Kalnai
Algimanto Jucevičiaus tikriausiai nereikia niekam pristatinėti. Nors šis žmogus vengia afišuotis, apie jo žygius žino ne vienas. Šiais metais jubiliejus, sukanka 50 metų kai Algimantas Jucevičius kelyje, o kitais metais 50 metų kai kalnuose. Tad yra ką švęsti, ir kuo pasidalinti. „Turiu sukaupęs didžiulę patirtį ir noriu ją perduoti kitiems…“ – sako šis metų metus nesikeičiantis, energija trykštantis žmogus – legenda. Didžiausiam mūsų visų džiaugsmui, šiais metais jis pelnytai apdovanotas Lietuvos Šviesuolio vardu.
Šią vasarą surengėte įspūdingą turiadą Pamyro Alajuje (Fanuose), kelinta tai Jūsų kelionė į šiuos kraštus?
Pirmą turiadą Fanuose esu surengiąs 1974m. Tuomet susirinko 320 turistų. Tais laikais tik tokio mąsto būdavo. Bildėjome traukiniais, visai iš kitos pusės, per Dušambė. Šių metė turiada savo skaičiumi (virš 200 žmonių) yra rekordinė per 17 šios Nepriklausomybės metų. Ir ji yra 5 mano rengiama turiada Fanuose.
Dar galime tikėtis daugiau Jūsų organizuojamų turiadų?
Jaučiu, kad tai mano misija. Noriu žmonėms aprodyti tą grožį, supažindinti su kalnų didybe. Kol galėsiu, tol rengsiu. Nors tai nėra lengva. Vien kiek darbo su tranzitinėmis vizomis, kito popierizmo….. Kitais metais Tian Šanio kalnuose (Kirgizija) pirmai lietuviškai Akstino viršūnei 50 metų, galvoju kažką tenai surengti. Jau dabar planuoju, viską dėlioju, skaičiuoju. Šiuose kalnuose mirgėte mirga lietuviškų viršūnių – Vilniaus, Mažvydo, Vilniaus Universiteto…. Tai kitas lietuviškas kampelis, kur ir tikiuosi 2009m. suburti visus mylinčius kalnus.
Kas Jus įkvepia šiems žygiams?
Noras, siekis kol dar krutu kuo daugiau tautos supažindinti su šiais kraštais. Tai vienas mano pagrindinių akstinų. Tai ką darau, tokių rizikingų projektų už savikainą jokia agentūra nesiima. Visa tai yra visuomeniniais pagrindais, pažinimo labui. Tai ne kokios agentūros kelionė į Europą, kur susiskambinai, faksu persisiuntei ir tvarka. Būtinas ir atitinkamas inventorius, ir apmokymai kaip elgtis kalnuose vienokioje ar kitokioje situacija. Ypač šiuo metu, kai situacija kalnuose labai kinta.
Kur tie pokyčiai?
Tampa daug pavojingiau. Visuotinio atšilimo efektas, nuošliaužos, nuobiros. Tai regėjome ir Fanuose. Atsiranda plyšiai, prarajos. Bepigu tokiuose senuose kalnuose kaip Uralas, Karpatai, kur jau niekas nesidaro, nesivysto viskas apaugę ir sustabarėję. Po Fanų turiados dar vykau į Kaukazą, lipome į Dariaus ir Girėno viršukalnę (virš 6000m.) Šiais metais jo 75 jubiliejus, tad negalėjau neužkopęs į ją grįžti į Lietuvą. Viršukalnėje palikome žemių saujelę iš jo gimtinės. Kalnai keičiasi. Ir žymiai. Visur labai atsidengęs sniegas, judrūs, klibantys akmenys. Vieni pavojai. O kai daug žmonių, tai ir tikimybė didesnė, rizikos faktorius aukštesnis. Azijos kalnuose civilizacijos nėra, kelių ir beje. Palei Afganistano sieną link Pietvakarių Pamyro 1000 km. bildėjome tris paras. Keliai rodos ką tik po karo, transportas irgi. Kišlakai vieni nuo kitų nutolę per 100km. Tyrai, erdvės. Šauk neprisišaukęs. Turistinės grupės veikia autonomiškai, todėl labai svarbu žinoti save ir nepervertinti savo galimybių.
Ką patartumėte besiruošiantiems į kalnus?
Visų pirma reikia pramokti pagrindinių įgūdžių. Ne laikas stovint kalno papėdėje mokintis sukti mazgą, rišti kilpą. Visa tai turi būti įsisavinta jau čia. Rengsime kalnų technikos pamokas, ir visus besiruošiančius kopti kviesime apsilankyti. Ir kalnuose reikia rimtumo, atsargumo, jausti savo artimą. Kad ir šios vasaros įvykis, žmogus pajuto, kad viršūnė čia pat, pasileido paknopstom pamiršęs paskui einančius, tai du akmenis dar spėjau pačiupti, o trečias ir praskriejo….. Gerai, kad viskas gerai baigėsi. Kalnai ne žemumos, jie reikalauja orumo…. Beje, visiškai pradedančių mes į tokias keliones nekviesime.
Kokie žmonės grįžta iš kalnų?
Pakylėti, šviesesni. Bendruomeninis jausmas, draugo ranka juos labai pakeičia. Vėliau rengiami bendri vakarėliai, susibičiuliaujama. Neatsitiktinai sakoma, „kalnai patikrina žmogų…“
O kokie Jums gražiausi kalnai?
Yra toks pasakymas, kad gražiausi kalnai tie, kuriuose dar nebuvai. Kiekvieni turi kažką savo. Kaukazas tarsi išsipusčiusi gražuolė, čia pat žalia, čia pat ledynai. Nusileidi į miškų zoną vienaip, pakyli iki akinančio baltumo sniegynų – kitaip. Fanai vėl savaip. Čia skurdi augmenija, bet tie kalnai įvairiausių spalvų, medeliai mažučiukai, susiraitę, susiviję įvairiausiomis formomis. Ta nepaprasta energija, gyvybingumas atsispindi visur. Nors augmenijai ir be galo sunku, bet ji tiesiog prasiveržia. Tie ežerų atspalviai, skaidruma, niekur tokių nepamatysi. Nuvažiuosi į kokį Altajų, ten vėl laukinis grožis. Kalnai, šia pat vešli, vos įžengiama taiga. Drėgmės daug, tai ir auga, želia, veši viskas. Tikra priešingybė Fanams. Pamyras – atšiaurus, rūstus, rodos niekada neįveikiamas. Dydžiai, mąstai grandioziniai, žmogelis visai pasijunta suspaustas tarp tų ledynų tarsi šapelis. Visi savotiškai gražūs, kažkuo skirtingi ir panašūs.
Be kalnų Jus dar turite aibes reikalų…..
Be abejo. Tradiciniai „Snaigės“ žygiai, pažintiniai žygiai pėsčiomis, dviračiais po Vilniaus apylinkes, paskaitos Mokytojų namuose „Atraskime Vilnių“, tradiciniai kiekvieno mėnesio paskutinės savaitės trečiadienio susibūrimai Keliautojų sąjungos patalpose Kalinausko g., su Vagos leidykla pradėjome renginių ciklą „Keliautojas ir knyga“, kur bus kviečiami į susitikimus su visuomene įvairiausi nenuoramos, kurie ne tik kažkur klajoja, bet dar sugrįžę ir knygas parašo, toliau leisime A. Poškos ir kitų keliauninkų knygas….
O kur dar sąskrydžiai, skaidrių, filmų peržiūros. Skatinsime, kad žygeivis ne tik keliautų, bet ir fotografuotų, filmuotų, rašytų dienoraščius. Jog ne vien būtų tuščias keliavimas, bet kad žmogų kviestų kurti, eiti giliau, taurintų, stiprintų dvasią. Juk kas mes be to, vien odinis kaulų maišas….
Koks Jūsų mėgiamiausias valgis?
Vienareikšmiškai grikių košė. Ir kalnuose ir namie.
Į klausimą iš kur tiek energijos, Algimantas nepasakė, tik numojo ranka ir teištarė – „Tyčie jiediš, dalšie budieš“ („Lėčiau važiuosi, toliau nuvažiuosi“)……..
Kalbino Vytautas Nosevičius
