Teksto ir nuotraukų autorė Ona Gaidamavičiūtė
Saulėtą rugsėjo 22-os dienos vidudienį Aukštadvario regioninio parko direkcija kartu su vyriausia kultūrologe Rita Balsevičiūte, taip pat vyriausiu ekologu Talvydu Špiliausku, Užuguosčio bendruomene, Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubu ir jos atstove Jolita Mažeikiene ir gamtininku Šarūnu Ašmantu Prienų rajone, Užukalnio kaime visus pakvietė į pažintinį žygį po Būdų girioje stūksantį, mitais apipintą alkakalnį – Sienakalnį. Sienakalnio pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais, kaip pasakojama, nuo seno buvo žmonių susibūrimo, to meto apeigų, renginių vieta.
Renginys – žygis „Sienakalnis dunda bunda“ – surengtas minint Rudens lygiadienį bei Baltų vienybės dieną, taip pat Pasaulinę turizmo dieną. Į žygį įsijungė pėstieji ir dviratininkai.
Per žygį buvo pristatytas laikinas pažintinis takas po Sienakalnį su 10 pažintinių stotelių, kurios supažindina su legendomis apie kalną, mitologinėmis ir geografinėmis jo vertybėmis.
Takas pristatytas drauge su Aukštadvario regioninio parko direkcija, ekskursiją vedė krašto istorijos ir etnokultūros žinovė R. Balsevičiūtė, talkino Š. Ašmantas, kuris, mylėdamas savo kraštą, sėkmingai žengia savo tėvo girininko, Stakliškių krašto šviesuolio Ramūno Ašmanto pėdomis.T. Špiliauskas papasakojo apie Sienakalnio, Būdų miško skruoblynus, augmeniją, paukščius.
Kai kurie svečiai žygį pradėjo gana anksti: iš pat ryto aplankė Intuponių akmenų šventyklą, kurios teritoriją sutvarkė Martynas Breikštas su miškininku Ričardu Kaminsku. Intuponių akmenys – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas 2000 m. įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Akmenų grupėje yra du dubenėti akmenys. Pasakojama, kad akmenų įduboje susirenkantis vanduo turi gydomųjų savybių. Mokslininkų nuomone, ši akmenų grupė yra ikikrikščioniškojo laikotarpio šventvietė. Akmenys yra išsidėstę saulės tekėjimo kryptimi.
Žygio vedėja pasakojo, kad nuo 2008 m. Sienakalnio kalnas Lietuvoje yra įregistruotas kaip nekilnojama vertybė, labai vertingas mitologinis objektas. Kalno reljefas sudėtingas ir labai raižytas, virš Baltijos jūros iškilęs 217,4 metrų. Čia gausu raguvų, terasų. Galima priskaičiuoti net keturias didesnes viršūnes.
R. Balsevičiūtė pasakojo, kad kalne stovėjusi medinė pilis, kurią sugriovė kryžiuočiai. Esą pilies požemiai dar gali būti išlikę ir neužgriuvę, bet juos rasti sunku. Senoliai gerbė kalną, ateidavo čia nusiėmę derlių padėkoti ir pasilinksminti. Tai svarbi susibūrimų vieta. Pasirodo, kad aplinkinių kaimų valstiečiai stebėdavo kalną: jei po lietaus iš kalno rūksta dūmai (kalnas dūmina), reiškia, kad lis ilgai, todėl pievų dar nešienaudavo. Kalnas kaip barometras, niekada „nesumeluodavo“, žemdirbiams jis buvo šventas.
Žygio „epicentras“ – Sienakalnio viršūnė. R. Balsevičiūtė pasakojo, kad ant kalno viršūnės žmonės norėjo pasistatyti bažnyčią. Vykdydami kunigų paliepimą jie vežė akmenis, kasė pamatus. Bet tie darbai ėjo perniek: kiek per dieną akmenų suveždavo ir sumūrydavo, anksti rytą rasdavo dingusius ar nuritintus žemyn. Žmonės nusprendė, kad tai velnių darbas, todėl bažnyčią čia statyti atsisakė. Daug vėliau medinė bažnyčia buvo pastatyta Užuguostyje. 1902 m., statant akmeninę bažnyčią bei akmeninę tvorą Užuguostyje, didelė dalis akmenų buvo paimta iš Sienakalnio teritorijos.
Visi žygio dalyviai, užkopę ant vienos iš Sienakalnio viršūnių, buvo pakviesti stebėti baltiškas aukojimo apeigas, kurioms vadovavo folkloro ansamblio, apeigų grupės „Altonė“ vadovė Jūratė Bytautė ir baltų kultūros puoselėtojas Rimas Pakeris, beje, ant kalno pagrojęs ir dūdmaišiu iš Labanoro.
Meninė renginio programa prasidėjo Vytauto Babravičiaus-Simo (Gojaus Žymanto) koncertu. Lietuvių tautos dainius, bardas nuostabiai atliko savo kūrybos ir tautines (Maironio) dainas.
Po to užtraukė folkloro ansamblis „Altonė“.
O vėliau visus išjudino ir sušildė tradicinių šokių muzikantai iš Kauno, kuriems vadovauja Skalmantas Barkauskas. Visi iki vieno šventės dalyviai sukosi senovinių lietuviškų šokių ritmu, kai kas tik pirmus žingsnius žnegdami, o kai kas jau patyrę šokėjai. Beje, Skalmantas yra kanklių ir būgnų meistras, dainų atlikėjas.
Trumpai derėtų pristatyti ir kitas likusias (9-ias) stoteles, po kurias apvedžiojo R. Balsevičiūtė ir Š. Ašmantas bei T. Špiliauskas. Viena iš jų – Guostės upelio akmuo.
Sunku pasakyti, kaip jis atsirado upelio vagoje. Gali būti, kad tai svarbus šventyklos akmuo. Įdomu, kad pavasarį, kada Guostės upelis būna vandeningas, jis paslepia akmenį. Sausringais metais ir žiemą jis gerai pastebimas. Ant akmens iškaltas ratas su duobele viduje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, toks ženklas simbolizuoja saulę. Gali būti, kad akmuo buvo lankomas norint atgauti sveikatą.
Užuguosčio parapijos klebonas J. Šilkinis yra aprašęs akmenį, gulintį upelio vagoje, ko gero šį. Jis minimas kaip stebuklingas, teikiantis ypatingų galių. Šį akmenį ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.
Žygio dalyviai aplankė ir Gelužio ežerą. Seniausiuose žemėlapiuose šis ežeras minimas Gelužos vardu. Ant ežero kranto Pagelužės kaime buvo surastos trinamosios girnos, vadinasi šį gamtos kampelį žmonės pamilo seniai. Giliausia ežero vieta siekia 47 metrus, kranto linijos ilgis – 3 km. Balsevičiūtė pasakojo, kad ežerai Guosta ir Geluža yra dvyniai. Pasirodo, kad ežerus jungia Guostės upeliukas.
Gelužos ežerą lydi senovinė sakmė. Ši jo vizitinė kortelė įspėjanti, raginanti vandens pasisaugoti. Pasak vietinių gyventojų, ežeras reikalauja žmonių aukų. Esą ežero dvasios vienu metu pasiglemžia vyrą ir moterį. Iš tikrųjų, per nepilną šimtmetį ežeras pasiglemžė jau tris poras. Vandenin nugarmėjo dvi sutuoktinių poros bei jauna mergina su vaikinu, kurie tik ruošėsi tuoktis. Ežero krantai užpelkėję, ežere gausu gilių duobių. Vanduo švarus, gyvena vėžiai, šaltiniuotą vandenį mėgstančios žuvys.
Sienakalnyje gausu senų įspūdingų ąžuolų, tarp jų – septyniakamienių ir šešiakamienių. Tad buvo aplankytas septyniakamienis ąžuolas.
Šis ąžuolas minimas vietinėje tautosakoje kaip ypatingas medis, padedantis atgauti prarastą sveikatą. Pasirodo, kad Matas Pretorijus XVII a. savo veikale „Prūsijos įdomybės“ rašė, kad „senprūsiai ne šiaip sau kiekvieną ąžuolą ar medį laikė šventenybe, o rumbuotą, kuris yra suaugęs šakomis ir pranoksta kitus dydžiu ir pločiu“. Prie šio ąžuolo ateidavę žmonės per laukus saulei netekėjus. Pro suaugusių šakų ertmes perkišę drabužius (skarelę, juostą, marškinius, žiūrint kurią kūno vietą skauda) vėl užsidėdavo ir tris kartus apeidami aplink medį jam dėkojo. Tada per laukus tylėdami pareidavo namo. Žmonių pasakojimai atskleidžia, kad Stakliškių – Aukštadvario krašte išliko tikėjimas ypatingais medžiais, išliko maginio gydymo, ritualinės elgsenos elementai.
Aplankytas ir šešiakamienis ąžuolas. Tai antrasis Sienakalnio ąžuolas, tautosakoje minimas kaip padedantis atgauti prarastą sveikatą. Viršuje pastebimos suaugę dviejų kamienų šakos, sudaro tarsi vartus, per kuriuos reikia pralįsti sergančiam žmogui. Aplink ąžuolą matomi akmenys ko gero sudarė vainiką. Greta vingiavo senkelio kilpa, šalimais – Guostės upelio vaga. Šis ąžuolas turi ypatingą energetiką, kurią žmonės pajaučia atsistoję jo viduje ir užsimerkę. Šį ąžuolą ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.
Žygio dalyviai aplankė ir akmenimis grįstą daubą, kuri 2006 m. įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros ir paveldo objektų registrą, objektas saugojamas valstybės. Dubens pavidalo duobės dugnas išklotas akmenimis, šlaitai apardyti išgriuvusių medžių. Manoma, kad tai galėjo būti mūsų protėvių ritualinių apeigų vieta.
Pasirodo, kad šalia yra ir dauba – velnio duobė 2006 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros paveldo registrą (objektas saugomas valstybės).
Šis retas mitologinis objektas lydimas sakmių padeda atskleisti mūsų protėvių pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Pasakojama, kad keliautojams naktį čia kelią pastodavę velniai ir trukdydavę pravažiuoti, medžiai cypdami virsdavę ant kelio. Tikėtina, kad dauba susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu.
Aplankyta ir Senapilio akmenų grupė, 2006 m. įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros paveldo registrą. Akmenys išdėstyti eile Šiaurės Rytų kryptimis. Pagrindinis didžiausias akmuo žmonių buvo vadinamas Dievo stalu. Akmenų eilėje galima surasti dar du dubenėtus akmenis. Jie lyg pratęsia akmenų rodyklę į pietus. Pasakojama, kad žmonės rinkdavosi prie „Dievo Stalo“ dėdavo maistą, kurį palikdavo dievams. Ant dubenėtų akmenų susirinkusį vandenį naudodavo ligų gydymui.
Džiugu, kad į šį žygį susirinko daug dalyvių iš aplinkinių kaimų ir miestelių – Aukštadvario, Stakliškių, Užuguosčio, Vyšniūnų – bei jų apylinkių, taip pat iš Vilniaus, Kauno miestų, Zapyškio, taip pat buvo ir svečių iš kaimyninių valstybių: Adamas Ormes (Didžioji Britanija, Lenkija), besidomintis baltų tradicijomis, norintis įkurti bendraminčių bendruomenę, taip pat muzikantė,vokalistė ir fotografė Masha Savchenko (Ukraina). Beje, seniausias žygio dalyvis – Jonas Burkvydas Kaluškevičius iš Birštono, puoselėjantis baltų tradicijas, besidomintis liaudies medicina, o jauniausiems dalyviams – vos pora metų.
Už šį nuostabų žygį norisi padėkoti organizatoriams, pirmiausia: Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubui, kuriam vadovauja J. Mažeikienė, R. Žvirblienė, taip pat renginio partneriams: Stakliškių seniūnijai, Užuguosčio bibliotekai, Užuguosčio bendruomenei „Radasta“, Sienakalnio bendruomenei, Želkūnų bendruomenei, Aukštadvario regioninio parko direkcijai, Valstybinės miškų urėdijos Prienų regioniniam padaliniui, Aukštadvario gimnazijai.
Žygio dalyviai dėkingi ir Želkūnų bendruomenės nariams Žilvinui ir Sonatai Labanauskams, kurie su komanda virė troškinį, taip pat Egidijui Juodžiukynui, išvirusiam košę.
Rudens lygiadienio proga šiemet atgaivinama itin sena tradicija ir paprotys, kuris leido prisiliesti prie Užuguosčio krašto bendruomeniškumo šaknų, padėti saugoti gamtos ir kultūros paminklus, puoselėti baltiškas tradicijas, ugdyti pilietiškumą ir tautiškumą.
