Turbūt šios Kauno Dramos teatro senbuvės pristatinėti nereikia. Ne vienas ją matėme pagrindiniuose vaidmenyse teatre, kine („Riešutų duona”, „Seklio Kalio nuotykiai”), skaitėme jos knygas kur sudėta visa jos gyvenimo išmintis, dienoraščiai. Pastarosios ne sykį buvo reitingų viršūnėse, yra mėgiamos ir skaitomos. Kaip ir beje pati aktorė, kuri ir sulaukusi garbaus amžiaus yra populiari, kviečiama į susitikimus, poezijos skaitymus, rengiami vaidinimai vaikams. Šiuo metu taip intensyviai nevaidindama Doloresa atranda laiko ir savo pomėgiams. O vienas jų – keliones. Tad ir pakalbėkime kur ir kaip aktorė keliauja, kaip leidžia savo laisvą laiką…
„Vykstant į svečią šalį labai svarbu koks bus gidas – sako Doloresa. Nuo to priklausys visa tavo kelionė. Nesvarbu kaip veža, kur veža, bet visa esmė koks yra vadovas, kaip jis elgiasi su žmonėmis, kaip sprendžia iškilusias problemas. Esu išmaišiusi visą Europą, buvau Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Lurde, Turine, Izraelyje… Teko sutikti įvairiausių gidų. Labai mielų, mokančių išklausyti, suprasti, teigiamai nuteikti žmones, o yra ir tokių kuriems viskas tas pats, kaip kelmų, jokio bendravimo. Rodos ne su žmonėmis kalbasi, o padebesiais skrajoja, kaip kokie robotai. Pirmiausia gidais turi dirbti žmonės turintys didelę širdį, visada besišypsantys, energingi, o ne automatiškai vykdantys firmos instrukcijas… Labiausiai vertinu keliones savęs link, kai grįžti kažkiek patobulėjęs, kažką dvasingo patyręs. 
Tai ir kalnai, kelionės po vienuolynus, kitas sakralines vietas. Tokių kelionių kurias šiuo metu organizuoja daugelis agentūrų nemėgstu. Tai vien savo geidulių tenkinimas: valgymas, gėrimas ir miegojimas. Šių kelionių populiarumas atspindi dabartinę mūsų visuomenės dvasinę būklę, prioritetus. Man kelionėse (ir gyvenime) dvasingumo pradas – visa ko esmė. Imponuoja alpinistai, keliautojai, jūreiviai. Ypač mėgstu kur nors plaukti: garlaiviu, valtele, keltu. Apima neapsakomas būsena, vienybės su žvaigždėmis, jūra, dangumi, visa Visata jausmas. Savotiška palaima. Tad, kai galiu keliauti vandeniu, visada renkuosi pastarąjį keliavimo variantą. Visiška priešingybė – skrydžiai lėktuvu, kai tu esi uždarytas, pririštas diržu ir pakeltas į nežmonišką aukštį. Lyg dėžėje. Autobusas, žemės transportas – tarpinis tarp vandens ir oro. Juo daugiausiai ir keliauju. Nors tai ir ne bele žin kas (susirangęs miegi, nuo sėdėjimo įskausta visi šonai), bet norint ką nors pasiekti reikia pakentėti. Visas savo keliones galėčiau apibūdinti Dž. Livingstono žodžiais: „Tos žuvėdros, kurios labai daug keliauja ir neturi laiko tobulėjimui, iš tikrųjų niekur nenukeliauja, kapstosi vietoje, o tos kurios atsisako kelionių, arba keliauja vardan tobulėjimo, akimirksniu gali atsidurti bet kuriame erdvės taške, bet kuriuo laiku.” 
Tad labai svarbu nuspręsti vardan ko keliauji, gaišti taip brangų savo laiką…? Kodėl žygeiviai traukia į Sibiro glūdumas kur nelytėta, pirmapradė gamta, o alpinistai, kopia į kalnus? Manau, kad pajustų kažką daugiau nei pilka kasdienybė, labiau pažintų save, susitiktu su tikruoju „Aš”.
Jei ne keliauju, nevažinėju su teatru – visą laiką praleidžiu savo sodyboje, Labanoro girioje. Labai myliu gamtą, ji mano egzistencijos prasmė. Jai žmogus ją mylės, mokės džiaugtis kiekvienu jos pasireiškimu, neims jo depresijos nei agresijos amplūdžiai, nesinorės jam vogti, žudyti ir pačiam žudytis. Žmogaus gyvenančio darnoje su jį supančiu pasauliu bei savimi nieks neišmuš iš vėžių. Visos gyvenimo audros ir uraganai bus bejėgiai prieš jį.
Džiaugiuosi, kad pavyko apsilankyti Izraelyje. Tiek daug apie tas vietas skaičiau Šv. Rašte ir viską pamačiau savo akimis. Ilgam įsiminė dykuma, oazės, mekenančių avių bandos, piemenys. Izraelis kiekvienam krikščioniui, lyg musulmonui Meka. Tai šventoji žemė. Ši vieta svarbi ir musulmonams, neveltui ten netyla aistros. Domėjausi ir islamu. Ten viskas tas pats kas ir krikščionybėje tik daug asketiškiau, griežčiau, besąlygiškas vykdymas visų pranašo Mahometo prisakymų.
Labai norėčiau pamatyti Italiją, Veneciją. Kad ir su mašina iki ten nusikapanoti. Bet tai tik ateities planai, nes bet kuriai kelionei reikia pasiruošti. Pinigų reikia. Jei kas ketintų vykti panašiu maršrutu, mielai kooperuočiausi. O gal atsirastų bendraminčių, ir galėtume kartu ką nors tokio sumastyti.
Labiausia ko nemėgstu, tai banalių šnekų, sėdėjimo prie TV dėžės. Mano kambariukas Kaune nedidelis, jame tik knygos, radijas ir keli baldai. Man labai ko nedaug reikia. Pasitenkinu mažu. Ar tai būtų valgis, ar drabužis, ar miegas. Stengiuosi savo veiksmais kurti grožį, džiaugsmą, spinduliuoti meilę. Juk jei nori kažką gauti, pirmiausia turi duoti. O pas mus viskas atvirkščiai. Tik imti, imti, imti….Man, man, man…
Knygos mano silpnybė. Mėgstu ne tik skaityti, bet ir pati bandau rašyti. Išėjo mano keturios knygos, nuolat kokią savo rašliavą nusiunčiu www.bernardinai.lt Daug meldžiuosi, kalbu rožinį (neatsitiktinai viena Doloresos knyga užvadinta „Kasdienybės rožinis”), stengiuosi kam tik galiu visiems padėti. Viską daryti su meile ir iki galo. Mano devizas: „nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų.”
