Ekstremalus žygelis „Auksaspalvio rudenėlio takais“

Kas gali pamanyti, kad vėlyvų rudeniškai vėjuotą šeštadienio ant-auksciausio-siu-vietoviu-kalno-130-m.JPGvakarą kažkur galima išsiruošti….. Juk galima visai šiltai sėdėti pirkioje, gurkšnoti arbatą su medumi ir tik prispirtam kokio reikalo apsisiautus šiltą gūnią trumpam kyštelti galvą į plėšančią nuo medžių lapus tamsią naktį. Bet mes ekstremalai, ir mums tokio sąlygos visai net, sakyčiau, mielos. Tad paskatinti Gintaro mes renkamės autobuso stotyje, iš kur visa mūsų šutvė ir patraukia į naktinį žygį. Dar įdomiau, kad šis žygis numatomas neeilinis, o su „extrym“ prieskoniu…startuojame-nuo-mergaezerio.JPG
Taigi, mūsų šešiolika nutrūtgalvių, žiemiškai karštu autobusiuku netrunka pasiekti Mergaežerį. Tai stotelė už Varėnos, apie 80 km nuo Vilniaus. Ten prie mūsų prisijungia dar du pramuštaglviai, prisistatę kaip oreiviai, Justas – „Pūkis“ ir Tomas – „Tomaho“. Taigi, mūsų 18. Dauguma vaikinai, bet turime ir nuostabių merginų. Žygio vedlys Gintaras. tamoha-su-pukiu.JPGNaktis šviesi, laisvai galima žygiuoti ir be jokio šviesos prietaiso. Pilnas mėnulis tarsi koks šviestuvas vis išlenda pro genamą vėjo debesį nušviesdamas mums kelią. Praskrieję pro kelias sodybas (Mergaežerio kaimas), miško kampu pasiekiame pirmąjį Derezna upeliuką. Mums tiltą atstoja nuvirtusi pušis, pro kurią eidami pasisakome savo vardą ir eilės skaičių, kol pagaliau pasisakau aš, ir tampu „18″. Susinumeravę, skriejame toliau. Tempas vis greitėja. Apie vidurnaktį pasiekiame didžiulį Lavyso ežerą. Ten vadas leidžia mums kiek stabtelti ir kiek pasistiprinti. Lengviname savo kuprines, Gintaras šūkteldamas kiekvieno numerį, apdovanoja šokoladiniais saldainiais, pirmas-sustojimas-prie-lavyso-gintaro-dovanos.JPGLiudas pralekia su nuostabių blynų maišu, dalinamės, dalinamės, dalinamės ir lekiame toliau. Šį kartą kelias veda palei Lavyso ežerą. Prasideda pirmosios pelkės, galiorka-audrius-su-gintare.JPGkertam Lavyso upelį, ir nuskriejame link Žiūrų kaimo, kur prasinešę pro Ūlos upę vėl stabtelime kiek atsikvėpti. Dalinamės į dvi komandas. Poriniai skaičiai patenka į Audriaus komandą, neporiniai į Rapolo. Išdalinama kiekvienai komandai po šių vietovių seno pobūdžio topografinį žemėlapį, nurodoma vieta kur turime susitikti. Viską išaiškinęs Gintaras mus palieka, iki jo mums teks nusigauti patiems. Varžybos prasideda. Mūsų būrys vedamas Audriaus lekia keliu, po to mišku, vėl sugrįžtame į tą kelią, įsukame į mišką, po kelių rimtesnių įkalnių pasiekiame pelkes. „Pūkis“ suabejoja, ar teisingai pasirinkom kryptį. Mes užtikriname, kad tikrai čia ir pasileidžiame liūliuojančios pelkės pakraščiais. Pūkis su karine uniforma,iveikinejama-pirmoji-upe.JPG bet su sportbačiais, tad kiek palėkęs kemsynais, pradeda siaubingai keiktis. Keliose vietose ir aš smingu iki kiaušų. „Pūkis“ paskui, keiksmai negelbsti. Pagaliau pamatome tašką – Dielinio ežerą, ir ten spingsinčią raudoną ugnelę. Kitą grupę jau radome vietoje, tad mes antri. Labai nenusimename. Operatyviai užėmėme antrą vietą. Aplodismentai, sveikinimai. Gintaraskomandos-nustatineja-taskus.JPG visiems išdalina šokoladinius prizus, kuriuos netrukus sukremtame. Toliau kelias veda pro Versminio ežerą link Grūdos upės. Šalia einantis Rapolas svajoja apie maistą, ir…….. miegą. Mums su „Tamoha“ geriau, eidami paskutiniai ( aš „18″, jis ir panašiai netoli) vis įkertame „reaktyvinių degalų“. Pavaišiname ir Rūtą („Nr. 17″) su Asta. Eiti lengviau. Kiek paklaidžioję palei Grūdos upę, aptinkame mūsų (ir sykiu mielų baidarininkų) nakvynės vietą. Visiems pranešdamas, kad atvykome mus pasitinka gražus vokiečių aviganis. Apsidžiaugiame radę dar besmilkstantį laužą. Pasiskirstome darbais. Rapolas ruošia naktipiečius. Bus makaronai su „tušonke“ ir sūriu.liudas-plusa-aplink-palapine-zima.JPGPūkis arbatą. Liudas eis statyti didžiulę palapinę „Zima“. Joje laisvai mes visi aštuoniolika sutilpsime. Bet kadangi naktis šilta, mes keturiese: aš, Rūta, Audrius ir Gintarė nutariame miegoti po atviru dangumi. Baidarininkai jau knarkia. pasiekeme-baidarininku-stovykla.JPGTradiciškai prie laužo taisosi Vytautas ir Alina. Ištikimi Mūsų „miegojimo po atviru dangumi“ pasekėjai.“ Pagaliau makaronai gatavi. Jų kokybę tuoj įvertina „partizanas“. Atrodo, neblogai išėjo. Rapolas sukasi kaip vijurkas. Kas statė palapinę, skuba ją pabaigti ir skubėti prie stalo. Tik Liudas pasilieka, nes jis atsakingas už „zima“ pastatymą ir kruopščiai stengiasi užlipdyti visus galus. Pagaliau prisišaukiame ir Liudą. Prasideda puota. „Makarų“ pakanka visiems, dar ir lieka. Išsitraukiame dar gardumynų: Jurgis kumpio su duona, kažkas parūpina vyno, Liudas sumuštinių…… Rodos vaišės ir gėrimai niekada nesibaigs, bet ryt dar laukia antra žygio dalis, tad apie penktą ryto patraukiame į savo migio vietas.po-spartaus-zygio-is-makaru-puodo-beliko-tik-tiek.JPG
Kaip ir priguli sekmadienio rytas ramus. Mes miegantys lauke atsibundame vėliausiai. Pro šalį praeidamas Liudas tarsteli: „Ar mums ne per daug čia miego bus?“. musu-pusrytinis-salonas.JPGSusigėstame ir ropščiamės lauk. 10val. baidarininkų jau pusė išplaukę. Ruošiasi jų pavyzdžiu pasekti ir kiti. Mums nėra kur skubėti labai, tad ramiai gurkšnojame arbatą ir musu-draugas.JPGvėl laukiame Rapolo gardžiųjų „makarų“. Po sočių naktipiečių kažkaip nelabai valgosi, tad didžioji dauguma jų lieka. Apsitvarkę aplinką apie 12 val. pajudame. Graži diena. Einame smagiai, bet per daug neskubėdami. Užlipame į aukščiausią šių apylinkių „Pušinės“ kalną (130 m.), įsiamžiname visi aštuoniolika ir ilgai neužtrukdami viršūnėje leidžiamės į apačią link vaizdingo Trakalnio ežero. Ten kelioms minutėms stabtelim. Kas paguli, kas pasėdi. Mes su Mantu spanguoliuojame. Jų čia kaip prisėta. ant-auksciausio-siu-vietoviu-kalno.JPGPrisijungia ir „Pūkis“. Paaiškėja, kad ledo laipiojimo su alpinistine įranga šį kart nepavyks surengti.kertam-paskutine-skroblo-upe.JPG Gintaras visus nuramina ir pažada kitą sykį būtinai tai suorganizuoti. Neužsibūname, keliamės ir mus-fotografas-pukis.JPGlekiame toliau. Traukinys Marcinkonys-Vilnius pajuda 17.15, o mums dar geras gabalas kelio. Paimame tempą. Vienoje vietoje šiek tiek pasimetėme, bet susišūkaujame ir sustojame šalia skaidraus Skroblaus upelio. Su Gintaru permetame per jį kelias pušis. Nors nelabai tikime, kad išlaikys, nes viena pušis jau labai sukiužusi. Bet Gintaras ryžtasi. Užsideda kurpinę ir pirmas eina. Visi kas turi pasiruošia foto blykstes. Viliamės, kad Gintaras padarys mums atrakciją. Bet iš lėto kažkaip stebuklingai pereina, nors didesnė tikimybė pietus.JPGbuvo, kad nugarmės Skroblan su visu „tiltu“. Pagal numeraciją sekame paskui jį visi. Baisiausia man aštuonioliktam, nes tas tiltas po Nr. „16″ ėmė keistai braškėti…. pagaliau-traukinyje-laiminga-sigute.JPGBet pagaliau anapus Skroblo ir aš. Daug nedelsdami lekiame toliau, mišku, stabteldami sunaikinti paskutinius maisto likučius, kertam labai gražų Rudnelės kaimelį ir štai mes Marcinkonyse. pagaliau-traukinyje.JPGTraukinys jau mūsų laukia, tad greitai suvirstam vidun ir palaimingais veidais, žaisdami „pi ri, pi ri, pereskoch“ bei linksmindami visą traukinį pajudame link namučių. Ačiū Gintarui, ir visiems mieliems ekstremalams. Komanda buvo nereali, lauksime kitų tokių žygių!piri-piri-pereskoch.JPG

Pirmą vakarą – naktį nužygiavome 25 km.
Kitą dieną – 18 km.

Metraštininkas
Vytautas Nosevičius, vaizdai Povilo Jankaus

DALINTIS

2 KOMENTARAI