Daryti, tai ką turiu daryti…

Saldžiausias Lietuvos istorijoje renginys netrukus vėl prasidės Vilniuje. Šįkart tąsios sutirštinto pieno masės „Karvučių” saldainių mėgėjai ir profesionalai rinksis prieš pat Kalėdas. Kalbiname renginio sumanytoją, netradicinių idėjų generatorių, keliautoją, „Karvučių” ir „Degančių drakonų” renginių patriarchą Tomašą Koševskį.

Kaip kilo idėja surengti saldžiausią renginį Vilniaus istorijoje?
Idėja gimė rudeniniame Kaune, kai su „Karvučių” mėgėja Goda aptarinėjau didelę šių saldainių įvairovę pasaulyje. Susitarėme, kad ieškosime įdomių (pagal sudedamąsias dalis, pakuotę ar kilmės šalį) „Karvučių”.
Mūsų idėja išplito, šiais saldainiais panorėjo dalytis vis daugiau žmonių. Pernai dalyvavo apie penkiasdešimt šių saldėsių mėgėjų ir profesionalų. Šiais metais dalyvaus daugiau vienų ir kitų.
Kuo „Karvučių” mėgėjai skiriasi nuo profesionalų?

Mėgėjas myli karvutes, jo tikslas – mėgautis ko didesniu jų kiekiu ir rūšių, profesionalai taip pat myli „Karvutes” ir mėgsta jas valgyti, bet jiems didesnį malonumą suteikia dalijimasis „Karvutėmis”, kitų džiuginimas įmantriomis jų rūšimis.
„Karvučių” šventės idėja paremta dalijimosi idėja – dalijimasis padeda lengviau užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, atsiverti ir nuoširdžiai pabendrauti. Daugumai iš mūsų tąsūs saldėsiai – svarbi vaikystės, „senų gerų laikų” dalis. Tai mūsų dalis.

Rengėte „Karvutės 2008″. Iš kokių šalių tuomet buvo atvežta šių pieno gardėsių, kiek dalyvių susirinko?
Pernai galėjome pasigirti 30-ies šalių saldumynais. Egzotiškiausi saldainiai atkeliavo iš Kachetijos karalystės, Kinijos ir Turkijos. Didžiausią atstumą turėjo įveikti Japonijos pieno ir cukraus gaminiai. Mano nuomone, įdomiausio skonio saldainiai buvo anyžiniai. Skaniausios, be abejo, buvo lietuviškos karvutės. Tą vakarą Katedros aikštėje akordeono garsuose ir saldumynuose maudėsi pusšimtis šių saldainių mėgėjų ir profesionalų. Smagu buvo matyti, kad praeiviai, pajutę situacijos paprastumą (prieinamumą) ir autentiškumą, lengvai įsiliedavo į puotą.

Iš kokių šalių šiais metais atvyks saldžiosios šventės dalyviai?
Gruodžio 19 d. 19 val. Rotušės aikštėje ragausime apie 50 „Karvučių” rūšių. Tai bent dvidešimčia rūšių daugiau nei pernai. Tada dalyviai įsitikino, kad naminiai saldainiai yra skaniausi, juos kurdami išreiškiame save. Ištąsėme įvairiausių skonių ir priedų turinčių naminių „Karvučių”. Manau, kad kiekvienais kitais metais „Karvutėse” dalyvaus daugiau namuose pagamintų saldainių, o tai reiškia, kad bus daugiau jų rūšių ir staigmenų. Namuose pagamintos „Karvutės” atspindi gamintojo charakterį, tad jų gali būti daugybė.

Kokią egzotiškiausią „Karvutę” ragavote, lietėte, matėte?
Geografine prasme egzotiškiausia buvo ta, kuri pernai į saldžiausią Vilniaus šventę buvo atgabenta iš Japonijos ar Kinijos.
Savo savybėmis egzotiškiausią saldainį „Mordosklejka” (liet. snukį sulipdantis saldainis) mačiau Lenkijoje. Didelė ir sunki kaip puodelis arbatos. Beveik visą saldainį sudaro ta pati tąsi masė, kurią atsimename iš vaikystės! Skanėsto paviršius minimaliai susikristalizavęs, bet tik tiek, kiek reikia, kad saldainis neprarastų formos.

Jūs, toks tvirtas vyras, organizuojate tokį saldų renginį?
Man smagu, kad kasmet vis daugiau „Karvučių” mėgėjų ir profesionalų džiaugiasi šiais saldėsiais. Noriu pabrėžti – džiaugiasi.  Tai galėtų bet koks kitas džiaugsmą teikiantis veiksmas, nebūtinai karvutės. Pavyzdžiui, “ugninių drakonų” leidimas (toks renginys nusimato kitų metų pradžioje, daugiau informacijos be abejo sulauksite), bendras šokis ar kelionė.

Kokie artimiausi Jūsų gyvenimo planai?
Žvejyba su tėvu. Skaitysiu knygą „Guliverio kelionės”. Atrandu, kad svarbiausi dalykai gali atrodyti paprastai ir neskambėti pompastiškai.

Jūsų gyvenimo credo?
Daryk, ką turi daryti, o bus tai, kas turi būti.

Mėgstamiausia knyga? Filmas?
Knyga, svarbi kaip Biblija, – A. de Egziuperi „Citadelė”. Kasmet skaitau knygą „Skrydis virš gegutės lizdo”. Patinka persiškos pasakos. Mėgstamas filmas – „Revolver”.

Mėgstamiausias patiekalas?
Garuose virtos daržovės.

Mėgstamiausia šalis?
Ežerų, jūros, didžkukulių, tiltų, įvairovės, karvučių, piliakalnių ir dainingos kalbos kraštas. Žemė, kur žmonės, klausdami „Kaip sekasi?”, turi tai omenyje; kur gyvena drąsūs viską daryti – nuoširdžiai džiaugtis ir liūdėti žmonės. Lietuva.

Ar rudenį Jūsų nekamuoja depresija?
Tamsiu metų laiku darau tą patį, ką ir kitais metų laikais, tik truputį intensyviau: bendrauju, valgau karvutes ir kitą sveiką maistą, sportuoju netradicinėse vietose, maudausi jūroje, skaitau pasakas, miegu, piešiu, duše dainuoju operines dainų versijas.

Dabar esi Estijoje. Kuo estai skiriasi nuo lietuvių?
Estai yra žiema, o lietuviai – vasaros pradžia.

Kaip leidžiate laisvalaikį?
Kad ir kur būčiau, nenuobodžiauju. Ypač mėgstu būti gamtoje, kur didelės bangos, skaidrus vanduo ir spygliuočiai. Mėgstu su savo pitbule pasivaikščioti ten, kur dar niekada nebuvau. Ilgiausias pasivaikščiojimas truko aštuonias valandas, pakeliui namo ji užmigo ant rankų.

Ką palinkėtumėte „Kelionių ir pramogų” skaitytojams?
Linkiu ko daugiau laiko skirti kelionėms, pasaulio ir savęs pažinimui. Linkiu geriausių krypčių, geriausių kompanionų, patikimiausių ar bent gražiausių kompasų ir žemėlapių. O Jums linkiu ir toliau būti patikimu kelionių vedliu. Jūsų leidinys ne tik rodo kelią ieškantiems vertingų atradimų, bet ir keliauninkams leidžia savo atradimais dalytis su tais, kurie dėl įvairių priežasčių negali keliauti.

kalbino Vytautas Nosevičius