Broliai latviai visais laikais, prie visų valdžių, Ligo arba Jonines švenčia taip, kad turėtų ką atsiminti iki kitų metų.
Atsikėliau ankstų birželio 23-iosios rytą ir džiaugsmu netveriu – šiandien Ligo, pati smagiausia diena ne tik gamtoje, bet ir žmonių širdyse. Juk ir mes gamtos dalelė, tad kaip nesidžiaugti ir nešvęsti. 
Latviai turi moterišką vardą Līgu, taigi birželio 23 dieną švenčiama šio vardo diena. Labai svarbu šį rytą atsikelti anksti, tuomet visus metus būsi gražus ir kvepiantis kaip vasaros gėlė. Moteriškės iš ryto eina spausti sūrių, vyrai pasitikrina, ar naminis alus gerai pavykęs. Šventė pamažu įsibėgėja…
Vėliau šią dieną valgių niekas nebegamina. Bet stalai netušti – įvairiausi 
sūriai, alus, daržovės, vaisiai, visa tai, ką gamta šiam metui subrandino. Neįsivaizduojama ši šventė ir be margaspalvių žiedų, didžiausias dėmesys – kvepiantiems žolynams, jų rinkimui, vainikų pynimui. Jaunos merginos pina kuo didesnius ir kuo gražesnius vainikus. Jei kuri turi tėvą, brolį ar draugą Janį, jam būtinai pina ąžuolų lapų vainiką. Pindamos dainuoja ir lenktyniauja – kas gražiau ir skambiau. Aidi nuo dainų laukai, net kūdikiai traukia Līīī-gooo, līīīii-gooo. Jānīts nāca sētiņāi – līī-gooo, līī-goo, auzas bira klētiņāāi līī-gooo”… Tai daugiausia dainos apie Janį ir Līgu. Jų įvairiausių šiai šventei sukurta – merginos apdainuoja vaikinus, vaikinai merginas… 
Kai vainikai nupinti, daugelis eina į teatrą. 
Šią dieną kaimuose ir miestuose, taip pat ir sostinėje Rygoje yra rodomas spektaklis, kiekvienais metais tas pats, panašiai kaip „Traviata” Naujųjų išvakarėse. Pjesė, kurios autorius Rudolfas Blaumanis, vadinasi „Skroderdienas Silmačos”. Tai spektaklis apie Joninių šventę Latvijoje. Pagrindinė tema – jaunų žmonių meilė, vyresniųjų požiūris į ją, noras įsimylėjusiems sutrukdyti. Tai humoristinis spektaklis, kurį žiūrėdami visi leipsta juokais. Ir taip kasmet…
Rygoje yra Brīvdabas muziejus, tai per Jonines į jį suguža latviai iš atokiausių kampelių amatininkų turgun (amatnieku gadatirgus). Vieni čia parduoda, kiti perka, treti žiūri, susitinka, linksminasi. Turguje rasite visko, ką tik gali darbštūs latviai pagaminti ar sukurti: baldų, kojinių, sūrių, medaus, alaus. Šioje šventėje daug džiaugsmo, nes juk vasara pačiame gražume, gamta pačiame žydėjime.
Po kupoliavimų, spektaklių žiūrėjimų žmonės toliau eina švęsti – kas pas draugus, kas į namus. Kuriamas didelis laužas, moterys deda ant stalų sūrius, daržoves, vaisius, vyrai rūpinasi, kad alaus nepritrūktų. Linksmybės tęsiasi. Visi šventės dalyviai atsipalaiduoja iš širdies, valgo, alutį gurkšnoja, dainuoja, šoka aplink laužą, šokinėja per jį poromis ir po vieną. Apie vidurnaktį poros eina į mišką papardes zieds ieškoti. Po šios šventės kovo mėnesį gimsta labai daug vaikučių avenu – taip vadinami vaikai, per Jonines ,,rasti” papartyne. Paparčio žiedo ieško ir jaunimas, ir dar nevedusios, bet jau svajojančios apie tai porelės. Net ir vyresni, kurie vaikų ilgai susilaukti negali. Ir papartyno magija veikia. Po šventės praėjus devyniems mėnesiams atskrenda gandras. Šią naktį, kol saulė nepakilus, niekas miegoti neina – tikima, jei miegosi, tai visus metus miego kūlys būsi.
Iki ryto visa Latvija siaučia, gaudžia. Tai pati linksmiausia šventė šalyje. Visi pramogų organizatoriai iš anksto jai ruošiasi ir jau prieš kokias 3-4 savaites jaunimas planuoja, kur ją švęs. Dauguma, pabandę šou sambūrius, kitąmet grįžta prie tradicinių linksmybių. Kai pats linksminiesi, visada smagiausia.
Kai kurios vietovės turi savo išskirtines tradicijas. Tokie miestai kaip Kuldīga, Pedvāle, Sabile, Kurzemes regione puoselėja paprotį prieš saulės pakilimą anksti ryte bėgti per pievas arba tiltą nuogi. Tradicija tampa tarsi atrakcija, kurios filmuoti ir fotografuoti atvyksta smalsuolių iš tolimiausių kampelių.
Kaimuose žmonės dar turi tradiciją eiti į pirtį ir po rasą nuogi bėgioti bei praustis joje. Taigi, kad šventė būtų linksma, svarbiausia daug alaus ir sūrio, daug dainų ir šokių, šėlsmo ir meilės.
Inga Igaunė iš Latvijos
