2010 m. istorinių kelionių konkurso takais I

Didingi tautos žygiai, lemtingi susirėmimai ir kovos įsirėžia į atmintį lengviau, nei “Varpo ” ar „Aušros” leidėjų pavardės. Su herojiškąja tautos praeitimi sietinos vietovės tikėtina, labiau įsimins ir tiems, kuriems istorija tėra kažkada skaityti vadovėliai. Tad kviečiame keliauti ir mėgautis savo pojūčiais. Kviečiame pagirdyti savo žirgus Mėlynųjų vandenų ar Juodosios jūros vandenyse, įkvėpti didingos kovos dvasios mūšių laukuose, pasimėgauti pergalės aura, teikiančia laisvę savo minčiai, sielai, pojūčiams, tautiškumui. Kviečiame pasisemti stiprybės nūdienai, tvyrančios toje žemėje, kur lietuviai buvo išdidūs, nenugalimi ir teisūs.

Apuolė – pirmoji lietuviška vietovė, paminėta rašytiniuose šaltiniuose

Lietuvos tūkstantmečio minėjimas atmintyje įrėmino šv. Brunono, Netimero, Zebedeno vardus, prieš 1001 metus pakrikštytus lietuvius ir pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą. Šie istoriniai vardai ir istorinės vietos paskatino šių eilučių autorių ir jo draugus keliauti bent menamais 1009 m. įvykių keliais ir aplankyti hipotetines šv. Brunono žūties vietas – Žiežmarių miestelį netoli Kaišiadorių, Piliakalnių kaimo piliakalnį (Vilkaviškio r., Bartninkų seniūnija) su piliakalnio papėdėje tekančiu Aistos upeliu ir Lenkijos Gižycko mieste (Lėciuje) pastatytą šv. Brunono atminimo kryžių. Kelionės metu daugelis bendrakeleivių su šypsena klausinėjo apie tai, kiek, išskyrus Jurbarką ir Naugarduką, dar liko žinomų, „sąrašinių” šv. Brunono žūties vietų. apuole-ir-barstyciu-akmuo.jpg
Vienas iš mano bendrakeleivių net paklausė: „Gal galėtume aplankyti tūkstanties metų istorinę vietovę, kurios egzistavimas ir dabartinė vieta nekelia istorikams jokių abejonių?” Bendrakeleiviui pažadėjau kelionę į Apuolę – vietovę, kuri pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėta 863 m. – net šimtu penkiasdešimčia metų anksčiau, nei liūdnas vyskupo Brunono iškeliavimas į dangų!
Pirmą kartą šią kuršių vietovę aprašė Brėmeno vyskupas Rimbertas savo kronikoje apie vikingų žygius į kuršių žemes. Lotyniškai parašytos vyskupo Rimberto kronikos vartyti neteko, todėl pasikliauju dr. Jono Remeikos knygoje „Lietuvos praeities vaizdai” (1939) pateiktu atpasakojamuoju vertimu į lietuvių kalbą (vertimas pateiktas atskiruose skyriuose su antraštėmis):
Kuršius danai ir švedai užpuldinėja. Kažin kokia giminė, kuri toli nuo švedų gyveno ir vadinosi kuršiais, kitkart priklausė švedams. Bet jau seniai jie pakėlė maištą prieš tą priklausomybę. Tatai žinodami danai surinko daugybę laivų ir nukeliavo į kuršių kraštą, kurį norėjo apiplėšti ir pavergti. Šito krašto buvo penkios valstybės. Gyventojai, sužinoję apie jų atkeliavimą, susispietė vienon vieton ir vyriškai ėmė gintis. Stoję mūšin, danus visai sumušė, išgrobdami taip pat jų laivus ir pasiimdami iš jų daug aukso, sidabro ir kitokio grobio.
Švedų karalius Olafas žygiuoja į Apuolę.

Kai karalius Olafas ir švedų žmonės tai sužinojo, jie panoro išgarsėti, manydami, kad jie galį tai padaryti, ko danai neįstengia; tuo labiau, kad jiems kuršiai ir seniau priklausė, todėl jie, surinkę didžiausią kariuomenę, nuvyko į jų žemę. Iš pradžių, žinoma, iš pasalų priėję kažin kokį jų karalystės miestą, vadinamą Seeburgu (Jūrpile), kuriame buvo susirinkę septyni tūkstančiai karių, jį išdriokojo ir išplėšė. Iš ten, įsidrąsinę, palikę laivus, po penkių dienų kelionės skubėjo lyg patrakę į kitą kuršių miestą, kuris buvo vadinamas Apuole (Apulia).
Apuolė narsiai ginasi. Šiame mieste buvo penkiolika tūkstančių kovotojų. Švedams ten nuėjus, jie užsidarė; kai švedai ėmė pulti miestą iš lauko, šie vyriškai gynėsi iš vidaus. Ir taip, kasdien nuo ryto ligi vakaro bekovojant, praėjo aštuonios dienos; daug galvų paguldė iš vienos ir antros pusės, tačiau nė viena pusė negavo viršaus. Devintai dienai atėjus nuo ilgos kovos nuvargę švedai susirūpino ir vienintelį norą beturėjo, kaip iš ten sveikiems sugrįžti.
Švedams nesiseka Apuolės paimti. „Čia nieko nepajėgiam padaryti, – sako jie, – o mūsų laivai toli ten”. Mat penkios dienos kelio buvo į tą uostą, kur stovėjo jų laivai. Be galo susirūpinę nebežinojo, nė kas bedaryti, todėl ėmė burtus mesti, kurie jų dievai nori jiems pagelbėti, kad jie įveiktų arba kad nors gyvi iš ten išeitų. Nors ir būrė, bet negalėjo aptikti nė vieno dievo, kuris jiems norėtų padėti. Pasklidus šiai žiniai, žmonėse kiloapuole2.jpg klaikus aimanavimas; išnyko jiems visas narsumas <…>. Taip jiems besielvartaujant kai kurie pirkliai, atsimindami pono vyskupo pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: „Krikščionių dievas, – sako, – kur kas labiau pagelbsti tiems, kurie jo šaukiasi, ir galingesnis yra padėjėjas. Teiraukimės, gal jis panorės su mumis būti, ir ką pasižadėsime, jam mielai ištesėkime”. <…> Taip visi susibūrę, ramūs ir drąsūs nuėjo miesto paimti.
Apuolė siūlo taiką. Ratu sustoję laukė kovos; tie, kurie buvo miesto viduj, ėmė reikalauti, kad jiems būtų leista kalbėti. Švedų karaliui leidus, jie tarė: „Mums jau labiau patinka taika negu kova ir norime su jumis susitarti. Pirmučiausia, be abejo, atiduosime jums už susitaikinimą visa tai, ką pernai esame įgiję iš danų aukso ir sidabro grobiu. Paskiau už kiekvieną žmogų, esantį šiame mieste, duosime po pusę svaro sidabro, be to, mokestį, kurį seniau mokėdavome, jums išmokėsime, ir davę įkaitus, nuo šios dienos būsime jūsų valdiniai ir jūsų klausysime, kaip ir seniau, ir norime būti jūsų valdžioje”. Nors tai ir buvo pareikšta, tačiau švedai negalėjo nurimti, bet tapo narsesni ir be baimės trokšte troško muštis, žadėdami ginklu paimti miestą ir visa, ką tie turi, sunaikinti, o juos pačius belaisviais išsivesti.
Švedai džiaugiasi taiką padarę. Tačiau karalius ir vadai paėmė jų dešines rankas, susitarė su jais ir, pasiėmę didžiausius turtus ir 30 įkaitų, džiūgaudami pagrįžo namo <..>.”
Nekantresniam skaitytojui kronikos citata tikriausiai pasirodė per ilga, tačiau neabejoju, kad buvo įdomi ir įkvepianti. Abejojantis skaitytojas tikriausiai kaip ir mano bendrakeleivis paklaus: „Kas gali patvirtinti, kad būtent Skuodo rajone esantis Apuolės miestelis ir piliakalnis yra aprašomi daugiau nei tūkstančio metų senumo kronikoje? Kaip ant nedidelio, gal keturiasdešimties arų piliakalnio galėjo sutilpti net penkiolika tūkstančių Apuolės gynėjų?” Manau, kad nesunku būtų pagrįsti tik švedų penkių dienų kelionę nuo pajūrio iki Apuolės, tačiau mėgstančiam keliauti ir kurti hipotezes Apuolės piliakalnio aplankymas turėtų sukelti daug emocijų (rekomenduoju į kelionę pasikviesti pažįstamų danų ir švedų!).
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos, Latvijos ir Švedijos archeologai tyrinėjo Apuolės piliakalnį , o kai kurie archeologiniai radiniai sugrįžo į Lietuvą tik praėjusiais metais. Atrodo, kad archeologai nesurado vikingų pėdsakų, tačiau apie piliakalnį ir jame paslėptus apuole.JPGvikingų lobius sklinda įvairiausių legendų.
Pastarąjį dešimtmetį Apuolės piliakalnis ir miestelis plačiai žinomas ir lankomas, jis jau tapo neoficialia kuršių lietuvių ir kuršių latvių sostine, o kasmetinės gyvosios istorijos pamokos – Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivaliai – pavirsta švente ir mums, ir mūsų broliams latviams. Iš anksto planuojantiems kelionę į Apuolę rekomenduojame atvykti rugpjūčio 21-22 d. ir kartu padalyvauti festivalio renginiuose.
Lankydamiesi Apuolėje (aukštaičiams ji – visiškas Lietuvos pakraštys!), neaplenkite ir kitų ypatingų Skuodo rajono vietų, kurios, atvykus į Apuolę, beveik ranka pasiekiamos.

Praėjusiais metais šventėme 750-osios Skuodo mūšio metinės. „Eiliuotuojoje Livonijos kronikoje” buvo aprašytas sėkmingas 1259 m. trijų tūkstančių žemaičių karių įsiveržimas į Kuršą. Grižtančią su karo grobiu žemaičių armiją ties Skuodu (Scoden, Sckoden) pasivijo Kuldigos (Goldingen) komtūras Bernhardas von Harenas ir Skuodo prieigose pastojo jam kelią. Mūšyje žuvo 33 riteriai ir didelė dalis komtūro armijos karių. Vėlesnėse viduramžių kronikose rašoma, kad žuvo apie 1500 Livonijos armijos karių. Žemaičiams vadovavo kunigaikštis Vykintas. lietuviu-karys.jpgŠi pergalė sustiprino žemaičių pasipriešinimą, o po metų, 1260 m. Livonijos ordinas buvo sutriuškintas Durbės mūšyje (Durbės mūšiui ir kitiems tryliktojo amžiaus lietuvių ir žemaičių mūšiams su Livonijos ordinu skirsime atskirą straipsnį). Skuodo mūšio vieta, esanti už šešių kilometrų į pietvakarius nuo Skuodo, dabartiniame Luknės kaime, yra paženklinta trimis stogastulpiais, mūšio lauke pradėtas sodinti ąžuolynas.
Skuodo rajone, Puokės kaime, yra vienas iš įdomiausių gamtos paminklų – Barstyčių akmuo. Tai didžiausias akmuo Lietuvoje, ledynų iš Skandinavijos atvilktas prieš 13-14 tūkstančių metų. Jo ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m. Akmuo guli melioratorių nusausintame lauke. Kai kam jis primena laivo denį, ant kurio sutilptų visas simfoninis orkestras, o rekordus mėgstantys keliautojai galėtų siekti daugiausiai vienu metu ant akmens stovinčių žmonių Lietuvos rekordo!
Mosėdžio miestelyje 1979 m. buvo įkurtas unikalių akmenų muziejus, kurio pradininkas – miestelio gydytojas Vaclovas Intas. Čia po atviru dangumi surinkta tūkstančiai ypatingų akmenų. Mažiausias sveria keletą gramų, didžiausias – apie 50 tonų (tik keturiolika kartų mažiau už 680 tonų sveriantį milžiną Barstyčių akmenį).
Turintys ūpo pasigėrėti kitokia – netikėta Lietuvos gamta kviečiami į šalia Šauklių kaimo esantį geologinį draustinį. Tai tikra Lietuvos tundra – nyki, nederlinga žemė, apaugusi krūmais, kadagiais, žemaūgėmis pušaitėmis, užversta akmenimis. Čia įsteigtas geologinis draustinis, kurio tikslas – apsaugoti poledynmečio tundrinį kraštovaizdį ir poledynmečio riedulius iš Vakarų Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos jūros dugno.

Gintaras Labutis

DALINTIS

2 KOMENTARAI