Teksto ir nuotraukų autorė
Gabija Lebednykaitė
Lietuvą gerai pažįstantys keliautojai tikriausiai sutiks, kad verta nuklysti nuo populiariausių maršrutų ir patyrinėti atokesnius mūsų šalies kaimus ir miestelius – juose gali laukti įdomių atradimų. Vienas tokių miestelių – Aukštadvario regioniniame parke įsikūręs Onuškis. Į Onuškį sugrįžtu nuolatos jau daugelį metų, nes kažkada čia buvo šeimos namai. Tokie reguliarūs apsilakymai – proga stebėti, kaip keičiasi miestelis ir jo gyventojai, na, ir paneigti arba patvirtinti stereotipą apie nykstančius Lietuvos kaimus. Kol kas panašu, kad Onuškis nenyksta, atvirkščiai – jo kultūrinis gyvenimas pastaruoju metu įgauna pagreitį. Bet apie viską – iš pradžių…
Praeities pėdsakais
Pasidomėjus paaiškėja, kad Onuškio istorija siekia XVI amžių, kai Žygimantas Senasis suteikė vietos dvarininkui leidimą gyvenvietėje rengti turgus ir atidaryti smuklę. Teko skaityti, kad dar anksčiau didysis kunigaikštis Vytautas šiose vietovėse buvo apgyvendinęs totorius, turėjusius saugoti kelią į Trakus – gali būti, kad ir jie turėjo įtakos miestelio augimui.
Iš Onuškio yra kilę keletas žymių asmenybių. Čia gimė ir jau suaugęs kurį laiką gyveno Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, visuomenininkas Donatas Malinauskas. Jis buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė, tačiau vėliau jo palaikai buvo perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje.
Onuškis buvo ir spalvingo XIX amžiaus visuomenės veikėjo Hiršo Lekerto gimtinė. Šis aktyvus socialistas, kovojęs už žydų darbininkų teises ir išgarsėjo nesėkmingu pasikėsinimu į Vilniaus gubernatorių.
Tačiau visa tai – istorija, o kas keliautojo laukia šiandien, užsukus į miestelį?
Gaila, kad iki mūsų laikų neišliko kažkada Onuškyje buvęs dvaras, užtat šiandien miestelis gali didžiuotis įspūdingais maldos namais – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia bei jos šventorius įrašyti į Lietuvos architektūrinių paminklų sąrašą. Klasicistinio stiliaus bažnyčia atrodo tarsi mažesnė Vilniaus arkikatedros kopija, stovi ji ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdinga apylinkių panorama. Tiesa, dabar miestelį puošianti bažnyčia nėra ta pati, kuri čia stovėjo XVI amžiuje – anoji buvo medinė ir sudegė… Dabartinė buvo pastatyta XIX amžiaus pradžioje, vietinio dvarininko K. Šetkevičiaus iniciatyva.
Čia pat, greta bažnyčios, plyti Kipro Petrausko vardu pavadinta miestelio aikštė. Ši aikštė – urbanistikos paveldo objektas ir yra viena didžiausių lauko akmenimis grįstų aikščių mūsų šalyje. Aikštės viduryje akį traukia restauruotas senovinis šulinys. Šioje aikštėje vyksta pagrindiniai Onuškio kultūros renginiai: koncertai, turgūs, mugės.
Verta užsukti į Onuškio kapines – jų miestelis turi dvejas. Senosiose, prie pat gyvenvietės, palaidota kelios dešimtys rezistentų. Visi jie išvardinti ant bendro paminklinio akmens, tačiau daugumos jų tikslią kapo vietą surasti bus sunku – iki mūsų dienų išliko tik keli apsamanoję kryžiai. Einant toliau palei kelią pamiškėje pasimato ir naujosios kapinės – pagrindinė onuškiečių laidojimo vieta. Čia išvysime labai senų, pro samanas vos kyšančių paminklų ir naujesnių, kruopščiai prižiūrimų, vis gausėja šviežių kapų – senieji Onuškio gyventojai miršta…
Užtat gyvieji neliūdi – miestelio kasdienybę vis paįvairina renginiai. Jų ypač gausu buvo 2024-aisiais, kai Onuškis buvo tapęs Mažąja kultūros sostine, o dabar čia vis ką nors suorganizuoja ir šio krašto, ir iš toliau atvykstantys menininkai. Vydas Kasperavičius…
Gal per drąsu vadinti Onuškį meno centru, tačiau pasidairius po miestelį nepraslysta pro akis jo svetingumas kūrėjams. Štai parkelyje prie bažnyčios akis džiugina lauko galerija – po 2024-aisiais miestelyje surengto plenero dailininkai paliko Onuškiui savo paveikslus. Paveikslai nutapyti ant specialios faneros, yra atsparūs visokioms oro sąlygoms, taigi, tikėtina, miestelėnus ir miestelio svečius džiugins dar ilgai.
Nustembu šalia seniūnijos pastato atradus Onuškio meno galeriją – ji pradėjo veikti neseniai. Gaila, kad nepavyko užeiti vidun – kol kas dėl galerijos lankymo reikia susitarti iš anksto, paskambinus telefonu. Vis dėlto atrodo, veiklos čia netrūksta – patikrinusi galerijos feisbuko puslapį pamatau, kad joje vyksta kultūriniai renginiai, nuolat keičiasi parodos. Šaunu, kad miestelio kultūrinis gyvenimas išlaiko pagreitį: vietiniai turi kur paganyti akis, o atvykėliai – vieną priežastį miestelyje pabūti ilgiau ir geriau jį pažinti.
Vaikštinėjant po miestelį neįmanoma nepastebėti ir turbūt žinomiausio dailės pasaulyje onuškiečio – skulptoriaus Juozo Lebednyko – gyvenimo ir kūrybos pėdsakų. Nors didžiąją gyvenimo dalį šis labai produktyvus kūrėjas praleido Aukštaitijoje, jis nepaprastai mylėjo tėviškę ir dažnai čia sugrįždavo, gimtąjį miestelį vis papuošdamas savo darbais: skulptūromis, drožiniais, paminklais – jų dabar gausu viešosiose Onuškio erdvėse.
Gamtos ritmu
O kaip gi gamta – juk vis dėlto esame regioniniame parke? Onuškį supa labai „lietuviškas“ kraštovaizdis: iš kurios pusės beatvyksite, jus pasitiks vilnijančios kalvos, miškai, ežerai ir upokšniai. Tiesa, poilsiautojai pačiame miestelyje pasigestų lengvai pasiekiamo ežero su paplūdimiu, nors vandens telkinį Onuškis turi – vyresni miestelio gyventojai papasakos, kad kadaise Onuškio ežere žmonės ir žvejodavo, ir girdydavo gyvulius, maudydavosi ežere bei iš jo ištekančiame upelyje.
Dabar ežeras pamažu virsta pelke – krantai apžėlę vešlia augmenija, paplūdimio nebėra, tik siauri takeliai žvejams… O štai susiaurėjęs upeliukas vis dar teka – iki jo veda vaizdingas pasivaikščiojimo takelis miestelio pakraštyje.
Gamtos artumas diktuoja onuškiečių gyvenimo ritmą – juk šalia meno ir pramogų lieka ir kaimiškos kasdienybės, daugiau jos ar mažiau, priklauso nuo gyvenimo būdo. Kai kurie miestelio gyventojai ūkininkauja: sėja, aria, augina ir pjauna, yra auginančių bites ir sukančių medų, yra ir prisiekusių uogautojų ir grybautojų: čionykščiai žmonės save laiko dzūkais, o aplinkiniuose miškuose gausu gamtos gėrybių.
Vyresnieji, tikintieji, sekmadieniais keliauja į bažnyčią, o visam miesteliui svarbūs Onuškio globėjo Šv. Roko atlaidai švenčiami rugpjūčio viduryje. Tuomet bažnyčioje regiamos iškilmingos pamaldos, altorius išpuošiamas gėlėmis, o aikštėje vyksta mugė bei koncertai.
Rugsėjo pabaigoje miestelėnų laukia dar viena šventė – jau bene du dešimtmečius rengiama rudens gėrybių mugė – Onuškio kermošius. Ši mugė gerai žinoma ir už miestelio ribų ir sutraukia gausų būrį dalyvių, ūkininkai ir amatininkai prekiauja savo derliumi ir dirbiniais, vyksta koncertai – dar viena proga, kai ramus miestelis tampa gyvas ir šurmulingas. O tuomet nurimsta – onuškiečiai įvertina vasaros derlių ir pamažu ruošiasi žiemai.
