Keliaujant po Lietuvą, kaime tenka sutikti tokių žmonių, su kuriais pabendrauti – tikra šventė. Vieni iš jų – Kęstutis ir Onutė Navickai, gyvenantys Prienų rajone, Jiezno seniūnijoje, Kašonių kaime, prie tokio pat pavadinimo pelkėjančio ežero. Su Kęstučiu Navicku teko keliauti po Šveicarijos kalnus. Šiemet aplankiau jį sodyboje.
Ir dirba ir keliauja
Onutė ir Kęstutis Navickai ekologiškai ūkininkauja, turi didžiulį avietyną, serbentyną, įvairiausių vaismedžių sodą, augina lietuviškus arbūzus, melionus ir dar gausybę įvairiausių retų augalų augalėlių.
Pora ne tik spėja apžiūrėti savo 4 ha ūkį, bet ir turi daugybę kitų pomėgių. Kęstutis Navickas, sulaukęs 69 metų, nepaliauja keliauti. Pernai kopė į aukščiausius Europos kalnus – Šveicarijos Alpes, su gerokai už save jaunesniais. Nuo 30 metų domisi joga ir kiekvieną rytmetį pradeda nusilenkimu saulei. Tačiau Kęstutis pripažįsta, kad pati geriausia mankšta yra ūkio darbai.
Kęstučio žmona – darbščioji Onutė taip pat sukasi kaip bitė. Turi didžiulį šiltnamį, kuriame jau ankstyvą pavasarį žaliuoja įvairiausių rūšių pomidorų, agurkų daigai, kuriais apdovanoja kaimynes.
Sutuoktiniai visuomet geros nuotaikos, tad svečių namuose niekada netrūksta. Onutė mėgsta keliauti kaip ir vyras, tik tenka atskirai, nes reikia vienam ūkį prižiūrėti. O jau kai paruošia vaišių stalą – pirštus apsilaižysi.
Pusryčius turi užsidirbti
„Už išradingumą ir augalų įvairovę ekologiniame ūkyje“ apdovanotas Kęstutis Navickas kiekvieną rytą keliasi 5 val. „Kaime visada turi keltis tuo pačiu laiku, jei net tavo ūkis – tik viena katė“, – sako Kęstutis, šiemet pelnęs „Kaimo šviesuolio“ vardą. O jei dar turi kiaulių, karvių, vištų, tai kitaip ir neįmanoma.
Darbus abu pasiskirstę. Kęstutis šeria gyvulius, ruošia malkas žiemai, atlieka kitus rimtesnius fizinius darbus. Onutė melžia karvę, gamina pusryčius, po to eina prie augalų.
Jiems – pirma darbas, po to valgis, maistą turi užsidirbti, tad prie pusryčių sėda apie 10 val., o vakarieniauti stengiasi iki 18 valandos.
Atostogoms – kelionių konkurso maršrutai
Šaltuoju metų laiku ūkininkai dar šiek tiek sukasi patalpoje, o vasarą visas gyvenimas persikelia į lauką. Dvi dukteris ir du sūnus užauginę Navickai, pratinę nuo mažumės juos prie darbo, sako, kad norint ilgai išlikti žvaliam svarbiausia judėti.
Jau aštuntą dešimtį pradėjęs Kęstutis, pats atrodantis kaip penkiasdešimtmetis, sakė, kad norint visuomet būti sveikam ir judriam kasdien būtina bent dvi valandas taip fiziškai padirbėti, kad visas išsimaudytum savo prakaite. Šitos taisyklės jis ir laikosi. Kai vaikai augo, su jais darydavo žygius, miškais, kalvomis, aplankydami visus piliakalnius palei Nemuną net iki Birštono (apie 30 km). Ir šiais metais žada suspėti ne tik prižiūrėti savo vaismedžių plantacijas, bet ir dalyvauti kelionių konkurse po Lietuvą „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“.
Lietuvoje gyventi geriausia
Kęstutis sako, reikia džiaugtis, kad esame laisvi ir netingėti dirbti. „Dabar nepalyginamai geriau nei tarybiniais metais, kai buvai įstatytas į rėmus. Stengdamasis gali įgyvendinti visas savo svajones, – džiaugiasi šiuo laiku ūkininkas Kęstutis Navickas. – Reikia mokėti džiaugtis šia akimirka, ne praeitimi ar ateitimi. Kokia man nauda iš vakarykščio torto, kai reikia valgyti šiandien. Tas pats ir su miglotais rytojaus pyragais“, – šypsosi Kęstutis.
Gyvenimo kaime nekeistų į nieką
Gyvenimo kaime Navickai nekeistų į nieką. Čia jiems geriausia. Grynas oras, erdvės, savas, ekologiškas ir sveikas maistas. Jei esi darbštus, valgyti kaime visuomet turėsi. O kai šiais laikais drabužiai tokie pigūs, gyvenimas kaime vienas džiaugsmas.“
Anot Kęstučio, kaime ir šeimos tvirtesnės, gerokai mažiau skyrybų nei mieste, nes čia tiesiog negali išgyventi be antrosios pusės.
Po ūkio darbų mokosi kalbų
Vakarais abu sutuoktiniai po ūkio darbų sėda prie kompiuterių ir mokosi užsienio kalbų (Kęstutis – anglų, Onutė – vokiečių), bendrauja su visu pasauliu internetu.
Kęstučio ir Onutės gyvenimo taisyklė „Nedaryti kitam to, ko pats nenori, kad tau darytų“. Jie ja vadovaujasi ir bėdų nemato. Tai yra jų gyvenimo filosofija ir religija.
Sutuoktiniai džiaugiasi gyvenimu Kašonių kaime. Sako, gal čia kokia erdvė ypatinga – žmonės labai nuoširdūs, atjaučiantys, padedantys, jokių blogybių, kėslų ar apkalbų. „Jei manęs dabar paklaustų, katras čia blogas yra žmogus, negalėčiau pasakyti. Tokių nėra“, – sako Kęstutis. O gal visai Dzūkijai tai būdinga? Pakeliausim. Pamatysim.
O jei kas sumanytų miesto gyvenimą keisti į kaimo, Kęstutis ir Onutė Navickai nestokos patarimų, kaip pradėti ir vystyti ekologinį ūkį, puoselėti uogynus, vaismedžių sodus ir kitus kaimo ypatumus.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos autoriaus
