Vytautas Nosevičius
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Keliautojas, Užupio respublikos premjeras ir seniūnaitis (nepainioti su apsišaukėliais „šerifais“), kalnietis, kariuomenės savanoris, vadybos konsultantas, keturių vaikų tėtis ir vyras Sakalas Gorodeckis nebijo naujų iššūkių. Aktyvus žygeivis, tautinio atgimimo Maskvoje iniciatorius, nuo 16 metų kalnų žygių vedlys, strategas, su būsima žmona Onute artimiau susipažino taip pat kalnų žygyje. Baigę gamtos mokslus, vienas kitą patikrino Tian Šanio kalnuose, Kirgizijoje, ir prisiekę vienas kitam meilėje sumainė žiedus. Dabar gyvena gražiausiame, meniškiausiame ir laisviausiame sostinės rajone – Užupyje ir į kalnus traukia jau su visa šeimyna. Praėjusiais metais po Kazbeko ir Bezengi slėnius keliavo dukros, o šiais metais po atšiaurius Svanetijos kalnus klajojo ir jauniausia Sakalinių atžala – devynmetis skautas Rapolas, kuris per turiados atidarymą Lailos papėdėje ėjo garbingas pareigas – kėlė mūsų istorinę Vyčio vėliavą. „Į kalnus aš einu ir kitus vedu savo malonumui, o ne pelno siekdamas. Keliaudamas su šeima parodau, kad ir šeimyninis turizmas gyvas, tik reikia tinkamai viską susidėlioti“, – sako tvirtas, vėjų nugairinto veido daugiavaikis tėvas.
Esate aktyvus žygeivis, nuolat traukiate į kalnus, iš kur visa tai?
Mano tėvas Stasys gimė Sibire. Ten cariniais laikais buvo nutremta lietuvių bajorų šeima. Senelis buvo miškininkas, tad seneliai ir tėvas visąlaik buvo arti gamtos ir ypač šiaurietiškos gamtos. Grįžęs į Lietuvą, tėvukas tapo skautu. Mama Onutė irgi buvo prieškario Merkinės skautė. Prieškariu tolimas tėvo dėdė J. Daugirdas buvo Klaipėdos uosto kapitonas. Pas jį leisdamas vasaras pajutau aistrą buriavimui. Taip tėvas tapo rimtu jūrų skautu, o Kaune buvo visos laikinosios sostinės akademinės skautijos vadovu ir išgarsėjo tuo, kad viešai protestavo dėl tuometės smetoninės vyriausybės nesugebėjimo ruošti valstybę gynybai nuo agresijos (buvo lenkų ultimatumų laikai) – skautai jaunatviškai atsisakydavo eiti tarnauti šauktiniais. Juos teisė karo lauko teismas, kuriame kaltinimą palaikė juriskonsultas leitenantas J. Noreika (generolas Vėtra). Vėliau, pokario metais, jis atsiprašė ir pripažino tėvo teisingumą, įtraukė į bendrą partizaninę kovą su sovietais. Sovietai tėvą išsiuntė į lagerius beveik šalia gimimo vietos atgalios. Tėvas išgyveno vėl tik dėl skautiškos ir žygeiviškos praktikos. Taip mūsų giminėje savanoriškai ir nesavanoriškai atsirado keliavimo, turistavimo, skautavimo ir išgyvenimo (nereikia suprasti tik fizine prasme) tradicijos. Užėjus sovietams, skautijos veikla buvo uždrausta, tačiau tai išvirto iš pogrindžio į žygeivystę jaunesnėse kartose. Taip išlikusiems rezistentams kildavo dilema, kaip gyventi toliau nemeluojant savo sąžinei. Atsimenu, šeimoje iškilo klausimas, ką vaikams studijuoti. Mama ir tėvas mokino labai paprastai: reikia eiti į tuos mokslus, kur sovietų valdžia negalėtų meluoti ir tau to gyvenime nereiktų daryti. Tokie mokslai teliko tikslieji arba gamtos, nes filosofijos, ekonominės, humanitarinės studijos – tik makaronų kabinimas sau ir aplinkiniams anuometėje santvarkoje. Sesuo ir pusbroliai tapo matematikais, o mano brolis ir aš – geografais. 
Likimas lėmė, kad studijuoti mane išsiuntė į Maskvos universitetą, tad mokslus baigiau tenai. Brolis Aringas buvo septyneriais metais vyresnis, į Vilniaus universitetą jis pakliuvo jubiliejiniais 1979 m., kai buvo pats žygeivystės sužydėjimas. Į tą judėjimą jis mane ir įtraukė. Būdamas dar moksleivis (nuo 4 klasės), jau dalyvavau įvairiausiuose gamtininkų žygiuose ir renginiuose. Žmonės susirinkdavo aktyvūs, visi tarp eilučių suprasdavo, ką čia veikia, ko čia atėjo, ką dainuoja ir kam „sėjamos“ rūtos prie Rasos švenčių laužų.
Pirmasis jūsų žygis?
Į pirmą rimtą žygį įsiprašiau pas seserį Aušrinę su vyru Kastyčiu. Mane tada vadino priekaba, nes brolis ėjo į rimtesnius žygius žiemą poliariniame Urale ir kitur. Keliavome į Centrinį Kaukazą, šalia Elbruso, pirmoji įveikta perėja – snieginga Azau, nukarstyta Antrojo pasaulinio karo atminimo lentomis. 1982 m. man buvo 14 metų. Tuometei turiadai vadovavo Algimantas Jucevičius – jau tada jisai mums atrodė dėdė „senelis“, o jo dukra Neringa, mano bendrametė, keliavo vienoje grupėje. Abu mus grupėje vadino mažyliais. Prieš šį žygį sirgau gal pusę metų visokiais plaučių uždegimais bei bronchitais. Tą vasarą išėjęs į kalnų žygį grįžau apsveikęs. Kai grįžau į mokyklą, klasės auklėtojas, fizinio lavinimo ir geografijos mokytojas Bučas, nelabai galėjo patikėti tuo, kad buvau kalnuose ir tenai apsitvarkiau savo sveikatą. Tada supratau, kad ištvermė nėra lygi fiziniam pajėgumui ir kad pats žmogus gali susitvarkyti savo savijautą. Buvau lygiavertis grupės narys, krovė jau tiek pat, kiek suaugusiems, nors buvau dar visai liesas kaip šakalys paauglys.
Pirmoji vadovė buvo geležinė Ona – žemaitė Onutė Lukošiūtė, tuo metu viena geriausių turizmo mokytojų. Su ja pražygiavau kalnų antrukę Pamyro Alajuje iš Uzbekijos pusės (Šachimardano slėnis). 1985 m. po 10 klasių metais sekė trečiukė Centriniame Kaukaze, atlikome Elbruso gan aukštai traversą nuo Churzuko pusės per šiaurinę dalį iki Hotiu-tau ir porą perėjų toliau, kol sustojome priešais Donguzoruno panoramą. Tai buvo geras žygis – išėjau nudegusiu veidu ir suskeldėjusiomis lūpomis, pagyvenę savaitę ant sniego, su ledkirčiu ir katėmis galėjome kapoti ten, kur norėjome, virves klojome, rodos, dar keletą perėjų kartu su Jucevičium įveikėme.
Po šio sniegingo žygio su Lukošiūte dalyvavau pirmukės žygyje rytiniame Kaukaze (dabartinė Čečėnija, Ingušija) ir buvau paskirtas vado pavaduotoju. Žygyje ėjo visi vyresni, kurie manęs, dešimtoko, klusniai klausė. Kartu ėjo O. Lukošiūtės gimtosios mokyklos direktorius iš Viekšnių. „Įstrigus“ (vadinasi, pasiklydus) miškingame slėnyje pliaupiant lietui man teko jį raminti, kad nepanikuotų žaibuojant. Savo šeimoje irgi buvau jauniausias, tad teko bendrauti su vyresniais ir protingesniais už save. Taigi gal ir subrendau anksčiau nei kiti. Būdamas 11 klasėje, jau formaliai buvau vedęs kalnų pirmukę. Vieną pavasarį buvau pasibastęs Karakumuose ir mažajame Balchane, padarėm pėsčiųjų antrukę.
Kaip skleidėsi žygeiviška ir tautiška dvasia tarybiniais metais?
Kai nuvažiavau į Maskvą studijuoti, iš lėto pasinėrėme organizuoti lietuvišką veiklą. Pirmi metai buvo labai nelengvi. Tai buvo auksiniai Kauno „Žalgirio“ laikai, mušėme CSKA ir „Spartako“ sirgalius, jie gaudydavo mus, kol pamatydavo kietą Kasparaičio kumštį. Buvo lietuviško futbolo sužydėjimas, apsistodavo pas mane gausybė tautiečių, atvykusių su sirgaliais. Tai buvo pirmieji lūžio metai (1987 m.), Lietuvoje buvo dar gili gūduma, pats įšalas, o Maskvoje jau jautėsi M. Gorbačiovo perestroikos atšilimai. Tad lietuvišką veiklą Maskvoje pradėjome metais anksčiau prisidengę Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupe nei visi oficialieji sąjūdžiai Tėvynėje. Susitelkė dauguma lietuvių, kurie studijavo Maskvoje, o jų susirinko ne tiek jau mažai, aktyvių apie 30, o iš viso net per 100 dalyvaudavo. Pradėjo eiti atsibudę vietiniai lietuviai ir vesti savo vaikus, kad gimtosios tėvų kalbos nepamirštų.
Sąjūdžio laikais įkūrėme sekmadieninę lietuvių mokyklą Maskvoje. 1990 m. vasarą teko viešėti Amerikoje pas dėdę. Parsivežiau lietuviškų vadovėlių ir pagal Amerikos lietuvių išeivių paruoštas programas dėstėme įvairius dalykus, įskaitant ir mano vedamą Lietuvos geografiją. Iš LTSR kažkurios ministerijos atvažiavo mus lankyti ir domautis, ką čia dėstome ir finansavimo neprašome, o aš vaikams kaip tik rodau 1920 m. sienų Lietuvos žemėlapį su aneksuotu Gardinu bei Suvalkais ir aiškinu, kad didžiausias mūsų ežeras – Narutis (juokiasi)… Sakau, iš tarybinių vadovėlių mes nemokinsime. Atrodo, toks inspektuotojas Dundulis net išsižiojo, kad LTSR kvapo nėra ir tarnybų priedangos draugijos „Tėviškės“ makaronų niekam nereikia.
Žvelgiant iš žygeivystės dvasios, Maskva buvo patogi vieta atsispirti ir važinėti toliau, viskas buvo arti (t. y. geografiškai arčiau nei iš Vilniaus), tad ta dvasia užkrėtėme ir kitus. Jau antrame kurse organizavome pirmas Maskvos lietuvių išvykas į mažai pažintas kitas vietas. Keliaudavome daugiausia vasarą. Kelionės būdavo susijusios ir su mano specialybe, tekdavo dalyvauti įspūdingose praktikose. Užtrukdavo po 2 mėnesius zoninių juostų praktikose, kai per pusę padalintas kursas po 50 studentų plius dėstytojai su sunkvežimių ir autobusų kolona, palapinėmis, visokiomis bačkomis, cisternomis, lauko virtuvėmis, „moksline įranga“ su sustojimais (kas 300–400 km) keliaudavome nuo Maskvos iki Kaukazo ir atgal. Vienoje tokioje praktikoje teko būti studentų seniūnu, nes teko užimti kompromisinę poziciją tarp kaukaziečių ir rusų (tas pats, kaip tėvas pasakojo, lageriuose būdavo), nes jei būtų išrinkę vadu kaukazietį – rusai būtų neklausę, jei slavą – kaukaziečiai pasišiauštų. Vadu tapau ir todėl, kad buvau lietuvis, o mes gerai sutardavome su kaukaziečiais, ypač čečėnais ir gruzinais. Dabar suprantu, kad tai buvo gera vadovavimo bei keliavimo patirtis, didesnio masto, didesnės logistikos (beveik kaip neįvykęs kokios maištingos KASP kuopos ilgalaikis maršas nuo kokių Lekėčių miškų iki Smolensko Dniepro kranto). Žinoma, dabar pagalvojus apie šiuolaikinį keliavimo būdą, mobilius elektros generatorius ir telefonus, gali atrodyti keista, kaip mes virdavome, ką gaudavome skurdžiose kaimo parduotuvėse, kariškose lauko virtuvėse su malkomis ar pasikurdavome su pompomis nuo dyzelio bakų ir gaudydavome artimųjų laiškus iki pareikalavimo stepių kaimų paštuose. Viename pašte pagaliau pagavau mamos laišką (atrodo, tik pirmą iš trijų eilės), kuriame parašyta, kad Lietuvoje su trispalve į Katedros aikštę žmonės išėjo (buvo 1988 m. vasara). Negalėjau patikėti, atėmiau iš kažkurio vairuotojo trumpųjų bangų siųstuvą ir susiradau „Laisvąją Europą“ lietuviškai, kuri veikė Rusijos stepių gilumoje neglušinama. Visu garsu stovykloje klausiau žinių ir supratau, kad grįšiu jau į kitą Lietuvą.
Labiausiai traukė kalnai? Papasakokite daugiau kokių nutikimų iš tenai…
Aktyviai keliavau jaunystėje iki 1993 m. Tada vedžiau, atsirado vaikų. Iki tada kasmet išlėkdavau į kalnus ar dykumas. 1992 m. su grupe Maskvos lietuvių keliavome į Tian Šanį, link Isyk Kulio, kur turėjome nelaimingą įvykį. Kopiant link perėjos biria stambia gyva skalda (sypučka), vienas vyrukas nepaklausė vado, viršuje traversavo virš apačios einančių ir paleido nemažą akmenį, kurį Banga pagavo į šlaunikaulį – neatviras lūžis, bet artokai dubens. Tai įvyko beveik prieš pačios perėjos balną, 3800 m aukštyje. Linksmiau, kad akmenį merginai nuleido jos būsimas vyras Gediminas, o Svetai ir Ramūnui buvo medaus mėnesio pabaiga tą dieną. Gerai, kad turėjome grupėje keturis studentus medikus (sužeista mergina buvo viena jų). Dvi dienas turėjome sunkių gelbėjimo darbų, kai galėjome pasikliauti tik patys savimi, buvo toli dar iki mobiliųjų telefonų eros ir kito gėrio. Sužeistąją sėkmingai imobilizavome ir po truputį leidome žemyn, dar atsirado iš kažkur piemuo su arkliu, kuris perėmė dalį mūsų kuprinių, tad galėjome judėti greičiau (priminė man tėvo pasakojimu
s, kaip partizanaujant gabeno sužeistą, tik mūsų nepersekiojo mgbistai, tik laikas). Pasiekus mišką, pats bėgau į priekį ieškoti daugiau pagalbos ir toks keistas sutapimas (manyčiau, kad iki stebuklo požymių dar toli, bet bėgau melsdamasis – kad būtų aiškiau, kas netiki) – išėjęs į ratuotą kelią radau atvažiavusį greitosios vairuotoją nusiprausti karštuose šaltiniuose aukštyn. Su visu greitosios pagalbos automobiliu (tabletkė) su šokia tokia medicinine įranga jis užropojo viršun į kalnus būtent tą dieną, kai mums to labiausiai reikėjo. Pasiviję žygio draugai labai nustebo, pamatę belaukiantį greitosios pagalbos uaziką…. Tokie žygiai su nuotykiais suteikia galimybę dar labiau pažinti žmones, bet ir atmuša kažkaip norą kurį laiką organizuoti panašius žygius. Aukštai kalnuose dar yra vado disciplina, bet kai grįžtama į tėvynę ir žmonių dalyvavimo istorijos pasikeičia, nelabai malonu…
Karakumuose keliaudami išėjome į barchanus – dideles smėlio kopas, sustojome įlomyje nakčiai. Ant artimiausio barchano viršaus įsmeigėme trispalvę, po pusvalandžio staiga nuo vienos kuopos čiuožia žmogelis ir šaukia, kaip malonu kitus lietuvius sutikti pasaulio šiknoje (artimiausia gyvenvietė už keliasdešimt kilometrų, svarbiau vandens šulinys). Palydėjau kolegą iki jų stovyklavietės, nuraminau anos grupės pedagoginio merginas, įsibaiminusias, ar užteks jiems vandens dar porai dienų žygio, nes vadas buvo vienintelis vyrukas tarp jų ir kartais pagrybaujantis maršrute. Pasisvečiavau ir, nelaukdamas sutemų, išėjau atgalios. Bet besekant pėdsakais staigiai sutemo. Pradėjau vaikščioti ratais, nes žmonių pėdsakų radau daugiau, nei reikia. Gerai, kad pavaduotojas Darius, tarnavęs Afganistane radijo žvalgu, sumojo greitai laužiuką ant kopos viršaus pakurti. Pasirodo, gretimose įlomyse ratus sukau, o pripėduota sočiai buvo tų, kurie nesilaikė paskirtų mergaitėms ir berniukams skirtų sektorių nykštukams lankyti. Strioko turėjau, bet ir gavau pamoką dėl naktinių išėjimų ir negrįžusių grupės narių dar šviesoje paieškos. Kartą už tai auklėjau ir tave, Vytautai, Fanuose, kai vakarop išėjai nepranešęs, kur… 
Šį žygį baigėme išėję link geležinkelio stotelės, tačiau tolumoje pamatėme juodų dūmų šleifą ir zujančius malūnsparnius. Atžygiavę atradome, kad stotyje nuvirto ešelonas su degalų cisternomis ir sudegė viskas, tarp jų stotis ir pabėgiai. Bet per porą valandų greitai smėlyje paklojo naują kelią ir mes „zuikiais“ sulipome į stabtelėjusį keleivinį traukinį. Atėjus turkmėnui kontrolieriui, turėjau ilgai aiškinti, kad bilietų neturime, nes stoties tai neliko ir nebuvo degėsių krūvoje pas ką jų nusipirkti, manė, matyt, kad makaronus kabinu. Buvo 1990 m. ekonominės blokados Lietuvoje įkarštis, juokavome, kad tuoj sovietinė propaganda suves, kad iš niekur dykumoje atsiradusi lietuvių turistų grupė, apsimetanti maskviečiais ir kalbanti laisvai rusiškai, užsiima diversijomis ir nuleido benzino ešeloną keršydami Maskvai. Važiavome tuo padegėlių perpildytu traukiniu naktyje toliau į Bachardeną. Neaišku, kurios stotys, kažkuri panaši (pagal sustojimų eilę skaičiavau), liepiau laipintis. Staiga prabudo atsirūkęs kanapių palydovas ir sako, kad čia dar ne ta stotis, o traukinys jau pradėjo važiuoti. Teko spurtuoti su kuprine paskui traukinį, įsikabinti į tambūro turėklus ir patraukti nedvejojant stabdymo kraną. Traukinys čiuožė kokį 50 metrų dar žiežirbomis, pakniopstom subėgo ir sulipo visi kiti. Paskui tarp žygeivių pasklido gandas, kad sugebu stabdyti nestojančius traukinius. Įdomiausia, kad viena porelė buvo pramigusi mano komandą laipintis ir naktį nepabėgiojo su kuprinėmis pratybų, paskui nustebę klausė, iš kur čia mes grįžtame suplukę. Pasiekus poilsio vietą, po dienos kitos gulėjimo prie Bachardeno požeminio ežero olos atsirado suvargusi ta sutikta dykumoje lietuvių grupė. Ten, pasirodo, vadas pražiopsojo stoties išsilaipinimą ir visa grupė geležinkeliu ėjo atgalios vieną tarpstotę naktyje. Iš patirties atsirado supratimas, kad didžiausi rūpesčiai ir netekimai būna per logistiką iki žygio vietos ir atgalios bei žioplinėjant vadui su alaus bambaliu, kai šiuolaikiniai turistai stebisi, kad tam skiriame daug dėmesio ir svarbos, nes čia gi beveik iškylautojų keliavimas jau ne laukinėje gamtoje.
Kitoje kelionėje ant Elbruso šlaito, ledyne, radome gana šviežiai nukritusį „Mi-8“. Prisifotografavome iš visų pusių kaip tikri lietuvių partizanai, „numušę“ žvaigždėtą sraigtasparnį…. Tada vedžiau pedagoginio pirmakursių geografų praktiką ir dalis jų buvo garsiosios studentų kuopos savanoriai. Dalis, beje, ir liko kariuomenės tarnyboje, kiti šiaip tapo garsūs žmonės, liekantys skoloje (šypsosi). Paskui po 15 metų išgirdau kitų lietuvių turistų fizikų pasakojimų, kaip jie su ledkirčiais iš šio nukritusio malūnsparnio irgi lupo kažkokius blokus ir narstė su džiaugsmu sau mikroschemas ant ledyno sniege.
Žygio pabaigoje stovykloje priešais Donguzoruną, kur vokiečiai bandė persiversti 1942 m. per pagrindinį kalnagūbrį link Gruzijos, eidamas pipi pas nykštukas radau artilerijos sviedinį, kurį išdidžiai parsinešiau į stovyklą parodyti visiems kitiems. A. Jucevičius piktas, bet tyliai (kiti snūduriavo) liepė man jį gabenti ramiai tuo pačiu keliu ten, kur radau. Tada grįžęs ir išgirdau istoriją apie jo atrastą ir kažkur paslėptą II PK laikų kulkosvaidį, sakė, gal prireiks.
LTSR turizmo federacija buvo atspausdinus perėjų raštelius, kuriuos reikėdavo palikti turuose maršrute. Kažkaip netikėtas sutapimas, kad fonas buvo raudonas Vyčio spalvos, pieva žalia, o edelveiso kontūras geltonas. Su neišplautais smegenimis žygeiviai šypsodamiesi atpažindavo, kad tai mūsų trispalviai ženklai sovietiniams turistams paliekami visoje sovietų platybėje. Beje, dabartinė Keliautojų sąjunga ir dabar naudoja tą patį raštelio formatą, tik ne visi patiki, kad jis atsirado tai gūdžiais sovietiniais laikais drąsių tautiškų vyrų dėka.
Atskiro straipsnio verta tema, kaip ieškojome skraidančio malūnsparnio Tadžikijoje 2008 m. vėl užsirovus ant gelbėjimo darbų organizavimo prie Energijos viršūnės. Ateis laikas ir apie tai gal pakalbėsime.
Nuo 1993 m. sustojo mano kelionės, atsirado šeima, sienos pasikeitė, Rytų sienų ribojimai išdygo, o į Vakarus keliauti manęs niekada labai netraukė (buvau Bavarijos Alpėse, Slovakijos Tatruose). Pamačiau, kad civilizuotomis vietomis man nėra labai įdomu vaikščioti.
O kaip kito žygeivystė?
2008 m. vasarą keičiau darbą, turėjau šiek tiek daugiau laiko, bendradarbė Inga pasisakė pasišovusi eiti į kalnus ir turinti grupę, bet nėra, kas juos vestų. Pasiūlė ateiti į Keliautojų sąjungos susirinkimą. Nuėjau ir radau tuos pačius žmones, kuriuos palikau prieš 15 metų, vis dar keliaujančius su Jucevičiumi priešakyje. Žygeivystės didžioji tragedija ta, kad šį šaunų visuomeninį judėjimą palaiko tik entuziastai, o jų vis mažėja. Nėra lyderių, kurie aukotųsi, vestų ir organizuotų tautiečius prasmingesniems darbams. Tai ne tik A. Jucevičiaus, bet ir visos Lietuvos visuomenės problema. Dabartinė kalniečių žygeivystė (atrodo, tai alpinizmu vadinama) savo demonstratyviu individualizmu manęs nežavi. Užuot siekus kuo daugiau pritraukti žmonių, ieškoma išbandymų, norima tik patiems pasireikšti ir kuo kiečiau pasirodyti. Keičiasi žmonių vertybės, klausimas – ar išliks ta geroji žygeivystė.
Kuo jums vertingos kelionės į kalnus?
Visų pirma – vadybinė patirtis, nes turi valdyti tokį pat žmonių srautą, motyvaciją, turėti tokį pat valdymo krūvį kaip versle. Veikia tie patys dėsniai ir principams, ir tie patys netobuli žmonės visur. Tik reikia žiūrėti, kaip tai daryti savo malonumui, o ne pinigams, kas jei profesionaliai tai vadintume, yra emocinis atlygis. 1993 m. buvo iškilusi dilema pradėti tai daryti už pinigus, kai kažkokie vakarų vokiečiai verbavo juos nuvežti į Sibirą. Nutariau iš to verslo nedaryti ir geriau likti laisvu pripažintu keliose profesinėse srityse, nors gal tuomet visa tai atrodė ir patraukliai, jaunyste bei sveikata tryškome. Iš mano kartos kiti pažįstami kūrė kalnų lankymo centrus ir ėmė iš to daryti verslą, nors aš manau, kad nedaug ką praradau.
Išliko ir keliavimo kompetencijos, ir versle turėjau galimybės pasireikšti, gyvenime įgijau daugiau kitokios patirties, nelikau tik siauros srities specialistu, uždarytu savo pomėgiuose. Labai keista, kad daugelis žmonių savo kalnietiškus pasiekimus labai išaukština. Juk jei kažko sieki, tai normalu, kad pasieki, o pulti tuo mėgautis nėra gerai ir sveika. Kaip vadas A. Jucevičius sako: su kalnais reikia elgtis pagarbiai ir kreiptis „Jūs“, nes jų nugalėti negali, gali nugalėti tik save. Jei sieksi kalnus nugalėti, jie tave labai greitai atlauš. Kalnuose reikia sugebėti nelaimėti visada, bet ir neprarasti noro pasiekti tikslo. Tai esminė kalnų vado savybė saugant žmones ir išvengiant tragedijų.
Renkatės vadinamąsias laukines keliones, necivilizuotus kraštus, kodėl?
Visų pirma atsijungiu nuo civilizacijos malonumų, pasaulietiškų rūpesčių (Tadžikijoje tik visai neseniai mobilieji atsirado, bet gi taip džiaugėmės ryšio zoną radę, kai reikėjo malūnsparnį gaudyti!). Antra – tenka atsisakyti patogių dalykų, kurie žmogų lepina bei silpnina, ir tenkintis tik tais daiktais, kurių iš tikrųjų reikia žygyje. Trečia – turi sugebėti taikytis prie kitų žmonių ir kartu išgyventi, kai kuriems tai yra didžiulis diskomfortas. Ketvirta – reikia domėtis tuo kraštu ir pamatyti tai, ką nori pamatyti. Deja, daugelis pasižymi ribotumu (elementariu vartotojiškumu) ir važiuoja pabūti ten, kur išreklamuota ir garsu, o ne ten, kur vertėtų pabūti, kur dar vartotojų masės neatkako.
Garsėjate kaip geras kalnų vadas, kaip tai pavyksta…?
Vadovauti nėra labai lengva, jei atvirai – kartais pavargstu. Žygis pavyks, jei jame bus ir kariuomenės disciplinos, ir tam tikro pasiskirstymo, hierarchijos, rolių ir atsakomybių, vienu žodžiu, tvarkos ir visų įsitraukimo. Šiuolaikiniais individualizmo laikais daugelis to nesupranta arba nenori suprasti. Taip žygeivystė ir išsigimsta. Vyriausioji dukra Gabija, įstojusi į universitetą, lankosi žygeivių klube, bet girdžiu jos pasakojimus, kad vaizdelis nedžiugus, nėra matytos disciplinos, tvarkos, žmonių mažokai susirenka. Jai, manyčiau jau ragavusiai mano mokyklos, ten atrodo veikla per mažai koordinuota ir šiek tiek nuvilia, bet žygeivystės tikrai neatsisakys. Kitos dvi dukros tapo skautėmis ir tuo labai džiaugiasi. Elena jau yra skautų vadė, moko kitus ir tęsia šaunias šeimos skautavimo tradicijas. Taidelė yra įvairiausių kūrybinių veiklų iniciatorė. Svarbiausia, mokėti susikurti veiklos ir prasmingai leisti laiką, o vadovavimas žygiams suteiks neįkainojamos patirties, vadovavimo gebėjimų, įspūdžių bei kultūrų pažinimo – viso to gyvenime labai prireiks.
Ką svarbiausia žinoti einant į kalnus?
Mokėti nelaimėti. Nereikia kalnuose vaidinti didvyrio ir kažką sau įrodinėti, siekti nugalėti kalnus, kurių negali nugalėti. Svarbiausia, grįžti sveikam ir gyvam. Daugelis, pervertinę savo galimybes, žūsta kalnuose ar blogiau įstumia į nelaimes kitus. Būtina realiai įvertinti savo pasiruošimą. Neretai žygyje tenka gesinti kitų žmonių lūkesčius, ką jie gali kalnuose pasiekti, nes patys jų neįvertina ir įsivaizduoja, kad jei sumokėjo pinigus, tai turi ir į Kazbeką iš eigos įlipti. Tokių esu prisižiūrėjęs, kartais nežinodavau, ką su jais daryti, nes jie jau ne vaikai, o aš – ne jų tėvas, kad auklėjimu pavėlavus užsiimčiau. Paskui, grįžę iš kalnų, vaikšto nelaimingi ir kaltina, kad pinigus sumokėjo, įranga apsirūpino, o Sakalas neužvedė. Įvaizdis – ne viskas, bet troškulys lieka.
O koks mūsų žygeivių pasiruošimas, lyginant su kitų šalių kalnų turistais?
Mūsų žygeiviai turi daug daugiau gyvenimo tikrosiomis lauko sąlygomis patyrimo ir nėra labai priklausomi nuo normalios civilizacijos dalykų. Dirbant Krašto apsaugos ministerijoje, beldžiantis į NATO, teko į Norvegijos organizuojamas pratybas „Karas šiaurėje“ siųsti pirmąją mūsų pamainą, parinkau savanorius iš žygeivių aplinkos. Po mokymo rezultatų vertinimo gaunu jų ryšio karininko pranešimą, kad nėra reikalo lietuvių daugiau siųsti, nes viską jie moka ir puikiai orientuojasi sniego platybėse per pūgas. Matyt, tie lietuviai prieš tai nepapasakojo savo instruktoriams, kad tarybiniais laikais keliavo Užpoliarėje studentais būdami, kaip ir jų tėvai ne savo noru. Teko norvegams paskui atskleisti situaciją. Ir dabar gaunu žinių, kad lietuviai šiose periodinėse pratybose laikomi savo pasiruošimu vieni stipriausiais po šeimininkų norvegų.
Kalnų žygiams reikia sveikatos, iš kur jos semiatės, ką sportuojate?
Nieko ypatingo. Daugiausia „sportuoju“ aplink savo namus. Pats tvarkausi, neieškau, kas už mane padarytų, todėl fizinės veiklos tikrai pakanka. Kam eiti į kažkokius sporto klubus, leisti pinigus, geriau investuoti į gerus darbus.
Užimate svarbias Užupio respublikos seniūnaičio pareigas, esate aktyvus užupiečių bendruomenės narys, kaip visur suspėjate?
Jei esi kažkokiame sociume lyderis ir nori tvaresnės aplinkos, nori nenori imi telkti žmones. Aukojiesi ir buri žmones, nes norisi geriau ir gražiau gyventi ne tik už savo tvoros. Užupyje yra daugiau kūrybingų, norinčių kažką daryti žmonių, tad kažkas ir pavyksta, kas vadinasi kritine mase. Telktis ir dirbti savo kaimynystės labui gali kiekvienas, tik reikia iniciatyvos. Kas trukdo Žirmūnuose pasidaryti savo užupį, negi tik netikę politikai ir mūsų nevykusi valstybė?
Ką manote apie dabartinę Lietuvos padėtį?
Išsigimsta vertybės, kiti iš Vakarų sako: turime būti tolerantiškesni kitiems spalvų atspalviams, t. y. jos turbūt keičiasi ne ten, kur reikia, švelniai tariant. Yra požymių, kad iš vienos sąjungos papuolėme į kitą ir kad viskas vyksta kaip kadaise mūsų bajorams. Kurie didikai jiems duoda daugiau privilegijų (dabar gal tai vadinasi ES paramos įsisavinimas), tiems jie ir ploja, kol pagaliau nutautėjo ir tapo lenkavoti, tokį atvejį turėjome sovietmečiu, dabar lygiai toks pats su ES. Dukra buvo išvažiavusi metams studijuoti į Vokietiją ir aš labai džiaugiuosi, kad ji nutarė sugrįžti, nes suvokė: jei neturės draugų rato Lietuvoje, bus sunku grįžti ir po truputį nutautės… Bet tokių nedaug, emigrantų ir imigrantų vis daugėja ir būkime atviri – mūsų kraštas skursta. Nors Maskvoje, manau, Lietuvai išgelbėjome porą dešimčių jos vaikų, grąžinę į lietuvybę. Kažkodėl išvažiavę žmonės dergia ir niekina savo šalį, nes taip siekia pateisinti save, kodėl jie išvažiavo, bet pirmiausia reiktų savęs paklausti: ką aš padariau, kad Lietuvoje būtų gyventi geriau…. Ir žygeivystės tikslas – ne išaiškinti, kokios vertybės teisingos, bet išmokinti atpažinti, kas yra gera, o kas bloga, toliau jau pats žmogus susipras, jei turi bent kiek išminties ir tautinės savimonės. Tam šauniai padeda viena iš žygeivystės pradininkių ir aktyvių narių tautininkė Nijolė Balčiūnienė, taip pat Tadas Šidiškis su savo savaitgaliniais žygeliais.
Kokios jūsų vertybės?
Visų pirma tai šeima, kas priklauso turinčiam Vėžio ženklą, kuris yra ir Lietuvos ženklas. Jei nesukursi gyvybingos sveikos pirmos visuomenės ląstelės – šeimos – tvarkingai, ir kitų darbų nepadarysi. Kaip tu gali aiškinti kitiems, kaip ką tvarkytis, jei savo aplinkos nuo šaknų nesugebi susitvarkyti. Su šia problema susiduria didžioji dalis politinio konjunktūrinio gyvenimo. Būki tinkamu pavyzdžiu kitiems gerais savo darbais – tai didžiausia vertybė ir geriausias mokymas.
Ačiū už pokalbį.
Iki susitikimo kalnuose!
