ŽVILGSNIS IŠ PADEBESIŲ

Neribotų galimybių akrobatinio skraidymo pilotas Jurgis Kairys tikras nenuorama. 2006 m. jis pabuvojo daugiau kaip šešiolikoje šalių. Šis neišsenkančios energijos optimistas žavi visus. Kokios „skraiduolio” vizijos, potyriai, pomėgiai ir kaip palikti pasaulį gražesnį nei radome? Juk iš dangaus aukštybių viskas regima daug aiškiau ir paprasčiau….

Kodėl Jūs nusprendėte tapti lakūnu? Ar nuo pat vaikystės siekėte juo tapti?
Pamenu, kartą ėjau kaime į mokyklą per purvyną, batai klimpsta… Ir štai virš galvos praskrieja lėktuvas. Tada pamintijau, kad gera būti lakūnu. Būdamas mažas, „ganydavau” žąsis. Kai joms nebepatikdavo broliuko Vlado karvių kompanija, jos pakildavo į orą ir skrisdavo į pelkes arba į miežių lauką, o aš žiūrėdavau, kaip jos skrenda ir kur nutūps, pasiruošęs bėgti kiek tik kojos neša paskui savo „50-ties naikintuvų eskadrilę”…

Dažnai viešite svečiose šalyse. Kaip mes atrodome pasaulio kontekste?
Baisiausia, kad Lietuva tampa niekam nereikalinga, visų užmiršta šalimi. Retas užsienietis žino, kur yra tokia šalis. Jokios informacijos, jokios sklaidos apie Lietuvą. Stebina žmonių abejingumas, infantilumas, matymas tik po savo nosimi. Teko bendrauti su turizmo atstovais. Kai pasidomėjau, kas organizuojama užsienio svečiams, jie stebeilijosi į mane kaip asilai į naujus vartus. Požiūris klaikus. Buvau šokiruotas. Lietuvoje nenutupia joks lėktuvas, nes degalų kainos didžiausios visoje ES. Tai ar toks mūsų tikslas… Tai skaudžiausia. Reikalai ne tik negerėja, bet dar ir blogėja. Jei jaunimas masiškai bėga iš savo Tėvynės, tai rodo, kad kažkas ne taip.jurgis-kairys-visuomet-guvus-ir-giedros-nuotaikos.jpg
Kiti kraštai didžiuojasi tuo, ką turi, kuria turizmo ateities vizijas. Po kelerių metų jie pakvies dar daugiau svečių. Tuo tarpu Lietuvoje tvyro visiškas sąstingis, atrodo, kad kiekvienas dirba sau, įskaitant ir valdžios atstovus.

Į Lietuvą užsukote tik trumpam. Kur vėl pakelsite sparnus?
Netrukus savo sportiniu lėktuvėliu lėksiu į Floridą, po to į Pietų Karoliną. Ten dalyvausiu aviacijos šventėse. Tada trumpam sugrįšiu į Lietuvą, o po kelių dienų pasuksiu į kitą Žemės pusrutulį – Japoniją. Ten viešėsiu 56-ą kartą. Rungsiuosi akrobatinio skraidymo čempionate. Gegužės 6 d. Vakumi mieste (šalia Hirosimos) švęsiu savo gimtadienį. Tekančios saulės kraštas – vienas dažniausiai mano lankomų ir mylimų kraštų. Tai savotiška, originali šalis.
Japonai labai myli ir puoselėja savo gimtinę, jie didžiuojasi savo tauta, valstybe. Turiu ten aibę bičiulių, su kuriais galiu juokauti, bendrauti be jokių apribojimų. Vieni kitus suprantame be žodžių. Jie dažnai klausia, ar nenorėčiau apsistoti jų krašte visam laikui. O taip, sakau, bet tik tada, kai koks nors priešas okupuos mano šalį… Kitaip niekas niekur manęs neužlaikys, nes mielesnio, gražesnio krašto už Lietuvą nėra.

Koks kampelis mieliausias Lietuvoje?
Žemaitija. Ten gimiau, užaugau ir visada noriu sugrįžti. Gimtinėje atsiskleidžia dvasia, jausmai. Kopiu į Medvėgalį, užsuku į savo mokyklą, vaikštau kalvomis, slėniais, miškais. Ten pailsiu, pasikraunu jėgų, nes viskas pulsuoja gerumu, švelnumu, meile. Stabtelėjęs, atsipūtęs vėl galiu šauti pirmyn.jurgis-kairys-geriausias-pasaulyje-oro-akrobatas.jpg

O kokia užsienio šalis patinka?
Sunku pasakyti. Patiko Naujoje Zelandijoje, Australijoje. Šiame žemyne gyvena be galo linksmi, malonūs, simpatiški, mylintys gyvenimą žmonės. Jie žino, dėl ko gyvena, nesistengia kam nors tarnauti, pataikauti, o tiesiog būna. Būna patys su savimi. Žvejoja, maudosi, lepinasi saulėje, tiesiog džiaugiasi. Kokį mėnesį niekuo nesirūpinant ir man ne pro šalį būtų taip atsipalaiduoti.

Dažnai tai pavyksta?
Pasitaiko vienas kitas kartas per metus. Apmąstau nuveiktus darbus, pažvelgiu į ateitį. Kiekvienam tai tik į naudą. Mėgstu pasvajoti, nes svajos visada virsta realybe. Laimę kuriame patys ir niekas kitas. Kai spinduliuoju džiugesį, laimę, miela ir aplinkiniams. O tai ir svarbiausia gyvenime. Niurgzlys, surūgėlis ardo harmoniją ir griauna žmogaus prigimtį.

Kaip palaikote fizinę formą, juk lakūnui ji būtina, o ypač akrobatui?
Pasidėjau gerus pagrindus vaikystėje, tai dabar galiu kiek kvėptelti. Šiuo metu pats derliaus metas. Sulaukęs 55 metų esu idealiai fiziškai pasiruošęs. Man nekelia problemų krūviai, psichologinis karas, intrigos. Dar mažas būdamas suvokiau, kad daug kas priklauso nuo manęs. Norint kažką pasiekti, reikia paplušėti, nes kiek įdėsi, tiek ir turėsi. Niekur nepėdinau lėtu žingsniu, visur bėgte. Po Žemaitiją kaip vėjas skrajojau. jurgis-kairys-ne-tik-stebina-pasauli-savo-skrydziais-bet-ir-pagautomis-juru-gerybemis.jpgĮveikdavau didelius atstumus ir po 20 km lėkimo jausdavausi kaip ką tik išsikepurnėjęs iš lovos. Lavinausi, kad po treniruočių nereiktų gaudyti oro kaip žuviai ar parkritus voliotis ant dirvono tol, kol atsigausiu. Svarbu atrasti savo tempą ir negauti trūkio. Kai žinosi, kas esi ir ko nori, tapsi velniškai stiprus ir atsparus, nieks nepajėgs tavęs nurungti. Viskas pasiekiama ir išsiugdoma, tik reikia noro ir šiek kiek pastangų.

Kuo remiatės gyvenime?
Saiku. Valgydamas, sportuodamas, mąstydamas. Jai pradėsi manyti, jog esi žvaigždė, greitai nusirisi. Šiuo metu daugelis siekia nusipiešti žvaigždę ant kaktos, apsikaišo povo plunksnomis. Ypač TV subanalėjusi, ugdanti egoistišką, pilną puikybės, atitrūkusį nuo realybės žmogų. Pasirodai keletą kartų per žydrąjį ekraną ir jau esi epicentras. Aišku, gerai pakilti, bet problemos kyla, kai užmirštama nusileisti…
Mano didžiausi Mokytojai buvo tėvai. Jų pavyzdys, patarimai neleido išklysti iš teisingo kelio. Ypač glaudus ryšys buvo su tėvu. Labai vertinu tikrus draugus, kurie turi širdį, sąžinę, remiasi amžinomis vertybėmis. Nemėgstu „išverstskūrių”, dviveidžių, dvilypių žmonių. Su tokiais nutraukiu visus ryšius. Negali su visais būti geras ir atviros širdies. Su kai kuriais turi būti griežtas, nes yra tipų, kurie nejaučia saiko. Esu žemaitis ir mėgstu viską tiesiai šviesiai rėžti į akis. Ką manau, tą ir sakau, nelinkęs nieko vynioti į vatą.

O kaip pailsite?
Pirmiausia nereikia pavargti, tuomet nereiks ir ilsėtis. Turiu mėgstamą darbą, tad visas mano gyvenimas vienos atostogos. Jei man įdomu, ką darau, veržiuosi į naujus tolius, taigi einu teisingu keliu. Reikia taip gyventi, kad darbas teiktų malonumą, džiugesį, tada kiekviena diena bus kaip šventė.i-starta.jpg Atradus save, išnyksta visi problemos, depresijos ir rūpesčiai.
Labai mėgstu slidinėti, patinka važinėti motociklais, anksčiau dažnai tai dariau. Man patinka greitis. O nuvažiavęs į kitą šalį, restoranuose mėgstu paprašyti, kad man atneštų tos šalies nacionalinį patiekalą, visada paragauju. Va, Amerikoje „hamburgerį” valgiau…

Daug keliaujate ir, aišku, skanaujate. Kurios šalies virtuvė jums ypač patinka?
Aukščiausio lygio yra japoniška virtuvė, bet šiaip nesu išrankus, tinka viskas. Net tokie nesusipratimai kaip didžkukuliai, vėdarai mane vilioja. Svarbu gerai jaustis. Vienas nori būti storas kaip arbūzas, kitas plonas kaip smilga. Ir tegu. Jei žmogus linksmas, skleidžia džiaugsmą, pats sau patinka, vadinasi, viskas tvarkoje. O žmonių visada buvo ir bus įvairių, kaip girioje medžių.
Mėgstamiausias alus – „Vaikštaner‘is” labai lengvas ir ne taip trenkiantis per smegeninę. Šis vokiečių putokšlis – aukščiausios klasės, tikrai gaivina ir malšina troškulį, neapsunkina organizmo. Nuo jo nei galvą skauda, nei vaidenasi. Lietuviai mėgsta girtis, kad geriausias jų alus, bet tai toli gražu ne taip. Jis per daug stiprus, smagiai kalantis per inkstus, pučiantis vidurius. Lietuvoje „Vaikštaneriu” galima pasimėgauti tik „Forto” dvare, tad jame dažniausiai ir rengiame susibūrimus.

Jūs nuolat judate. Kaip suspėjate? Ar kiekvienąkart vis su nauja programa startuojate?
Aš gyvenu skraidymu. Man pasaulis pasidarė mažas kaip ir Beržės kaimas vaikystėje. Kiekvieną kartą bandau atlikti vis sudėtingesnį skrydį ar triuką, nukeliauti ten, kur dar nebuvau. Žinoma, tam reikia daug pasiruošimo, praktikos ir kantrybės, aišku.soninis-flipas-akrobatiniai-triukai-prasideda.jpg Aš auginu savo ir lėktuvų technines galimybes, o kai jau naujas turiu, laikau išskirtinėms progoms.
Smagu matyti, kad net tokios didingos šalies kaip JAV aukštos klasės pilotai stengiasi atkartoti mano parodytas figūras, jas įtraukia į pasirodymų programas ar varžybų laisvas programas. Apie tai galėčiau ir knygą parašyti…

Ar nebaisu manevruoti danguje? Ar tikite savo likimu?
Viskas turi savo priežastį. Lėktuvas gali sugesti dėl atsisukusio varžtelio, dėl metalo kokybės ar kitos priežasties, o šie dalykai likimo negali turėti. O išgyvenimų… Porą kartų teko patirti. Tada prieš akis visas gyvenimas prabėga. Tačiau aš niekada nedarau to, ko nemoku ar nežinau, todėl tos ir rizikos didelės išvengiu. Mano programoje yra tai, ką aš galiu ir mano lėktuvas gali. Labai daug kas priklauso ne tik nuo piloto meistriškumo, bet ir nuo lėktuvo galingumo ir jo techninės būklės. O skrisdamas žemyn galva ir darydamas kilpas, kontroliuoju savo organizmą, todėl jaučiuosi gerai… Savikontrolė – visa ko esmė.

Gal turite savo devizą?
Laisvė. Visur.

Vytautas Nosevičius

DALINTIS