„Kas neieško sau draugo, tas pats sau priešas…”
Š. Rustaveli
Prancūzijoje Džumberą Ležavą, apmynusį visą pasaulį dviračiu, vadino Kelionių karaliumi, o Vokietijoje dėl išvaizdos panašumo bei stipraus charakterio – Keliaujančiu Pikaso, Gruzijoje – Žmogumi rekordu, o UNESCO jam priskyrė garbingą Sportininko ir Pasaulio piliečio vardą. Pats Džumberas Ležava save vadina paprastu gruzinu, kuris savo asmeniniu pavyzdžiu norėjo pasauliui parodyti neišsenkamas žmogaus organizmo galimybes. Šį pavasarį nenustygstantis keliautojas atmynė į Lietuvą, apsistojo mūsų redakcijoje, kur ir kalbamės apie keliones, nuotykius, išgyvenimą ir gyvenimą….
Mirtina liga – naujo gyvenimo pradžia
Visi šio garsaus keliautojo stulbinantys pasiekimai prasidėjo nuo to, kad vieną kartą Džumberas Ležava vos nenumirė. Būdamas 46 metų ant operacinės stalo jis išgyveno klinikinę mirtį. Tuo metu Tbilisio universiteto taikomosios matematikos mokslininkas, kibernetikos specialistas buvo jau padaręs itin svarius 24 išradimus ir užsitarnavęs valstybinę premiją už informacinių ryšių tobulinimą. Jis ne tik dirbo mokslinį darbą, bet ir nuo mažumės užsiėmė tenisu, dziudo, laisvomis imtynėmis, gimnastika ir boksu, pėsčiomis išvaikščiojo visą Gruziją, tris kartus motociklu ir du kartus automobiliu apvažiavo visą buvusią Sovietų Sąjungą, nuolat laipiojo į kalnus. 
Bet vieną žiemą ruošiantis kopti į vieną pavojingiausių Kaukazo viršukalnių, po intensyvių treniruočių Džumbero žarnynas neištvėrė. Daktarai konstatavo vidinių organų gangreną. Nė vienas daktaras nesiryžo daryti operacijos pasmerktam myriop žmogui. Tik vienas chirurgas, Džumbero draugas Zurabas Cchataja ryžosi. „Tegu dar dvi tris dienas reanimacijoje pagulės, kad visi artimieji suspėtų su dar gyvu atsisveikinti”, – tarė chirurgas ir pašalino iš pradžių 3,5 m žarnos, o po to dar 75 cm. „Pilvo srities netgi nesiuvo, o sagtimis tik susegė, – prisimena Džumberas. – Daktarai sakė, ką čia daug siūti, vis tiek po kelių dienų į lavoninę reiks vežti. Širdis vos vos plakė, kraujas buvo tirštas kaip sirupas. Draugai ir giminės atėjo su manimi atsisveikinti, bet mirti aš nesiruošiau. Tuo metu mums su žmona buvo pats laimingiausias laikas – vaikaičiai gimė! Kai patyriau klinikinę mirtį, prie manęs pasirodė trys senoliai ilgomis barzdomis ir pasakė, kad aš gyvensiu 123 metus.” „Anksti dar tau mirti. Grįžk į žemę ir tarnauk žmonėms”, – tarė jie.
Kai tik Džumberas atsigavo, tuoj pat pareikalavo, kad jį vežtų namo. Ten jis išsyk išmetė visas daktarų rekomendacijas, susidarė savo režimą, pasirinko dietą ir visai pamiršo apie liūdnas prognozes. O svarbiausia – vėl pradėjo sportuoti.
Žmogaus galimybių ribos nežinomos
„Aš ilgai mąsčiau, ką man dabar pasirinkti, – pasakojo keliautojas, trumpam atmynęs į Vilnių. – Bėgioti negalima, šokinėti irgi ne, sunkumus kilnoti – ne. Bet kokie staigūs judesiai buvo uždrausti. Ir tuomet man atėjo mintis – juk kuo puikiausiai galima daryti atsispaudimus! 
Tai pats paprasčiausias, sveikiausias ir itin teigiamai veikiantis visą organizmą pratimas. Plaučiai greičiau prisipildo deguonies, gerėja kraujotaka. Pirštų galiukuose susitelkę visi žmogaus nervų centrų mazgai ir darant atsispaudimus jie masažuojami, o kartu ir stimuliuojami visi vidaus organai. Aš neskubėjau. Krūvius didinau pamažu. Po pusmečio jau nebeskaudėjo, susitvarkė kraujotaka, širdis nustojo šlubuoti. Taigi, po pusmečio atsistojau ant kojų. Daktarai tik rankomis skėsčiojo…”
Išsikapstęs iš ligos, Džumberas Ležava ir toliau treniravosi. Kiekvieną dieną po penkias-šešias valandas jis darė atsispaudimus. Buvęs mirtinai ligotas nusprendė parodyti pasauliui, ką gali žmogaus organizmas. Sulaukęs 50 metų gruzinas sumušė visus pasaulio rekordus – per valandą atsispaudė 4447 kartus. Džumberas Ležava buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Po to jo vardas ten buvo įrašytas dar 14 kartų: 11 iš atsispaudimų nuo žemės, vienas – iš preso treniruočių ir du – su dviračiu. Pavyzdžiui, per parą su 5 minučių pertraukomis po kiekvienos valandos gruzinų rekordininkas atsispaudė 44 141 kartus, o šimto dienų maratone su kasdieniais septynių valandų atsispaudimais – 1 730 000! Fizinės jėgos, išnaudotos per šimto dienų atsispaudinėjimus, tolygios 2800 tonų svorio pakėlimui, kurį būtų galima sutalpinti 52 traukinio vagonuose. Kasdienės Džumbero, sveriančio 68 kg, treniruotės prilygsta 600-700 tonų svorio pakėlimui.
Kelionė aplink pasaulį skirta mylimai žmonai
Tapęs absoliučiu rekordininku, Ležava ėmė galvoti, kur ir kaip būtų galima dar save išmėginti. Kartą bičiulio sūnus paklausė: „Dėde Džumberai, jeigu jūs toks stiprus, tikriausiai galite vienas apvažiuoti su dviračiu visą pasaulį?” Tai buvo ne tik gera idėja, o taikliai pateiktas tikslas: praminti su dviračiu vienam visas pasaulio šalis ir pačiam išbandyti žmogaus galimybes ekstremaliomis sąlygomis.
Pasiruošimas kelionei truko aštuonis mėnesius. Per šį laiką Džumberas su savo draugu, Abchazijos premjeru ministru Žiuli Šartavu, žuvusiu per Gruzijos ir Abchazijos karą, sudarė savo kelionės dviračiu aplink Žemę programą, kurią patvirtino Gruzijos parlamentas bei Gineso rekordų knygos administracija. Apsivertęs žemėlapiais ir kompasais, Džumberas nusistatė sau artimiausių kelionių planą. Draugai ir artimieji nustėrę žvelgė, kas čia vyksta, bet atkalbinėti nuo tokių didingų užmačių nedrįso.
Ir štai 1993 m. rugpjūčio 13 d. Džumberas Ležava, pasiėmęs į kelionę šiek tiek asmeninių daiktų: palapinę, miegmaišį, žemėlapių, kompasą, žodynų, sąsiuvinių, rašiklių, instrumentų, atsarginių dviračio dalių ir Rustavelio poemą „Karžygys tigro kailiu”, sėdo ant savo plieninio ristūno, padovanoto bičiulio Charkove ir iškeliavo iš Tbilisio. Kelionę aplink Žemę jis nusprendė paskirti savo vienintelei ir mylimai žmonai Lijanai, kuri prieš trejus metus iškeliavo į aną pasaulį. Per dešimt metų savo nerealios odisėjos jis nuvažiavo 285 tūkst. km, 11 kartų kirto pusiaują ir pakeitė 9 sportinius dviračius.
Per 10 kelionės metų aplink pasaulį aplankytos 238 šalys
Keliautojas pagal griežtai numatytą planą turėjo apvažiuoti 227 šalis, skaityti paskaitas apie savo pratimų naudą ir ekologišką transporto priemonę – dviratį, aplankyti Grenlandiją, Antarktidą ir grįžti namolio 2001 m.
Džumberas Ležava šį planą su kaupu įvykdė. Jis aplankė 238 pasaulio šalis. Jose lankėsi ypatingomis sąlygomis: karšto klimato šalyse – vasarą, šalto ir atšiauraus – žiemą. Tik 6 valstybės jam buvo neprieinamos – Afganistanas, Brunėjus, Irakas, Libija, Saudo Arabija ir Šiaurės Korėja. 
Priežastis viena – vizos neturėjimas. Kiekviename žemyne jis keliaudavo 1,5-2,5 metų. Tik Antarktidoje pakako trijų dienų. Namo keliauninkas grįžo tik 2004 m.
Kelionės programa buvo kruopščiai sudėliota. Šalies sostinių apžvalgai buvo skiriama 3-4 dienos. Visi nukrypimai nuo grafiko, vėlavimai, delsimai buvo fiksuojami dienoraštyje. Jame keliautojas dėliojo ir visus savo įspūdžius. Per 4 tūkst. kelionės dienų buvo prirašyta 12 tūkst. lapų.
Keliautojas ne tik rašė, bet ir fotografavo. Šiuo metu pas kelionių karaliumi tituluojamą Dž. Ležavą daugiau kaip 60 tūkst. nuotraukų, suskirstytų pagal temas: „Pakrantė”, „Aušra”, „Namai”, „Vietiniai gyventojai”, „Žmonės”, „Gyvūnai” ir kt.
Kartu su manimi keliauja Dievas
Mynė dviratį keliauninkas dienos metu bet kokiu oru. Per dieną nuvažiuodavo 130-160 km. Vienu metu prie gruzinų keliautojo norėjo prisijungti kitas garsus keliautojas dviračiu, bet teapvažiavus kartu vos pusę Turkijos pasakė: „Džumberai. atsiprašau, bet man kelionė – poilsis ir malonumas, o tau – darbas…” ir pasuko atgal.
„Keliaudamas sutikau daugybę keliautojų dviratininkų, kurie sakė: „Jei pučia šaltas oras – aš niekur nevažiuoju. Jei labai karšta – taip pat nevažiuoju. O jei lietus – tai juo labiau!” „Oje! – stebėdavausi. – Tai kada jūs važiuojate!?” „Tiktai geru oru.” „Ir kiek tuomet numinate kilometrų?” „30-40″ „O aš numindavau 140-150 km! O kai kada ir visus 200 km! Ir neturėjo reikšmės karštis, šaltis, audra ar pūga, plikledis ar sniegas… Kartą, keliaudamas po Australiją, nusprendžiau išmėginti, kiek galėsiu nuvažiuoti be miego, maisto ir gėrimo, kaitinant 43 laipsnių karščiui. Išsilaikiau dvi paras, įveikiau 300 su trupučiu kilometrų… Kai manęs klausia, ar nebaugu vienam keliauti, atsakau, kad aš nesu vienas, mes esame trise – Dievas, aš ir dviratis. Dievas visada man pagelbsti, kai labai sunku…”
Šaltas mirties alsavimas Gobio dykumoje
Ne kartą Džumberas Ležava buvo atsidūręs ties mirties riba. Itin sunku buvo džiunglėse. Apie poilsį tarp krokodilų ir gyvačių net kalbos negalėjo būti. Zimbabvės stepėse ilgą laiką ekstremalą persekiojo gauja alkanų hienų, Namibijoje vos išliko gyvas užpuolus maliarijai.
„Gobio dykumoje vos nenumiriau, – gurkšnodamas arbatą „Kelionių ir pramogų” redakcijoje prisimena keliautojas. – Spigino 25 laipsnių šaltis. Dar tas iki kaulų smelkiantis ledinis vėjas. Stipriai sušalau, maisto atsargos buvo jau besibaigią. Jėgos, beje, taip pat. Keistų augalų dygliai badė padangas. Jų keisti nebeturėjau jėgų: sušalusius rankos manęs neklausė, o ir klijai esant minusinei temperatūrai visai nesiklijavo… 
Jau maniau, kad gyventi liko visai nedaug ir ieškojau vietelės ramiai numirti. Kažkuriuo momentu nebetekęs jėgų nugriuvau ant žemės ir užmigau. O kai pabudau, žiūriu – jurtoje besąs, pas piemenis ir mane slaugo miela mongolė. Mongolai labai svetingi. Sau nepasiliks, bet svečiui viską atiduos.”
Tai, ką jis pergyveno ir patyrė keliaudamas, išsako trumpa, bet aiškia fraze: „Pravažiavau pragaro keliais.” Ir šypsodamasis tęsia: „Keliaudamas po svečias šalis, specialiai niekada neieškojau, kas tenai yra blogai, bet blogis dažniausiai pats man apsireikšdavo. Viena, kai tai gamtiniai sunkumai ar laukiniai žvėrys, ir kita, kai problemų ir nemalonumų tau sudaro patys žmonės. Ne kartą Afrikoje mačiau, kad visi, netgi vaikai, vaikšto su automatais ir šaudo į visus, kas kelyje pasimaišo. Kai paklausiau: „Kodėl jūs užmušėte tą žmogų?”, man buvo atsakyta: „Paprasčiausiai taip, iš neturėjimo ką veikti….” Sudaryto kelionės maršruto neturėjau teisės keisti, bet tokioje situacijoje mielai tai būčiau padaręs…”
Pavojai ir kuriozai kelyje
Gvinėjos ir Bisau džiunglėse Džumberą Ležavą kas dvi valandas į nelaisvę imdavo revoliucionieriai. Kolumbijoje sulaikė automatais ginkluoti kokaino plantacijų sargai. Burundyje papuolė į patį kautynių epicentrą, iš kur jį išgelbėjo tik JN Taikos palaikymo būriai. Kelionės metu Vietname Džumberą buvo aštuonis kartus užpuolę sukilėliai, ir kiekvieną kartą jį žiauriai sumušdavo. Birmoje keliautoją palaikė užsienio agentu ir visą kelionės po šalį laiką lydėjo policijos konvojus. Prieš išlydint iš šalies, saugumo nuovadoje jį tardė ir apklausinėjo daugiau kaip 6 valandas. 
O štai Uzbekistane Džumberui slogų įspūdį paliko policija, kuri užgauliojo ir šaipėsi iš garsaus keliautojo, o vienas iš tvarkos sergėtojų net norėjo pavogti jo dviratį…
Be pavojingų buvo ir kuriozinių nutikimų. Prie Turkijos pasienio, muitininkai išduodami vizą, kartu su Džumbero dokumentais pamatė ir Š. Rustavelio knygą. Grąžindami keliautojui pasą, jie pasakė: „ Vizą Rustaveliui mes padarėme, o kur jūsų pasas, pone?” Teko aiškinti, kad Rustavelis – gruzinų poetas, gyvenęs viduramžiais…
Visgi kelionėse būta daugiau gero nei blogo. Daugelyje šalių keliautoją priėmė kaip artimiausią draugą. Sacharos dykumoje, kuria Džumberas perėjo apie 4 tūkst. km (dviratį dažniausiai smėlynais teko vilkti ant savęs), jis buvo dosniai apdovanotas už visus ištvertus išbandymus. Dykumų šeichai keliautoją apgyvendino savo prabangiuose apartamentuose ir suteikė garbės atidaryti Azijos olimpines žaidynes.
Nuo 50 metų gyvenimas tik prasideda
Keliautojas Džumberas Ležava kaip oficialus svečias dalyvavo keliose olimpinėse žaidynėse, Rio de Žaneiro karnavale, tarptautiniuose grožio konkursuose, susitikinėjo su valstybių ministrais, kultūros ir meno veikėjais, žymiais sportininkais. Būdamas penkių mokslo akademijų narys, kelis kartus sakė kalbą JTO susirinkimuose, propaguodamas pasaulyje taiką ir sveiką gyvenimo būdą. „Skaičiau paskaitų anglų ir ispanų universitetuose, aikštėse, atokiuose kaimuose, – pasakoja keliautojas. – Ir visur man sakė: „Ačiū, Džumberai, tu suteikei mums viltį. Mes manėme, kad sulaukus 50 metų gyvenimas baigiasi, o pasirodo, kai žmogus su metais įgauna daug neįkainuojamos patirties, jis tik prasideda!”
Daugelis valstybių labai norėjo, kad gruzinų keliautojas taptų jų šalių piliečiu, tarp jų ir Amerika, bet 72 metų Džumberas Ležava – tikras patriotas ir niekam neketina parsiduoti.
„Gruzija man paskyrė keliautojo diplomato ordiną, – žėri energingo keliautojo akys. – Mano kelionių misija – ne tik pademonstruoti fizines žmogaus organizmo galimybes ir populiarinti ekologinį transportą – dviratį. Svarbiausia, taikos skleidimas pasaulyje ir tolerantiškumas. Ir pabaigoje norėčiau pacituoti gruzinų poeto Š. Rustavelio žodžius: „Kas neieško sau draugo, tas pats sau priešas”. Tuo turi vadovautis kiekvienas žmogus ir nekils jokių problemų…”
Džumberas Ležava įsitikinęs, kad savo, kaip Taikos pasiuntinio, misiją jis įvykdė ir labai tuo didžiuojasi. Keliautojui labai patiko Lietuva, jos gamta, žmonės ir dar žadėjo ne sykį čia atminti.
Dabar Džumberui 72 metai. Jis turi dvi dukras ir keturis jau suaugusius vaikaičius, kurie mato tėtį ir senelį tik per televizorių. Jie labai didžiuojasi juo ir labai jo laukia, nors supranta ir tai, kad namuose jo nepavyks sulaikyti. Šis nenustygstantis keliautojas daugumą savo gimtadienių ir jubiliejų sutiko keliaudamas po kalnus ar sėdėdamas ant dviračio balno…
Džumbero Ležavos tolimesnių kelionių nuotykiai netrukus.
Vėjūnė Nosevičiūtė
