Daiva Tamkevičiūtė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Jie ryžtingi, atletiški, be galo energingi, motyvuoti ir nuolat siekiantys pranokti savo galimybių ribas. Į Lietuvą atvykę prieš trejus metus, Tatjana Semenova ir Eugenijus Chertkovas jau spėjo tapti vienos garsiausių pasaulyje kompanijos „Petzl“ komandos nariais. Geriau už kalnus jiems gali būti tik kalnai: kopimas ledu, slidėmis, laipiojimas aukštomis uolomis, techninis alpinizmas, žygiai pėsčiomis sudėtingu reljefu… „Tam tikrais būdais šis sportas daro tavo įprastą gyvenimą daug paprastesnį“, – sako jiedu. Išsamiau apie tai, ką naudingo Tatjanai ir Eugenijui suteikia kalnai, ką daryti, jeigu iš baimės aukščiui linksta kojos, ką naujo apie save gali išmokti ir daug kitų įdomių dalykų sužinosite perskaitę šį interviu.
Trumpai apie save – ką veikiate gyvenime bei kaip ir kodėl atsidūrėte Lietuvoje?
Tatjana: Į Lietuvą atvykome iš Rusijos, Sankt Peterburgo, prieš trejus metus. Mūsų abiejų specialybės gana artimos ir panašios. Studijavome tame pačiame universitete, aš – optinių prietaisų dizainą, o Eugenijus – lazerines technologijas. Vėliau iš vieno lietuvio darbdavio sulaukėme pasiūlymo padirbėti Lietuvoje. Pagalvojome: „Esame jauni ir perspektyvūs, tai kodėl gi nepabandžius!“
Kada ir kaip įsiplieskė aistra kalnų sportams? Kuo taip užkabino laipiojimas uolomis?
Tatjana: Viskas prasidėjo, kai dar buvau studentė, prieš maždaug aštuonerius metus. Viena mano draugė su entuziazmu pasakojo, kaip laipiojo uolomis Kryme. Jai tai paliko tiek įspūdžių, kad noru tai išbandyti užkrėtė ir mane pačią. Žiūrėjau į nuotraukas ir viskas iš tiesų atrodė įspūdingai. Supratau, kad prieš tai teks įgyti ir teorijos, ir praktikos, kaip naudotis kalnų technikos įranga. Niekada anksčiau neužsiiminėjau jokiu panašiu sportu, tačiau šis mane tiesiog įtraukė. Man patiko gera atmosfera ir labai šilti žmonės. Manyčiau, jei nebūčiau sutikusi tiek daug žmonių, artimų man savo asmenybėmis, vargu ar šis sportas būtų man suveikęs. Tik po to suveikė ir sportinės ambicijos, adrenalinas.
Eugenijus: Aš laipioti pradėjau dar mokykloje kartu su vaikų būreliu. Pirmą kartą uola lipau Sankt Peterburge. Šalia miesto yra uolos, kurių aukštis siekia iki 40 metrų. Ant jų yra įvairių trasų, skiriasi sudėtingumas, todėl galima pasirinkti, kur nori lipti. Žinoma, pradėjau nuo mažesnių. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Kai įstojau į universitetą, jau žinojau, kad norėsiu laipioti uolomis, bėgti orientacinėse varžybose, ilgus atstumus, daug žygiuoti, apskritai daug keliauti.
Ką tokio ypatingo turi laipiojimas uolomis, ko neturi jokie kiti sportai? Ar jis padeda apskritai gyvenimui, karjerai, darbui?
Tatjana: Šis sportas labai stipriai veikia pasitikėjimą savimi, ypač ugdo emocinę ištvermę. Įprastam gyvenime jautiesi daug ramiau, dabar mane tikrai sunkiau išmušti iš vėžių stresinėse situacijose nei anksčiau. Patirtis pamokė, kad kalnuose stresas gali būti gerokai stipresnis. Tam tikrais būdais šis sportas daro tavo įprastą gyvenimą daug paprastesnį.
O kas sunkiausia šiame sporte?
Tatjana: Sunkiausias dalykas – žaisti su savo galimybių riba, bandyti ją įveikti. Įprastam gyvenime sau tiesiog pabumbėtum: „Viskas, daugiau nebegaliu! Niekada gyvenime“, ir galėtum ramiai gyventi toliau, bet, atsidūręs kalnuose, esi priverstas suprasti, kad diena dar toli gražu taip nesibaigs. Esi priverstas surinkti visus savo psichologinių, fizinių bei emocinių jėgų likučius ir pasiekti dar vieną kilometrą ar galutinį tašką. Visa ši patirtis itin padeda ir realiame gyvenime. Kai iš kalnų grįžti į savo modernią kasdienybę mieste su visais patogumais, atrodo, problemų apskritai neegzistuoja. Įprastai nesijauti taip smarkiai pervargęs. Jei ir pavargai, išsikvietei taksi, ir tiek čia to vargo. Kalnuose pasitaiko gerokai daugiau situacijų, kur tenka prisiversti perlipti per save patį.
Eugenijus: Gyvendamas įprastą gyvenimą mieste, dažnai net nesusimąstai, kas tave gali ištikti atsidūrus kalnuose. Žinoma, gali kažkiek visam tam pasiruošti, bet tik kalnuose gali pasijusti pasiekęs savo ribą. Nors, bendrai kalbant, žmogaus galimybėms ribos juk nėra. Kitas dalykas – kai grįžti namo, į gyvenimą žiūri gerokai šviežesniu žvilgsniu. Galbūt kažkas nemėgsta tavęs, kažko tu pats, bet visa tai po kalnų pasidaro visiškai nebesvarbu. Kalnai stipriai pravalo smegenis ir sugeneruoja naujų gerų minčių.
Yra kada buvusi tokia situacija, kai kilo rimtas pavojus gyvybei ir jau teko sau pasakyti: „Na jau ne, daugiau niekada!“?
Tatjana: Kiekvieną kartą, kai keliauji kokiu nors ilgesniu kalnų maršrutu, antra ar trečia diena būna kritinė emociškai. Visi lipantys be išimties ją išgyvena. Taip yra ir pagal statistiką. Turi aklimatizuotis, prisitaikyti prie kitų sąlygų, nešti sunkią kuprinę – daryti tai, ko įprastai nedarai, pakelti daug daugiau krūvio. Tuomet galvą pradeda kvaršinti mintys: „Ir kam man to reikia? Ką aš čia veikiu? Kodėl mano kuprinė tiek daug sveria??? Turėčiau viską daug kompaktiškiau susipakuoti, nepagailėti pinigų lengvesniems daiktams!“ Žinoma, grįžus visa tai pamiršti, lieka tik geriausi prisiminimai. Bet kuriuo atveju, net ir prikaupus daugiau patirties, nesi apsaugotas nuo pavojingų situacijų. Kalnai – galinga stichija. Po kai kurių situacijų yra tekę sau abiem pasakyti: „Gerai, dabar išgyvenome, bet daugiau tikrai niekada gyvenime!“ Kiek vėliau ir vėl atsiduri rizikingose situacijose, nes kai kurie ekstremalūs sportai natūraliai iš tavęs reikalauja vis daugiau adrenalino, jauti, kad negali sustoti.
Ar keliaudami kalnuose sužinojote kažko naujo naujo apie save? Būna, kad nustembate patys savimi?
Tatjana: Suvokiau, kad nežinau, kur mano galimybių riba. Kartais atrodo, kad tai jau viskas, ką gali, bet iš tiesų esi gerokai stipresnė, nei manei.
Eugenijus: Po kalnų ėmiau labiau įsiklausyti į save. Kai geriau save girdi, labiau imi save pažinti. Sunku paaiškinti, bet kalnai tarsi sužadina tavo intuiciją ir savivoką, viskas lyg nuskaidrėja, pasidaro aiškiau atsisijojant svarbius dalykus nuo bevertės informacijos.
Didžiausias pasiekimas kalnų sporte, kuriuo labai labai didžiuojatės?
Tatjana: Sunku pasakyti. Kartais atrodo, kad labai didelis pasiekimas yra tiesiog nusileisti žemyn jau įveiktu maršrutu, saugiai pasiekti bazinę stovyklą. O kartais didžiuojiesi varžybomis, kuriose teko iš visų jėgų pasivaržyti su labiau patyrusiais laipiotojais. Galbūt ir galėčiau įvardyti kelias konkrečias įveiktas viršukalnes, tačiau daugumai žmonių šie pavadinimai nereikštų nieko, nors techniškai jas pasiekti labai sunku. Kiekvienas žino Elbrusą, Monblaną ar Materhorną. Visuose trijuose teko būti, tačiau techniškai jie nėra labai sudėtingi, svarbu elgtis labai apdairiai. Vis tik man įdomiau lipti sudėtingesniais kalnų maršrutais nei labai žinomais, bet gana lengvai įveikiamais. Esu lipusi uolomis Kryme, ir nors jų aukštis tesiekia kilometrą, techniškai maršrutas privertė kaip reikiant labiau paprakaituoti. Kartais kalnų maršrutas gali būti stipriai snieguotas, bet kopti techniškai nėra sunku, o gali šviesti saulė, bet užklupti labai pavojingos sąlygos. Man įdomiausia – miksuoti skirtingesnius maršrutus ir lipimo būdus, veiklas, vietas. Tada ir daugiau naujų bei įdomių žmonių sutinki, ir duoda geresnių rezultatų, ištvermės.
„Petzl“ – visame pasaulyje labai garsi kompanija, alpinizmo bei darbo aukštyje įrangos gamintoja lyderė. Ją žino bene kiekvienas lipęs į kalnus. Kaip nutiko, kad tapote šią organizaciją garsinančios komandos nariais?
Tatjana: Kai atsikraustėme į Vilnių, sudalyvavome labai daug sporto varžybų: dviračių, slidinėjimo, bėgimo, sportinio laipiojimo. Tam pravartu išmanyti, kaip pritaikyti tam tikras technikas, pavyzdžiui, lipimo virve. Tuo pačiu stengėmės kuo greičiau adaptuotis Lietuvoje, tad ieškojome žmonių, kurie tuo užsiima, kad galėtume sudalyvauti ir komandinėse varžybose. Po truputį pažįstamų ratas ėmė plėstis, o kiek vėliau socialiame tinkle „Facebook“ pamačiau, kad „Petzl“ ieško naujų komandos narių. Nepaisant kai kurių keblumų, kilusių pildant anketas, sulaukėme kvietimo prisijungti.
Turbūt teko susipažinti su daugiau „Petzl“ komandos narių. Kokiu žmogumi turėtum būti ir ką padaryti, kad taptum tokios pasaulyje garsios kompanijos nariu? Apskritai, ką jums patiems tai reiškia?
Tatjana: Visi tie žmonės, kuriuos pažįstu, iš tiesų mėgsta tai, ką jie daro, o tada viskas ir sekasi tik geriau ir geriau. Ne paslaptis, kad „Petzl“ visame pasaulyje yra labai garsi organizacija, kuria, manau, tikrai verta tikėti ir pasitikėti: tiek produkcija, tiek pačia filosofija ir ten dirbančiais žmonėmis. Tikiu ja, nes matau, kaip tai veikia kitiems mano pažįstamiems. Ši patirtis, manau, padės ir greičiau integruotis į aktyvaus laisvalaikio bendruomenę Lietuvoje, siekti dar didesnės sėkmės.
Ar turite kokių kitų aistrų, kurioms labai sunku atsilaikyti?
Tatjana: „Sostų karai“. Šį serialą pabaigėme žiūrėti tik praeitą vasarą. Paprastai stengiuosi vengti serialų – jaučiu jiems pernelyg didelę priklausomybę. Be ilgesnių pasivažinėjimų dviračiu, plaukiojimo baseine, man dar labai patinka kepti pyragus. Neslėpsiu, dėl to mums tikrai sunkiau palaikyti gerą sportinę formą.
Eugenijus: Man patinka kompiuteriniai žaidimai, daryti kažką, kas tiesiog padeda nuo visko atsitraukti ir gerai atsipalaiduoti.
Jūsų patarimas, kaip įveikti aukščio baimę tiems, kuri nori lipti uolomis ar kopti į pačius kalnus, bet bijo. Ar yra koks nors greitesnis būdas, kaip perlipti per save?
Tatjana: Sakyčiau, tiesiog reikėtų dažniau praktikuotis: pakyboti aukštyje, jį pamažu didinti ir stengtis pasitikėti įranga. Jau net neatsimenu, koks jausmas buvo lipant uola pirmą kartą – turėtų būti labai nejauku. Aukščio baimė yra visiškai natūrali reakcija daugeliui mūsų. Ji kyla iš savisaugos instinkto, noro išgyventi. Būna kartais tokių situacijų, kur aukščio stipriai išsigąsta ir patyrę laipiotojai. Jeigu kaboti ore laikomai tik virvės atrodo per daug bauginančiai, pradžiai galima pasipraktikuoti nedideliame aukštyje – laipiojant laisvai be jokios įrangos (angl. bouldering – laisvas laipiojimas). Tai padės įgauti ir daugiau įgūdžių, ir pasitikėjimo savimi lipant jau aukštesne sienele su įranga. Svarbu atrasti savų būdų, kaip prisijaukinti aukščio baimę. Galima miksuoti kelis skirtingus būdus: pavyzdžiui, boulderingą ir hiking’ą, o tada pereiti prie lipimo virve su įranga. Praktika padaro tobulu.
Eugenijus: Kai atsiduri kalnuose ir pažvelgęs žemyn matai, kad esi stačiai virš 700 ar 1000 metrų, grįžus atgal į miestą imi kitaip matyti aukščio mastelius. Viskas atrodo gerokai paprasčiau ir lengviau įveikiama. Jei anksčiau 10 metrų kėlė baimę, po kalnų jie atrodys vieni juokai.
Mėgstamiausia laipiojimo uolomis vieta yra? Ir ar galėtumėte kitiems rekomenduoti kelias labai labai gražias vietas, kurias tikrai verta aplankyti?
Tatjana: Sakyčiau, tai tos pačios uolos Sankt Peterburge, nuo kurių ir užsikabinome. Mano Alma mater. Čia visada smagu sugrįžti: pralipti tomis pačiomis trasomis, atgaivinti senus prisiminimus, palyginti, kaip stipriai pasikeitei per tuos dešimt metų. Be abejo, visada verta išbandyti populiariausias sportinio laipiojimo vietas. Daugelis jas rekomenduoja nebe reikalo. Smagu atrasti ir naujas vietas – pavyzdžiui, Italijoje ar Turkijoje, kur uolų struktūra yra skirtinga, o ir pojūčiai tuomet apima kitokie.
Eugenijus: Man viena įsimintiniausių vietų buvo Krymas. Gana aukštos uolos, ilgi maršrutai ir priešais atsiverianti įspūdinga panorama – ne tik į kalnus, bet ir šalia krantus skalaujančią jūrą. Be abejo, aš dar daug kur kitur nebuvau, bet šie kalnai iki šiol paliko labai stiprų įspūdį.
Jau sumanėte, ką įdomaus kalnuose nuveiksite artimiausiu metu?
Tatjana: Šią vasarą ketiname keliauti į Kirgistaną pažygiuoti sudėtingesniais maršrutais. Tai kilstelės mūsų sportinę kvalifikaciją kiek aukščiau. Vėliau vyksime į Graikiją. Ji bus ne mažiau jėgų bei iššūkių reikalaujanti kelionė. Dar labai norėtume kada nukakti į Nepalą.
Ačiū už labai įdomų pokalbį! Sėkmės kuo didesnės!
