Gabija Vitkevičiūtė
Vyksta spaudos konferencija. Susirinkę žurnalistai klausinėja 120 metų sulaukusio vyro, kaip jam pavyko nugyventi tokį ilgą amžių.
Vienas teiraujasi:
– Gal Jūs nevartojote jokio alkoholio?
– Ne, kodėl? Prie gerų pietų gera taurė vyno ar prie geros vakarienės gurkšnis aromatingo konjako dar niekam nepakenkė.
Kitas springsta iš nekantrumo:
– Tai gal Jūs niekada nerūkėt?
– Ne, rūkiau, žinoma, rūkiau. Turiu tokią seną pypkutę, ją mielai papapsiu, žiūrėdamas į nakties žvaigždes.
Ranka mosikuoja trečias:
– Tai gal moterų visai nemylėjot?
– Žinot, ne mano amžiaus sulaukus girtis, bet sykį per mėnesį net ir ne taip seniai, kol žmona gyva buvo, nepamiršdavau jai pareigos atlikti. Mylėjau ir moteris, ir tas nuodėmes, mylėjau.
Salė ošia:
-Tai kodėl? Kas? Kaip Jums pavyko?
– Suprantat, aš žinau, apie ką klausinėjat, puikiai suprantu… Klausiat, kaip man pavyko sulaukti tokio ilgo amžiaus?
Atsakymas toks paprastutis. Kartą, kai buvau maždaug keturiasdešimties, ėmiau ir nutariau, ėmiau ir daviau sau žodį – daugiau niekada su niekuo dėl nieko nebesiginčyti.
– Nesąmonė! – sušunka iš salės žurnalistas.
– Nesąmonė, tai nesąmonė…
Šią istoriją tris sūnus auginanti ir dabar dar ketvirto, Teodoro, besilaukianti mama Birutė paprašė manęs pasakoti kiekvienam sutiktajam.
Dar prašė priminti ir jai pačiai, kai užsimirš ginče žūtbūt norėdama atsimušti.
Čia apie tai, kad, kaip rytiečiai sako, niekas taip mūsų nesusilpnina, kaip ginčai ir pykčiai.
Čia ir apie tai, kad sutikti gali ir draugą, ir su nuomone. Kaip ir nesutikti.
Čia apie tai, kad nusileisti tik atrodo sunku. Didžiausia žvaigždė Saulė tai daro kiekvieną miela vakarą.
Tiesa, Birutės nepamiršiu ir dar dėl vienos pamokos. Sykį labai ją apgavau. Pažadėjau ir netesėjau – ji daug verkė, išgyveno, liūdėjo. Susitikome, kad atsiprašyčiau. Sėdim, valgom, ji pasakoja, atsimena, pokalbis sprangokokas. Ir tada staiga pakelia akis, nušvitusias tokias, ir tvirtai kaip savo vardą sako: „Žinai, jei manai, kad kas nors turi Tavęs atsiprašyti, tai reiškia tik viena.” Aš nuščiūvu – nelaukiau nei tokio posūkio, nei atsakymo žinau. „Ką gi tai reiškia?” – atsargiai atsiliepiu. Ir ji: „Tik viena: kad pats turi atsiprašyti. Ir kuo skubiau.”
Iš Gabijos Vitkevičiūtės knygos – “Karavansarajus” (Collegis, 2011 m.)
