Daliutė ir Algis Kavaliauskai
Žvilgtelėkime į turizmą kiek neįprastu kampu, kaip į sveikatos šaltinį. Norėdami juo pasinaudoti, traukiam į Šiaurę.
Keltas Talinas – Helsinkis, pasirinkus pigesnį vidurdienio laiką, nestipriai patuština piniginę. Į vieną pusę perkelti du žmones ir mašiną kainuoja apie 50 eurų. Keliai už poliarinio rato yra nemokami tiek Suomijoje, tiek Norvegijoje, todėl daugiau jokių važiavimo išlaidų. Belieka susitaikyti su vieninteliu nemaloniu siurprizu – Suomijoje stipriai išaugosiomis kuro kainomis. Dabar Suomijoje degalų kaina nesiskiria nuo norvegiškų (1,7–1,8 euro už litrą).
Dar vienas šių dienų keliautojų rūpestis – epidemiologinė situacija. Šiemet dviejų skiepų dozių užteko atverti bet kurią iš šių šiaurinių šalių sieną.
Kaip visada, gyvenimo laisvę garantuoja iš anksto neužsakytos nakvynės ir palapinė, o kokybę – kojos, sugebančios nueiti bent dvi dešimtis kilometrų kasdien.
Kartais žmonėms atrodo, kad už poliarinio rato visada šalta. Bet iš tikrųjų yra kitaip. Čia tokios pat šiltos vasaros kaip ir Lietuvoje. Skirtumas tik tas, kad jos trumpos ir nepastovios. Šiandien gali būti virš dvidešimt laipsnių šilumos, o rytoj ir dešimties nesiekti. Bet net ir tokiomis sąlygomis auga miškai. Tiesa, ne tokie aukšti ir retesni. Dar šiauriau tęsiasi vaizdingos kalvotų tundrų platybės. Čia nėra sodų, bet daržai auga. Beveik nenusileidžianti saulė leidžia fotosintezei vykti vos ne ištisą parą, todėl daržovės per trumpą vasarą suspėja užaugti ir subręsti. Sako, čia net kiek lengviau išauginti bulves, nes kolorado vabalai neišgyvena.
Paprastai Šiaurės miškuose daug grybų ir uogų. Tačiau šiais metais buvo kitaip. Beveik visiškai nebuvo grybų ir populiariausių uogų (mėlynių bei bruknių). Bet tiek daug tekšių pelkėse senai nebuvome matę.
Užpoliarės Norvegijoje ir Suomijoje nakvynei galima sustoti praktiškai bet kur (tik ne privačioje žemėje). Kai kur yra net nuolatinės neformalios stovyklavimo vietos. Mes jose neretai sustodavome nakčiai, o ateičiai šias vietas pasižymėdavome žemėlapyje. Todėl iš esmės kempingai tampa pageidautini tik dėl dušo arba labai blogo oro atveju. Šiaurės kempinguose visada yra nemokama virtuvė su indais, virykle ir stalais po stogu. Nakvynė juose nėra brangi. Žmogui kainuoja nuo 5 iki 10 eurų už naktį. Mes apie pusę nakvynių praleidome ne kempinguose.
Detaliai neaprašinėsime kelionės maršruto, nes jį nebūtina kartoti. Juk kiekvieno skonis skirtingas. Savo kelionės maršrutą galima susidaryti parinkus informacijos internete arba tiesiog vietoje – informaciniuose punktuose. Mūsų kelionė neturėjo maršruto. Mes turėjome tik kryptį – Užpoliarės Suomija ir Norvegija, bei stilių – kiekvieną dieną ne mažiau, negu dvidešimt tūkstančių žingsnių. Tačiau tai nesutrukdė atrasti tikrų kelionės perliukų, kuriuos galėtume parekomenduoti ir kitiems.
Nors Suomija – lygumų šalis, tačiau jos šiaurėje, Laplandijoje, yra vadinamosios kalnų salos (Tunturis), kurios iškyla iš plokščios tundros. Dažniausiai jos paskelbtos nacionaliniais parkais. O tai reiškia puikiai įrengtus takus, laužavietes, vietas poilsiui ir net nakvynei. Nepaprastas malonumas žingsniuoti šiaurinių Suomijos nacionalinių parkų takais, užmiršti civilizaciją, kvėpuoti tyru oru ir klausyti tylos. Egzotikos suteikia ir šiaurės elniai, kuriuos gali sutikti visur – keliuose, miško takeliuose ir net išdidžiai žingsniuojančius vietos miestelių gatvėmis.
O dar ką reiškia baltosios šiaurės naktys, kai taip jaukiai šviesu, kad vis tenka spręsti – ar jau eiti miegoti, ar dar paskaityti knygą ar tiesiog pasimėgauti neįprasta šviesios nakties nuotaika, kai šiaurės pusėje tiesiai virš ežero kabo didžiulė raudona saulė, taip ir neįstengianti nusileisti!
Siūlytume aplankyti Oulankos nacionalinį parką ir patirti tikrą šiaurės vasaros malonumą.
Traukiant Norvegijos link, Šiaurės Vakaruose į Suomiją įsiterpia Skandinavijos kalnai. Aukščiausia Suomijos viršūnė yra Halčio kalnas (1324 metrai), iškilęs beveik ant sienos su Norvegija. Tie, kas bando jį įveikti iš Suomijos pusės, turi gerokai pavargti, nes priėjimas ilgas ir sunkus, tenka eiti kelias paras. Tiesa, girdėjome, kad ten labai gausiai dera šiaurės uoga – tekšė.
Tačiau pasiekti Haltį iš Norvegijos pusės – vienas malonumas. Reikia važiuoti iki Kofjordbotno (norv. Kaffjordbotn) ir toliau apie 10 kilometrų Kofjordaleno (norv. Kafjorddalen) slėniu. Pakeliui yra Ankerlia muziejus po atviru dangumi (buvusios vario rūdos kasyklos). Nuo čia prasideda takai, vedantys vaizdingu slėniu. Praeinama pro įspūdingą tarpeklį –giliausią Šiaurės Europoje.
Šiaurės Norvegija pasitinka kalnais, fiordais ir vandenyno alsavimu. Tačiau čia nerasite pulkų turistų, kaip pietinėje ar centrinėje jos dalyse. Ne problema bus ir rasti nuošalią vietelę palapinei pasistatyti, iš kur galima stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius.
Sykį taip besižvalgydami vietos nakvynei, pastebėjome pulką kemperių ir palapinių ant fiordo kranto. Pasirodo, tai norvegų mėgstamas nemokamas neoficialus kempingas. Apsistojome ir mes. Pabendravę su kaimynais, išsiaiškinome, kad šalia yra Haldės kalnas (daugiau kaip 900 metrų aukščio), ant kurio 1899 metais buvo pastatyta pirmoji pasaulyje Šiaurės pašvaistės stebėjimo observatorija. Čia yra puikios oro sąlygos stebėti pašvaistę, nes žiemos metu iškrenta nedaug kritulių, o dangus būna giedras. Netoli yra Altos miestas. Į šią observatoriją (dabar jau neveikiančią) veda puikus pėsčiųjų takas.
Šios kelionės tikslas buvo ne tiek pamatyti ar patirti kažko naujo, kiek pabūti kiek atokiau nuo civilizacijos, pasimėgauti šiaurietiška ramybe ir pasisemti sveikatos prieš ateinantį žiemos sezoną. Tuo tikslu kalnuotoje vietovėje dvi savaites kas dieną nueidavome vidutiniškai po 23 tūkstančius žingsnių. Buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi savijauta. Per pirmas penkias dienas praeina sąnarių skausmai. Po savaitės „išsivalo“ smegenys, praskaidrėja atmintis. Po to ateina vidinių organų atsistatymo eilė. Po 10–12 tokių dienų lengviau pradeda plakti širdis. Svoris krenta net valgant tiek, kiek nori. Grįžus pastebi, kaip neįtikėtinai lengva tapo pasiekti penktame aukšte esančius namus.
