Neseniai „Kelionėse ir pramogose” perskaičiau įdomų straipsnį apie vieną keliautoją, pasitenkinantį tik tuo, ką teikia gamta, ir prisiminiau nutikimą Kinijos šiaurėje, Šensi provincijoje.
Tuomet buvau ką tik baigęs studijas, vienas pusmetį trainiojausi po Kiniją. Tai buvo mano sena svajonė, kuriai ruošiausi daugybę metų: studijavau kinų kalbą, filosofiją, literatūrą, kovos menus. Ir štai esu savo svajų šalyje, stoviu Tenšujaus geležinkelio stotyje ir laukiu traukinio į Inčiuną (700 km). Po trijų valandų sulaukiau pūškuojančio garvežio, ryškiai nukrypstančio nuo tvarkaraščio. Stačiakampiai vagonai buvo kimšte prikimšti keleivių. Tik spėjau įsikabinti į ant laiptelių kabančias žmonių kekes ir atsispirti nuo perono, kai pajudėjome.
Keleiviai buvo glaudžiai prisispaudę vienas kito. Vagonai be jokio gailesčio vartėsi į visas puses, per kiekvieną posūkį ant galvų nusiridendavo kažkieno nešuliai, kvepiantys vaisiais, džiovintomis žuvimis, žemėmis ir dar kažin kuo rytietišku. Karšta popiečio saulė taip įkaitino vagonus, jog, rodės, traukinys akimirksniu ištirps prakaite, upeliais srūvančiame nuo apsimuturiavusių keleivių. Staiga kiek papūškavęs traukinys sustojo. Supratau, kelio toliau nebus, reiks ropštis lauk. Džiaugiausi, kad mano manta buvo ne per sunkiausia, nes iki artimiausios Janjano stotelės buvo geras gabalas kelio (apie 30 km). Išsitraukiau smulkų Šensi provincijos žemėlapį, nusistačiau kompasu kryptį ir patraukiau tiesiog, taip tikėdamas sutaupyti visus 15 km. Kiti apsikarstę nešuliais patraukė palei geležinkelio bėgius. Mano kelias krypo per kalnus ir miškus. Niekur neskubėjau, kulniavau sau klausydamasis paukštelių ir grožėdamasis atsiveriančiais vaizdais. Medžių paunksmėje buvo vėsu, kvepėjo žaluma.
Taip besidžiaugdamas gaiva, gal nužingsniavau pusę kelio, tik netikėtai vienoje kalno papėdėje, tarp tankių medžių, užtikau lūšnelę, dengtą dembliais. Iš jos išėjo aukštas, lieknas vyriškis, mūvintis vienomis trumpikėmis. Įdegusi tarsi bronza oda atsispindėjo didžiuliuose klevo lapuose, kadaise kirpti plaukai karojo ant pečių, veidą puošė smaili reta barzdelė ir ūsai. Iš pirmo žvilgsnio jis priminė tikrą girių ir upių plėšiką. Bet vos girinis prakalbo, nustebau: jis kalbėjo kaip išsimokslinęs žmogus. Paklausė, kaip čia atsidūriau, o sužinojęs, kad sulūžo garvežys, tarė: „Nesijaudink, mielasis. Pastaruoju metu dažnai čia užklysta žmonės, susidūrę su ta pačia problema. Bet jei jau esi čia, malonėk kiek pailsėti, o aš pavaišinsiu arbata. Ei, turime svečių! Užkaisk arbatos!” – šūktelėjo čiabuvis, pasisukęs į trobelę. Apsidairęs išvydau keletą užtiesalų ir moteriškas plačkelnes, plevenančias ant ištemptos tarp dviejų pušų virvelės.
„Iš kur keliauji?”- davęs nurodymus žmonai, pasiteiravo žaliūkas. „Esu lietuvis, jūsų šalyje lankausi pirmą kartą. Galiu pasakyti, kad labai graži šalis… O ką jūs čia veikiate, šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje?” „Jau senokai čia apsistojau. Mano idealas – žmogus, laisvas nuo materialinių vertybių. Tas, kas pasikliauna daiktais ir technikos pranašumais, tampa silpnas. Gimdamas žmogus neturi nieko, tik savo rankas. Tvirčiausias yra tas, katras pasitiki tik savimi. Palygink urvinio ir dabartinio žmogaus kūną: fiziškai jis nepakito. Praslinko ledynų laikotarpis, tačiau gamta smarkiai nepasikeitė. Žmogus išmoko gaminti apavą ir aprėdus, pastatė dūstančių nuo dūmų miestų, išrado bombas. Atsirado net toks reiškinys kaip kolonializmas. Prasidėjo karai, žudymai, verksmai, dantų griežimas. Palengva pasaulis eina į pražūtį. Kas visa tai padarė…? Tik savasis „aš”. Žmonės vis labiau virsta savo aistrų, kūniškų geidulių, valdžios troškimo, siekimo įtvirtinti savo „aš” įkaitu. Ir nors kiekvienas mūsų gali valgyti paprastus medžių lapus, badas gena mus apsipirkti, mes blaškomės krauju pasruvusiomis akimis, plušame savo nesibaigiančiams įnoriams patenkinti, kurie tokie netikri kaip mėnulio atspindys šulinyje. Nesimeldžiu dievams, pasitraukiau į kalnus, siekdamas vieno tikslo – nugalėti save ir nuslopinti savąjį „aš”. 
Valgau, kai išalkstu, miegu, kai suima žiovulys, kalbu, kai noriu ką pasakyti. Daug kas mane laiko pamišėliu. Atvirai pasakius, aš jus laikau kvailiais, jūs sugrįžę į savo tvankius miestus, išsidrėbę fotelyje ir spaudydami TV pultelį manysite, kad man trūksta vieno varžtelio. Tikriausiai ir jūs, ir aš esame teisūs. Kaip sakoma, kuprotą tik karstas išlygins. Veikiausiai šiuose žodžiuose slypi tikroji tiesa. Bet susimąstyti verta – aš visiškai beturtis, fiziškai jaučiuosi puikiai ir už nieką niekam neprivalau dėkoti. Labai svarbu, ar visus saitus su šio pasaulio „malonumais” nutrauki pats, savo noru, ar kieno verčiamas. Tereikia vieno ryžtingo žingsnio ir iš daiktų vergo virsite laisvu žmogumi, kuriam atsivers tikrosios erdvės, neužgožtos mūsų apdujusios sąmonės. Šiaurinė Kinija – kalnuota vieta, joje dar labai daug atkampių vietelių, kur įmanoma apsistoti”. Tyliu ramiu balsu miškinis išdėstė savo credo ir nutilo. Jis nesiskundė ir nesididžiavo savimi. Atvirkščiai, nuo jo sklido ramybė, tyra, maloni dvasinė šiluma. Jaučiau jam kažkokią nenusakomai nuoširdžią pagarbą.
„O kuo jūs gyvas, negi lapais?” – paklausiau. Vyriškis linktelėjo galva, prisiskabė nuo pušies saują žalių spyglių, susipylė į gerklę ir ėmė lėtai gromuliuoti. Lūpų kampučiuose pasirodė žalios putos. „Skanu,” – tarė, prisiskabė dar vieną saują ir ramiai, tvarkingai, net kažkaip elegantiškai į burną susivertė spyglius. „Dabar vasara, tad spygliai šiek tiek kieti ir karstelėję”, – spyglių šlamštiko balsas buvo mažumėlę nepatenkintas. – Bet pavasarį jauni ūgliai ypač gardūs…” Ar jums neprireikia vaistų ir gydytojo?” – pasiteiravau. „Apseinu be šito”. „Bet, rodos, jūs turite žmoną. O gali ir visko būti, tad net toks savanaudiškumu besibodįs asmuo turi turėti bent šiokią tokią atsargą”. „Va, čia mūsų nuomonės ir nesutampa. Kaip galima kalbėti apie atsargas – minimalias ar maksimalias, jeigu šiandien ar rytoj jau mūsų gali nebebūti. Esu dabarties žmogus ir gyvenu tik čia ir dabar. Aiškus vienas dalykas – kas tampa daiktų vergu, netenka laisvės. Pažvelkit į mane, į mano pačią! Nuo to meto, kai čia įsikūrėme, iš veidų tapome panašūs į laukinius, bet užtat esame sveikut sveikutėliai, visai užmiršom, kas yra ligos…”
Klausiausi šio kalnų gyventojo kalbos ir žavėjausi jo erudicija, teisingais žodžiais, taikliai apibūdinančiais dabartinę mūsų būklę. Tylėdamas išgėriau šiltos kankorėžių arbatos, pagardintos laukinių bičių medumi, užsimečiau savo mantą ant pečių ir susimąstęs nupėdinau pasitikti ūkiančio garvežio.
Rytmečio Gaiva
