Žmogus, dovanojantis kalnų pažinimo džiaugsmą

Vienoje Tibeto legendoje pasakojama, kad Pasaulių Kūrėjas norėjęs žmonėms padovanoti kuo daugiau derlingų lygumų, idant jų gyventojai galėtų auginti duoną, gyvulius. Žemės Motina sutikusi: iš tiesų, lygumose žmonės ir duonos daugiau užsiaugins, ir vieniems su kitais ten bus lengviau prekiauti, tačiau tuomet jų gyvenimus užterš auksas, žmonės tapsią pavydūs, pikti. Kur tuomet savo dvasią sustiprins išsaugojusieji tyrą širdį? Pastariesiems reikėtų arba dovanoti sparnus, arba sukurti kalnus. Pagalvojęs Pasaulių Kūrėjas nusprendė, kad per anksti žmogui turėti sparnus. Geriau jiems dovanosiąs kalnus. Gal kai kuriems kalnai kels baimę, tačiau kai kam jie taps tikru išsigelbėjimu nuo žemę apėmusio godumo.

Taip atsiradę kalnai.

Ir dabar kalnai traukia, vilioja daugybę žmonių. Jie nebijo pavojų, sunkumų, dažnai net aukoja gyvybę, jie kopia j kalnus šiems nusilenkti:„0 baltieji kalnai, o baltieji kalnai! / Nusilenkti aš jums atėjau” (Salomėja Nėris). Žvelgdamas į kalnus pamatai, kokia galinga yra gamta, sukūrusi tokį stebuklą. Viskas aplink ypatinga, nepakartojama. Nepaprastas alpinių pievų grožis, augalų įvairovė, įvairiaspalviai gėlių žiedai. Malonią vėsumą skleidžia tekantis kalnų upelis, užgniaužia žadą sraunios, skaidrios kalnų upės. Aukštieji kalnai atrodo nepasiekiami, viliojantys snieguotų viršūnių spindesiu, ir apima jausmas, kad „Nebėra pasaulio, / nebėra mirties, / viena tik viršūnė viršuj mėlynuoja” (Balys Sruoga). Toks mažas ir menkas jautiesi stovėdamas papėdėje. O aukštyn vilioja kalnų takas. Šis takas jau ne švelni žolė. Tai akmenuotas, kupinas pavojų kelias. Netoliese griaudėdamos prašniokščia grėsmingos lavinos, baugina dundančios akmenų griūtys. Bet tu turi eiti į priekį, nes takas veda išsvajotosios viršūnės, saulės link. Per veidą srūva prakaitas, darosi vis sunkiau kvėpuoti, atrodo, kad jėgos apleido tave, bet…

Įkopęs į viršūnę, žvelgdamas į plačius tolius, jauti visišką laisvę, moralinį pasitenkinimą ir ypatingą dvasinio apsivalymo, nuskaidrėjimo būseną. Taip, būdamas žemumoj nepatirsi nė dešimtosios dalies šių pojūčių, grožybių. M. K. Čiurlionis, pamatęs kalnus, laiške Sofijai rašė: „Žiūrėk, tarp snieguotų kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę, ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengia viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiules karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką, uždainuos himną saulei. Himną saulei! Po jo kojom debesis pridengia visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos. ” Iš tiesų, ar įmanoma tiksliau nusakyti būseną žmogaus, pasiekusio viršūnę? Juk patys geriausi ir gražiausi dalykai pasaulyje negali būti nei matomi, nei paliečiami – jie nujaučiami širdimi.

Aišku, ne visus kalnai pavergia. Vieni išsigąsta aukščio, kiti – pavojų, treti neištveria fizinių krūvių. Tokiems, be abejo, geriau likti namuose, kur jų laukia patogumai, rami buitis. O į kalnus eina ypatingi žmonės. N. Tensingas, 1953 metais kartu su E. Hilariu pirmąkart istorijoje įkopęs į Everestą (Džomolungmą), vėliau kalbėjo: „Būk didžiulės sielos žmogus! Padėk kitiems tapti tokiais! Štai ko aš išmokau ir ko turi išmokti visi žmonės iš didžiosios Džomolungmos deivės. Kas ryžtasi dideliems dalykams, privalo turėti didelę širdį”.

Toks didelės sielos žmogus ir yra Algimantas Jucevičius, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas, 2011 metais pripažintas geriausiu Lietuvos keliautoju. Kai septyniolikmetis keliauninkas išvyko į Karpatus, tai net nenujautė, kad visam gyvenimui liks prisirišęs prie kalnų, kad vadovaus 26-ioms didžiausio sudėtingumo kelionėms, kad 1987 metais jam bus suteiktas kalnų turizmo sporto meistro vardas, o dabar Algimantas yra įsitikinęs, kad kalnai sustiprina žmogų, sutvirtina. Kalnai žmogų pakylėja visiems ateinantiems metams, po kelionės į kalnus visai kitaip teka kasdienybė, pats gyvenimas įgauna visai kitą prasmę.

Nuo 1972 metų A. Jucevičius yra Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas ir kasmet surengia bent po dvi turiadas, kuriose dalyvauja dešimtys ar net šimtai turistų. Buvo laikų, kai į vieną turiadą susirinkdavo per 300 dalyvių. Dabar, aišku, jų mažiau. Tokios kelionės nėra brangios, nes organizuojamos visuomeniniais pagrindais, per klubus, priklausančius Keliautojų sąjungai. „Vesti žmones į kalnūs yra mano misija, – sako Jucevičius. – Tiesiog nuo jaunystės turiu nuostatą – jei matau ką naudinga, turiu ir kitiems parodyti.” Neįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių keliavo su Algimantu ar dalyvavo jo surengtose turiadose.

Keliautojai apie savo Vadą kalba labai šiltai: „Šio žmogaus dėka aš pamačiau kalnus, išbandžiau save, visiems laikams supratau, ką reiškia nugalėti savo tingulį, baimes, pamatyti grožį, žvaigždes kalnuose” (T. Šidiškis). „Sis žmogus nuveikė nepalyginamai daugiau nei keliolika kokių nors samdytų sporto ir turizmo departamento darbuotojų” (G. Statinis). „Stengiuosi visuomet keliauti su Algimantu Jucevičium. Kai su juo keliauju, tos rizikos, netikėtumų sumažėja iki minimumo. Jau daugelį metų keliauju į kalnus, bet tokio Vado dar nebuvau sutikęs” (R. Puišys).

Iš tiesų, kelionė su Algimantu visada įsimintina. Jau ritualu tapo kiekvienos turiados pradžioje ar pirmojoje perėjoje dainuoti kalnų turistų dainą. „Kalnai, kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali, šaukia toliai mėlyni kalnų palypėt virš debesų”, – aidi žodžiai po visą slėnį. O po to būtinai pašokti „Laurenciją”. Dar neįveikusiems aklimatizacijos ne juokai šokio metu pritūpti net 63 kartus. O per kelias poilsio minutes nuvargusiems, ištroškusiems bendražygiams būtinai pakels ūpą uždainuodamas: „Drauguži, tu sunkiai šią dieną eini, tavim nusiskundžia vadovas. Ir vandenį šaltą be saiko geri…” Tačiau pavojingose situacijose Vadas pasikeičia – griežtas, reiklus, rūpestingas žvilgsnis viską pastebi, – kas ne taip ledkirtį ar treko lazdas laiko, kas ne taip stačiu žolės ar ledo šlaitu kopia. Ir visada padės, pamokys. Juk net mažiausia klaida gali baigtis tragiškai. Kalnai neatleidžia tokių klaidų. Apie tai byloja atminimo žuvusiems lentelės, pritvirtintos prie uolų. Neatsargus žingsnis, savisaugos praradimas, neapdairumas gali tapti lemtingi. Kiek daug tų, negrįžusių, amžiams pasilikusių ledynuose, yra! Už surengtą ekspediciją ieškoti kalnuose dingusio alpinisto kūno 2005 metais A. Jucevičius pelnė Lietuvos olimpinio komiteto Kilnaus elgesio nominacijos laureato vardą. Be to, ir jis pats ne kartą buvo patekęs į ekstremalią situaciją. Kalbai pasukus apie gimtadienius, Vadas atsako, kad, be pagrindinio, jų turintis dar du. Ypač įsimintinas antrasis, Pamyre. 5 valandą ryto kartu su 10 žmonių grupe kopė į perėją. Patekėjus saulei, nuo šlaito nušliuožusi lavina visiškai užvertė Vadą. Laimei, jis šiaip taip prakrapštę sniegą ir sugebėjo virš jo iškišti ranką. Ją pamatę bendražygiai padėjo išsikapstyti iš po šlapios, sunkios masės. Taip, pavojų pilnas gyvenimas atšiaurus, bet tikras.

Neįmanoma išvardinti visų apdovanojimų ir titulų, kuriuos yra pelnęs A. Jucevičius. O mums, keliautojams, pirmiausia jis yra neeilinė asmenybe, dovanojanti kalnų pažinimo džiaugsmą. Kaip sakė F. Nansenas, „žmogus siekia pažinti, ir, kai tik jame dingsta pažinimo troškimas, jis liaujasi būti žmogumi”.

– Mokytojau, tai kurta Laimės ir Vilties šalis, į kurią takus

nurodei?

-Ten skaidru, ten debesys žemiau galvos.

– Ir ten išeisim mes?

-Tu supratimu palaiminai kalnus.

– Mokytojau, tu išeini į kalnus.Tas kelias sunkus.

-Tas kelias į Rojų.

Gražina Genienė (iš Raimundo Puišio fotoalbumo “Aukštumos žemumos”)

Nuotraukos Raimundo Puišio iš Fotoalbumo “Aukštumos žemumos”

 

DALINTIS