomas, kaip ir mūsų nuotraukos. Galiu įsivaizduoti šiame ore skraidančias, arba apsireiškiančias ir išnykstančias budizmo dievybes – Tarą, dakines, niršiąją Palden Lhamo (mūsų grupės gidė tibetietė man sakė, kad Palden Lhamo gali apsaugoti nuo nelaimių kelionėse). Čia pamatome autobusiuką, pardavinėjantį kavą bei įvairius kavos gėrimus su pageidaujamais priedais. Jau spėję pasiilgti pažįstamų skonių ir įpročių, puolame pirkti, nors išvertus kainas eurais gaunasi ne taip ir pigu – 5-6 eurai už kavos puodelį. Tačiau suprantama – atsitrenkti į tokias nuošalias plynes su kavos autobusiuku ir visais aparatais nėra lengva, o šiais keliais keliaujančių ir perkančių visada bus. Štai mane džiugina kapučino puodelis po Tibeto dangumi (ir džiugins dar daug kartų iki pat Kailašo kalno). Autobusiukas nuklijuotas lipdukais, aprašinėtas linkėjimais ir žinutėmis įvairiausiomis kalbomis.

Ties viena vieta mūsų vadovė pasako, jog nuo čia veda labai vaizdingas kelias per Nyalamą į Nepalą, bet mes juo nevažiuosime, nes turistams numatytas sienos kirtimo punktas per Gyirongo slėnį. Pagalvoju, kaip gaila – Gyirongo slėniu aš jau važiavau 2018 m. lankydamasis Tibete ir visą jo grožį patyriau, o Nyalamo / Žangmu kelio nemačiau, o daugiau į Tibetą kažin ar grįšiu… Negalėjau nutuokti, kokiu siaubingu būdu šis mano noras išsipildys – vandens masei nušlavus visą Gyirongo pasienio punktą ir slėnį apačioje, su daugybe sugriautų pastatų bei tūkstančiais žmonių aukų, mums nebeliko kito kelio kaip tik grįžti į Nepalą įspūdinguoju Nyalamo / Žangmu keliu. Bet aš to dar nežinau…

Įsivyrauja plynės, kurių tolumoje matyti kalnų grandinės. Tibetietė gidė net juokais pasakojo, kad kur bebūdami, net užsienyje, tibetiečiai visada instinktyviai horizonte ieško kalnų. Jeigu jų nemato, jaučia, kad kažkas netvarkoje. Tą visiškai suprantu – kalnai – didesni ar žemesni, toliau ar arčiau – čia visur. Vis dėlto tokie platūs, gana lygūs laukai, be medžių, apaugę žole ir su šlapynėmis kur ne kur, man irgi svetimas vaizdas. Mums, lietuviams, norisi gausios augalijos, medžių, aiškaus atskaitos taško erdvėje. Tokiame plyname lauke paleistas net nežinočiau į kurią pusę pasiduoti, kur žmonių ieškoti, pasimesčiau bekraštėje pievoje. Todėl autobuse man atrodo saugu. Ne veltui čia tibetiečiai klajokliai gyvena, tik skirtingai nuo manęs jie žino kuria kryptimi persikelti atėjus laikui.

O mes važiuodami šiomis laukymėmis kai kur matome besiganančius jakus, kiangus (laukinius asilus), nemažai kiškių. Pakeliui sutinkame automobilių; kartais piemenys su gausiomis avių ar ožkų bandomis kerta mums kelią. Pavalgyti stojame neįspūdinguose pakelės miesteliuose. Kai kuriuose iš jų pristatyta eilės vienodų namų. Vadovė paaiškina, kad tai Kinijos valdžia stato šiuos būstus, ketindama klajoklius suvaryti į gyvenvietes ir paversti sėsliais.

Visur randame tibetietiško ir kiniško maisto. Iš tibetietiškų patiekalų valgome garintus virtinukus momo, sočią, daržovių ir makaronų pilną tukpa sriubą, troškinius su jako mėsa ar vištiena bei įvairias ryžių variacijas. Kam toks meniu pabosta, galima skanauti kiniškų saldžiarūgščių valgių ar baklažanų su traškia plutele. Na, o skrandžiui negaluojant gelbsti ne tik vaistai, bet ir visuotinai šiuose kraštuose paplitusi Coca Cola.

Taip žvalgydamiesi pro langus atvykstame į Sagą. Tai niekuo nepasižymintis miestukas, nakvynės vieta keliaujantiems į Kailašą ar atgal. Nuo mano praeitos viešnagės miestelis gerokai išsiplėtęs, gatvės pailgėjusios, pristatyta naujų viešbučių – jų netgi atrodo per daug tokiai gyvenvietei. Daugelis jų reklamuojasi tiekiantys svečiams kambariuose nemokamą deguonį – to nebuvo prieš aštuonerius metus. Deguonies valdymo skydelis yra ir mūsų viešbučio kambaryje. Mygtukų funkcijas verčiamės telefonu. Galima pasileisti deguonį per žarnelę į šnerves arba tiesiogiai į kambarį. Mes su kambarioku dažniausiai renkamės antrąjį variantą. Deguonies srauto stiprumą taip pat galima reguliuoti; ekranėlyje rodoma procentais kiek aplinka prisotinta deguonies.

Iš Sagos važiuojame toliau link šventojo budistams ir hinduistams Manasarovaro ežero. Vėl aplink plyni laukai su kalnais tolumoje, tad aš pasijaučiu tikrai Tibeto plynaukštėje – kaip ir sako pavadinimas, o ne „Himalajuose“. Pakeliui stojame gėrėtis smėlio kopomis, į tolį atsiveriančiu kalnų bei debesų vaizdu. Tokiose gražiose vietose visur esama kavos autobusiukų, kur ir mes skaninamės sau gyvenimą. Pravažiuojame kelią, vedantį į Mustangą Nepale, kuriame šiuo metu keliauja į Tibetą neįleistas mūsų „grupiokas“ amerikietis. Turistams šis kelias uždarytas, atviras tik prekybai.

Štai prieš akis išnyra pirmasis Kailašo vaizdas, aiškiai išsiskiriantis virš aplinkinių kalnagūbrių. Šalia asfaltuoto kelio, o kartais ir ant asfalto, pro šalį dumiant sunkvežimiams ir džipams, tibetiečiai maldininkai nusilenkimais eina link šventojo kalno. Kartais taip jie eina nuo pat Lhasos, o tai daugiau nei 1000 km. Neskaičiuoju per kiek laiko šitaip jie turėtų užbaigti savo piligrimystę, iš kur jie gauna tam lėšų, jėgų, sveikatos, kaip šeima išleidžia…

Stotelėje – visa eilė kioskų – parduotuvėlių, kur be įprastų prekių ir maisto galima nusipirkti egzotiškų dalykų, pavyzdžiui, džiovinto jako mėšlo blynų. Šių blynų netgi galima parsivežti namo į savo šalį, mat jie patikimai supakuoti į polietileno plėvelę ir neturi jokio kvapo. Arba džiovintų žuvų iš Manasarovaro ežero. Šiame šventame ežere tibetiečiai nežvejoja (net nesimaudo), taigi žuvis renka nuo kranto tik išmestas bangų ir pagaišusias. Tada jas sudžiovina ir, kaip sužinojom, vartoja ne maistui (jos labai plonos ir kaulėtos), o medicinai, vaistams; taip pat jų nuoviro duoda sergantiems gyvuliams. Kuo gi prasti suvenyrai?

Pravažiavę dar keletą kaimelių, sukame ne link šventojo kalno, o į priešingą pusę link šventojo ežero. Čia irgi pridygę naujų svečių namų, kaimelis išsiplėtęs, tačiau vis dar nėra prabangesnio viešbutuko. Apsistojame pas vietinius žmones, kurie mums ruošia ir vakarienę, ir pusryčius. Čia pirmą kartą nakvojame keturiese; kambaryje yra tik lovos ir rozetės telefonams pasikrauti. Pirmą kartą prireikia savojo miegmaišio – nors patalynė yra, jos švarumas abejotinas.

Užkopiame į kalvą prie Čiu gompos (vienuolyno) su šventu urvu. Ši gompa nedidelė ir žymesnė atsiveriančiu peizažu: giedrą dieną iš čia matyti spindinti Kailašo „galva“, apačioje – sunkiai nusakomos spalvos Manasarovaro ežeras kalnų fone, kitoje pusėje tolumoje – Rakšas Talio ežeras; jo vanduo sūrus, tad ežeras laikomas demonų buveine, prie jo niekas negyvena, nestato svečių namų, net gyvūnai tenai nesilanko.

Tuo tarpu šaltasis Manasarovaras, kaip ir Kailašas, šventas hinduistams, budistams ir džainistams. Tibetiečiai jį tiek gerbia, kad nesimaudo ir nežvejoja, o hinduistai laiko palaiminimu pasinerti į šaltas ežero bangas. Važiuodami prie Šyvos sosto – Kailašo, jie būtinai užsuka ir čia. Pats ežeras keičia spalvą priklausomai nuo paros meto ir apšvietimo; jis būna ir turkio mėlynumo, ir tamsiai mėlynas, ir žalsvas, ir pilkas. Į jį žiūrėti niekada nepabosta.

Užkopiame ant šalia Čiu gompos dunksančios kalvos, kur visas miškas penkiaspalvių maldų vėliavėlių, o tarp jų viduryje – mani akmenys su išraižytomis mantromis, dievybėmis ir šventaisiais skiemenimis. Čia už poros metrų išvystame tarp vėliavėlių tupintį kiškį – jis žiūri į mus ir visai nebijo, tik ausis krutina. Bandome prieiti arčiau, o zuikelis tik pasitraukia šalin, tačiau sprukti nuo mūsų nė nemano. Kai jis toks ramus ir nebaugštus, prifotografavome jį kaip kokią „žvaigždutę“ ir palikome toliau sau ramiai medituoti tarp besiplakančių maldų. Kiškių čia apstu.

Mums dar ne laikas korai, taigi po Manasarovaro važiuojame pro šventąjį kalną, jį palikdami nuošaly. Prieš tai dėl dokumentų užsukame į turistinį miestelį Darčeną, kuriame prasideda žygis aplink šį kalną. Nors visus dokumentus ir leidimus turime – žinant valdininkų griežtumą viskuo iš anksto kruopščiai pasirūpinta, vis tik paaiškėja, jog trūksta vieno antspaudo… Be jo mūsų gali neįleisti į Kyunglungo slėnį, kur kadaise buvo Žangžungo karalystės sostinė, senosios bon religijos (gyvavusios Tibete iki budizmo atėjimo VII a.) centras, tad mes ten labai norim. Laimei, šį reikalą gidė sutvarko greičiau negu pati tikėjosi – mums dar net nespėjus sulaukti užsisakytų patiekalų. Būna, čia dokumentai tvarkomi ir po pusdienį, ir po kelias dienas, reikalaujant to ar ano. Šiuo kartu mums pasisekė – į Darčeną turi atvažiuoti valdininkų viršininkai, tad visi, kaip sakoma, „stovi ant ausų“, mikliai atlieka savo pareigas ir neieško priekabių. Taip pat sužinome, jog Darčenas… nebeegzistuoja. Jo nerodo nei Google Maps, nei kitos programėlės, žemėlapiai. Paaiškėjo, kad pakeistas šio miestelio pavadinimas. To pavadinimo nebepamenu, tačiau Darčeną ištarti mums daug lengviau nei tą naująjį kinišką.

Diena apniukusi; virš Šyvos sosto tvenkiasi tamsiai pilki, kone juodi debesys. Džiaugiamės, kad mums ne šiandien reikia leistis į žygį. Gidė pasakoja, kad orai tapę visai neprognozuojami – klimato kaita jaučiama ir ant „pasaulio stogo“. Antai liepos mėnesį, kai turėtų būti smarkiausio lietaus sezonas, buvo visiškai sausa, neiškrito nė lašo, o dabar rugpjūtį, kuomet lietus turi eiti į pabaigą, dienos vis giedrėti, todėl pats įkarštis kelionėms po Tibetą, dangus nuolat apsiniaukęs ir tik kartais nugiedrėja, o palyja beveik kiekvieną dieną. Net supratau, kad vertėjo pasiimti skėtį – jį čia naudočiau mažne kasdien. Tuo tarpu dabar vaduojuosi nuo lietaus paprastu grybautojų lietpalčiu, su kuriuo ne visada patogu. Slapta viliuosi, jog mums einant po trijų dienų orai bus palankūs, nes jeigu lis arba snigs (kas pasitaiko net vidurvasarį ant Dolma La perėjos 5600 m aukštyje), tai aš su tuo savo grybautojo lietpalčiu…

Ankstesnės kelionės metu buvau atvažiavęs tik iki Darčeno, o dabar mes paliekame kalną už nugaros ir dumiame toliau – taip važiuosime dar apie 300 km. Plynės po truputį traukiasi, siaurėja, kol užleidžia vietą kalnų slėniams. Čia įvairesnė aplinka, kalnuose daugiau spalvų (net raudonos ir violetinės); kartais kylame į kalnų perėjas, stojame jose tarp besiplaikstančių maldų vėliavėlių, sukiojamės serpantinais.

Patenkame į gelsvų kalnų apsuptą Kyunglungo slėnį, kuriame lankome Gurugyamo vienuolyną, priklausantį bon religijai. Čia buvusi Žangžungo karalystės sostinė (pati karalystė driekėsi šiose apylinkėse ir aplink Kailašo regioną); kalnų šlaituose daug urvų, yra šventykla šlaito oloje. Mums neleidžia kopti iki viršaus, olos vienuolynas uždarytas, tad palandžioju po kelis urvus. Juose gyvenama, kai kur įstatytos durys, sandėliukai, papuošta vėliavėlėmis.

Pažvelgus apačion matyti Gurugyamo gompa, kurioje, laimei, suspėjame apsilankyti, nes ją kažkodėl labai anksti uždaro. Čia bon religijos šventovė, tad aplink ją ir viduje einama prieš laikrodžio rodyklę (skirtingai nei budistinėse vietose). Vienuolynas puošnus, ištapytas, turi antrą aukštą, nedidukę ekspoziciją su įdomesniais radiniais bei religiniais reikmenimis, taip pat neįprasto stiliaus centrinę dievybę – sakoma, kad ji ne išskaptuota, o savaime atsiradusi.

Mūsų šios dienos tikslas – paslaptingoji Gugės karalystė, tad iš Kyunglungo grįžtame į pagrindinį kelią ir važiuojame bene iki vakaro. Kelias nepaprastai vaizdingas – tai Sutlej upės slėnis, tai kalnai, perėjos, sudūlėję, erozijos išgraužti uolų bokštai. Jokių nuobodžių plynių, visiškai kitoks peizažas nei aplink Kailašą, todėl be galo džiaugiuosi čia atvykęs, ir kad apskritai šis Gugės regionas įtrauktas į mūsų programą. Visiems prisiruošusiems ir pasiryžusiems atvykti prie Kailašo rekomenduoju skirti tas kelias dienas ir atvykti iki Gugės – tikrai verta, be to, vietovė tokia nuošali, kad kitu atveju joje niekada neapsilankysite.

Kadaise čia būta vandenyno dugno. Kas netiki, gali po kojomis, ant uolų ir akmenyse matyti suakmenėjusias fosilijas – kriaukles, geldeles. Himalajai – palyginti jauni kalnai, tad aktyvus jų formavimosi bei kilimo procesas vyksta iki šiol. Taip vandenyno dugnas iškilo į padanges, o erozija vėjo ir lietaus pagalba per milijonus metų darė savo darbą, ir dabar prieš akis driekiasi neapžvelgiami plotai kanjonų – kalnų, stulpų, bokštų; kai kurie tokių formų, jog primena apgriuvusias pilis ar tvirtoves (nors tai visiški gamtos dariniai), kiti – suakmenėjusias bangas, sustingusius molio cunamius. Nieko panašaus kitose Tibeto dalyse neteko regėti, tad šie kanjonų plotai mane užburia. Apačioje teka upė, prisidėjusi prie viso šio „darbo“. Kadangi ši smiltainio uoliena gana lengvai dūla, čia taip pat gausu urvų ir olų; kai kurios buvo gyvenamos, dabar gal jose prisiglaudžia piemenys. Tolumoje matome besiganančius elnius; danguje suka ratus erelis. Štai ką gamta nudirbo iš vandenyno dugno. Tik autobusiukas su kapučinu ir veganiška late primena kuriais laikais gyvename.

Visai vakare atvykstame į Zandos regiono miestelį Tolingą, kur apsistosime ir lankysime Gugės karalystės istorinę sostinę Tsaparangą, o pačiame miestelyje – Tolingo vienuolyną. Dar suspėjame išvysti saulėlydžio geltonu auksu nutviekstas sudūlėjusias uolas. Tai trunka vos kelias minutes ir užgriūva prieblanda, o greitai ir tamsa.

Vakarieniaujame šeimos restoranėlyje, kur šiandien, sekmadienį, darbuotojams ilsintis, prie puodų darbuojasi savininkai vyras ir žmona. Vyras darbo dienomis – ugniagesys, žmona – kirpėja. Klausiame, kodėl jie vienintelę savaitės dieną, pavargę nuo savo darbų, toliau dirba ir nesiilsi? Mums atsakė, kad Kinijoje, kad ir šiame mažame miestelyje, tokia didelė konkurencija, jog vos vieną dieną nedirbus kiti tave tuoj pat nukonkuruos, užgoš, nustums, tad nenorint pražūti šioje kovoje dėl vietos po saule, tenka dirbti be išeiginių – darbuotojus privalu išleisti poilsio, bent vienai dienai…

Čia nakvojame jau geresniame viešbutyje nei vakarykščiai svečių namai (kuriuose, žinoma, pamatai tikresnį vietinių gyvenimą); yra net virdulys su arbatos pakeliais, ką aš labai vertinu. Apskritai man gero viešbučio ženklai – virdulys ir šiukšlių dėžė kambaryje.

O kitądien iš pat ankstyvo ryto skubame į Tsaparangą – norime suspėti iki saulėtekio. Važiuojame tuo pačiu kadaise buvusiu jūros dugnu, kuris dabar atrodo kaip vėjo ir vandenų išgraužtas kanjonas su „fėjų stulpais“, „molio mišku“ ir kitokiais sunkiai apibūdinamais uolų dariniais. Nuo Tolingo miestelio tenka pavažiuoti gal 20 km. Tada skubame link aukštų uolų, dunksančių tolumoje su juodomis urvų kiaurymėmis. Tiesą sakant, čia viename didžiuliame kalvagūbryje – visas urvų miestas su vienuolynais ir mažesnėmis šventyklomis. Tai ir yra Tsaparangas – Gugės karalystės sostinė, kurią po amžius trukusio gyvavimo nusiaubė kariai iš Ladako (nuo čia iki Ladako gerokai arčiau nei iki Lhasos) maždaug XVII amžiuje, po to užėjo tibetiečiai ir nuo to laiko ji nebeatsikūrė. Kita teorija skelbia, kad ir taip sausringame krašte sumažėjus vandens ištekliams, jame tapo nebeįmanoma gyventi ir miestas tapo vaiduokliu.

Pats stūksantis milžiniškas kalvagūbris didingai kyla kone iki dangaus. Jo urvai – ne šiaip olos, o ištisi koridoriai, sujungti tarpusavyje. Yra netgi tunelis viduriu kalno nuo apačios iki uolos viršūnės, kur stovi nedidukas vienuolynas. Gaila, dabar juo nebeleidžiama vaikščioti turistams, tad ir mes nepatekome; galiu tik įsivaizduoti, koks panoraminis vaizdas į apylinkes atsiveria iš tokios aukštybės. Senovėje, kaip sostinėje, buvo apie viską pagalvota, tad šie urvai turėjo ir savo vandens šaltinį.

Atvažiuojame prie tvirtovės pirmieji; saulės spinduliai jau auksina horizontą – suspėjome laiku. Ir štai virš dantyto raižyto erozinių uolų ir kalnų horizonto išlenda kraštelis saulės. Tsaparangas nušvinta geltona, vėliau sodriai auksine, tada oranžine spalvomis. Mėlyname danguje tai kelia neįtikėtiną įspūdį. Spoksome lyg užburti, o mūsų nuotraukos negeba perteikti tikrųjų spalvų, gylio ir tolio. Toks saulėtekio nušviestas vaizdas trunka itin trumpai ir spinduliai persimeta kitur. Pavėluotum tris minutes, ir saulėtekio nebepamatytum.

Tačiau įdomiausia, kad po kurio laiko saulė vėl spinduliais nušvietė Tsaparangą, gal tik ne tiek viršutinę dalį, kaip anksčiau, o kalvagūbrio „kūną“. Šito mes nesitikėjome, tad mėgaujamės vaizdiniu kiek galėdami. Per tą laiką aplinkui kilo klegesys – lyg per minutę staiga aikštelė tapo pilna automobilių, autobusų ir klegančių turistų.

Leidžiame visam lankytojų būriui pirmiems „apgulti“ šventyklas, o patys pasukame link tolumoje matomos šventyklos su rausvų stupų eile. Tam reikia pereiti griovį, tad leidžiamės žemyn ir nustembame, jog šitame dykynės dirvožemyje randame užpelkėjusią pievelę su dilgėlėmis – kai kurie net kojas sušlampame. Čia pat veši šaltalankių krūmai. Pievele eina karvių eilutė, o „vyriausioji“ priekyje tilindžiuoja varpeliu (galima sakyti – varpu).

Kylame statoku taku aukštyn ir pasiekiame nusižiūrėtą šventyklą. Čia matome išskirtinės formos stupą, šalia jos – eilė kitų, raudonai nuteptų stupų, man kiek primenančių Mustangą. Vadovė atkreipia dėmesį į nudrėbtą netaisyklingą molio krūvą. Pasirodo, tai ne šiaip krūva – tai pati seniausia stupa, išlikusį bene tūkstantį metų. Tokių seniausių stupų čia yra daugiau – jos praradusios taisyklingą formą, lyg išsilydžiusios nuo šimtmečius „kęstų“ kad ir negausių kritulių ir vėjų. Nelikę ant jų nei priešinių, nei dekoracijų, nei jokių dirbtinių dirbinių, tad ir atrodo jos lyg molio krūvos, kurias laisvai praeitum nepagalvojęs, kokią seną istoriją jos menančios.

Čia budi žmogus, kuris mums atrakina vienuolyną ir jį aprodo. Raudonai nuteptas vienuolynas gražus, tačiau jo kiemas ir visa aplinka mane traukia labiau.

Per minėtą griovį grįžtame atgal prie pagrindinių vartų ir einame į patį Tsaparango kompleksą. Čia viskas ant kalno, tad tenka kilti laiptais viršun, o į kai kurias šventyklas – net medinėmis, iš rąstelių sukaltomis kopėtėlėmis. Nors Tsaparangas nėra įtrauktas į UNESCO pasaulio vertybių sąrašą (tikriausiai neatitinkant saugotinos vietovės reikalavimų dėl politinių priežasčių, arba Kinijai nesutinkant jų laikytis), anksčiau buvau matęs šios vietovės nuotraukų, ką tik patys liudijome nuostabų saulėtekį, tad tikiuosi daug.

Užeiname į pirmą vienuolyną ir… mane ištinka šokas. Šventykla atrodo nusiaubta ir taip palikta. Didelė salė, stambios raudonos medinės kolonos – būtų išskirtinis vienuolynas, tačiau prie pat durų niršiųjų dievybių skulptūros apdaužytos. Kuriai trūksta rankos, kuriai – skylė pilve, iš kitų styro vidaus medžiagos. Atrodo lyg niršieji dievai, tokiomis baisiomis grimasomis, iššieptais dantimis, lenktais nagais ir kaukolių vėriniais ant kaklų nebūtų galėję pasipriešinti vandalizmo aktui.

Toliau – dar baisiau. Kadangi senovėje dievybių skulptūroms į širdies vietą dėdavo po brangakmenį, vandalai joms išplėšė iš krūtinių tuos brangakmenius, palikdami širdies vietoje žiojinčias skyles. Palei visas salės sienas susodinta eilė dievybių, ir dauguma jų – išdraskytomis krūtinėmis. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tai – išdarkyti žmonių lavonai, juk budizmo dievybių skulptūros tokios gyvos, tokios realistiškos.

Salės priekyje – švenčiausioje ir pagrindinėje vietoje… išvis nieko nėra, likęs tik postamentas ir skulptūros kontūrai sienoje, prie kurios ji kadaise buvo pritvirtinta. Kitur skulptūroms trūksta rankų, galvos apdangalų, ypač – atsikišusių detalių. Kai kur likusios tik kojos. Tiesa, ties kiekviena nuniokota skulptūra pritaisyta po didelę juodai baltą nuotrauką, rodančią kaip šios meno vertybės atrodė prieš sunaikinimą. Tai ir yra vienintelė paguoda – XX a. pradžioje įvairūs Europos tyrinėtojai (garsiausias jų – Giuseppe Tucci) susidomėjo Tibetu, Himalajais, keliavo pro šiuos kraštus ir laimei, bent nespalvotose fotografijose įamžino šias vertybes. Dabar šios nuotraukos – vienintelis liudijimas to, kas išsilaikė šimtus metų ir tik XX a. antrojoje pusėje buvo taip niekšiškai sunaikinta.

Netrunku susiprasti, o ir aprašai skelbia kas čia įvyko – komunistų kultūrinė revoliucija. Stebiuosi, kas iš komunistų pasivargino trenktis į tokį nuošalų kraštą, tūkstančius kilometrų nuo Pekino, kur ir šiandien, prie nepalyginti patogesnio susisiekimo, tik nedidelė dalis keliautojų užsuka, kad išdaužytų tūkstantmetį vienuolyną? Vadovė iš Lietuvos mums paaiškina, kadgi niekas ir nesitrenkė iš tokių tolumų – to nė nereikėjo. Anot jos, nieko nėra blogiau už kolaborantus – patys vietos tibetiečiai, siekdami įsiteikti tuometei valdžiai ir norėdami pasirodyti aršesni komunistai už pačius kinus, ėjo ir daužė savo šventoves…

Dar nustembu, kad čia kabančiame aprašyme pripažįstama, jog kultūrinė revoliucija buvo klaida, kad galybė senovės vertybių negrįžtamai pražuvo. Paaiškėjo, kodėl prie tuščių ertmių sienose pakabintos originalių skulptūrų nuotraukos – šiais laikais ir patys kinai tuo nesididžiuoja. Tik ar dėl vertybių žuvimo, ar kad nėra kuo pritraukti daugiau turistų?.. Išeidamas iš šios niūrios vienuolyno salės stabteliu prie apdaužytos, bet vis dėlto „išgyvenusios“ masyvios niršiosios dievybės. „Šaunuolis, kad atsilaikei“, sušnabžda mano bendrakeleivė.

Slogus jausmas nedingsta ir ypač kontrastuoja su nepaprasto grožio olomis „nubarstytu“ kalnu ir visa aplinka. Nueiname į kitą vienuolyną – ten tas pat. Aplankome dar porą mažesnių šventyklų – irgi sienos freskų dar išlikę, tačiau skulptūrų – ne. Paskutinė vainikavo šią patirtį – joje altoriaus vietoje surinktos į krūvą skulptūrų duženos ir eksponuojamos lyg atminimui, lyg perspėjimui kas nutinka, kai įsivyrauja psichozė – kad ir kokiu klausimu: rankų fragmentai, pirštai, gabalas drakono snukio, spalvoti apdailos elementai, o ant viršaus – nudaužta budos galva. Spintelėse po stiklu įrengtas lyg ir nykusis muziejus – tokios pat šukės, duženos ir fragmentai, iš kurių labiausiai įsiminė budos akies su antakiu fragmentas. Niekur čia neleidžiama fotografuoti, tad nuotraukų iš čia beveik neturime, nebent nutaikę progą „nelegaliai“ ką nors užfiksavome. Veikiančios ir neveikiančios kameros – visur aplink.

Susimąstę važiuojame atgal į Tolingą. Galvoju, kodėl kituose miestuose vienuolynai atstatyti, tviska auksu, atrodytų, niekada nebuvo jokios kultūrinės revoliucijos?.. Vadovė mums buvo minėjusi: statulos naujos, verčiau stenkitės įsižiūrėti į pajuodusius, aprūkusius sienų piešinius UŽ jų. Tai sunku, nes tos naujosios statulos viską užstoja. Galbūt tai tyčia nerestauruota ir palikta lankytojams pamatyti, kas būna, kai įsivyrauja fanatiška ideologija? O gal tokiai tolimai provincijai tiesiog neskiriama lėšų? Tsaparangas jau vien dėl pačios vietos ir aplinkos nuostabus – visiems rekomenduoju jį aplankyti. Bet…

Pietums buvome nusižiūrėję patikusį restoraną, tačiau viduje tiek prirūkyta, kad negalėjome tenai būti. Kinijoje vis dar rūkoma uždarose patalpose. Nuėjome į kitą antrame aukšte. Baigėsi tuo, kad kai kuriems iš mūsų atnešė neišvirusią, neįkandamą jako mėsą, o už tokią atsisakius mokėti savininkė bandė „atsigriebti“ sakydama mums už kitus patiekalus didesnes kainas negu parašyta meniu. Gerai, kad kažkas sugalvojo patikrinti. Taigi ir Tibete būna visko – ir visokių žmonių, ir visokių restoranų.

Po pietų apsilankome čia pat miestelyje esančiame žymiame Tolingo vienuolyne. Kompleksas gana didelis, įdomaus išplanavimo, su daugybe pastatų ir vidinių kiemelių, apjuostas mūrine tvora, besipuikuojantis kyšančiomis stupų viršūnėmis. Labai laukiau šio vienuolyno ir norėjau jį pamatyti. Kieme išvystame netikėtą raguotą gyventoją, ramiai rupšnojantį žolytę. Jis leidosi glostomas, kasomas ir toliau sau ramiai gulėjo gromuliuodamas kąsnį. Spėliojame koks tai gyvūnas, kol galiausiai mums padeda mielas draugas dirbtinis intelektas, pagal nuotrauką nustatęs, jog tai orongas – tibetinė antilopė. Nedidukė, dydžio kaip stambesnis šuo, gulinti atsipūtusi prie įėjimo į šventyklą. Nenuostabu, kad turint tokį gyventoją kieme beveik nėra žolės ar gėlių.

Paslaugus vienuolis atrakina duris. Stebiuosi, kodėl būtinai viską reikia rakinti, jeigu lankytojų ir taip nedaug, o ties įėjimu – vartai, bilietų postas ir policininkas, jau nekalbant apie kameras. Viename vienuolyno pastate man, kaip dažnai Tibete, labai įsiminė freskos – jos čia daugiausia išlikę ir einant su specialiste labai įdomu sekti siužetą, klausantis pasakojimo susidaryti vaizdą. Kaip ir daugumoje gompų, viduje tamsu, sienos aprūkusios, spalvos priblėsusios ir patamsėjusios, kai kur pralyta lietaus ir paplauta tapyba, o viename kampe pajuodę pusė sienos. Arba čia buvo gaminamas maistas ir patalpa natūraliai aprūkusi, arba šiame kampe kultūrinės revoliucijos metu buvo deginami raštai. Statulos čia gerai atrodo, tad greičiausiai naujos. Yra dvasininkų portretų, iš kurių Kinijos statytinius vienuoliai linkę užkišti kur nors į užkampį arba skulptūrai už nugaros – nekabinti tų portretų negali (toks įsakymas), tai kabina kur mažiausiai matosi. Tai irgi šiokia tokia rezistencija. Apskritai po slogučio Tsaparange čia man pasirodė visai neblogai ir nuotaika pasitaiso – pamatysiu kultūros vertybių.

Bandėme paklausti mūsų tibetietės gidės kam Tibete priklauso vienuolynai, ar valdžiai, nes bent jau Gugėje jie neatrodo pakankamai finansuojami. Ji kažin kaip jautriai sureagavo ir pasakė, kad galime jos klausti apie religiją, meną, kultūrą, bet ne apie politiką. Žinoma, nemanau, kad tai politinis klausimas – greičiau fakto sužinojimas, tikrai nebūtume klausę ką ji apie tai mano, ar tai gerai, ar blogai. Taip ne pirmą sykį įsitikinau, kad mes turime daug daugiau galimybių patikrinti informaciją įvairiais aspektais iš įvairių šaltinių, tuo tarpu tibetiečiai vis tiek studijuodami gauna tą istorijos versiją ar interpretaciją, kurią palaiko oficialioji valdžia. Tiesa, vėliau gidė prasitarė, jog jos sūnus studijuos „Kinijoje“, taigi požiūriai vis tiek išryškėja.

Nueiname į kitą gompą – ten irgi yra šis tas įdomaus meniniu požiūriu. Tačiau paskui patenkame į dar vieną vienuolyno pastatą, o ten… apskritai tuščia. Taip nebuvo net Tsaparange – ten bent šukes paliko kaip liudijimą. Čia – tuščia salė… Sienos – cemento spalvos, jokių piešinių, vidury – postamentas, apdulkėjęs ir apkalkėjęs, nes nėra reikalo valyti, sienose – tuščios nišos skulptūroms su jų kontūrais ir skylėmis skulptūroms tvirtinti. Va čia regiu turbūt blogiausią kultūrinės revoliucijos rezultatą – net budos akies šukė man atrodė jaukiau. Vėl pasineriu į mintis, kodėl tokią šventyklą apskritai rodo žmonėms? Juk į daugybę gražiausių, vertingiausių salių ir kambarėlių dažnai neįleidžiama. Potalos irgi lankytojams atidaryta tik mažutė dalis. Ar nebūtų patogiau pakabinti ženklą „Off limits“ ar tiesiog spyną? Jei ne tie du prieš tai lankyti gompos pastatai, būtų juokingai graudu lankyti tokį „paveldą“ ir mokėti už jį pinigus. Fotografuoti griežtai draudžiama; kameros visur aplinkui.

Užeiname į kitą vienuolyno pastatą – ten irgi tuščia, dulkėta ir apleista – nei skulptūrų, nei freskų, anei vieno baldo. Tiesa, tos pačios kiaurymės sienose. Vaizduotė piešia, kaip čia atrodytų ir kiek visko būtų, sprendžiant pagal tas skyles ir tvirtinimo elementus.

Pastatų daug ir, kaip bebūtų keista, dauguma jų atidaryti. Kitame tarp pilkų sienų bent pasodinta šiuolaikinė nauja fabrikinė dievybės skulptūra. Kitur – nauja knygų lentyna su budizmo raštais. Dar kitoje patalpoje išliko dievybės aureolė – tokios liepsnojančios auros supa beveik kiekvieną skulptūrą. Viena bendrakeleivė norėjo įamžinti bent tokią liekaną, prašo manęs pažiūrėti ar virš jos galvos nėra kameros. Pažiūriu, nėra. Ji fotografuoja. Tada pažvelgiame į lubas priešingame tolimajame kampe – ten kamera nukreipta tiesiai į mus…

Suprantama, slogus įspūdis liko ir po Tolingo vienuolyno. Niekur kitur Tibete nemačiau šitaip po kultūrinės revoliucijos paliktų nesuremontuotų ir neatstatytų šventovių kaip Gugės karalystėj. Išėjus iš vienuolyno komplekso dar einame korą aplink jį. Ir pradžių – palei tvorą, apdėtą galvijų kaukolėmis su stambiais ragais, tada pasukame į laukus, kuriuose daug stupų ir mani akmenų su mantromis. Stupos – man labai mielas statinys, tad džiaugiuosi čia jų matydamas daug, didesnių ir mažesnių, baltų ir raudonų, su saulėje blizgančiomis auksinėmis viršūnėmis. Vaikštau tarp jų. Žydrame danguje balti debesiukai, kitame upės krante – erozijos išraižyti uolų stulpai, spalvos džiugina akį, saulė kepina galvą. Patinka man šiame Tibeto pakraštyje.

Toliau mūsų laukia vietos, apie kurių egzistavimą prieš kelionę nežinojau. Jos taip pat Gugėje – šitoje „dantytoje“ raižytoje urvų karalystėje, tik reikės tolėliau pavažiuoti. Vadovė nudžiugina, kad jos buvo atrastos tik dešimtajame dešimtmetyje, vadinasi, išvengė baisiosios kultūrinės revoliucijos, tad visi neįkainojami meno ir kultūros turtai iš X amžiaus saugiai išliko iki mūsų dienų. Tokius juos ir pamatysime. Tai Piyango ir Dunkaro urvai.

Vėlgi autobusu nardome erozijos išgraužtu buvusio Tetidės vandenyno dugnu, vadinamuoju molio mišku, tarp uolinių stulpų nelyg milžiniškų termitynų, stačių šlaitų. Vieta tokia nuošali, jog nenuostabu, kad tų olų, ypač nesant kelių, neatrado anksčiau. Ar gali būti, kad jau bene tūkstantį metų ištapytos olos slypi šiose dykynėse, ir niekas apie jas nežinojo? Žinoma, vietiniai negalėjo nežinoti – juk ir pas mus seneliai ir proseneliai papasakoja jaunosioms kartoms apie karą, kur kokie sušaudyti kareiviai palaidoti ir pan. Visgi nuošalumas darė savo, ir ilgus šimtmečius tik pasišventę keliautojai, piligrimai ir tyrinėtojai – raiti ar pėsčiomis, tegalėjo čia atkakti. Prasidėjus kultūrinei revoliucijai bei matant kas darosi, juo labiau vietiniai žmonės tylėjo apie šiuos kultūros lobius ir prabilo tik gerokai vėliau.

Galop atvykstame į Piyango kaimelį kalnų suspaustame slėnyje. Šlaite žioji galybė urvų ir landų, o ant viršūnės dunkso raudonas vienuolynas, kelios šventyklėlės ir aibė stupų. Kopsime ten. Imame lipti stačiais takais aukštyn, pakeliui žvalgydamiesi po urvus. Tai labai įdomu, mat urvai nevienodi: didesni ir mažesni, aprūkę nuo laužų ar su altorėliais, kai kur pakreikta šieno (galbūt čia nakvojama ar bent prisiglaudžiama), matyti išskaptuotos lentynėlės, dar kitame radau miniatiūrinių freskų. Kur ne kur reikia užsikarti, įsiropšti, o paskui ir saugiai nulipti, bet nepaisydamas pailsusių kojų landžioju po daugelį, tikėdamasis kokių įdomesnių radinių. Dalis urvų – su staktomis ir durimis; šie naudojami kaip sandėliai ar būstai.

Taip užkilome iki raudonos gompos ant uolos atbrailos, aplink kurią veda gal metro pločio takelis virš bedugnės. Kam nejauku žvelgti apačion, užburia vaizdai į tolį. Netoliese yra griuvėsiais virtę senoviniai rūmai, ir tiek daug angų kalnų šlaituose, jog jie atrodo lyg natūralūs gamtiniai daugiabučiai. Įsivaizduoju, kad jie tarpusavy sujungti koridoriais ir praėjimais – kitaip nežinau kaip buvo įmanoma užkilti iki viršutinių.

Ant šios viršūnės aplankome dar vieną nedidelę šventyklą su įspūdingomis freskomis, nepaliestomis nuo pat X a. Čia visai kitokia tapymo maniera negu seniau lankytose – ryški indiška, vidurinės Azijos įtaka, atitinkami žmonių veido bruožai, gyvūnai, būtybės, skeletukai.

Po Piyango kaimo olų neilgai pavažiavę išlipame Dunkaro urvų papėdėje. Metu akį aukštyn – dideli laiptai veda viršun, o tenai matyti dvejos durys – vartai. Kiekviename tokiame kaimelyje yra žmogus, dirbantis raktininku; jo pareiga – atvykus lankytojams atrakinti šventyklas, suleisti vidun ir prižiūrėti, kad ko nepridirbtų. Jeigu tokioje atokioje vietovėje tą dieną turistų nėra, raktininkas ilsisi. Jeigu turistai vyksta vieni po kitų, raktininkas taip ir vaikšto visus įleidinėdamas kiek reikia. Atrodytų, suprantama – toks darbas. Tačiau čia nuo slėnio iki urvų tenka ilgokai kopti aukštyn, ir jeigu taip dažnai, tai ir prasikeikti gali nuo tokio darbo. Ar bent jau man taip atrodo.

Mums pasako kopti, o raktininkas ateisiąs vėliau – vis tiek mes, vakariečiai, sraigės tempu lipam aukštyn – vietinis tris kartus pirmyn atgal suvaikščiotų. Laiptai labai nauji ir kokybiški. Man smagu, kad investuojama į tokius dar nelabai žinomus šalies užkampius. Vėl grožimės kalnais, o tolumoje ant kalnų keterų matome uolų darinius, primenančius sugriuvusius rūmus, tik nežinau ar tai tikrai griuvėsiai, ar gamtos dariniai.

Užkopę susėdame palaukti ir matome iš apačios kopiančią jaunutę raktininkę su šuniuku. Galvoju, kol ji į tokią aukštybę ateis, dar ir pamiegoti spėsiu, tačiau ji kalnietė, kerta kampus, išsukusi iš laiptų sparčiai kopia kalno šlaitu, taip gerokai pasitrumpindama kelią. Na, o jos šuniukui skuosti išvis lengva. Ji atrakina didžiules metalines duris su svastikomis (svastikų čia daug visur, netgi ant šulinių dangčių – šis palankus simbolis dažnas tiek budizme, tiek bon religijoje), olon krinta saulės šviesa ir man akys išsyk apraibsta nuo sunkiai aprašomo meno. Ant visų keturių urvo sienų ištapytos mandalos, šeši būtybių pasauliai, budistinės Visatos kosmograma ir daug daug dievybių ir gyvūnų. Ant lubų mandala keliais sluoksniais įskaptuota uolon, tad ši mandala – trimatė, ne prasčiau ištapyta dievybių vaizdiniais. Viskas ryšku, spalvos išlikusios, kaip minėta, apie tūkstantmetį, niekas nesugadinta, neaprūkę, nenuplauta prasisunkusio lietaus. Tokios meno vertybės šitaip užburia, kad baisu ką nors praleisti. Norisi apžiūrėti kiekvieną detalę, kiekvieną tapybos smulkmeną, o čia ištapytos ištisos istorijos.

Raktininkė mus veda į kitą urvą šalia, o aš vis dar negaliu atsižiūrėti – fotografuoti negalima, tad noriu kiek galiu įspausti sau į atmintį tas spalvas. Gretimame urve – po dvi mandalas ant kiekvienos sienos, ir vėl trimatė mandala virš galvų. Jos taip gyvai nutapytos, jog užsimerkus, regis, matau jas besisukančias, žaižaruojančias spalvomis. Tokias jas ir išsivežu širdy. Išėjęs laukan pro tarpdurį įsigudrinu urvą „nelegaliai“ nufotografuoti – kaip gavosi, taip, dar raktininkės šuniukas į kadrą įlindo.

Tuo baigėsi mūsų nuotykiai Gugės karalystėje, kadaise klestėjusioje šiame buvusio vandenyno dugne. Kitu keliu grįžtame į pagrindinį kelią ir dabar jau mūsų lauks Kailašo žygis. Važiuojame visą dieną iki vakaro. Palaipsniui kanjonai baigiasi, prasideda lygi Tibeto plynaukštė – čia jau nebe Gugės, o dar ankstyvesnės Žangžungo karalystės plotai. Šimtąjį kartą įsitikinu, kaip buvo verta skirti papildomų dienų, išsukti iš kelio ir aplankyti šį atkampų Tibeto pakraštį Ladako pašonėje.

Pagaliau plynaukštėje pasimato Gangtisės kalnų grandinė, o virš jos – išdidžiai savo baltą piramidės formos keterą iškėlęs Kailašas. Šis kalnas toks didingas, kad nesistebiu jo svarba net kelioms didžioms religijoms – tarp visų kitų „proziškų“ kalnų iš „paprastų“ žemių ir uolų, šis spinduliuoja kažką mistiško, nepaaiškinamo, viliojančio, kviečiančio. Kadangi piramidiškas, jis turi keturis veidus, matomus iš skirtingų koros vietų. Kas miegojo, visi pabudo ir ėmė žvelgti į šį šventą kalną. Aš prie jo lankausi antrą kartą. Skirtumas tas, jog senesnės kelionės metu jį regėjau žydro dangaus fone saulei šviečiant. Dabar dangus apniukęs, pilkšvas, tačiau sniego kepurė vis tiek vaiskiai spindi. Džiaugiuosi, jog dangus nepajuodęs, kaip buvo prieš tris dienas mums vykstant link Gugės, ir labai tikiuosi, nei audros, nei snygio, nei liūties nebus…

Darčeno miestelis – „vartai“ Kailašo piligrimams į korą ir pagrindinis punktas apsirūpinti reikiamomis priemonėmis – gerokai išaugęs nuo tada, kai jį lankiau prieš aštuonerius metus. Nors išaugęs, nebuvo gražus nei tada, nei dabar. Daug įvairių restoranų, parduotuvių, policijos ir dokumentų patikros punktas. Jei trūksta lietpalčio, kelioninių lazdų, šiltesnės striukės, kalnų batų arba turkio apyrankės, čia visa tai galima įsigyti. Galima atvykti visai kaip stovi, ir čia viską rasi, netgi už tinkamą kainą – šalia, tarkime, naujų žygeivių lazdų galima nusipirkti ir panaudotas, bet visai tinkamas, už juokingus kelis eurus. Darčene pavalgome sotaus, šilto, skanaus maisto, grįžę į viešbutį prisileidžiame kambarin deguonies ir stengiamės užmigti.

Ankstyvą rytą, dar prie tamsos, keliamės, pakuojamės ir išeiname tuščiomis, snaudžiančiomis miestelio gatvėmis į pirmos dienos žygį aplink šventąjį kalną. Neilgai ėjus, miestelis pasibaigia ir patenkame į laukus, kur pagrindiniu taku jau eina daugybė žmonių, tad netrunkame įsilieti į šią judančią minią. Ėjikų gerokai daugiau negu aną kartą. Tada ėjau rugsėjį, dabar – rugpjūtį. Šie Arklio metai labai palankūs eiti Kailašo korą (tokie pasitaiko kas dvylika metų – viena apeita kora prilygsta dvylikai korų, eitų paprastais metais), tad matau daug tiek tibetiečių, lekiančių greičiau už visus, tiek indų, atvykstančių didelėmis grupėmis su prabangiais šventos kelionės (jatros) paketais, neretas jų ant arklio. Pėdina aplink kalną ir visai mažiukai vaikiukai. Aplinkinėse pievose gavosi būriai kiangų (laukinių asilų), nesibaiminančių gana netoli šurmuliuojančių žmonių.

Dauguma tibetiečių budistai, tad eina aplink kalną pagal laikrodžio rodyklę. Vis dėlto sutinkame šiek tiek ir iš priešingos pusės atkeliaujančių piligrimų (mums – pati kelio pradžia, jiems – pabaiga) – tai senosios bon religijos išpažinėjai, kurių dar likę šiuose kraštuose. Kadangi tarp budistų paplitęs požiūris, kad jie yra budizmo „priešininkai“ (seniau budizmas konkuravo su bonu ir nors galiausiai jį įveikė, šiais laikais šios religijos labai supanašėjusios), daugelis tikinčiųjų jų nemėgsta, tad labai gražu, kad mūsų vadovė tiems iš priešais ateinantiems žmonėms pasako kokį gerą žodį ar tiesiog pasisveikina.

Matau, jog dabar pakelėje pastatyta gerokai daugiau arbatinių, poilsio vietų, užkandinių, taip pat tualetų, kas žygeiviui be galo aktualu. Nuo mano praeito apsilankymo ir srautai padidėjo, nors šis kalnas visada buvo tikinčiųjų lankomas. Užkandinėse galima ne tik užkąsti, bet tiesiog pailsėti arba gauti karšto vandens sau į termosą. Jei užkluptų naktis, čia galėtų ir apnakvindinti. Svečių tiek daug, jog rasti sėdimą vietą beveik nepavyksta. Darau išvadą, kad greitu laiku čia statys dar daugiau užkandinių – poreikis tikrai yra.

Keliaujant įsikalbame su kokiu bendrakeleiviu, tada atsiskiriame; paskui su kitu įsikalbame, tada vėl nutolstame ir einame vieni su savo mintimis. Taip praeiname Tarbočės laidojimo danguje vietą, kuri laikoma tikruoju įėjimu į slėnius aplink Kailašą – į šventąją erdvę. Neilgai trukus kitoje upelio pusėje, šlaite pasimato Čiuku vienuolynas. Nebuvau jame anksčiau, ir taupydamas jėgas nenuėjau dabar, ir man šiek tiek gaila, kad iš visos minios nemačiau nė vieno žmogaus, pasukusio link to vienuolyno.

Pakeliui maldos vėliavėlės žymi punktus, iš kurių matyti Kailašo kalnas. Daugybė piligrimų jose daro nusilenkimus, kalba mantras. Nuvargę einantieji tiesiog čia pat pakelėje ant žolytės atsigulę snaudžia, o šalia ir „iškritę“ vaikiukai. Pailsės, atsigaus, ir keliaus toliau nesiskųsdami ir nedejuodami. Yra ir pasistačiusių palapines, ir nešančių sunkius ryšulius ant kupros – čiužinius, tas pačias palapines, puodus (patys gaminasi valgį kelionėje).

Nors šį žygio diena nelaikoma labai sunkia ir pakilimų įkalnėn nėra daug, visgi daugiau nei 20 km kelias daro savo ir į dienos pabaigą jaučiuosi vos pavelkantis kojas. Nesinori daryti nė vieno bereikalingo judesio ar žingsnio, norisi taupyti jėgas – dabar suprantu kodėl visi „ignoruoja“ Čiuku vienuolyną, nors jis neatrodo nei itin toli, nei itin aukštai. Dienos pabaigos stotelėje prie Dirapuko gompos pamatau pristatyta kur kas daugiau svečių namų nei atsimenu iš seniau, bet nė vieno prabangesnio. Iš čia atsiveria šiaurinis Kailašo veidas, puošiantis daugybę nuotraukų ir plakatų. Laukymėje prieš šį vaizdą sėdintys žmonės tyliai medituoja, gal kontempliuoja kalną. Anksčiau lipome link ledyno ties šiauriniu veidu, bet dabar tam neturime laiko.

Atėjęs į dienos stotelę, nors ir labai nusiplūkęs ir nusivaręs nuo kojų, staiga nebenoriu sėdėti kambaryje ar tysoti ant lovos, tad išeinu į kiemą, pasikalbu su bendrakeleiviais, o vakaroti susėdame prie vienos pastogės su vaizdu į šiaurinį veidą. Būtent čia mums vadovė praneša, kad potvynio banga nunešė mūsų kelią, kuriuo turime grįžti į Nepalą. Dar nesuprantame nelaimės mąsto. Galvoju, lietaus sezono metu Nepale dažnai būna panašių nuošliaužų ir potvynių. Tačiau mūsų leidimuose parašyta, jog turime išvykti būtent per Gyirongo pasienio punktą, o į dokumentus Kinijoje žiūrima labai rimtai. Vadovė patikino, jog mūsų agentūra Nepale bendrauja su ambasada ir daro viską, kad per likusias tris dienas mums išduotų leidimą grįžti per kitą pasienio punktą. Šiandien kaip tik vienos bendrakeleivės gimtadienis, todėl valgome saldainius, vėliau – ir rimtą vakarienę svečių namų valgykloje nesukdami galvos.

Miegame po keturis kambaryje. Kaip ir prie Manasarovaro ežero, be lovų ir spintelės kambaryje daugiau nieko nėra; net elektros lizdai čia – aukso vertės, ne visiems užtenka. Jeigu ten prie ežero patalynė kėlė įtarimų, tai čia ji aiškiai nešvari: atvertęs antklodę, ant paklodės randu apelsino sėklą, panaudotą popierinę nosinaitę ir kažin kokių dėmių. Miegu ant antklodės įsilindęs į miegmaišį, kaip ir kiti. Kita bendrakeleivė sakė savo antklodės net neatvertusi ir iškart lindusi į miegmaišį.

Naktį mums pradėjo eiti žinios apie gamtinį kataklizmą Nepalo – Tibeto pasienyje. Pasipila žinutės, elektroniniai laiškai, užklausos iš socialinių tinklų kur mes esame, ar mums viskas gerai. Sužinojome, kad ne tik nunešė pasienio punktą, kuriuo vykau į Tibetą ir atgal 2018 m., bet ir užliejo visą slėnį, sugriovė namus, išrovė medžius, po purvo sluoksniu palaidojo ištisus kaimus, o tūkstančiai gyventojų, įskaitant turistus, dingę be žinios; tarp jų – nelaimingieji latviai, kuriuos buvome sutikę prie Farpingo urvų Katmandu slėnyje. Tibetas uždarytas, susisiekimo punktas sunaikintas, kelionės prie Kailašo nutrauktos, o mums, esantiems kelyje, leidžiama kelionę užbaigti ir tuomet saugiai išvykti.

Ryte pabudę, pusryčiaudami ir besiruošdami antrai koros dienai, pasineriame į šias naujienas visa galva. Daugeliui besiruošusiųjų į Tibetą sugriuvo planai, tarp jų ir keletui pažįstamų, nors svarbiausia, kad jie visgi saugūs. Kita vertus, mes tai keliaujam, o kažkam – galvos skausmas pasirūpinti mūsų leidimais ir saugia kelione atgal. Kartu suprantu, kad vykimas į Gugės karalystę mus išgelbėjo, nes mums prisidėjo lygiai trys dienos – jei ne jos, kaip tik šiuo metu būtume turėję vykti atgal į Nepalą per Gyirongo punktą…

Antrąją koros dieną vėlgi su tamsa, bet jau aušrai brėkštant leidžiamės į kelią link aukštosios Dolma La perėjos. Žmonių kelyje tiek, kad kartais sudėtinga prasilenkti siauruose kalnų takeliuose. Ar Kailašo kelionė tampa masinio turizmo dalimi? Nejaugi ši atoki ir fiziškai sudėtinga piligrimystė virs dar vienu komerciniu maršrutu? Neturiu teisės burbėti, nes savo atvykimu ir pats prie tos „masuotės“ prisidedu, tik noriu tikėti, jog visi šie keliautojai čia susirinkę ne dėl „sportinio intereso“ ar pamatę reklamą socialiniame tinkle, o ieškantys, norintys atrasti ir branginantys Kailašą kaip dvasinę patirtį.

Visas antros dienos kelias – akmenys po kojomis. Viena vertus – vargina, kita vertus – visada yra kur atsiremti ar atsisėsti, nebūtina nusiimti kuprinės. Oras mus laimina – nei karšta, nei šalta, debesėliai dengia saulę, žvarbokas vėjas neleidžia perkaisti net žygiuojant. Daugelis kinų ir indų eina su deguonies balionais kuprinėse, įsikišę žarneles į šnerves; jei be balionų, tai bent su deguonies flakonėliais, gelbstinčiais sunkiu metu. Kaip bebūtų keista, vakariečių dauguma – be papildomo deguonies ir su palyginti nestora apranga. Taip ėjome ir mes. Pakeliui prisirinkau nuo žygeivių lazdų nukritusių antgalių ir apsaugų savo lazdoms – ne tik nemokama, bet ir miniatiūriškai „valau“ Kailašo apylinkes.

Link Dolma La perėjos tenka kilti vis aukštyn. Mūsų greitis lėtas. Tibetiečiai visada visus lenkia, eidami su mantromis, o kartais ir su daina lūpose. Sustojimo vieta iš pavienės didelės palapinės, kurią atsimenu, virtusi ištisu miestuku su valgyklomis, tualetais, parduotuvėlėmis ir medicinos punktu. Net ir šio „miestuko“ negana, nes rasti laisvų vietų pavalgyti nepavyksta, arba radus kokias keturias laisvas, vieni pavalgome ir užleidžiame kitus savo grupės draugus.

Kuo arčiau viršūnės, tuo siauresni takai – arba tuo didesnė kopiančiųjų grūstis. Šiais laikais Kailašo koroje vienas nepabūsi ir nepamedituosi, nebent eitum ne sezono metu, rizikuodamas nepalankiomis orų sąlygomis. Aukštumose plazda maldų vėliavėlės, tačiau ten užkopus, pasimato kita viršūnė, dar kitos vėliavėlės ir kopti tenka ilgiau nei atrodo. Džiugu, kad nuo aukščio sunegalavusiems keliautojams kiti ėjikai pagelbsti – duoda pakvėpuoti amoniaku išmirkytų servetėlių, vaistų, vietinių kramtukų nuo kalnų ligos ar net pakvėpuoti iš savo deguonies baliono. Šitas dalykas mane labai džiugina.

Priešpriešiais vis eina ir eina arklininkai su arkliais, skirtais nešti nepaeinančius piligrimus. Visi jie – be keleivių, tad tikriausiai grįžta nugabenę savo užsakovus. Arkliukai dailiai, spalvotai papuošti – į karčius įpinta margaspalvių juostelių, balnai gražiai išsiuvinėti, o ir kamanos bei žąslai išpuošti. „Panėšėjimas“ arkliuku – nepigi paslauga, tačiau kas gi taupo savo sveikatos, o gal net gyvybės sąskaita? Kiek mačiau, daugiausia arkliais aplink Kailašą joja indų piligrimai.

Dolma La parėja – tai ne viršūnė su apžvalgos aikštele, o tiesiog per kalno keterą einantis takas. Priešais ją pasiekiant stūkso didžiulis akmuo su piligrimų mirusių artimųjų vardais bei nuotraukomis, linkint jiems gero naujo įsikūnijimo bei sielos apsivalymo; taip pat čia priklijuota pinigų. Kai kur paaukota duonos ir kitų maisto produktų, kas akiai atrodo kaip išverstas konteinerio turinys, bet iš tikrųjų turi religinę ir dvasinę reikšmę. Tai Šivatsalo kapinynas – simbolinė vieta, kur piligrimai, paaukoję kokį drabužį ar daiktą, palieka senąjį aš ir tarytum naujai atgimsta.

Dolma La perėjos taką dar labiau susiaurina iš visų pusių priraišiotos vėliavėlės, tad visi stovi ant tako – kas fotografuoja, kas tiktokina, transliuoja, o kas medituoja; yra ir įsibridusių giliau į vėliavėlių masę. Tikintieji leidžia į orą lapelius su mantromis, kuriuos čia pat išnešioja aukštybių vėjai. Turėjau tokių nusipirkęs ir aš, bet pamiršau autobuse, tad neišbarsčiau. Ilgai galvojau ar man tai etiškas elgesys. Lietuvoje to jokiu būdu nedaryčiau, nes tai – gamtos teršimas. Ogi čia – tradicijos ir tikėjimo dalis, beje, ryžių popierius kone permatomas – greitai suyra.

5600 m aukštyje nerekomenduojama būti ilgai – gal 15-20 minučių, ir tuomet leistis. Leidžiuosi ir aš. Apačion lipti man visada lengviau, nors didesnė apkrova keliams. Kiek žemiau perėjos pasimato turkio ir safyro mėlynumo mažučiai Gauri Kund ežeriukai – juos atsimenu iš ano karto. Kartais jie pilni vandens, kartais smarkiai išdžiūvę. Jie irgi šventi, kaip ir viskas šioje aplinkoje. Aš praeinu, tačiau kiti, ne taip skubantys mūsų grupės žygeiviai prie tų ežeriukų išskleidė Lietuvos vėliavą. Šiaip jau anksčiau buvome girdėję, kad Kinijoje geriau nedemonstruoti kitų šalių vėliavų, tad tokios akcijos greitai įvykdomos ir viskas.

Iš ankstesnio karto neatsimenu tiek daug kamerų kiekviename žingsnyje, taip pat virš Dolma La perėjos. Taipogi pastebėjau, jog įrengta turėklų pavojingesnėse vietose. Galiausiai tenka leistis labai stačiu šlaitu, kuriuo vingiuoja daugybė takučių ir nežinia kuris patogesnis – žmonės pasklidę leidžiasi visais jais. Apačioje slėnyje, kaip įprasta, valgyklų, krautuvėlių ir tualetų miestelis; kiniškas balsas iš garsiakalbio kaip užstrigusi plokštelė nuolatos kartoja: neterškite aplinkos, susirinkite savo šiukšles. Matyt, vietiniams gyventojams tai aktualu, nes teršiančių vakariečių neteko matyti.

Čia, slėnio apačioje, neturint jėgų jau galima užsisakyti pavėžėjimą automobiliu ar autobusiuku iki šiandienos nakvynės stotelės, mat esama kelio. Tiesa, paklausa tokia didelė, jog laukiantiesiems išduodami užsakymo numerėliai ir kol prieis jų eilė, gali tekti laukti ir kelias valandas. Manau, gerai, kad tokia paslauga teikiama. Iš tokio kiekio žygeivių vis tiek kažkam prireikia pagalbos.

Dabar, nusileidę nuo perėjos į slėnį, keletą valandų einame slėnio takais, vingiuojančiais aplink išsikišusias kalvų „bangas“. Čia jau yra žolės, besiganančių gyvulių – ne vien jakų. Pievose – švilpikų urvai, o patys švilpikai tokie įsidrąsinę, jog tiesiu taikymu eina prie žmonių, stojasi ant užpakalinių kojyčių, netgi įsiremia į koją ar snukučiu apšniukštinėja atkištą krepšį. Ženklai įspėja nekalbinti ir nešerti švilpikų.

Pamenu, aną kartą šis ėjimas slėniu iki nakvynės stotelės prie Zutulpuko vienuolyno man pasirodė labai ilgas ir varginantis. Apskritai šiemet korą ėjau sunkiau nei anksčiau, tad irgi nuvargau, bet nors žinojau ko tikėtis – kad nusileidus nuo aukštosios perėjos žygis dar toli gražu nesibaigia. Vis dėlto keliautojams persistengti nebūtina – čia taip pat laikas nuo laiko pasitaiko po valgyklėlę, kur galima atsipūsti.

Kai kurie mūsų grupės nariai eina taip sparčiai lyg praktikuotų tibetietišką greitąjį lungompa ėjimą. Jau kadaise į mūsų susirašinėjimo grupę įmetė nakvynės namų nuotrauką ir savo ištiestas kojas, o aš vis dar velkuosi, kliuvinėju už akmenų, saulė jau link laidos.

Ateinu į nakvynės vietą prieblandoje, tad aplankyti vienuolyną nebespėju. Čia gyvenvietė irgi išaugusi. Aną kartą nakvojome Zutulpuko kambariuose prie pat gompos. Dabar čia pastatytas didelis kelių aukštų „tuščiaviduris“ pastatas: aplink visą perimetrą kambariai, o viduryje – atviras valgomasis su stalais. Indų piligrimai atvykę su savo virtuvėmis, tad jiems gaminama atskirai, o mes už nedidelį mokestį galime pavalgyti vakarienę rinkdamiesi iš svečiams paruoštų 5-6 patiekalų – ką nori, tą įsidedi. Lauke įrengta eilė prausyklų su čiaupais, tad bent veidą nusiprausti ar dantis išsivalyti gana patogu. Kailašo koros metu nesimaudėme – tokiame aukštyje, kur stiprus vėjas ir dideli temperatūrų svyravimai, maudytis duše nerekomenduojama, o ir nakvynės namuose tokios galimybės neturėjome.

Miegame vėl po keturis kambaryje, tačiau lovos atrodo švaresnės. Tualetų būdelės visada lauke – sutemus tenka eiti su žibintuvėliu ant galvos. Netikėtas, o kartu trikdantis dalykas tas, jog tualetai (galiu kalbėti apie vyrų išvietes) dažnai be durų ir tik su simbolinėmis pertvaromis iki 1 metro aukščio. Tad gamtinių reikalų atlikimas Tibete – viešas reikalas, kurio nereikia gėdytis ir slėptis. Juolab tualeto procedūrų metu skrolinamas TikTok‘as ar garsiai klausomasi muzikos. Apie švarą ir higieną tose skylėse ant grindų bei kokių gyvių galima pamatyti ant „nuspalvintų“ duobės sienelių – geriau nerašysiu…

Paskutinė koros diena – lengviausia. Čia nebepasitaiko aukštų kalnų, stačių lipimų, tiesiog leidimasis slėniu žemyn iki Darčeno. Po ankstesnių dviejų dienų man tai – „vaikų žaidimai“, nors vis tiek tuos kilometrus reikia įveikti. Išeiname su tamsa. Palaipsniui prašvinta. Priėję Darčeną (kaip minėta anksčiau, pakeitusį pavadinimą) sustojame nusifotografuoti ant tiltelio per kalnų upę – ši vieta laikoma Kailašo koros pabaiga. Džiaugiuosi nesitrumpinęs kelio (iki pradinio punkto Tarbočės daug kas pavažiuoja automobiliu, nes tik nuo ten neva prasideda „tikroji“ kora), kur išėjau, iki ten ir grįžau – tad apėjau visą ratą, o ne „pasagą“.

Darčene mes neužsibūname – šią pat dieną išvykstame link Sagos, o mūsų tibetietė gidė su lietuve vadove aktyviai seka pranešimus ir susirašinėja su kelionių agentūra Nepale dėl mūsų grįžimo gamtos stichijai nusiaubus Gyirongo pasienio perėjimo punktą. Neklausinėju apie tai – suprantu, kad mes ir taip laimės kūdikiai vien tuo, kad nepatekome į tą gamtinę nelaimę. O jau grįžti kaip nors grįšime, juolab pačiam prezidentui paskelbus, kad Kinijos svečiams turi būti suteikta visa įmanoma pagalba.

Sutemus pasiekiame tą pačią Sagą. Viešbutyje mus pasitinka klegančių jaunučių merginų kompanija – kaip paaiškėjo, jos viešbutyje atlieka praktiką, sveikinasi su mumis tibetietiškai taši delek, čiumpa mūsų didžiąsias kuprines ir sugabena jas į viešbučio fojė. Joms labai linksma, o gal ir mes įdomiai atrodome. Čia mūsų vadovė sužino, jog potvynio metu žuvo jos bičiulis nepalietis, su kuriuo jie kartu yra keliavę…

Pamiegoti atsisukus deguonį tenka vos kelias valandas. Paryčiais keliamės, paliekame miegančią Sagą ir važiuojame link kito sienos perėjimo punkto, kuriam, laimei, spėjome per tris dienas gauti leidimą. Tibeto plynaukštėje pilna gyvūnijos – neskaitant naminių jakų, avių, ožkų bandų, čia ganosi laukiniai jakai, laukiniai asilai, po urvelius nardo švilpikai (jie tikrai švilpauja), skraido ereliai, o per gatvę nuolat perbėga kiškiai. Aš nekantrauju kaipgi atrodys nematytas kelias žeme iš Tibeto į Nepalą per Žangmu – Kodari pasienio punktą. Vadovė suintriguoja, kad kelias – labai vaizdingas.

Išaušus gaunu tuo įsitikinti. Mums tenka leistis apie tris kilometrus skaičiuojant pagal jūros lygį, tad per visą tą kelią pasikeičia kelios gamtinės juostos – nuo aukštikalnių dykumos, rudų peizažų su skurdžia augmenija iki žalių džiunglių bei miškų su kriokliais. Kadangi autobusiukas kalnų serpantinais važiuoja vien žemyn, tiesiog akyse daugėja žalumos, keičiasi augalai, ima rastis daugiau deguonies, o mes kvėpuojam vis laisviau ir laisviau; ima kilti šiluma, nebereikia storai rengtis, lauke jaučiama kur kas daugiau drėgmės, nebedžiūsta nosis ir lūpos. Ir visa tai – vos per pusdienį! Kita vertus, žeme šiuo keliu vykstantys iš Katmandu į Lhasą per trumpą laiką pakyla net kelis kilometrus į aukštį, tad sveikatai tai nelabai palanku, o kalnų liga beveik garantuota. Ir nors paskui nuo penkių kilometrų jie nusileidžia iki 3600 m (tokiame aukštyje įsikūrusi Tibeto sostinė), apkrova širdžiai, plaučiams, smegenims pasikeitus slėgiui tikrai didelė.

Važiuojame tarpekliu, kurio apačioje teka upė. Kai kur plyti kaimeliai, miškeliai. Orui drėgnėjant ima rastis šių kraštų rykštė – nuošliaužos, o dabar kaip tik liūčių sezonas. Kai kur stojame ilgesniam laikui, mat nuošliaužos čia pat prastumdomos ekskavatoriais, akmenys valomi nuo kelio, praleidžiama po kelias transporto priemones, tad tenka laukti. Vietomis per kalnus išrausti tuneliai. Kuo žemiau, tuo daugiau augmenijos, krūmynų, medžių ir galiausiai serpantinas vingiuoja miškais apaugusiais šlaitais. Abipus upės iš padangių srūva kriokliai. Stulbinančiame aukštyje matau kaimelius, pavienius namelius su terasėlėmis daržovėms ar javams auginti. Ten tikriausiai neįmanoma privažiuoti – nesimato kelio, gyventojams reikėtų bent jau nusileisti iki apačios, tad maistu jie didele dalimi apsirūpina patys. Kyla rūkas, gaubia miškus – jaučiuosi kaip kokioj pasakoj, nors vairuotojui rūkas tikrai nepadeda.

Pravažiuojame Nyalamo miestelį, kurį sudaro daugiausia betoniniai daugiabučiai ir daugybė sustatytų sunkvežimių. Čia pasienio miestelis, pro jį vyksta prekyba tarp dviejų šalių, dėl to ir viešbučių daug. O sunkvežimiai stovi todėl, kad įvykus nelaimei Gyironge, per čia buvo nukreipti evakuacijos keliai žmonėms, o prekyba laikinai sustabdyta – su masyviais sunkvežimiais šitoks siauras kelias tučtuojau užsikištų ir taptų nepravažiuojamas.

Prieš pasiekiant Nepalo pasienį pravažiuojame Žangmu miestelį. Man jis įsiminė tuo, kad pastatytas tiesiai ant stataus šlaito, tarp vingiuojančių kelio kilpų. Kinai stato patikimai, su atramomis, kad pastatai nenugarmėtų į slėnio apačią. Tuo pačiu apima jausmas kaip čia viskas suspausta, nėra vietos, žmonėms daugiausia tenka vaikščioti aukštyn žemyn, ir nepaisant to – didžiulės statybos, kyla nauji viešbučiai. Matyt, kinai šiame miestelyje mato potencialą. Man tokiame gyventi būtų labai neįprasta. Žemai slėnyje jau matosi Nepalo sienos perėjimo punkto statiniai.

Nusileidžiame. Čia su mumis atsisveikina mūsų tibetiečiai gidė ir vairuotojas. Metu paskutinį žvilgsnį į kelią, kuriuo nusileidome nuo Tibeto plynaukštės iki pat apačios – padangėje regiu Žangmu daugiaaukščius.

Išsirikiuojame į eilę prie pasų patikros. Čia ne tik laisvai kvėpuojame, bet jau ir prakaituojame nuo drėgno šilto klimato. Tvarka vis dar ta pati – einame griežtai pagal eilę grupinėje vizoje, nedėvime kepurių ar akinių, nelaikome rankose telefonų, o mūsų didžiuosius nešulius perneša specialūs pasienio nešikai. Tai paprasti žmonės, kuriems mokami pinigai ir su kuriais mums nė netenka bendrauti. Jie (taip pat ir moterys) susiverčia po kelias didžiules kuprines sau ant kupros ir vos ne keturpėsti sulinkę laukia eilėje, rodo pasą pasienio pareigūnui ir neša savo naštą į kitą šalį. Tada grįžta atgal. Kuo daugiau kuprinių vienu metu perneši, tuo mažiau jų reikia tampyti ir laukti eilėje, mojuojant pasu. Nepagalvojau, kad toks nešulių pernešinėjimas iš vienos šalies į kitą – atskira, be abejo, labai sunki profesija.

Pereiname upę tiltu ir ūmai mes jau Nepale! Nebelieka itin griežtos tvarkos, kur kas mažiau kamerų ir kompiuterizacijos, neasfaltuoti pažliugę keliai. Dairausi autobuso ir sužinau, jog mūsų laukia keli džipai – netoliese kelią užtvėrė nuošliauža, taigi autobusas stovi už jos, o iki tos vietos mus paveš visureigiais, paskui patys perlipsime suvirtusiais akmenimis. Iškart perėjus sieną Nepalas mus pasitinka štai tokia „komplikacija“, bet prisiminęs kuo baigėsi kitiems nelaimingiesiems prieš kelias dienas, neniurnu, verčiau pažvelgiu į tai kaip į nuotykį. Juolab viskuo pasirūpinta, džipai užsakyti, o autobusas likęs ne šiapus (kas būtų daug sudėtingiau), o anapus nuošliaužos, tad iš esmės nieko nenutiko.

Vos patekęs į Nepalą iškart pasijuntu kažin kaip laisviau. Mažiau tvarkos, daugiau gaišaties, bet ir žmonės labiau atsipalaidavę, daugiau šypsosi, juokauja. Rodos, čia visi vargai pasibaigė, čia, nepaisant kartais rūstaujančios gamtos, užsieniečiams labai draugiškas kraštas.

Džipais neilgai tepavažiavus tenka lipti ir eiti pėsčiomis – kelią užvertusi minėtoji nuošliauža. Kaipmat mus pasitinka būrys jaunuolių. Jie eina kartu, stvarsto mūsų kuprines, ima už parankių neva padėdami pereiti per suvirtusius akmenis. Ypač jie „gelbsti“ moteris, nors mano nuomone būtų lengviau, jeigu jie tiesiog leistų atsargiai eiti ir neblaškytų rodydami kur statyti koją, negraibytų už rankų ar šonų. Žmonės Nepale verslūs, moka suktis iš padėties – už tokią pagalbą jie, žinoma, tikisi „arbatpinigių“.

Visi sėkmingai įveikiame akmenų krūvą ir čia jau mus pasitinka nepaliečiai iš kelionių agentūros su autobusu, kuris, kaip teigia, važiuoja kiaurai per vandenį, balas, purvynus ir net nuošliaužų „nebijo“. Tikime. Kelio vingiais važiuojame dar labiau žemyn. Čia vėl pasitaiko mažesnių nuošliaužų, tačiau mūsų autobusas, kaip ir žadėta, sėkmingai jas įveikia ir netgi neužklimpsta purvyne. Gamta panaši kaip ir Tibeto pusėje – žali statūs šlaitai su upe apačioje, tik keliai prastesni. Nemažai patikros punktų, nes šiaip ar taip pasienio zona. Kur ne kur įsikūrę restoranėliai, viename iš kurių ir pavakarieniaujame su nuostabiu vaizdu į sraunią upę žaliais krantais. Palei šią upę vis matau ženklus kurortas, nors nelabai suprantu ką jie tuo žodžiu turi galvoje. Galbūt vaikščiojimą miške ar sėdėjimą prie akmenuotos upės tėkmės. Galbūt raftingą ar sliuogimą virve iš vieno kranto į kitą. Kažin ar aš tai pavadinčiau kurortu. Gali būti, kad tai kurortai vien tuo, jog čia žalia ir nėra taršos, nes užterštas oras – viena didžiausių Nepalo rykščių.

Važiuojame labai ilgai ir atvykstame į sostinę tik vėlai vakare, nors nuo pasienio iki sostinės – vos apie 120 km. Žiburiams plieskiant tamsoje suprantu koks didelis miestas yra šiuolaikinis Katmandu (tiksliau, visas Katmandu slėnis) – vien šiuo šviesų išmargintu peizažu važiuojame porą valandų, kol patenkame į savo turistinį rajoną su puikiuoju viešbučiu ir baseinu ant stogo.

Kelionė pasibaigė. Nuotykiai pasibaigė. Dabar jaučiuosi pamatęs bene „visą Tibetą“ (t.y. Tibeto autonominį rajoną, kurį kinai atkakliai vadina Xizangu). Pasilieku dar kelioms dienoms Katmandu. Apsilankau savo mylimame knygyne. Priperku lauktuvių. Net du kartus mėginu aplankyti Triten Norbutse bon religijos vienuolyną, bet abu kartus jis uždarytas, nepaisant surašytų darbo valandų. Turiu pasitenkinti Katmandu slėnio vaizdu nuo aukštos vienuolyno kalvos. Tolumoje matau savo viešbutį, jau atpažįstu ir galiu rasti daugelį lankytinų vietų.

Viena bendrakeleivė savo feisbuko paskyroje rašė, kad ji rekomenduotų Tibetą tiems, kurie žino kam jiems jo reikia ir jeigu tikrai reikia. Aš jai visiškai pritariu. Galiu Tibetą „rekomenduoti“, visgi kelionė po šį nuostabų kraštą nėra paprasta: turi iš anksto žinoti ir susitaikyti, kad bus netikėtumų, nesklandumų, minimaliai komforto, išbandymas sveikatai, dideli fiziniai krūviai, negalėjimas iš tam tikros situacijos ar vietovės pasitraukti greitai, labai didelis kalbos barjeras, neveikiančios populiarios vakarietiškos interneto svetainės, kuriomis mes įpratę naudotis ir kliautis. Todėl nesiryžčiau Tibeto „siūlyti“, įkalbinėti ką nors ten nuvykti ar sakyti „tu privalai tai pamatyti“. Tam turi pasiryžti pats žmogus, apsispręsti sąmoningai, suvokdamas kam jam to reikia, prisiimdamas visą galimą riziką ir atsakomybę (ką parodė toks neprognozuojamas įvykis kaip Nepalo ledynų ežero išsiliejimas 2026 m. rugpjūčio pabaigoje). Tokio aiškaus apsisprendimo – koks jis bebūtų – keliautojams ir linkiu.