Vytautas Nosevičius
Danguolės Bičkūnienės nuotraukos
Šį savaitgalį VU Teatro salėje buvo paminėtas garbingas Lietuvos alpinizmo 60-metis, prisiminti svarbiausi mūsų alpinizmo momentai, pagerbti labiausiai nusipelnusieji bei apdovanoti šių metų geriausieji. Tarp jų, moteris-vulkanas Danguolė Bičkūnienė (46 m.), ne tik patrakusi keliautoja ir kalnų mylėtoja, bet ir maratonininkė, trail’ininkė (“bekelės bėgikė”), įveikusi kalnais bėgte ne vieną 100 km. 
Šįkart ji kasmetiniuose Lietuvos alpinizmo apdovanojimuose už įkopimą į Denali (6190 m) nuskynė II-ą vietą Aukštuminių kopimų kategorijoje, ir III-ją Baltijos šalių High altitude kategorijoje. Nuoširdžiai sveikiname ir kalbamės su šia be galo ištverminga, nebijančia iššūkių bei nuolat naujų idėjų kupina moterimi kas buvo sunkiausia šturmuojant atšiauriausią mūsų planetos kalną – Denalį (McKinley), kuris, anot patyrusių alpinistų, visada yra 20 laipsnių šaltesnis nei Everestas (50 °C temperatūra ant Denalio ir 30 °C ant Everesto viršūnės!). Aliaskos milžinas toks didelis, kad jam negalioja jokios oro prognozės. Jis turi savo atskirą oro sistemą ir saulėta graži diena gali tapti pūga per kelias minutes…
Danguole, į kalnus išsiruošiate ne pirmą kartą. Šį kartą Aliaska – aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė Denalis, vadinama šalčiausia žemėje… Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Paprastas atsitiktinumas ir mano smalsumas praktiškai visada ima viršų, kai susikauna klausimai „galiu ar negaliu? man ar ne man?“ Dažniausiai sakau sau: „Kodėl gi ne?! Tokia pradžia ir šį kartą. Prieš daugiau nei metus mano geras draugas kėlė sparnus į Kanadą. „Paskutinės“ vakarienės metu šnekučiavomės, ką ketina veikti, kokios svajonės.
Tada ir išgirdau Denalio, Logano, Akonkagvos viršūnių pavadinimus ir akimirksniu suvokiau, kad man tai įdomu. Pasidalinau savo noru kopti kartu garsiai ir atsisveikinimas tapo svajonės pradžia. Galimybės dažnai ateina netikėtai, svarbu jas pagauti dar tada, kai jos rutuliojasi. Likus 8 mėnesiams iki kopimo Denalio nacionalinio parko tarnybai reikia rašyti prašymą ir gauti leidimą kopti. Porą mėnesių reikia palaukti, nes į daugelį aukštesnių viršūnių yra nustatytos kopėjų, galinčių kopti per vieną sezoną, kvotos. Gruodžio pabaigoje gavome teigiamą atsakymą, tada prasidėjo intensyvesnė pasiruošimo dalis.
Kaip vyko pasiruošimas šiam sudėtingam kopimui?
Ypatingo pasiruošimo nereikėjo. Kas savaitę nubėgu apie 100 km, kelis kartus einu į treniruotes sporto klube, tad bendro fizinio pasiruošimo nereikėjo pradėti nuo nulio. Ruošdamasi kopimui kartą per savaitę dariau bent po vieną ilgesnį bėgimą su svoriu. Svarbu stiprinti pečius, tad iš pradžių į kuprinę įsidėdavau 3 kg svorio, trečią mėnesį – 7 kg. Puikus pasiruošimo pratimas – pritūpimai su svoriu. Taip pat stengiuosi pasiruošimo elementus įpinti į buitinę kasdienybę: savaitės maistą šeimai parnešti ant pečių, o ne parvežti automobiliu, 18 km atstumą į darbą ir iš darbo nubėgti.
Tiems, kas ruošiasi pirmą kartą į kalnus, susitikimui su jais reikia rengtis jau dabar. Jei esi sveikas žmogus, retkarčiais pajudantis savarankiškai ar bet kokia sporto ar bėgimo klubų siūloma forma, turėtų pakakti trijų mėnesių sistemingo pasiruošimo. Reikia atlikti bendro fizinio pasiruošimo pratimus, stiprinti ištvermę, valgyti daug ledų (šypsosi).
Papasakokite apie patį kopimą į Denalį.
Kopti pradedama 800 m aukštyje, kai mažas lėktuvėlis užskraidina ant ledyno. Apie 40 kg svoris, su kuriuo startuoja kiekvienas kopikas, dalijamas į dvi dalis ir iki 4200 m kopiama dalį svorio tempiant rogėmis, kitą dalį nešant kuprinėje. Kylant aukščiau daromi vadinamieji užmetimai, kuriuose paliekama dalis maisto, įrangos. Per dieną paprastai pakylama apie 600–1000 m. Jei oro sąlygos geros, visų grupės narių savijauta puiki, viršūnę galima pasiekti per 3–5 dienas. Nors dažniausiai grupėms tai užtrunka 12–14 dienų. Mūsų kopimas truko 21 dieną. Net 10 dienų teko praleisti 4200 m stovykloje laukiant oro lango, tinkamo kopti.
Apie kiekvieną aukštą kalną „sukasi“ sava, įspūdinga, labiau šiurpuliuką kelianti nei įkvepianti istorija. Denalis – ne išimtis. Prieš kopdama ne kartą skaičiau, kad šis pats šalčiausias kalnas pasižymi uraganinio stiprumo vėjais, nepakeliamu šalčiu, greitomis oro permainomis, taip pat kad oras ten išretėjęs kur kas labiau nei kitur, o tai reiškia, kad aklimatizuotis ir kopti yra sunkiau. Kopdama į Denalį realiai suvokiau, koks stiprus ir iš kojų verčiantis gali būti vėjas, kurio greitis dažnai siekdavo 70–80 km/h ir neleisdavo saugiai judėti į priekį, arba šaltis, kuris viršūnėje ilgą laiką laikėsi ties 60 laipsnių riba. Daugeliui kopikų būtent šaltis tapo priežastimi, privertusia leistis žemyn. Manau, kad kopiant svarbiausia buvo ramybė ir kantrybė. Iš prigimties esu stajerė, ne sprinterė, todėl momentai, kai reikia išlaukti, judėti ilgai ir ne itin greitai, man lengviau pakeliami. Matėme ne vieną grupę ar pavienius kopėjus, kuriems pritrūko kantrybės išlaukti oro lango, išbūti pūgą, milžinišką vėją ir sunkiai pakeliamą minusinę temperatūrą. Mes buvome pasiryžę išlaukti gero oro langą, tinkamą viršūnės šturmui, ir kantrybė atsipirko.
Viena smagiai pasibaigusi istorija nutiko mūsų pažįstamiems rusams, kurie, išėję aklimatizuotis į penktą stovyklą, nusinešė konjako ir jį ten paliko kartu su kitais maisto produktais ir įranga. Po kelių dienų, nepalankiomis sąlygomis pakilę iki tos pačios stovyklos, prieš miegą vyrai norėjo susišildyti šlakeliu gėrimo, tačiau jis buvo užšalęs. Šis ledinis eksponatas kartu su kopėjais nusileido iki ketvirtos stovyklos, kur apžiūrinėjamas ėjo iš rankų į rankas, kol atšilo iki skysto pavidalo. Vos atšilęs konjakas kaipmat išgaravo sakant linkėjimus kopimą baigti nusprendusiems rusams ir kelis lašus tradiciškai paaukojant Kalno dvasiai ir prašant gero oro ir palankių sąlygų. Galime tikėti arba netikėti tokiomis tradicijomis, bet po trijų dienų atėjo palankaus oro langas, kurio laukėme (šypsosi).
Aliaska garsėja laukine gamta bei grizliais. Ar teko pasimatyti su jais iš arčiau?
Su Kanadoje gyvenančiais draugais buvome sutarę, kad prieš ekspedicijos pradžią į Denalį kelioms dienoms atskrisiu pasisvečiuoti į Kanadą, kad turėtume galimybę kartu susižiūrėti visą inventorių, ryšio priemones, pagrindinį ir atsarginius kopimo planus ir kitus ekspedicijoje svarbius dalykus. Draugai, įsikūrę Squamish miestelyje, kuris yra vadinamame „nuo jūros iki dangaus“ (sea to sky) regione, garsėjančiame įspūdinga gamta, kur šalia stūkso kalnai, alma tarpekliai, kriokliai, plyti pievos, įspūdinga įlanka ir bastosi daugybė įvairių gyvūnų nuo įlankos ruonių iki voverių, kurias gali stebėti metro atstumu, ir meškų, kurios arti žmogaus neprisileidžia.
Vos išėjus už miestelio ribų, praktiškai visur yra ženklas, įspėjantis apie meškas, bet tol, kol matai tik ženklą, rimtai susitikimo su ja galimybės nepriimi. Kopiant į antrą pagal dydį pasaulyje granito monolito masyvą Stawamus Chief, sudarytą iš trijų viršūnių, esantį vos 4 km nuo Squamish, teko gerokai pavirpinti kinkas kylant stačiais šlaitais su milžiniškų medžių užvartomis ir praktiškai visada jaučiant, kad esi didesnio ar mažesnio gyvūno stebėjimo akiratyje. 
Tokio artimo laukinės gamtos alsavimo dar nebuvau patyrusi. Stipriausią įspūdį paliko ruožas, kuriame buvo gausu nuvirtusių medžių, kamienų žievė nulupta, netrukus aiškiai suvokiau, kad aš čia ne viena. Meška buvo gan toli, tarp žemaūgių krūmų, atsistojo ant dviejų letenų, vėl paniro į žalumą ir gan greit pradėjo tolti. Kopimo šiuo atokiu šlaitu nebeturėjau drąsos tęsti, tačiau radau ilgesnius ir labiau žmonių mėgstamus takelius uolų viršaus link.
Pačioje Aliaskoje sutikti įspūdingų laukinių gyvūnų neteko. Nors oro uoste laukdami skrydžio perskaitėme žinutę apie bekelės varžybų metu užpultą ir grizlio sudraskytą šešiolikmetį. Keistas jausmas perskaityti žinutę, pakelti galvą ir pamatyti 3 grizlius, tiesa, jų milžiniškas iškamšas už stiklo.
Sakėte, kad tai viena nuostabiausių jūsų kelionių!
Penkiolika metų buvau didesnių ar mažesnių ekspedicijų dalyve, turėjau galimybę stebėti, mokytis, tobulėti kopiant kartu su stipriausiais Lietuvos alpinistais. Dabar atėjo metas skleisti patirtį, padėti kitiems norintiems kopti į kalnus įgyvendinti savo siekį. Ir nors jau kelis kartus yra tekę pačiai organizuoti ir su komanda kopti į Monblaną, Elbrusą, tikruoju krikštu laikau Denalį. 
Maža komanda, kokia buvome mes, kiekvienam nariui suteikia ir daug atsakomybės, ir daug galimybių. Man padėjo patirtis, įgyta buvusiose ekspedicijose, dalyvavimas gelbėjimo operacijose. Ypač sunku buvo priimti sprendimą, kai vienam iš komandos narių pasireiškė kalnų ligos požymių. Reikėjo veikti greitai, ryžtingai, sugebėti emocijas pasidėti į šalį ir padaryti tai, kas būtina. Džiaugiuosi, kad visi supratome situaciją, sutarėme ir sėkmingai atlikome savarankišką gelbėjimo operaciją. Įsimintina kopimo į viršūnę diena, paskutiniai keli šimtai metrų ėjimo ketera, taip pat paskutinė, nusileidimo diena, kai, norėdami suspėti į lėktuvą, judėjome šešiolika valandų, tempdami perkrautas rogutes, nebeturėdami laiko pavalgyti ir prisitirpinti pakankamai sniego. Situacijų, kurias teko išgyventi, visuma yra patyrimas, kuriuo labai džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi pasiryžimu kopti nedidelėje komandoje, su savo kopimo bičiuliais, mus jungusiu požiūriu į saugumą, gyvybę, tikslą, kartu priimtus sprendimus, leidusius mus sėkmingai pasiekti viršūnę.
Kaip maitinotės šio sudėtingo žygio metu?
Iki 3200 m aukščio valgėme įprastą maistą: makaronus, ryžius, dešreles, tunus, duoną. Nuo ketvirtosios stovyklos (4200 m) maitinomės maistu pakuotėse, kuriose yra makaronų, ryžių, įvairių daržovių, tačiau iš jų ištrauktas vanduo, jie yra labai lengvi. Užpylę tokius maisto paruoštukus vandeniu per kelias minutes gardžiai pavalgydavome. Skaniausias mano atradimas buvo bulvių košė su vištienos krūtinėle.
Kas tave veda į kalnus, ką juose atrandi?
Gyvenu keturių vyrų kompanijoje, tad ištrūkti iš namų kartais tikrai norisi. Jei rimtai, manau, kad mes gyvename pašėlusiai greitu tempu, vienu metu darome daugybę dalykų, bėgame paviršiumi nebematydami esmės, nerasdami laiko sustoti, suvokti, pajausti ryšį. Kalnuose turiu galimybę pabūti su savimi, suvokti pasaulio didumą ir gražumą, savo mažumą ir trapumą, išsigryninti, o svarbiausia – pajausti ryšį, kurio neįveikia atstumas, su artimaisiais, su savo šalimi. 
Iš kiekvienos kelionės žmogus grįžta turtingesnis, nes kiekviena kelionė – tai vis kitokia patirtis. Naujos mano savybės kelionės metu neprasiveržė ir jau tikriausiai nebeprasiveš. Labai padėjo kantrybė, nesiblaškymas, gebėjimas ramiai vertinti situaciją. Tačiau orientacija į tikslą šį kartą buvo labai stipri ir nustebino mane pačią.
Bėgi, kopi, nuolat kažkuo domiesi, iš kur tiek gyvybingumo?
Paslapties nėra. Gyvenu taip, kaip noriu. Retai sakau: tai ne man, daug dažniau: kodėl gi ne? Miegu šešias valandas, valgau nedaug, judu daug, džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir nesigraužiu dėl to, kas man neduota. Tai visas mano rinkinys ir nieko daugiau. Vadovaujuosi savo gyvenimo šūkiu „Tvirtai stovėk ant žemės, daryk tai, ką turi daryti, kas sutarta ir pažadėta; ir nepamiršk pakelti galvos, akių į dangų, turi surasti žvaigždę, tikslą savo, suvokti, kur link eini; ir rūpinkis žmogumi, kuris šalia, ir tuo, kuris gal tik akimirką arti…
Kaip pavyksta turint šeimą suderinti savo aktyvumą su jos poreikiais?
Šeima vyriška, vyriški poreikiai kur kas paprastesni nei moteriški (šypsosi): kad būtų valgyti ir jokio dizaino lėkštėje, judėjimo ir laisvalaikio laisvė ir jokio viskas viename kelionių poreikio… Jaučiu, girdžiu, priimu ir neskubinu, kad būtų kitaip. Mums užtenka ilgų savaitgalių prie jūros ar kalno, o į pasaulio pažinimą ir savo ribas jame kiekvienas leidžiamės savaip.
Koks numatytas kitas artimiausias iššūkis?
Rugsėjo viduryje startavau Tores des Gants 330 km bekelės (ultratrail) bėgime Italijos Alpėse. Šiam smagiam išbandymui ruošiuosi nekreipdama dėmesio į mūsų lietingą vasarą. Bėgdama svajojau apie kopimą į aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę Akonkagvą ateinantį pavasarį. Ši viršūnė ir bus artimiausias mano iššūkis.
Didžiausios sėkmės!
Danguolė Bičkūnienė Lietuvos rinktinės ultratrailo (ilgos distancijos bekele, kai bėgama daugiau nei 100 km) miškais, laukais ir kalnais narė. Ši energinga moteris, įveikusi ne vieną dešimtį maratonų įvairiose pasaulio šalyse, yra ir patyrusi alpinistė, daugiau nei 6 kartus lipusi į aukščiausią Vakarų Europos viršūnę Monblaną (4810 m), įkopusi į Aviceną (Lenino, 7134 m) bei kitas sudėtingas viršūnes, keliavusi ir kopusi Tian Šanyje, Alpėse, Pamyre, Ak Šyjrake, Himalajuose, Kinijos Kunlūno kalnuose.
