Nijolė Balčiūnienė
Prieš 45 metus sovietinėje Lietuvoje užgimė etnokultūrinis sąjūdis, kuris reiškėsi žygeivių, ramuviečių ir folkloriniu judėjimais. Remdamasi amžininkų interviu ir kitais sociologiniais tyrimais, tai patvirtina prof. Ainė Ramonaitė knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant“.
Kaip tik tuo metu pati studijavau Vilniaus universitete ir aktyviai dalyvavau minėtuose judėjimuose. Vilniaus universiteto studentų ir jau baigusių mokslus jaunų žmonių aplinkoje formavosi sovietiniam režimui nepaklusnūs sambūriai, siekiantys pažinti Lietuvą kitaip, nei ją siekė vaizduoti okupacinė valdžia. 1969 m. buvo oficialiai įkurtas Vilniaus kraštotyros klubas „Ramuva“, Vilniaus universiteto Žygeivių klubas ir liaudies dainų klubas „Raskila“. Gamtos mokslų fakultete 1968 m. įkūrėme Žygeivių sekciją ir pavadinome „Gabijos“ vardu, o aš buvau pirmoji „Gabijos“ pirmininkė. GF koridoriuje pakabinome „Gabijos“ stendą, į kurį po kiekvieno savaitgalinio žygio segėme vis kitas nuotraukas ir aprašymus, kur lankėmės. Tai sukėlė susierzinimą, buvau kviesta aiškintis į rūmus po Tauro kalnu, tačiau žygeivystės idėjų nepavyko sustabdyti, net uždraudus oficialų klubo pavadinimą. Šimtai (tūkstančiai) tautiškai susipratusių jaunų žmonių keliavo po dar gyvų tradicijų kaimus, pasklido po piliakalnius, pilkapynus, ąžuolynus, iš senolių mokėmės senųjų dainų, ratelių, gilinomės į kalendorinių švenčių tradicijas, rengėme vakarones. Mokėmės to, ko nemokė mokyklose. Populiarėjo kompleksinės etnografinės ekspedicijos, kurios dažnai baigdavosi pasidainavimais, pokalbiais, kurių nebuvo sovietinėje švietimo sistemoje. Simbolinis etnokultūrinio sąjūdžio spartaus plitimo įvykis (postūmis) buvo 1967 m. Rasos šventė Kernavėje, kurią sumąstė Indijos bičiulių draugija – Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavičius ir daugelis kitų. Tie patys žmonės buvo ir Ramuvos pradininkai. Rasos šventė kasmet sutraukdavo vis daugiau jaunimo ne tik iš Vilniaus ir Kauno. Kaip gaivaus oro troškome sužinoti kupoliavimo paslaptį, negirdėtų dainų prasmę, vainikų plukdymo ar paparčio žiedo slėpinį. Supratome, kad tose dainose, kurių neleido mums dainuoti, šventės papročiuose (vartai-kupolė-vainikas-ugnis-piliakalnis-ąžuolas-saulė) slypi labai gilus protėvių išmanymas, kad yra kita Lietuva, kurios nepažįstame. Kartu su jaunimu Kernavėje dalyvavo to meto iškilūs kultūros žmonės, Rasos šventė tapo šviesuomenės, to meto tautiškos inteligentijos švente (E. Šimkūnaitė, N. Vėlius, A. Poška, Č. Kudaba…). Rasos šventės proveržio sovietinis režimas nepajėgė sustabdyti, ji gaivališkai plėtėsi, draudimai ir persekiojimai Kernavėje paskatino rengti šventę mažais būreliais kasmet vis kitoje vietoje. Tuo pačiu metu „prikėlėme“ dar vieną kalendorinę šventę – 1969 m. ramuviečiai ir žygeiviai Karmazinų slėnyje paminėjome senovines Ilges, arba Vėlines, kitais metais spalio pabaigoje žygiavome į Poškonių, Rykantų ir kt. pilkapius.
Sparčiai kūrėsi žygeiviškos pakraipos klubai „Gabija“, „Ąžuolas“, „Ąžuolynas“, „Aitvaras“, „Pilėnai“, folkloro ansambliai „Ratilio“, „Sadauja“, „Poringė“, „Dijūta“, VISI ir kt. Pamenu, kokia pilnutėlė buvo Mokytojų namų didžioji salė, kai apie 1970 m. joje užgiedojo Dzūkijos dainininkės (gal Žiūrų), koks saldus jausmas apimdavo klausantis M. Matkevičiaus P. Zalansko ar J. Averkos. Liaudies dainų klubas (vėliau „Raskila“) buvo pirmasis savaiminis etnokultūrinis susibūrimas, kilęs iš žygeiviškos „filosofijos“. Iš pradžių maloniai priimtas, o vėliau išvarytas iš Profsąjungų rūmų, jis vis keitė pastogę, buvo metas, kai dainuoti rinkdavosi kieno nors bute. Liaudies dainų klubas skyrėsi nuo folkloro ansamblių, nerengė koncertinių programų. Jame šventėme beveik visas kalendorines metų šventes, lankėme Rytų Lietuvos mokyklas, Karaliaučiaus, Gudijos lietuvių bendruomenes. Etnokultūrinio sąjūdžio lyderiai buvo sekami, juos vežė į tardymus, saugumas savo agentus infiltruodavo žygiuose, renginiuose, studentų bendrabučiuose. Tačiau šie judėjimai, įsilieję į bendrą Lietuvos šviesuomenės taikiąją rezistenciją prieš nutautinimo siekius, atėjo iki Atgimimo laikų.
Šiandien miesto žmogui sunkiau suvokti senųjų švenčių grožį. Tradicines šventes mažesniuose sambūriuose švenčia folkloro kolektyvai, kaimų bendruomenės, buvę ir esami žygeiviai, romuviečiai. Kultūros darbuotojams ir etninės kultūros puoselėtojams nelengva derinti tradicinės šventės turinį su pasikeitusia gyvenamąja aplinka. Jau penkiolika metų organizuoju vilniečiams kalendorines šventes gamtoje, natūraliame Vilniaus kraštovaizdyje. Didžiausio susidomėjimo yra sulaukusios Rasos šventė Verkių parke, Pavasario lygiadienis prie Pūčkorių piliakalnio ir Vėlinės ant Rokantiškių pilkapių. Žygeivystės ir etnokultūrines tradicijas skleidžiu sekmadieniais savo vedamuose pažintiniuose pėsčiųjų žygiuose.
