Sunku rašyti apie kuklų žmogų, apie kurį gana nemažai prirašyta. Kai prieš kelis dešimtmečius pirmą kartą sutikau A.Jucevičių, buvau apie jį kitokios nuomonės, tačiau likimas, bendri darbai Lietuvoje ir kelionės Kolos pusiasalyje, Tian Šanio ir Altajaus kalnuose leido Algimantą pažinti iš arčiau. Tai ne tik ištrynė pirmą mano įspūdį, bet ir jį iš esmės pakeitė. A.Jucevičius – tylus žmogus, daugiau darantis negu kalbantis, gal todėl iš pirmo žvilgsnio apie jį susidaroma ir kitokia nuomonė.
A.Jucevičius gimė 1942 metais Kaune, augo Kėdainių rajone Labūnavoje, baigęs vidurinę mokyklą mokėsi Kauno politechnikos institute, dirbo Lietuvos tekstilės pramonės mokslinio tyrimo institute. Penkerius metus dirbo Kauno turistų klube, dar 5 metus – Respublikinėje turizmo ir ekskursijų taryboje, vėliau perėjo į Vilniaus keliautojų klubą, atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę ir subyrėjus profsąjungų struktūroms įkūrė Lietuvos keliautojų klubų asociaciją, o po metų – Lietuvos keliautojų sąjungą, nuo 1996 metų ėmė dirbti Lietuvos asociacijoje “Sportas visiems” generaliniu sekretoriumi.
– Visos kelionės prasidėjo mokyklos suole, – pasakojo pašnekovas, – besimokant Kauno 1-ojoje vidurinėje (dabar – “Aušros” gimnazijoje). Pirmos kelionės buvo po Lietuvą, o paskui ir toliau.
Pasaulio pažinimu sudomino geografijos mokytoja, mūsų buvo visa “armija”: Tadas Šidiškis, Rimas Matulis ir Juozas Dapkevičius, kurie ir šiandien sukasi kelionių organizatorių rate.
Už Lietuvos ribų pirmą kartą į Karpatus išvykome 1959 metais, tuomet jau vadovavau turistų grupei. 1960 metais pirmieji rimtesni žygiai buvo Karelijoje ir Altajaus kalnuose. Nuo to laiko tęsiasi mano kelionių maratonas per gyvenimą. Sentimentai jaunystėje keliautoms vietoms… 
A.Jucevičius 1996 metais apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu; už gelbėjimo darbus Tian Šanio kalnuose, ieškant be žinios dingusio alpinisto Viktoro Povelausko 2005 metais suteiktas Lietuvos olimpinio komiteto Kilnaus elgesio nominacijos “Fair Play” laureato vardas; 2008-aisiais suteiktas Lietuvos šviesuolio titulas; tais pačiais metais už įkvepiantį gyvenimo būdą, meilę gamtai ir nuopelnus Vilniaus miestui A.Jucevičius apdovanotas Šv.Kristoforo statulėle. A.Jucevičius 17 kartų tapo Lietuvos turizmo sporto čempionu: 12 kartų kalnų, 3 kartus slidžių, po 1 kartą pėsčiųjų ir motociklų turizmo čempionu.
Be sugebėjimo pritraukti žmones į keliones, išmokęs net dešimt tūkstančių žygeivių giedoti himną “Kalnai, kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali”, A.Jucevičius sugeba organizuoti masinius “Snaigės” slidžių renginius.
Algimantas, be Lietuvos keliautojų vadovo, turi ir kitas pareigas, jis nuo 1996 metų yra Lietuvos asociacijos “Sportas visiems” generalinis sekretorius. Ši asociacija vienija 17 organizacijų (“Žalgirį”, “Nemuną”, Sveikuolių sąjungą, Orientavimosi, Moksleivių, Moterų, Studentų sporto asociacijas), rengia žaidynes, įvairius renginius, plėtoja mėgėjų sportą, kurio pagrindinis tikslas – visuomenės sveikatingumo kėlimas. 
Įdomu, kad A.Jucevičius yra ir Vilniaus miesto keliautojų klubo pirmininkas. Pavasariniai ir rudeniniai žygiai “Pažinkime Vilnių” ir paskaitų ciklas Vilniaus mokytojų namuose “Pažinkime ir pamilkime Vilnių” (šis projektas rengiamas jau šešti metai) – tai renginiai, kuriuos Algimantas organizuoja su Vilniaus keliautojų klubo vėliava.
– Turiadų idėją “pasigavau” dirbdamas dar Kauno turistų klube ir pradėjau puoselėti. Pirmoji buvo surengta 1969 metais Kaukaze. Kas yra turiada? Tai masinis keliautojų renginys, turintis pažintinių ir mokomųjų tikslų. Organizuotai nuperkami grupėms kelionės bilietai, tvarkomos užsienio kraštų vizos, kiti dokumentai, aptariami saugumo ir bendro inventoriaus klausimai.
Turiadų buvo visokių: ir slidininkams, ir vandenininkams, pėsčiųjų keliaujant po dykumas, kai jos sužydi. Daugiausiai dalyvių pritraukia kelionės į kalnus. Bandome jas susieti su kokiais nors mums svarbesniais įvykiais. 1979-aisiais sukako 20 metų, kai atsirado pirmosios lietuviškos viršūnės Tian Šanyje, būdavo po 320 dalyvių, 1974 metais Fanuose irgi per 300 žygeivių. Anuomet per profesines sąjungas pavykdavo šias keliones paremti, todėl norinčiųjų buvo daug. Šių kelionių nenutraukėme niekad, tik atgavus Nepriklausomybę dalyvių buvo mažiau, nes atsirado sienos, vizos, papildomi mokesčiai, pati kelionė pabrango, tačiau praeitais metais dalyvių skaičius Tian Šanyje viršijo 250. 
– Kiek žmonių per jūsų penkiasdešimt kelionių organizavimo metų dalyvavo išvykose į kalnus?
– Sunku pasakyti, gal keli tūkstančiai, o gal net ir visas dešimt?
– Jums 69 metai, kaip fiziškai ištveriate kiekvieną vasarą po keletą kalnų žygių?
– Mane daugiau vargina psichologiniai dalykai, atsakomybė ar nežinomybė. Kartais pailsiu tik grįždamas iš kalnų namo. Prieš turiadas tenka naktimis skambinti telefonu, tartis, nes Azijoje būna diena, kai Lietuvoje dar ankstyvas rytas.
– Kiek metų esate vegetaras?
– Aš nesu visiškai vegetaras, tiesiog jeigu yra galimybė nevalgyti mėsos, jos ir nevalgau, bet žygyje, jeigu nėra daugiau ko valgyti, valgau ir lašinius. Nesu sektantas (juokiasi), tačiau trisdešimt metų stengiuosi pasninkauti…
Visur reikalinga harmonija ir saikas, ar tai būtų fiziniai krūviai, mityba, ar darbas. Jaunystėje intensyviai nesu sportavęs, tiek, kiek krūvio gaudavau kelionėse. Teko dalyvauti ir maratonuose, tačiau ne dėl rekordų, o dėl savęs išbandymo.
– Jūs rengiate ir “Snaigės” slidžių žygius? 
– Šie žygiai prasidėjo Kauno laikais, apie 1962 metus. Vilniuje nuo 1973 metų be pertraukos organizuojami šie sveikatingumo renginiai. Juose dalyvauja po kelis šimtus žmonių, o šiemet per savaitgalį pasiektas rekordinis skaičius – net 1300 slidininkų! Šią žiemą šešiolikoje “Snaigės” žygių dalyvavo 10 500 dalyvių! Kas dalyvauja 5 žiemos žygiuose, gauna atminimo ženklelį.
– Teko girdėti, kad jūsų dėka neužmirštami ir kiti garsūs lietuvių keliautojai…
– Prasmingas ir didžiausias mano projektas yra garsių lietuvių keliautojų įamžinimas. Tai renginiai Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių proga ir jau 15 metų besitęsianti keliautojo knygų leidyba. Tai mano galvos skausmas ir rūpestis. Jau parengti ir išleisti septyni A.Poškos “Nuo Baltijos iki Bengalijos” tomai, rengiamas paskutinis, aštuntasis.
Šiemet sukanka 50 metų, kai Liudas Alseika išvažiavo į savo didįjį žygį su dviračiais nuo Klaipėdos iki Vladivostoko. Rengiamas leidinys apie šią unikalią kelionę ir keliautojo tėviškėje, gimtajame Bijūnėlių kaime, šalia Kuršėnų, bus pastatytas stogastulpis.
– Tiek keliaudamas jūs tikriausiai daug fotografuojate.
– Žygiuose visuomet turiu fotoaparatą, tačiau, kai tau už nugaros alsuoja 20 ar 30 pavargusių žmonių, tiesiog nebelieka laiko stabtelėti ir užfiksuoti žavią akimirką.
– O kaip jaunimas – ar noriai dalyvauja žygiuose?
– Aš niekur neskelbiu tų kelionių, žmonės vienas per kitą sužino klubuose, renginiuose… Bandau atkalbėti naujokus eiti į sudėtingesnius žygius, nes jeigu žmogus pirmą kartą išeis į sudėtingos kategorijos maršrutą, jis kitą kartą nebenorės ten ir eiti, tokių atvejų yra buvę.
– Ar nemanote, kad laikas pailsėti? Ar vis vien dar kopsite į kalnus?
– Jeigu netrukdysiu jaunimui, kopsiu, nes mano dabar tikslas – parodyti jiems nematytus kraštus…
***
Ir dar viena ryški Algimanto savybė: visuose renginiuose jis puošiasi tautine kaklajuoste, o kepuraitėje visuomet puikuojasi įsiūta trispalvė.
Gerimantas Statinis
Nuotraukos iš Algimanto Jucevičiaus asmeninio archyvo
