Alpinistas, keliautojas, fotografas Aldas Baltutis vienas iš nedaugelio pasaulio žmonių įkopęs į aukščiausią planetos viršukalnę, Himalajų milžiną – Džomolungmą (Everestas, 8848m.). Lietuvoje tai trečias žmogus įkopęs į šią didingą „Visatos motinos” (taip tibetiečiai pagarbiai vadina šį kalną) buveinę. Aldas taip pamilo kalnus, kad net su šeima persikėlė arčiau jų, ir dabar gyvena Tianšanio papėdėje, iš kur kas savaitgalį gali keliauti į kalnus. Nuo tėčio neatsilieka ir mažoji Paula
(1,5 m.) Paklaustas apie kalnus, kada jiems pajuto tokią trauką, Aldas atsako: „Neturiu net supratimo. Man į kalnus norėjosi gerokai ankščiau, nei aš juos pamačiau gyvai”…..
Kas Jus atvedė į kalnus?
Du mano artimi bičiuliai – Nadia ir Stepas – kadaise parėjo išplėstom akim ir sako – „buvom vienam klubelyje, ten tikriniai alpinistai pasakojo apie kalnus ir panašiai! Sakė galima pas juos užsiiminėti, treniruotis, paskui vasara kartu trenktis i kalnus!”
Galiausiai gavosi taip, kad aš pas alpinistus nuėjau ir pasilikau, o jiedu – ne.
Tada treniravausi pas Stasį Navicką – Kauno Alpinistu Klubo prezidentą. Kartais pas ji susirinkdavom namuose visu klubu, Stasys grodavo gitara ir dainuodavom visokias nostalgiškas bardu dainas. 
Bet turbūt didžiausia įtaką manęs kaip alpinisto formavimuisi padare Giedrė Abraitytė. Tai buvo ypatingas žmogus. Šalia jos būdavo kažkaip natūraliai gėda pačiam sau, kad pramiegojai ryta paskaitas ar neprabėgai penktadienio kroso. Tokiu pasaulyje nedaug – esu sutikęs gal du ar tris iš viso. Jie kaip galingi katalizatoriai. Gaila, kad mūsų kelias kartu buvo toks neilgas… Dviese mes galėjom labai daug įdomaus nuveikti…
Nadia dabar – labai įdomi fotografė ir puiki videodizainerė, Stepas plaukioja norvegų jūros šelfo tyrimo laivu. Man atrodo – jie surado save.
Pirmieji kalnai, susitikimas su jais, koks jis?
Pirmą kartą kalnus kaip tokius sutikau Ukrainoje – tai buvo Karpatai. Buvau gal koks aštuntokas, ar panašiai. Ne tokie jau ten ir kalnai, tiesa sakant… Bet tada ir to užteko – baisiai sąmonė susijaukė nuo jų, bet kažkur stuburo smegenimis jaučiau – tai dar ne tai, ko reikia.
Įkopimą į šventą armėnams kalna – Araratą, Jūs organizavote?
Taip, įkopima i Araratą dariau savo draugams armėnams. Jiems tas kalnas simbolinis. Pačiam irgi norėjosi – čia dar Sergejus Samoilovas, mano senas draugas, kažkaip ta idėja mane netikėtai užkrėtė. Net nežinau, ką aš ten pamečiau – kalnas nesudėtingas, nelabai aukštas, biblinė jo istorija mane irgi nelabai domina… Bet va norėjosi ir tiek. O jei labai norisi to, kas neįpatingai kenkia likusiai žmonijos daliai, vadinasi reikia daryti.
Kalnas atrodo didingai, nes stovi ne kažkokioje kalnų sistemoje, o praktiškai lygumose. Todėl nuo papėdės iki viršūnes labai daug metrų ir kalnas atrodo tiesiog galiūnas. O pats įkopimas – nesunkus. Galiu rekomenduoti pradedantiems.
Dažnai organizuojate tokius žygius?
Tikrai ne. Nebent sau ir virves partneriams. Niekuomet nekabinsiu skelbimo „renku grupe kopimui i XYZ, naujokai – welcome”. Araratas šia prasme buvo nedidele išimtimi – ten praktiškai visi mano grupėje buvo naujokai, išskyrus Aleksėjų.
O kokie artimiausi žygiai numatomi?
Nesakysiu. Kai daug šneki tai paskui nesigauna. Galite laikyti prietaru.
Kas Jums asmeniškai yra įkopimas į Everestą?
Gražus įkopimas į gražu kalną, man labai patiko. Esu patenkintas tuo, kaip tai padariau – galima buvo paprasčiau ir su kai kuriais kompromisais, bet žinau kad pridėjau 100% pastangų, ir viršūne „užsidirbau sąžiningai”.
Koks kelias buvo iki aukščiausios pasaulio viršukalnės?
Maždaug toks pat kaip ir po jo. Man Everestas nėra kelio galas – jis tiesiog pakelėj stovėjo. Savo aukščiausia kalną dar įlipsiu kada nors ateityje. O šiaip… Na ruoštis sunku buvo, aišku. Bet ir malonu. Didelis tikslas reikalauja didelio kryptingumo. Didelis tikslas drausmina, suteikia prasme visa kam, ką darai. Bet tai čia ir yra didelių tikslų problema – pasiekus tikslą reikia nepasimesti ką daryti ir kur eiti toliau.
Kaip Jums taip pavyksta nepasimesti?
Tai kad aš iš pat pradžių bet koki konkretu tikslą laikau tik tarpine stotele. Visuomet reikia planuoti krypti, o tikslai – tai tik maršruto taškai pasirinktame kelyje. Beje, irgi labai svarbūs taškai. 
Koks jausmas buvo įkopus į aukščiausią pasaulio kalną?
Nenoriu apvilti nieko, bet Everesto viršūnėje nieko ypatingo nepajutau – galva buvo užimta būsimu nusileidimu. Toks… Toks jausmas gerai padaryto darbo. Gal būt todėl, kad pačiame įkopimo procese, kuris tęsėsi pusantro mėnesio labai daug emocijų ir jėgų sudėjau. 
Žinote, manęs dažnai klausia – „kaip ten buvo ant Everesto”, ir i tokius klausimus įpratau atsakinėti vienu žodžiu – „sunku”. Tas pats ir su klausimu apie jausmus ant viršūnes. Koks jausmas? „Gera”.
Kokie įkopimai labiausiai įstrigo?
Hm… Sunku kažką tokio išskirti iš visos mases… Na, pavyzdžiui kopimas i Baičičikei Kirgizijoje – vėlokai išlindom i maršrutą, todėl rimtą „penkiukę” kopti baigėm prie -10°C apie 4 valanda nakties. Sninga, tamsu, vejas, kopi apgraibomis, šalta, maršrutas nežinomas… Kaip tada įkopėm – iki šiol nesuprantu. Toks pamokantis įkopimas buvo. Bet žinia – mokaisi mokaisi, ir vis tiek durnium numiršti… 
Kaip ruošiatės kalnams?
Kiekvienam rimtam kalnui reikia ruoštis. Kuo geriau pasiruoši tuo daugiau šansų įkopti. 
Fizinis pasirengimas, anaerobinė ištvermė, sveikata, psichologinis stabilumas, techninis pasiruošimas, maršruto studijavimas, konsultacijos su patyrusiais kolegomis… Manau kad nieko naujo nepasakiau. O jei detaliau – na taip, yra specifikos visuose klausimuose.
Sportuojate?
Kažkada užsiiminėjau ir lengvąja atletika, ir dziudo, ir karate, ir pan. Kadaise mūsų universiteto prancūziško bokso rinktine buvo Prancūzijos studentų čempionai. Tiesa, mane pusfinalyje diskvalifikavo… Per daug įnirtingai talžiau oponentą…
Beje, savęs sportininku nelaikau. Sportininkas – tas, kuris varžosi dėl teisės būti geriausiu. Man varžytis su kitais neįdomu. Nors kartais būna, varžybose dalyvauju.
Ką patartumėte žmogui besiruošiančiam pirmą kart į kalnus, kas svarbiausia?
Du patarimai. 1) pajuskit kaifą iš to ką darote 2) nereikia lįsti už protingos rizikos ribų.
Jaučiate kaifą nuo to ką darote?
Dažniausiai.
Kas yra kalnai Jums?
Nežinau. Jei kalnai man padeda būti laimingu, tai tada matyt – vaistas nuo kažkokiu mano asmeniniu psichiniu negalavimu.
Ar galėtumėte iškeisti kalnus į ką nors?
Be problemų. Pasaulyje yra be galo daug įdomių dalyku. Vien tik kalnais nereikia apsiriboti.
Kaip išvengti pavojingų situacijų kalnuose?
Pora kartu buvau labai kritinėse situacijose, bet ten mano paties klaidų – maždaug 50%. Visiškai išvengt pavojų kalnuose neįmanoma, bet galima daug padaryti, kad tuos pavojus sumažinti. 
Kaip tai padaryti – rašomos knygos, čia pora žodžių neapsieisi. Beje – nešiokitės normalia vaistinėlę su savimi, įpirkit protingą draudimo polisą, 
dėvėkit šalmą ant galvos, praneškit gelbėtojams apie einamą maršrutą ir kontrolinį laiką, gerai pritaikykit „kates” batams, nesinaudokit statine virve. Turėkit atsarginius akinius nuo saules ir tepkit veidą kremu prieš nudegimą. Prie apraišų visuomet turėkit prisisegę pora atsarginių karabinų ir porą „prusikų” arba žiumarą – jeigu einat uolinį maršrutą bent trečios kategorijos. Jei einat sniegu – visuomet turėkit antilavininį komplektą. Čia tokie dažniausiai pamirštami dalykai. Tai va – nepamirškit.
Pavojingiausią akimirką kas gelbsti? Kaip elgiatės tuo metu?
Visaip būna. Kažkaip nepastebėjau, kad turėčiau vienodą nekintamą reakciją į visas kritines situacijas. Kartais būna kad su išsprogusiomis akimis ir rėkdamas visa gerkle „LAVINA!!!” darai tokį šuolį, kokio niekuomet normaliomis sąlygomis tokiam giliam sniege nepadarytum – visiškai automato būsenoj.
O kartais būna kad kas nors atsitinka – net blakstienos nepajudini, nes pasąmone jaučia, kad nėra reikalo. Viena galiu pasakyt – kritinėj situacijoj baimės nejaučiu, ji kartais paskui ateina, gerokai pavėlavus. Kartais po pusdienio pradeda drebėt rankos ir krėsti šaltis. Tokia labai pavėluota reakcija kartais būna.
O daug kartų teko būti kritinėje situacijoje?
Na buvo… Šiaip tai patekimas i kritine situacija dažniausiai reiškia kad kažką ne taip padarei, todėl kritinių situacijų reikėtų gėdytis. Kaip pasakė Amundsenas – „nuotykis yra blogas planavimas”. 
Išimtis – kai į kritinę situaciją patenki dėl aplinkybių, kurias nevisai kontroliuoji, bet ir tai sąlyginai. Pavyzdžiui – lavinu pavoju dauguma atveju galima numatyti. Blogą orą – dažniausiai – irgi. Nevykusį virvės partnerį ir jo padaromas klaidas – taip pat. Todėl išsikrapštęs iš kritiniu situacijų dažniausiai sau sakau – „buvau tikras mulkis ir taip daugiau nebedarysiu”.
Ko pasiilgstate kalnuose?
Yra tokių momentų… Juos labai sunku paaiškinti – tai gana intymus klausimas. Jausmo, kad esi stichijos dalis, kad esi menkniekis prieš stichiją. Tarp kitko – labai sveika būtų daugumai žmogelių kartas nuo karto tuo įsitikinti. Pasiilgsti būties paprastumo ir skaidrumo. Supratimo, kad viskas kas tave supa – tai yra pasaulis „iš tikrųjų” – be apsimetinėjimo, melo, purvo, tuštybės. 
Tai yra kitas pasaulis, ir jo pasiilgsti.
Jūsų mėgstamiausias patiekalas kalnuose? Nusileidus nuo kalnų?
Kalnuose valgai tai kas pasiekiama. Imi lengvai sveriančiu sublimatus, nuo kurių pykina jau antrą savaitę. Gerai kai yra normali rimta ekspedicija, kada gali sau leisti kažkokią įvairovę – tada virėjo fantazijai galima atsiduoti. O kai kopi autonome kokia nors sunkenybe, tada prasčiau. Pasiilgstu paprastai vaisių – jie sunkus ir skanus. Todėl kalnuose jų mažai gauni ir jų labai norisi. Grįžęs žemyn dažnai išgeriu pora litrų sulčių. 
Jei einu vienai dienai tai į „kuprą” nededu termoso ar vandens – su laiku išmoksti maršrute negert daug. Jei eini pora dienų – imi vietoj vandens virykle. Jei visai jau blogai – pasitirpdai puodą sniego, vis lengviau nei vandenį litrais tąsytis.
Kiek esate numetęs daugiausia svorio kalnuose?
Kai kopiau i Leniną, normalus darbinis mano svoris buvo kokie 79 kg. Grįžęs svėriau 68 kg. Bet čia turbūt todėl, kad jau po kopimo, Oše, apsivalgiau vaisių, ir dvi dienas beveik neišlįsdamas tupėjau išvietėje. Nors tiesa sakant leidžiantis žemyn su Kongu turėjom truputį problemų su maisteliu 
– neapskaičiavom raciono. Todėl antroje stovykloj teko pasiknisti pusnyse ir susirasti Malaizijiečių paliktą maisto sandėliuką. Bet ten ne ką labai valgomo radom – net labai išalkęs negalėjau prisiverst valgyti dvokiančia ir saldžia džiovintą mėsą.
Kas Jums sunkiausia yra kalnuose?
Galas žino… Nemėgstu kai po kuprine suprakaituoja nugara. Su higiena sudėtinga, kas irgi nemalonu.
Sunkiausias kalnų žygis?
Jei fizine prasme – tai buvo keletas gelbėjimo darbų pora kartų, kai nuo nuovargio praradinėji sąmonę.
Kalnuose sutikti žmonės, kokie jie?
Visokių jų yra… Neidealizuoju. Kalnai dažnai žmones parodo iš visai kitos pusės, ir ne visuomet ta kita pusė būna maloni iki galo. 
Nors tokie žmogeliai retai kalnuose užsilaiko ilgam. Kalnuose daugiau laimingų žmonių, nei ten, apačioje. Į kalnus žmones eina laimės ieškot, ir jei eina ne pirmą kartą – vadinasi kažkiek jos ten vis tiek randa.
Nesunku adaptuotis nusileidus iš kalnų, patenkant į visai kitą terpę?
Būna. Kuo ilgiau ekspedicijoj laiko praleidi, tuo sunkiau „grįžti”
Kaip sekasi grįžti į žemiškąją būtį?
Iš pradžių būna toks „dvilypumo” jausmas, lyg puse tavęs čia, kita puse – kalnuose. Ir tarp jų nėra jokio ryšio. Kadaise ir Vizboras dainavo – „aš palikau širdį Fanų kalnuose”. Ir tai nėra 100% poetine metafora – manau kad jis irgi kažką panašaus jautė.
Paskui po truputi, po truputi vėl tampi tuo, kuo buvai.
Žmona nesako kurį laiką, kad esate atitrūkęs nuo žemės ir dar kalnuose gyvenate?
Paprastai ji nieko nekomentuoja, tiesiog padeda adaptuotis ir viskas.
Kurioziškas įvykis kalnuose, pralinksminęs labiausiai Jus?
Karta išėję į maršrutą kalno papėdėj radom nusivožusi viena įdomų lavoną – su kostiumu ir lagaminėliu, kuris buvo iki puses prikrautas religine literatūra, iki kitos puses – marihuana.
Iškvietėm policiją, jie mums įteikė lavonmaišį ir paprašė partempt jį žemyn. Po to apačioje fotografas kriminalistas sako – „atidarykit maišą, reikia nufotografuot”. Atidarėm – o ten toks nemalonus vaizdas, iš pramušto kiaušo smegenys per visa veidą ir pan. 
Visi pažiaukčiojo ir maišą užsegė. Po poros dienų (buvo „sborai”) vėl einam į maršrutą – kitas lavonas (va tai užderėjo!). Vėl ta pati istorija, vėl maišas, vėl su keiksmais žemyn, vėl fotografas kriminalistas. Atsegėm – vėl per veidą smegenys teka. Fotografas – „ką, ir jam kiaušas pramuštas?” Daktaras kriminologas pažiūrėjo – „ne, jūs tiesiog po praeito karto maišą neišplovėt”.
Turbūt jau daug aplankėte kalnų, kurie Jūsų mylimiausi, kur norėtumėte vėl sugrįžti dar ne kartą, ir kodėl?
Patinka Himalajai – ten labai gražūs kalnai. Gimtasis Tianšanis patinka, Pietvakariu Pamyras… Visi kalnai labai gražūs. Be reikalo aš čia bandau kažką išskirti. 
Ko labiausiai išsiilgstate būdamas kalnuose?
Šiltos vonios. 
Ką parsigabenate iš kalnų prisiminimui?
Nieko. Akmenukų nuo viršūnės irgi neimu, kartais mamai (jai patinka, kolekcionuoja visokias įdomias uolienas). Nebent randi ką nors tikrai įdomaus. Kartą radau labai senos konstrukcijos „katės” nuolaužą. Ar sena „kablį” kartais randi… Bet čia tokie atsitiktiniai dalykai. 
Gal turite kokių prietarų eidamas į kalnus?
Turiu. Jei nepasiimsi getrų, tai būtinai jų prisireiks ir prisisemsi pilnus batus sniego. Čia net ne prietaras, čia taisyklė, keturioliktas Niutono dėsnis.
Didžiausias Jums pavyzdys tarp alpinistų?
Kaip ten bebūtu, ir ką žmones apie ji bekalbėtų – man patinka Messner‘is. Jis visuomet darė kažką naujo, kažkokius iki jo neįmanomus dalykus. 
Koks turi būti tikras kalnietis?
Patikimas. Toks, kuriam gali nedvejodamas patikėt galą virves, prie kurios pririšta tavo gyvybė.
Sako, kad kalnuose sutinki labai įdomių žmonių, Jūsų sutiktas įdomiausias žmogus?
Tarp tų nepaprastų ir šviesių žmonių, pažintį su kuriais man padovanojo likimas, galima paminėti kad ir Sergejų Samoilovą – nepripažintą alpinizmo talentą, menininką, poetą, kurio taip iki galo ir nespėjau perprast. Kalnai padovanojo man draugą, kalnai man jį atėmė. 
Ar žmona Jus palaiko kelionėse į kalnus, kurios neretai būna pavojingos? Gal net kartu lipate į kalnus? 
Žmona mane visuomet bando atriboti nuo kažkokių kraštutinumų, nuo atvirų kvailysčių. Bet jei mato, kad nieko padaryt negalima – palinkės sėkmės ir lauks grįžtančio.
Seniau kartais ji eidavo į kalnus kartu, turi keletą neblogu įkopimų netgi. Bet vis tik alpinizmas – ne jos formatas ir ji tai supranta.
Dukrytė palaiko tėtį kopiant į kalnus?
Tai kad ji mažą dar labai – jai ką tik pusantrų metuku sukako. Dar nežinau, ar ji mane toki supras, ar laikys debilu. Tikiuosi bus pirmas variantas. Šiaip labai manęs laukia, jei kur užsilaikau – i kiekviena stuktelėjimą laiptinėje bėga i koridorių klykdama „tėtis!!!”
Kalnai jai kol kas patinka
– turiu tokia kuprinę-sėdynę, tai savaitgaliais kartais treniruojuosi kartu su ja – tampaus iki 2,5 km aukščio. Pakeliui pasakoju visokius dalykus – matyt ne viska dar supranta, bet labai įdėmiai klausosi ir niekuomet neverkia. Atsilošia, pamiega, ir toliau dairosi.
Kas ištvermingesni, atsparesni kalnuose, vyrai ar moterys?
Vyrai.
Kas Jums svarbiausia kalnuose? Patys kalnai, užkopimas į viršūnes?
Procesas. Emocijos, kurias procese gauni.
Kaip Jus pakeitė kalnai?
Pasendino. Gerąja prasme. 
Keisti nutikimai kalnuose?
Asmeniškai neturiu jokios poltergeistų, telekinezės ar ufonautų kontaktų patirties. O komentuoti svetimus nuotykius nenoriu – ten visuomet būna kažkiek fantazijos, matyt. 
Beje, kamuolinis žaibas, jei tai bus į temą, kalnuose atsitinka kartais, būna visokiu nemalonių nuotykių su juo, yra liudininkai. Ir tai, kaip elgiasi kamuolinis žaibas, paaiškinti kažkokiais dėsniais ar žmogiška logika tikrai sunku.
Teko patirti kamuolinio žaibo persekiojimus?
Neteko, ir nereikia. Man asmeniškai ir paprasto žaibo per akis užteko.
Gal buvote sutikęs sniego žmogų?
Atrodo kad ne… Nors gal tiesiog neatpažinau. O jei rimtai – tuputi domėjausi tuo klausimu, ir principe manau kad jis pilnai gali egzistuoti. Nėra čia toks neįmanomas daiktas.
Įspūdingiausios viršūnės?
Ko gero – gražuolė Ama Dablam, į kuria, beje, taip ir neįkopiau.
O ji yra Jūsų planuose? Kodėl ji Jums įspūdingiausia?
Ne, ne planuose. 2006 metais bandėm – nesigavo. Ir prie jos nebegrįšiu – mieliau pabandyčiau, sakykim, Kangtegą, kuri randas tame pačiame rajone. Bet pati ekspedicija labai patiko, ir kopimas buvo gražus. O kad nesigavo – na, mūsų kalte, galima buvo ir įkopti. Čia tokia komerciniu ekspedicijų problema – ne visuomet tos viršūnės kitiems reikia tiek pat kiek jos reikia tau pačiam.
O kalnas įspūdingas todėl kad labai gražus. Ama Dablam – viena iš labiausiai fotografuojamu pasaulio viršūnių. Gal būt dar ir todėl, kad stūkso pakeliui i pietine Everesto bazine stovykla – ten dabar daug liaudies vaikšto. 
Ką manote apie šiuolaikinį alpinizmą?
Ten mano nuomone truputį per daug komercijos, nors tai galbūt ir natūralus procesas. Tam kad kažkurioje srityje būtų pinigai, reikia komercializuoti pačią veiklą. Tam reikia kad alpinizmas taptu sportu. Aš aplamai labai sunkiai suvokiu, kaip alpinizmą galima padaryti sportu. Matomai – galima… 
O Jums alpinizmas?
Mėgiamas užsiėmimas turbūt… Ne, bendrai tai kažkas daugiau. Sunku įvardinti. Nenoriu sakyti – „gyvenimo būdas”, tai labai banalus ir pretenzingas apibrėžimas.
Jūsų nuomonė apie pasaulinį alpinizmą, kuriose šalyse jis turi daugiausia gerbėjų (tarkim kaip mūsų krepšinis) ir yra labiausiai pažengęs?
Tradiciškai alpinizme labai stiprus europiečiai – dominuoja austrai, prancūzai, anglai, italai. Amerikiečiai turi savo tradicijas ir savo mokykla, ten taip pat daug gerų alpinistų. Rusai turi labai stiprių alpinistų taip pat, bet pas juos buvo savo evoliucijos kryptis, nors pastaruoju metu jie vis labiau žengia pasaulinio trendo kryptimi. Labai stiprus azijatai – ypač japonai ir korėjiečiai. Gal japonai vis tik daugiau. Pas lenkus labai daug (beveik visi) įkopimai į žieminius aštuontūkstantininkus.
O kazachai ar kirgizai, tarp kurių šiuo metu gyvenate, kaip alpinizmas vertinamas šių tautų?
Nieko panašaus. Labai mažai tautų, kurie gyvena kalnuose lipa i kalnus savo malonumui. Išimtis – Europa, bet ir ten alpinizmą pradėjo anglai, kurie rimtu kalnu praktiškai kaip ir neturi. 
Kazachstane ir Kirgizijoje dauguma alpinistu – rusai, kurie kažkokiu būdu ten atsidūrė. Tikru vietiniu kazachu ir kirgizu tarp alpinistu yra, bet jų tikrai nedaug. Nors pastaruoju metu tendencija truputi keičiasi…
Vienas iš tokiu įsidėmėtinų asmenybių ta prasme – Maksutas Žumajevas, mano geras prietėlius. Nors tiesa sakant ji labai reklamuoja ir populiarizuoja dabar 
– vien todėl kad jis toks tikrinis „nacionalinis kadras”.
O aplamai vietines tautos kalnus vertina iš grynai utilitarines puses, ne daugiau.
O kokie tai žmonės?
Kazachai atviresni ir nuoširdesni negu lietuviai. Pas lietuvius gilesnis estetikos supratimas – čia pavyzdžiui prie namu beveik niekuomet nepamatysi gėlių klumbos. 
Kazachams labai svarbu visuomenine padėtis ir tai, kaip juos vertina kiti – tam visos priemonės geros. Lietuviai labiau individualistai, o kazachams tiesiog kaulu smegenyse sėdi genties principai – visi čia žino kas kieno uošvis ir kokiai genčiai ar džuzui kas priklauso.
Skirtumų yra, vienok…
Artimiausi kalnai?
Gyvenu Tianšanio papėdėj – Zailiskij Alatau atšaka. Iki jų – pusvalandis mašina nuo namu.
Kaip nuostabu! 
Tai į kalnus einate pasivaikščioti vos ne kas savaitgalis? Ir tikriausiai į šią vietą išvažiavote gyventi ir dirbti, kad kalnai būtų arčiau?
Mano čia jau „antra kadencija” Kazachstane. Jau viena karta buvau išvažiavęs ir maniau kad suvisam, bet likimas taip sutvarkė, kad po keleto metu grįžau. Ir tam grįžimui vienas iš argumentu buvo kaip tik kalnu artumas. Vis tik suprantu, kad ši gyvenimo vieta – irgi ne amžiams, kažkada kelsiuosi svetur.
Todėl reikia išnaudoti galimybe ir maksimaliai imti tai, ką aplinka gali pasiūlyti – gainioti kalnu slidėmis, skraidyti parasparniu, kopti i gražias viršūnes.
Ko niekada nepamirštate pasiimti į kalnus?
Po to kai keturiese vilkom apakusią čekę iki bazines stovyklos – niekuomet nepamirštu tamsių akinių.
Kokie dar pomėgiai be kalnų?
Oi… Parasparniai – be galo įdomus užsiėmimas, adrenaliną maukiu kibirais. Kaitingas – mėgstu tempiamas aitvaro gainiotis slidėmis po sniegynus. Kažkada buriavau katamaraną – su niekuo nesulyginamas jausmas, jei gana vėjo. Mėgstu prie taurės vyno pasėdėt su geru draugu ir kalbėt apie viska pasaulyje. Mėgstu kalnu slides. Mėgstu išvažiuoti į stepę ir žiūrėdamas į horizontą išrūkyti gera cigarą.
Didžiausias pasiekimas?
Nežinau kuo čia matuoti. Dar matyt ateityje. Nemanau kad priartėjau prie savo galimybių ribos. Nors „mirtinai nuvargęs” – posakis man daugiau negu pažįstamas.
Beprotiškiausias poelgis gyvenime?
Sunku pasakyti. Labai daug dalyku, kuriuos darau, kiti laiko beprotiškais, o man jie – labai apgalvoti ir protingi. Pavyzdžiui, Amundsenas – ar jis buvo beprotis? Visai ne. Jis darė žygdarbius labai apgalvotai. Turas Hejerdalas? Irgi lygtai ne beprotis… Viskas priklauso nuo vertybių skalės. 
Todėl jei ką nors tikrai beprotiško kažkada ir padariau – mieliau norėčiau to neprisiminti. Nėra kuo čia didžiuotis…
Laikotės griežtos dienotvarkės?
Su mano darbu? Juokaujat…
O koks Jūsų darbas? Susijęs su kalnais galbūt?
Ne, esu biznio konsultantas. Dirbant kažką susijusio su kalnais labai sunku butu pramaitinti šeimą – tas pavyksta nedaugeliui. Ir labai labai nedaugeliui – Kazachstane.
Mėgstate savo darbą?
Taip, tai labai įdomus darbas.
Jūsų mėgstamiausia knyga?
Pirma mano gyvenime pati mėgstamiausia knyga turbūt buvo Kazio Borutos „Šiaurės kelionės” – perskaičiau ją pradinėse klasėse skersai, išilgai ir įstrižai. Keletą kartų. 
Dabar daug mėgiamų knygų turiu. Labai patinka Duglo Adamso „Autostopu po galaktika”, bet ja reikia skaityti originale, normalaus vertimo dar nė vieno nemačiau.
Jūsų mėgstamiausias posakis?
„Blogiau nei durnius – durnius su iniciatyva”.
Gal esate vegetaras?
Kadaise kokius septynis metus buvau vegetaru – mama vos iš proto neišėjo. Paskui mečiau. Vegetarystės pliusai nepateisino minusų.
Jūsų gyvenimo filosofija, padedanti gyventi ir išgyventi?
Neprarask veido. Daryk tai, kas tave daro laimingu. Gyvenimas – žaidimas, pasistenk sužaist gerai. Nepavyko – nesisielok.
Esate tikintis?
Tikintis – ne. O filosofas – na mes visi kažkuria prasme…
Mėgstamiausias filosofas?
Daug ko pasisėmiau iš rytiečiu – Lao Dze, budizmo. Kantas daug supratimo davė. Neseniai vėl kibau i egzistencialistus – būna gyvenime toks momentas kai prisieina patikrinti kompasą…
Jūsų palinkėjimas “Kelionės ir pramogos” skaitytojams?
Stenkitės būti laimingais ir jums tai gausis.
Palinkėjimas visiems kurie pasirengę sekti Jūsų pavyzdžiu?
Linkiu nesekti mano pavyzdžiu. Kiekvienas turi savo kelią.
Vytautas Nosevičius
Aldo Baltučio nuotraukos
Red. past. – Aldo Baltučio kalba netaisyta.
