Vytautas Nosevičius
Vytauto Dumbrovo nuotraukos
Pirmieji lietuvių alpinistai, vadovaujami K.Monstvilo, prieš 50 metų Šachdaros kalnagūbryje įkopė į šešiatūkstantines Pamyro viršūnes ir pavadino jas lietuviškais pavadinimais: Lietuvos (6080 m), Donelaičio (5837 m), Čiurlionio (5800m). Dabar tų viršūnių priskaičiuojama iki dvidešimties: Maironio, Lietuvos, Dariaus ir Girėno, Brolių Bajorų, „Lituanicos“ ir kt. Auksiniam kopimų jubiliejui pažymėti šiais metais į Pietvakarių Pamyrą organizuojama Lietuvos keliautojų sajungos ekspedicija, kurioje dalyvaus ir alpinizmo veteranai. Vienas iš jų – medikas Vytautas Dumbrovas, kuris sutiko pasidalinti savo prisiminimais ir įžvalgomis.
Į alpinizmą Vytautas Dumbrovas atėjo tuomet, kai perskaitė visas knygas apie kalnus. Prieš tai intensyviai užsiiminėjo regbiu, dalyvavo slidžių žygiuose Kolos pusiasalyje, plaukiojo baidarėmis, katamaranais Rusijos upėmis. Pirmoji jo pažintis su kalnais kaip ir daugumos mūsų buvo nenuilstančio A. Jucevičiaus dėka. Tuomet jis organizavo Kaukaze turiadą. Nuvyko Vytautas su pūpsančia ant nugaros 40 kg kuprine. Nors jautėsi fiziškai pasikaustęs, pražygiavęs 150 km įveikiant 3–4 perėjas, ji nutarė apsistoti ties alpinizmu. Dviejų sūnų tėvas, kineziterapeutas, sanatorijos „Pušyno kelias“ vadovas, 15 metų paskyrė kalnams ir juose patyrė ne vieną pavojingą nutikimą, ištvėrė penkis stiprius plaučių uždegimus. Vienas jų, kai Vytautas vos nenumirė, atsitiko Pamyro kalnuose kopiant į Komunizmą (Ismailo Samani, 7495 m) ir Korženevskają (7105 m).
Vanduo plaučiuose prie Komunizmo
Vytautas nuo Korženevskajos viršūnės visą naktį nuleidinėjo draugą iki bazinės stovyklos, esančios 6400 m aukštyje, nes ant viršūnės draugui pasidarė labai blogai ir pats Vytautas peršalo, bet ryžto kopti į Komunizmą neprarado, buvo 1990 m. šio „šviesaus rytojaus“ fiasko, tad bent viršūnėje norėjosi pamatyt, kaip jis atrodo. Į Komunizmą kopė tradiciniu būdu per didžiulę plynaukštę, kurioje nakvodavo, anksti rytą šturmuodavo, o po šturmo nusileisdavo poilsio į ją. Visą naktį kosėjęs ir krenkštęs ryte Vytautas visgi išsiruošė šturmui, kiek paėjusį netrukus jį pasivijo daktaras iš Leningrado ir sako: „Vaikine, nusiimk akinius ir pažiūrėk, kuo tu spjaudais…“ „Pažvelgiu, iš tiesų, plaučiuose vanduo, vadinasi, plaučių uždegimas. Nusileidžiu atgalios į tą plynaukštėje išsidėsčiusią stovyklą (6400 m), o ten su tokiais kaip mano simptomais atgulęs ne vienas amžinam poilsiui… Visą naktį mane kolega girdė arbatomis, neleisdamas užmigti. Jėgų suteikė galvojimas ir apie ką tik gimusį sūnų Karolį, kurį labai norėjau pamatyti. Kai atsiranda plaučiuose vandens, būdamas aukštai kalnuose per naktį žmogus numiršta. Veiksnių gausybė: nuovargis, peršalimas, aukštis… Ryte draugas paėmė mano kuprinę ir palydėjo iki 6200 m aukščio, kur jau laukė malūnsparnis. Tai mane ir išgelbėjo…“, – pamena V. Dumbrovas. Malūnsparnis sergantį lietuvį nuskraidino iki Ošo, kur stovėjo jį pasirengusi čiupti greitosios pagalbos mašina, bet kadangi Rytų ligoninės turėjo nekokią reputaciją, Vytautas labai bijojo ten patekti. Gerai, kad su juo skrido dar latvis, jam davė užsidėti kuprinę ir, kai nusileido ant žemės ir baltais chalatais daktarai puolė klausinėdami, kur ligonis, prie to kupriniuoto latvio, ligonis pasinaudojo šurmuliu ir paspruko. Grįžęs namo ligoninėje išgulėjo visą mėnesį besigydydamas plaučius.
Stebuklingas druskų kambarys
Vytautas susimąstė, kaip pagerinti savo sveikatą. Pradėjo domėtis viskuo. Nuvažiavo į Lenkijos druskų kasyklas, aplankė druskų kambarį. Parvykęs iš kolegos susižinojo, kad Lietuvoje yra druskų aparatas, ir nutarė įrengti druskų kambarį čia, sanatorijoje, kad nereiktų keliauti į svečias šalis. Nusipirko 5 tonas druskos ir ėmė lipdyti. Dar statydamas druskų kambarį pastebėjo, kad jam darosi vis lengviau kvėpuoti. „Druskų kambarys nėra kaip panacėja nuo visų ligų, bet labiau profilaktinė priemonė, pabuvus jame atšoka karkalai, valosi plaučiai, dingsta sinusitas, gydoma alerginė sloga, stiprėja imuninė sistema. Ypač vaikams sveika. Poveikis jaučiamas po 10–15 apsilankymų druskų kambaryje“, – pažymi V. Dumbrovas. Jo plaučiai taip atsigavo, kad dabar jis gali nerti ne tik 50 metrų, bet ir dvigubai ilgiau, be to, jis atnaujino ir keliones į kalnus. „Druskų kambarys mane vėl sugrąžino į kalnus“, – džiaugiasi kalnų aistruolis, kurio abu vaikai taip pat užaugo sveiki ir sportiški dėl sūraus tėčio išradimo. Vienas jų net apgailestavo, kad jam neteko pamokų praleisti, nes niekada nesirgo… „Kai mano vyresnis sūnus Tadas užsimano į kaimą Zarasų rajone, sėda ant dviračio ir numina 150 kilometrų – tai jam nieko nereiškia. Abu vaikai eina ir į kalnus“, – didžiuojasi savo sūnumis Vytautas.
Turi žinoti, kur eini
Daugybę kartų pabuvoję kalnuose V. Dumbrovas mano, kad kalnai, be visų jų grožybių, visgi šiek tiek mazochizmas bei kankynė ir tie, kurie juos piešia romantinėmis spalvomis, klaidina žmones. Be specialaus fizinio pasirengimo kalnuose išvis nėra ką veikti. Reikia žinoti, kur eini. „Visas tas bėgiojimas, pritūpimai padeda pamatyti grožio daugiau nei kitiems, nes sunkumai, išsekimas tavęs nenukala taip greitai kaip kitus. O dar psichologiniai dalykai… Jei tu nori važiuoti, žiūrėti tik spalvas, įsijunk TV ar nusiimk Rericho paveikslus ir žiūrėk. Bus žymiai geriau. Vytautas alpinizmui skyrė daugybę savo metų, būdavo vasarų, kai kalnuose praleisdavo 60 dienų, bet iš jų nuostabių sulaukdavome tik 5–6 dienas. Be to, kalnuose reikia išmokti kentėti. 1980 m. Fanuose prie Alo ežero praleidome daugiau kaip mėnesį, tai gulėjimas ant tarybinių kilimėlių (plonas porolonas) taip įgriso ir nutrynė šonus, kad po to lova atrodė kaip nežinia kokia palaima, ir jei kažkas sako, kad tai jiems labai patinka, manau, meluoja, nes tikrai tai „užknisa“, – vardija kalnų realijas Vytautas, pridurdamas, kad visgi svarbiausia – psichologinis pasiruošimas, kuris suvaidina lemiamą vaidmenį tiek techniniame, tiek kalnų žygių, tiek aukštuminiame alpinizme.
Aukščio sugebėjimai – ne kiekvienam
Anot, ilgamečio alpinisto V. Dumbrovo, alpinistai, palyginti su turistais, yra didesni tinginiai ir labiau išlepę. „Turistai daug eina, daug pamato, alpinistai prisiriša prie vienos vietos ir ten laipioja. Iki bazinės stovyklos dažniausiai atvažiuoja su mašina, rakandus užneša asiliukai, tai šiek tiek palengvina jų dalią nei žygeivių, kurie visur keliauja ir viską nešasi su savimi. Bet jau vietoje, prie viršūnės prasideda techninis alpinizmas, darbas su virvėmis, kabliais, kur reikalingas atitinkamas pasiruošimas. Daugiausia tai adrenalino mėgėjų užsiėmimas. Nepatikėsiu nė vienu, kuris sako, kad jam kabant ant virvių nebuvo baisu. Galima kabant hamake ant uolos miegoti, valgyti ir dainuoti, bet pažvelgus į apačią pasidaro nelabai jauku. Visgi esame žmonės, o ne paukščiai. Aukštuminiame alpinizme reikia labai stiprios fizinės galios. Dideli atstumai, bridimas per sniegą, be abejo, aukštis. Iš lietuvių geriausiai pernešdavo aukštį Vladas Vitkauskas, iš užsieniečių, aišku – R. Mesneris, kuris pirmasis be deguonies aparato užlipo į visas aukščiausias pasaulio viršukalnes, kaimyninės šalies lenkų alpinistas Jerzy Kukuczka. Jiems buvo Dievo duoti tokie sugebėjimai, jie ypač gerai jausdavosi pavojingame gyvybei aukštyje“, – pasakoja alpinistas. Anot jo, yra žmonių kategorija, kurie puikiai jaučiasi aukštyje ir kurie blogai. Ar galima išsiugdyti atsparumą aukščiui? „Kažkiek galima, – sako V. Dumbrovas. – Tai visokiausi kvėpavimo pratimai, joga, cigun, plaukiojimas, nardymas. Bet kai kuriems net tai negelbėja, jie turi tam tikras aukščio ribas ir viskas. Jei vis tiek per prievartą varoma aukštyn, neklausoma savo organizmo, įvyksta tragedijos. Žmonės prisiklauso romantikos, veržiasi į kalnus, bet nepasidomi tokiais specifiniais dalykais kaip 5000–6000 m aukštyje apetito praradimas, nesustojanti stipri tryda, vėmimas, galvos skausmai, nes apie tai nelabai kas pasakoja ir tai niekam neįdomu. O tai labai svarbu, turi kiekvienas save patikrinti, pasidomėti tuo ir pasiruošti, kitaip kalnai gali virsti skausmu ir kančia vietoj laukto grožio.“
Lietuvių karštakošiškumas
Tarybiniais metais tapęs alpinizmo instruktoriumi ir ilgą laiką dirbdamas alpinizmo mokykloje V. Dumbrovas pastebėjo, kad lietuviai (ko nepasakysi apie užsieniečius) – kaip spirgai: atėję į mokyklą jie iškart nori lipti sudėtingiausiais maršrutais, užkariauti aukščiausias viršūnes. Su tokiu požiūriu netoli ir iki nelaimės, bet nuo jos stabdė griežtos rusų alpinizmo mokyklos pakopos. „Rusų alpinizmo sistema buvo labai gerai sudėliota. Ji buvo etapinė. Turi praleisti labai daug laiko, kol tau leis lipti ant kokios nors geros sienos. Į 5a maršrutą tave išleis geriausiu atveju po kokių 4–5 metų intensyvaus darbo. Tu gauni ženkliuką, po to laikai 3 atskyrį, 2 atskyriui reikia dvejų metų, 1 atskyriui – mažiausiai dvejų metų, kandidatui į sporto meistrus reikia baigti visas gelbėjimo mokyklas ir tai dar ne pabaiga…. 3 atskyriui gauti būtinai privalėdavai pavadovauti žygiui. Išlikdavo geriausieji, įgaudavo patirties, pasitikrindavo save. Dabar niekas nieko nekontroliuoja, truputį pakybo ant kybių salėje ir svaigsta apie sudėtingiausius maršrutus. Visiška anarchija, nuvykai į Alpes ir lipk kur nori, nesvarbu nei tavo fizinis pasiruošimas, nei techniniai sugebėjimai“, – anų laikų alpinizmo rengimo mokyklos privalumus vardija alpinizmo veteranas.
Kalnams reikia ne vien pritūpimų
Kaip pasiruošti kalnams, kad juose reiktų kuo mažiau kentėti, o daugiau atrasti laiko pasidžiaugti? Anot, kineziterapeuto, mediko V. Dumbrovo, tam labai pritinka šiaurietiškas vaikščiojimas. Tai labai sveikas užsiėmimas. „Šiaurietiškas lazdas patarčiau naudoti visiems, ypač žmonėms, sulaukusiems 40 metų. Jas naudojant treniruojamas visas kūnas, intensyviau dirba krūtinės ląsta, taip pagerinama visa kvėpavimo sistema, daug naudingiau, nei vaikščiojant paprastai. Kitas užsiėmimas, neturint daug laiko bėgiojimui ir kitai fizinei veiklai, yra plaukimas. Šis sportas yra idealus besiruošiant kopti į kalnus, nes lavinama krūtinės ląsta ir visas kvėpavimas, o tai yra svarbiausia ten, kur trūksta deguonies. Ir, be abejo, naudingos visos kitos fizinės veiklos rūšys: bėgimas, prisitraukimai, dviračiai, pilvo preso pratimai ir pan.“, – pažymi V. Dumbrovas ir priduria, kad norint eiti sunkesniais, ekstremalesniais maršrutais viso to neužtenka, būtina užsirašyti į atitinkamus alpinizmo klubus, sporto sekcijas ir baigti visą laipiojimo kursą, išmokti dirbti su virvėmis, visokiais spaustukais, lapeliais, „žiūmarais“, aštuoniukėmis, žodžiu, įsisavinti techninį alpinizmą, o tam reikalingas instruktorius, pats sau vienas to neišmoksi. „Didžioji dalis darbo kalnuose yra ne vien lipimas, bet ir saugos taškų organizavimas, draugo priėmimas, greitas nusileidimas diulferiu, nes lipant „kietu“ maršrutu dažniausiai būna „kietas“ ir nusileidimas, ir jei kabant ant virvės nemokama suorganizuoti kito nusileidimo taško ir perlipti, tai apie ką gali būti kalba… Visa tai reikia jau išmokti prieš kalnus, nes tenai ne laikas mokytis. Tad tiems, kas svajoja apie „kietus“ maršrutus, tiesiog būtina įsisavinti techninio alpinizmo subtilybes, dalyvauti varžybose, nuolat lavintis ir tobulėti, – pabrėžia alpinistas V. Dumbrovas, kuris kviečia su kalnais nejuokauti ir skirti tam atitinkamą pasiruošimą. – Jei einama „kietu“ maršrutu, susirenka kiekvieno dalyko „specai“. Tam ir yra komanda. Laipioti mes mokėjome gerai visi, tik kažkas kažkam buvo labiau įgudęs ir jam tai sekėsi geriausiai. Jei pasitaiko ilgas galingas snieguotas šlaitas, leidžiamas į priekį ištvermingiausias, kuris gali minti pėdas visiems kitiems, jei kelią pastoja stati siena, leidžiamas į priekį uolų „specas“ ir lipa pirmas nutiesdamas visiems kitiems kelią“, – pamena anų laikų alpinizmo subtilybes keliautojas. „Rusų laikais labai daug praleisdavome kalnuose, visokie kelialapiai, ekspedicijos, žygiai, tad savo reikalo „specais“ netrukdavome tapti. Pamyre, Tian Šanyje po 30–40 dienų, juokdavosi iš mūsų, kad esame tikri keistuoliai, kurie ieško kur vasarą peržiemoti. Braškių beveik nematydavau, bet užtat rytietiškų egzotiškų vaisių prisivalgydavau į valias“, – šypsosi kalnų entuziastas.
Kai užklumpa audra
Neretai kalnai yra idealizuojami ir niekas nekalba apie ten patiriamus sunkumus. „Visi grįžę tik aikčioja, kaip gera, kaip gražu, bet gerai, jei nenusirito lavina, neužklupo audra aukštyje… Iš savo patirties žinau, kokia baisi yra audra, ją irgi reikia mokėti nuspėti. Tian Šanyje keliavau su jaunimu ir vienu metu jaučiu, kaip mano ūsai šiaušiasi, girdžiu, kaip ima skambėti metaliniai daiktai, sakau, bus audra, netrukus vienas jaunuolis priėjo ir sako, kad neįtikėtina – jo ledkirtis zvimbia… O tai visai natūralu, artėjant elektros iškrovai visi geležiniai daiktai ima reaguoti, reikia kuo skubiau nuo savęs nusiimti visus gelžgalius ir mesti kuo toliau, kitaip rizikuoji būti peršviestas žaibo… Ant perėjos užklupus žaibui alpinistai dažniausiai visus savo metalinius daiktus suriša prie virvės ir meta 30 m į apačią. Tie, kurie nežino šių artėjančios audros požymių, nenumeta pavojingų daiktų, gauna iškrovą…
Sykį buvome prie Ošo sienos, vyko sąjunginės treniruotės ir mes buvome gelbėjimo būrys. Lipant siena visai šalia viršūnės dangų aptraukė juodi debesys, pajutau, kaip viskas ėmė zvimbti, viršūnė keistai ruda, matosi, kad aplink gausu rūdžių ir apstu visokiausio metalo… Kol užkopiau, debesį nustūmė, manau – atsigersiu, išsiimu skardinę, o ji visa subadyta kaip rėtis… Nustebau. Šalia buvęs draugas paaiškino, kad čia labai dažnos iškrovos ir žaibas kala būtent į šią metalinę viršukalnę. Tuomet likau gyvas, nukentėjo tik mano kuprinė, o kiek tragiškų atvejų, kai žmonės miega palapinėse prie kojų susidėję gelžgalius ir gauna mirtiną iškrovą ar labai stiprių nudegimų… Anais laikais Tarybų Sąjungos mastu du žmonės per metus kalnuose žūdavo nuo žaibo. Vienas pažįstamas lietuvis Fanuose turėjo nedidelį sąlytį su griausmu, kai netikėtai prasidėjus audrai ant perėjos bėgo slėptis žemyn šlaitu ir vienoj vietoj, kur stačiau, nusigriebė prisilaikyti pakabintos šlapios virvės, tai kaip kalė žaibas į perėją, tai kaipmat paleido virvę…. Per šlapią virvę gavęs kažkiek elektros iškrovos, net visas sudrebėjo… Bet jis buvo patyręs, tai viskas baigėsi sėkmingai“, – pavojingas akimirkas kalnuose vardija V. Dumbrovas.
Bėgte į Elbrusą
Pradedantiesiems V. Dumbrovas patartų startuoti nuo netolimų kalnų, pavyzdžiui, Kaukazo. Bezengi visai pakaktų. A. Jucevičius beveik kasmet rengia turiadas. Kalnai ten labai gražūs. Norint palaikyti gerą formą reikia bent kartą per metus išvažiuoti į kalnus. Iš jų grįžus užplūsta didžiulė energija. Štai A. Jucevičius (72 metų) koks energingas, nes kiekvieną vasarą važiuoja į kalnus, jam ir aklimatizacijos mažiau reikia. „Tas, kuris į kalnus važiuoja nuolat, greičiau pripras prie aukščio, nes jo organizmas dar nepamiršęs, kas tai yra. Žinau vieną entuziastą rusą, kuris, būdamas 77 metų, šiemet bėgo į aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 m) ir atbėgo anaiptol ne paskutinis. Svarbu nuolat palaikyti formą, judėti“, – atskleidžia savo energijos paslaptis 61-rių metų vyras, kuris žaidžia futbolą, regbį, plaukioja, dalyvauja visuose A. Jucevičiaus „Snaigės“ žygiuose su slidėmis, retkarčiais pabėgioja, nors tuo labai nesižavi. Kelio sąnariai neleidžia intensyviai bėgioti, nes būdamas jaunas ir kvailas, kalnų žygiuose patyrė didžiulę apkrovą (būdamas 1,90 cm ir sverdamas apie 85 kg, mėgdavo greitai nusileidinėti nuo kalnų su sunkiomis kuprinėmis), tad besiruošdamas į kalnus apsiriboja plaukiojimu. „Norint išsaugoti sveikus sąnarius reikia visą laiką judėti, maitinti juos, atlikti tempimo pratimus, visos Rytų sporto sistemos tam yra labai palankios. Palikite mašiną metams garaže ir atėję rasite ją surūdijusią, o kai važinėji, tai ir važinėji, pati mašina susitepa, lygiai tas pats su sąnariais. Norint turėti juos sveikus, reikia nuolat krutėti ir krūvį didinti pamažu“,– žeria patarimus kineziterapeutas V. Dumbrovas.
Į kalnus su gera kompanija
Norint pajusti visą kalnų grožį, nepakanka vien tik pasiruošimo, reikia ir geros kompanijos. „Reikalingi žmonės, kurie atitiktų tavo mentalitetą ir pajėgumą. Kalnuose erzina visos smulkmenos, o jei dar atsiranda koks dirgiklis iš pašalio, su malonumu gali atsisveikinti, nes jo nebeliks. Blogiausia, kai kompanijoje atsiranda pedantas ir prie visko ima kabinėtis. Juk kalnuose niekada nebus idealios švaros, reikia tai suvokti ir visai nebūtina su servetėle šaukštus valyti ar zyzti, kad per mažai visi viską valosi. Nors, aišku, griežta dviejų akmenų taisyklė visuomet galioja – jei neišsiplauni po valgio savo dubenėlio ir jo nepasidedi į vietą, budėtojas turi visišką teisę jį paimti, padėti ant akmens ir priploti kitu akmeniu“, – atskleidžia gyvenimo kalnuose realijas keliautojas.
Girtas belgas Lenino viršūnėje
Kalnuose būdavo daugybė ir linksmų nutikimų. Tekdavo susitikti su alpinistais iš Vakarų šalių. Kontaktus su jais reguliuodavo saugumiečiai. Vytautas prisimena 1988 metų nuotykį kopiant į Lenino viršūnę. „Tuomet žygyje buvo daktaras V. Slavuckis, kuris dabar gyvena Šveicarijoje. Jis mums, lipantiems į viršūnę davė eleuterokoko užpiltinės, sakydamas, jei bus sunku, išgersite ir gausite energijos. Tą ištrauką su kitomis žolelėmis susipyliau į gertuvę. Mes lipome sunkesniu maršrutu, per Lipkino uolas, o iš kitos pusės lengvesniu kopė užsieniečiai. Su Petru Baleišiu stovim ant viršūnės ir užlipa belgas. Duoda mums po gurkšnį iš savo gertuvės. P. Baleišis sako, reikia ir mums pavaišinti. Prisiminiau savo gertuvę. Jis užsivertė ir išgėrė kone visą. Nusileidžiam į Tarptautinę stovyklą „Masla“, joje tada dirbo Dainius Makauskas, kuris mūsų ir klausia: „Kas nugirdė tą belgą?“. Sakom, pats konjako atsinešė. Neišsidavėm, nes būtų neužskaitę viršūnės“, – prisimena tą nuotykį Vytautas Dumbrovas. Saugumiečiai kartais leisdavo pabendrauti su užsieniečiais. Eskpedicijoje dauguma būdavo mokslo žmonės, mokantys anglų kalbą, tai įdomu būdavo prisiliesti prie pasaulio už geležinės uždangos.
Šios vasaros ekspedicija į Pietvakarių Pamyrą ne vieną veteraną vėl sugrąžins į jaunystės laikus. Tačiau kalnų pažymėtieji amžinai išlieka jauni, jie išsiskiria minioje ir jų nesumaišysi su niekuo kitu. Jie iš tiesų kitokie.