Ona Nosevičienė
Daivos Mikuckaitės nuotraukos
Latvija maloniai stebina vis naujais turistiniais objektais. Vieni iš jų – neseniai merdėję industriniai pastatai darbar vėl lankomi turistų, juose vyksta parodos, koncertai, susipažįstama su industriniu paveldu – šalies kultūros istorijos dalimi.
Mus lydėjusi kelionėje po industrinio paveldo objektus Kuržemės regiono projekto „Industrinis paveldas“ vadybininkė Jana Kalve pastebėjo, kad šios rūšies objektai pastaruoju metu Europoje sparčiai populiarėja kaip nauja turizmo rūšis. Tad kodėl jų negali būti Latvijoje, kur yra labai daug nenaudojamų ir jau nykstančių pastatų. Todėl pirmiausia kilo mintis juos perduoti vietos bendruomenėms, kartu ieškant naujų galimybių ir naujos paskirties. Prie šio projekto prisijungė estai, tačiau juo visai nesusidomėjo lietuviai.
Latvijoje ir Estijoje išlikę seniausi industriniai pastatai siekia 18 amžių. Nemažai jų naujai atgimė Kuržemėje, kuri bene labiausia lankoma lietuvių šiltuoju metų laiku. Tad ką naujo galime pamatyti šiame kaimyniniam pajūrio ruože auksinį rudenį ir bet kuriuo kitu laiku.
Liepoją garsina ne tik kalėjimo muziejus
Karostos (karo uosto) kompleksas (1894m.) skiriasi nuo kitos miesto dalies ir senokai žinomas kaip kalėjimo muziejus, kurį būtinai aplanko užsienio turistai.
Vieniems užtenka apžiūrėti, o aštresnių pojūčių mėgėjai pasirenka nakvynę už 15 eurų ant gulto kalėjimo vienutėje, kitiems pakanka papietauti kalėjimo valgykloje – karštą dieną šaltibarščiai su bulvėmis ir kotletas bei kompotas primins nesenų laikų skonį ir atmosferą.
Karinis miestelis neįsivaizduojamas be vandens bokšto, kuris aprūpindavo vandeniu kareivines dar Rusijos imperijos laikais. Neogotikos stiliaus raudonų plytų 29,7 metro bokštas su pagalbiniu pastatu, kuriame buvo visa vandens įranga. Pastatas nebeveikia nuo 1990 metų.
„Industrinio paveldo“ projekto dėka šiandien jame galime susipažinti ne tik su jo istorija nuo tų laikų, kai bokštas dirbo visu pajėgumu, bet ir su visa įranga, bei medžiagomis, kurios buvo naudojamos vandeniui pakelti.
Jana Kalvė pastebėjo, kad pavertus bokštą muziejumi, pirmiausia čia ėmė lankytis vietiniai gyventojai, kurie daugelį metų gyvendami mieste niekada nebuvo šioje patalpoje ir nežinojo, kaip veikia vandens bokštas. Čia galima apžiūrėti visas senienas, susijusias su 18-19 amžiaus vandens eksploatacija.
Sutvarkius pastatą jį nusižiūrėjo alpinistai, kaip saugią sieną laipiojimui. Be to išskirtinės architektūros pastatas gali būti egzotine vieta susituokti jaunavedžiams, ir įdomi filmų kūrėjams.
Šalimais veikia unikalus technikos objektas – pakeliamas tiltas per Karostos upę, pastatytas pagal Gustavo Eifelio projektą.
Aizputės vandens bokštas, kurį rasime iš pagrindinės gatvės pasukę mažu skersgatviu, projekto „Industrinis paveldas“ dėka šiandien tarnauja kaip apžvalgos bokštas, pasakojantis lankytojams savo ir viso miesto istoriją.
Šis bokštas veikė nuo 1960 metų beveik penkis dešimtmečius ir kai jo pajėgumas tapo per mažas, 2009 metais nuo vandens sistemos buvo atjungtas. Jis pumpuodavo po 90 kub. m vandens, kuris buvo tiekiamas gyventojams, gaisrams gesinti, garvežiams ir garu varomoms gamyklų mašinoms.
27 metrų aukščio vandens bokšto viršuje yra apžvalgos aikštelė, kur galima pasižvalgyti į raudonų čerpių stogus, tarsi dailininko paveiksle išvysti medinius namus, pramoninius pastatus.
3D leidžia pažvelgti į visą bokšto veikimo sistemą ir nusileisti į 280 metrų gylį, iš kur buvo pumpuojamas geriamasis vanduo. Patys drąsiausieji, prižiūrimi instruktoriaus, gali užlipti išoriniais laiptais į 18 metrų aukštį ir įsiamžinti asmenukėse miesto fone.
Tebros upė, iš kurios miestas ima vandenį, viduramžiais suvaidino didelį vaidmenį Liepojos vystymesi. Buvęs Hanzos miestas augo ir vystė prekybą su Vakarų Europa, iš kur atplaukdavo prekybiniai laivai.
Šiuo metu lankymui pritaikyti 7 vandens bokštai Latvijoje ir vienas Estijoje.
Švyturiai, veikiantys ir dieną
Esame įpratę, kad švyturiai naktį rodo kelią laivams. Netoli Ventspilio, pušynuose tarsi pasislėpę nuo žmonių į dangų šauna du švyturiai. Vienas jų už 20 km į pietus nuo Ventspilio – baltas Užavos švyturys atveria ypač romantišką kerintį pakrančių vaizdą.
Pakylame į 44 m aukštį, nors švyturys 19 m aukščio, tačiau status skardis jį gerokai kilsteli aukštyn. Išėję į atvirą balkoną gėrimės smaragdo spalvos jūros pakrantėmis.
Balto smėlio paplūdimiai su stačiais skardžiais primena kažkur tolimose šalyse matytus vaizdus. O jie yra čia, prie visų mūsų Baltijos!
Bokšto prižiūrėtoja sakė, kad čia atvažiuoja lietuviai, stato palapines, nors tai saugoma teritorija ir draudžiama stovyklauti. Turbūt retas žino, kad galima užsukti į švyturį ir pasižvalgyti į tą grožį iš apžvalgos aikštelės už tai nieko nemokant, sužinoti visą švyturio istoriją. Pirmasis švyturys čia buvo pastatytas 1879 metais, kai Rusijos imperija juos intensyviai statė ir per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo pažeistas.
Dar originalesnį seniausią Latvijos švyturį rasime už 29 km šiaurės pusėn nuo Venspilio.
Originalus dvigubas Ovišų švyturys stovi už 29 kilometrų į šiaurę nuo Ventspilio, kelyje į Kolką.
Tai seniausias be perstojo veikiantis Latvijos švyturys, iškilęs 1814 arba 1844 metais į 37 metrų aukštį. Savitos architektūros, tarsi bokštas bokšte: vidinis bokštas, kurio skersmuo 3,5 m yra apgaubtas išoriniu, 11,5 skersmens bokštu.
Švyturio žibintas, pagamintas prancūzų firmos „Soter“ puikiai veikia ir šiandien, o tos pačios firmos apšvietimo prietaisą su prožektoriniais lęšiais 1915 metais išsivežė rusai.
Vokiečiai okupacijos laikais įrengė apšvietimo aparatą su acetileno dujų žibintuvėliu, kuris veikė iki 1961 metų. Švyturio šviesos mirksniai matosi už 7,5 jūrmylių.
Šalia švyturio eksponuojama gausi navigacijos įrenginių ekspozicija, o šalimais pastate veikia navigacijos istorijos muziejus. Čia sužinome, kad pirmuosiuose švyturiuose kelią rodydavo uždegtų laužų šviesa. XVIII amžiuje ugnį imta dengti kupolais. Čia galima apžiūrėti ir atitarnavusią techniką, naudotą Šlyterės švyturyje. Baigiantis amžiui švyturiuose atsirado aliejiniai žibintai. O išradus dioptrinius stiklinius lęšius jie šviesos spindulius nukreipė viena kryptimi.
XIX a. antroje pusėje Baltijos švyturiuose buvo išbandyti įvairūs naftos produktai: žibalas, acetileno dujos. Šių laikų švyturiai šviečia kelią elektrinėmis ir šviesos diodų lempomis.
Projekto organizatoriai Ovišų švyturyje išbandė naują veiklą – surengė jame bardų koncertą. Dainos ir muzika skambėjo apačioje, o klausytojai pasiskirstė po aukštus. Akustika buvo gera, todėl ateityje kvies ir daugiau netradicines erdves mėgstančių atlikėjų, o žiūrovams – nauja atrakcija.
Prie švyturio, tarsi kempinge, galima pasistatyti palapinę ir keliauti pėsčiomis po apylinkes.
Iš viso Latvijoje pritaikyti lankymui 8 švyturiai, Estijoje – 5.
Garvežiai – dar viena gyva egzotika
Venspilis dovanoja dar vieną gyvą atrakciją turistams – kelionę siauruoju geležinkeliu Ventspilio Pajūrio muziejuje po atviru dangumi.
Ši siaurojo (vėžė 600 mm pločio, Lietuvoje – 750 mm) geležinkelio ekspozicija yra vienintelė Baltijos šalyse.
Pasijunti tarsi sugrįžęs į tolimą praeitį – atkurti stočių pastatai, kasos nameliai, vagonų stoginės. 1996 metais siaurasis geležinkelias paleistas 1,3 km ilgio ratu, o 2010 metais dar prailgintas 2 km ilgio linija, kursuojančia nuo muziejaus iki Nuotykių parko bei slidinėjimo kalno „Lembergo strėlė.“
Vagonėlius traukia garo lokomotyvai M1-631 ir M1-611, bei lyg traktoriaus ir traukinio junginys – lokotraktorius L1-1101.
Siauruko personalas vilki istorines autentiškas uniformas, o kasose įsigijami bilietai yra tokie patys kokie buvo praeitame amžiuje.
Gyvai eksploatuojama bėgių linija ir lokomotyvai – įdomybė senosios technikos gerbėjams ir atrakcija turistams. Per Pirmąjį Pasaulinį karą šis siaurasis geležinkelis buvo naudojamas pervežti karo daliniams. Po karo geležinkeliu keliavo pajūrio žvejai. Muziejaus fotografijos byloja, kad geležinkelio stotys tarnavo kaip savotiški kultūros židiniai. Čia žmonės apsikeisdavo naujienomis, iš patefonų skambėdavo muzika.
Kaip pastebėjo J. Kalve, atvykę vokiečiai stebisi, kad iki šiol jie gali pasivažinėti šiiuo Vokietijoje pagamintu siaurojo geležinkelio garo lokomotyvu. Jų supratimu, labai brangi eksploatuoti praeito amžiaus technika, kuriai sugedus, nebūtų kam taisyti. Vokiečiai tokius eksponatus laiko muziejuose.
Šiuo metu Latvijoje atverta lankytojams 10 su geležinkeliu susijusių objektų – geležinkelių stočių, traukinių, bėgių.
Kuldygos bokštas ir adatų terapija
Gražioje Kuldygoje paėjėję pagrindine gatve į priekį prieisime geltoną mūrinį pastatą su įspūdingu bokštu. Jame veikė vienintelis Rusijos imperijoje adatų fabrikas. Užeiname į vidų.
Užsidedame šalmus, kaip būtų tikrame fabrike, kurio atmosferą iškart pajaučiame iš mus lydinčio intensyvaus mašinų triukšmo.
Lipdami suktais laiptais susipažįstame su visa fabriko istorija, kuri pateikta nuotraukose ir informaciniuose stenduose. Per 4 aukštus pasakojama istorija apie adatų vaidmenį medicinoje, geografijoje, lengvojoje pramonėje ir namų apyvokoje. Gamykla „Meteoras“ aprūpindavo adatomis visą Rusijos imperiją. Darbas buvo labai sunkus, lydimas nuolatinio triukšmo. Ši gamyklos ekspozicija supažindina, kaip buvo dirbama ir gyvenama cariniais laikais.
Latvijoje yra pritaikyta lankymui 15 buvusių gamyklų pastatų.
Projektas ESTLAT 7 „Industrinis palikimas“
