Žvalumo paslaptis

Su Jonu Buivydu susipažinau vienoje kelionėje po kalnus. Jis išsiskyrė iš kitų savo guvumu, greitumu, smalsumu. Nustebau sužinojęs jo amžių. Sulaukęs 93 -jų šis žvitrus ir energingas seniokas primena viso labo penkiasdešimtmetį. Kitų ir kelionėje neapleidžia mintys apie prabangius namus, gerus automobilius, o Jonui rūpi tik viena – kuo daugiau pamatyti ir pažinti. Jonas kaip tikras europietis mano, kad aistra keliauti neturi amžiaus ribų ir jai realizuotis ypač palankus metas išėjus į užtarnautą poilsį. Paklausite, iš kur gauti pinigų kelionėms, tačiau Jonas gyvena kukliau už daugelį iš mūsų, o apkeliauti jau spėjo daugybę egzotiškų kraštų. „Nei rūkau, nei geriu, paprastai maitinuosi, o tuos pinigus kelionėms atidedu. Štai ir visa paslaptis“.

Žavėjo senelis

„Nuo mažens norėjau kur nors keliauti. Senelis, tarnavęs caro kariuomenėje, sugrįžęs visados turėdavo ką paporinti. Man net seilė varvėdavo, kai jis pasakodavo apie savo klajones, nepaprastus nuotykius. Galimybė rinktis tolimesnius maršrutus atsirado nuo 1974 m. Man jau buvo per 50 metų, kai susidraugavau su Vilniaus turistų klubu ir keliaudamas su juo patyriau pačius gražiausius įspūdžius. Pėsčiomis palei Kaukazo kalnus, Altajus, Tian Šanis, Pamyras – visa tai skersai išilgai išbraidyta. Grupėje būdavo apie 12 žmonių (per pusę moterų ir vyrų).keliaujant-po-tolimuosius-rytus.jpg Pamyro kalnuose daug sniego, akmenų,
žemės visai nėra. Būdavo, kad ir slysdavome, krisdavome. Buvau ranką išsisukęs, virš 3 km tarpeklio kabojau… Yra ką prisiminti iš šių kalnų. Visai kas kita – Altajus. Neapsakomo grožio kraštovaizdžiai. Vienur paeini – lelijos žydi, geltonai, mėlynai, kitur – pievos žalios. Ir patys kalnai. Čia žiūrėk pilki, čia rausvi, žalsvi… Nuostabus peizažas, vien dėl jo verta trenktis tūkstančius kilometrų. Tai, ką pamatai, lieka atminty visam gyvenimui.
Kai tik išsivadavo Lietuva, pradėjau keliauti po Europą. Visą apvažiavau, nebuvau tik Islandijoje (pastarąją Jonas Buivydas tikisi artimiausiu metu aplankyti, jau užsakytas bilietas…). Tačiau Europa nėra tokia įspūdinga kaip Sibiro ar Vidurinės Azijos platybės. Sužavėjo ir senoji Egipto civilizacija, kurią geriau pažinti padėjo 15 dienų pažintinė poilsinė kelionė, iš kurios neseniai grįžau“. Savo kelionių įspūdžiais jis mielai dalijasi su sūnumi, žmona, kuri kartais ir pasibara dėl tokio Jono judrumo.
Pavojingi Kamčiatkos nuotykiai
„Čia bastėmės visą mėnesį, nuėjome daugiau kaip 400 km. Nei kelių, nei takų, nusistatydavom kryptį kompasu ir pirmyn nosies tiesumu, per „kedrečius“, kalnų upes ir upelius. Jų ten neišpasakytai daug. Iš pradžių prieš brisdami nusiaudavome apavą, o vėliau nutarėme negaišti tam laiko. Kas du kilometrai upelis – kitaip nebūtume įveikę maršruto. Upės stačiais krantais, negilios, akmeningos, sraunios, tik kai kur siekia pečius. Per pastarąsias jau virvėmis keldavomės. Tai ir jėgų reikalauja. Lieknesniems nieko, bet stambesniems tai tikrai „ne švilpikus daryti“…kamciatkoje-daugybe-mesku.jpg
Teko bristi ir su visais rūbais, kai iš paskos meška su meškiukais vijosi… Visą mantą ant galvų ir pirmyn. Nors jau buvau „nusikalęs“, nepajutau kaip užlėkiau į statų upės krantą ir atsidūriau kedro viršūnėje. Taigi kiek žmogus turi užslėptų galių, kurioms impulsą pasireikšti suteikė žaidžianti lokienė.
Kitas susitikimas su rudąja įvyko kaktomuša,.. Lipome į kalvą, grožėjomės žydinčiomis gėlėmis, supančiais kalnų peizažais. Jau beveik užsikabarojome, tik staiga vora sustojo. Priekyje ėjęs grupės vadovas Jeronimas susidūrė su tiesiai priešais kopusia meška. Akimirką viens kitą tyrinėjo ir po to klykdami kas greičiau pasileido – mes į nuokalnę, o meška į kitą pusę… Šito susitikimo nieku gyvu neužmiršiu. Visa ši kelionė – ekstremalus žygis, reikalaujantis laviruoti ties išgyvenimo riba. Maisto turėjome tik gyvybei palaikyti. Pabaigoje jau valgėme tik tai, ką susigaudavome ar susirinkdavome. Numečiau 8,5 kg. Šis žygis man labiausiai įsiminė.
Motociklais po Aziją
1977 m. su penkiais motociklais išsiruošėme į kelionę po Vidurinę Aziją (lO žmonių). Iki Baku dundėjome traukiniais, po to keltais Krasnovodsko link. Iš ten apsizergėm savo „žirgus“ ir burzgėme 6000 km.motociklais-po-vidurine-azija.jpg Turkmėnija. Uzbekija, Tadžikija, Kirgizija… Apsukome ratą aplink Isyk Kulio ežerą ir grįžome kita puse, pro Frunzę. Lepinomės požeminiuose 80 m gylio Turkmėnijos ežeruose, kur temperatūra visada pastovi – 21° C. (Bachardeno ež.).
Žmonės čia labai svetingi, nuoširdūs. Gausios jų šeimos – po 12-14 vaikų. Baldų jie visai neturi, visur kilimais išklota, žmonės miega, sėdi bei valgo ant žemės. zygio-su-motociklais-po-vidurine-azija-metu-su-turkmenu-vaikais.jpgPagrindinis jų maistas – vaisiai: arbūzai, melionai, moliūgai, persikai, vynuogės. Vienas iš mūsų buvo muzikantas, vežėsi armoniką ant motociklo, tai jam teko ir vestuvėse pagroti. Klausėsi visi išsižioję,- daug kas čiupinėjo jo instrumentą bei patį kaltininką Petrą. Toje šalyje niekas neturi armonikos, jiems ji lyg mums škotų dūdmaišis…Vaišėms atnešė ypač skanių, pagal jų receptus paruoštu makaronų kibirą. Prisigroję, prisišokę kirtome juos, net ausys linko. Po to kluone ant šieno gerai išsimiegojome…“
Dar keletas neįprastų gyvenimo malonumų
Jonas Buivydas, visą gyvenimą dirbęs geležinkelio darbininku, greitas ir visada žvalus. Kur jo jaunystės paslaptis? „Valgau viską, tik mėsos privengiu. Daug dirbu. Visas vasaras praleidžiu sodyboje, Utenos rajone. Labai mėgstu uogauti. Visada turiu prisiviręs žemuogių, aviečių, šiais metais prisirinkau 90 litrų spanguolių. Namuose, kai už lango ūžauja šiaurys, ar kelionės metu malonu pasigardžiuoti trintomis spanguolėmis su medumi. Tik grybauti nelabai mėgstu. Nerandu grybų ir tiek. Uogas rinkti daug maloniau, – prisipažįsta p. Jonas, turintis ir daugiau pomėgių. – Esu pasidaręs parasparnį, kuriuo kartas nuo karto pasileidžiu nuo kalno vėjo nešamas. Taip pailsiu, atsipalaiduoju nuo kasdienos namų darbų“.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Jono Buivydo

DALINTIS