Zita Kelmickaitė: apie save, savo tautą ir kitus

Dovanų: kapšiukas kiaušams, kad nesušaltųMuzikos akademijos docentė Zita Kelmickaitė pasaulį atranda kitaip nei eilinis keliautojas. Dalyvaudama įvairių šalių šventiniuose renginiuose, festivaliuose arba tiesiog stebėdama gyvenimą iš šalies, kartais muzikologė norėtų matyti kitokią ir savo tautą.

Gyvenimas turi virti
,,Keliauti nuo mažens labai skatino mama, paprasta moteris. Užsidirbusi pinigų leisdavausi įvairiausiais maršrutais. Aplankiau gražiausias buvusios Tarybų Sąjungos vietas. Gavusi honorarą už scenarijų filmui apie V. Noreiką, pabuvau Indijoje.
Labai patinka stebėti gyvenimą. Man jis turi virti. Nemėgstu lėto Šiaurės šalių gyvenimo tempo. Įvairias kultūras priimu labai natūraliai. Mane sunku kuo nors nustebinti.zita-kelmickaite-guvi-judri-moteris.jpg
Daugiausia įspūdžių patyriau keliaudama su Vilniaus universiteto folkloro ansambliu ,,Ratilio“. Dar 1989-1990 metais dalyvaudama šventėse Ženevoje (Šveicarijoje) pamačiau, kaip žmonės moka švęsti ir ką miesto žmogui reiškia šventė. Tomis dienomis, kai vyksta šventė, visas gyvenimas yra skirtas jai. Jeigu yra paminklas miesto aikštėje, kaip, pavyzdžiui P. Cvirkos, Vilniuje, tai aikštė su juo centre aptraukiama palapine, kur žmonės sėdi, šnekučiuojasi, geria alų, valgo, linksmai bendrauja. Tris dienas žmonės praleidžia skveruose ant žolytės susinešę valgius ir gėrimus. Taip džiaugiasi, tarsi niekada ant jos nebūtų sėdėję. Visi linksminasi, pokštauja. Tave gali apipilti spalvotais popierėliais ar plastikiniais siūlais, apipurkšti plastikinėmis putomis. Kuo išmoningiau, juokingiau – tuo linksmiau.dainos-lydi-kiekviena.jpg Miesto aikštėse išsirikiavę prekystaliai ne tik su valgiais ir gėrimais, bet ir įvairiausiais juokingais niekučiais pokštams. Švenčiama ir linksminamasi iš visos širdies, o pirmadienį sutvarkyta, išblizginta, lyg nieko nebuvę.

Originali dovanėlė
Prancūzijos miesteliai turi tradiciją rengti folkloro šventes, į kurias kviečiasi dalyvius iš įvairiausių šalių. Kiekvienas miestelis turi folkloro ansamblį, apie kurį ir sukasi gyvenimas. Arba patys vyksta į svečius, arba savo miestelyje rengia šventes.jaunimas-auga-grazus-ir-mylintis-tevyne.jpg
1986 m. ir mes dalyvavome tokioje šventėje. Miestelio aikštėje pastatytoje lentoje surašyti visi dalyviai. Svečiai išsivedžiojami po namus. Mus išsigraibstė pirmiausia, nes buvome egzotiškiausi. Namuose vaišina, bendrauja, rodo savo šeimos narių ir kitų švenčių fotografijas, pasakoja apie šeimą, apnakvindina, dovanoja prisiminimui suvenyrų. Jie būna paprasti, bet labai išradingi. Iki šiol juokiamės, kai vienas ansamblio dalyvis Dainius parodė savo gautą suvenyrą. Tai buvo vašeliu nunertas kapšelis kiaušiukams, kad nenušaltų žiemą.
Šeimininkai mus apibūdino kaip netipiškus svečius iš buvusios Tarybų Sąjungos. Paaiškėjo, kad rusai pirmą vakarą prisigeria tiek, kad šventė baigiasi voliojimusi ant grindų. Miestelio gyventojai turi albumus, kuriuose nusifotografavę su visais pas juos gyvenusiais svečiais. Juos mielai visiems rodo, džiaugiasi. Neretai susirašinėjama, netgi vieni pas kitus lankosi.

Be silkės ir grybų būtų liūdna

Mėgstu skaniai pavalgyti. Esu tikra gurmanė, maistas turi būti skanus ir gražiai patiektas. Mėgstamiausi silkės ir grybų patiekalai.
Ansamblis ,,Sutaras“ buvo pakvietęs drauge vykti į Malaiziją, kur reikėjo pristatyti ir nacionalinius valgius. Vežiausi tik džiovintų baravykų. Gyvenome penkių žvaigždučių viešbutyje. grybu-ir-silkes-suktinukai-dzukiskai-svecioje-salyje-nuskine-laurus.jpgKai atėjo mano eilė gaminti, gavau tik peilį. Pagaminau aštuonis patiekalus tarp jų grybų sriubą, mėsos suktinius, balandėlius. Jiems labai patiko ir mėsos suktiniai, ir balandėliai, o ypač grybų sriuba, kurią net įsitraukė į savo valgiaraštį.

Ypač vilioja Amerika

Kiekvienam studentui patarčiau pasinaudoti studijų galimybėmis ir aplankyti JAV. Aplankius Ameriką, Indiją ir kurią nors Vakarų Europos šalį, jau galima susidaryti nuomonę, kaip pasaulis gyvena…
Labiausiai šokiravo Indija, kurioje buvau du kartus. indijos-zmones.jpgMano dvasiai ji svetima. Ne vieną kartą buvo apėmęs nemalonus jausmas. Neužmiršiu liesučio rikšos, kuris mus vežė. Naktį eidama užlipau ant kažko šilto, pasirodo, kad tai žmogus. Plaukėme Gangu, o jame ir aplink tiek visko daug. Labai vargani žmonės, nors jų akys mielos, šypsosi. Kvapas, sumišęs su vaizdais, kurį išsivežėme, labai nemielas
Visada norėčiau sugrįžti į Ameriką. Tai didelių galimybių šalis. Įvairove patinka Niujorkas. Ten susipažinau su muzike, gyvenančia XVIII a. name. Ji pati kepasi duoną. Jos namuose nėra televizoriaus, o vakare visi susėdę dainuoja. Vyras – chemijos profesorius. Vienas vaikas veisia vynuogynus, kitas stato karaksinius namus ir gyvena paprastą gyvenimą. Jos anūkams jau nupirktas televizorius ir ji dėl to išgyvena, kad jiems neliks laiko tikriems dalykams. Juk TV ekrane – Holivudo gyvenimas, o žmogus gyvena savąjį, ne tokį, kokį mato ekrane. Amerikoje būdamas pajunti, kad asmuo gatvėje nieko nereiškia, gali eiti nuogu užpakaliu ir vargu ar kas tave pastebės, suvoki, kad už viską atsakai tik tu pats. gyvenimas-gatveje.jpgAmerikoje įprasta, kad vyras žiūri vaikus, o moteris tuo tarpu skaito knygą. Mačiau, kad į Metropoliteno operą eina su paltais ir juos kiša po užpakaliais – toks pragmatizmas mane žeidžia.
Europa labiausiai žavi architektūra, krikščionybės meno ir kultūros palikimu. Žavėdamasi Italija pamaniau, kas liktų pasaulyje, jei vieną dieną dingtų bažnyčios, vienuolynai? Nieko.

Esame keista tauta

Esame keista, naminė tauta. Nemokame linksmintis. Jei atliktume eksperimentą – duotume po 100 litų kiekvienai šeimai ir paprašytume nueiti pasilinksminti, pasėdėti į kavinę ar restoraną, turbūt iškart išgirstume, kiek mėsos kotletų, bulvių išeitų už tuos pinigus namuose. Tokios ir mūsų šventės. Daugiau į šventės dalyvius ateiname pažiūrėti, nei patys pasilinksminti. Nei valgome, nei geriame.pasninko-metu-visi-puodai-istustinami.jpg Prekybininkai nenori eiti į gatvę. Niekas neperka. Visi tik veltui nori. Paniurę. Ant veidų parašyta, kad nelaimingi. Išgėrę lietuviai tampa agresyvūs. Mes su mirusiaisiais gyvename. Prisimenu, Švedijoje vienos „graborės“ paklausiau, kiek jų šalyje žmogus būna pašarvotas. Dvi valandas bažnyčioje, o palaidoja, kada gali. Jei reikia važiuoti į komandiruotę, į šaldytuvą įkiša, nieko neatsitiks, kai galės, palaidos. Mes gyvuosius mylime, atsakė švedė.

Sovietmečiu būta visko

1989 m. Ženevoje su ,,Ratilio“ ansambliu pirmą kartą ėjome su trispalve vėliava. Iškart kilo susidomėjimas, parodė televizija. Kitą dieną su Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriumi, komunistu Žeberskiu buvome iškviesti TSRS konsulo pasiaiškinti. Susitarėme, kad aiškinsimės vienas kitam nekliudydami. lietuviai-megsta-dainuoti.jpgAš pasakiau, kad mūsų vėliava jau įteisinta. Kitos mes neturime. Gavome antrą ir įsakymą nešti dvi. Kai studentai atsisakė raudonąją nešti, Žeberskis tyliai pasakė ,,Nešiu aš“. Kitą dieną pražygiavome su dviem.

Kur dar norėčiau nukeliauti

Labai vilioja Lotynų Amerika: Bolivija, Peru, Argentina… Tik ne su kuprine. Tie laikai jau praėjo. Norisi patogumų. Labai mėgstu jūrą. Valandų valandas galiu mirkti joje, kaitintis prieš saulutę, stebėti žmonių gyvenimą.
Su ,,Novaturu“ ilsėjausi Turkijoje. Viska būtų buvę gerai, jei ne nuotaiką gadinantys primityvūs, neišsilavinę kelionių gidai.

Dovanos kuo paprastesnės

Mūsų žmonės labai susikaustę, kompleksuoti. Jei jau atvyksta svečias, tai reikia iš kailio išsinerti. Tokio dalyko niekur pasaulyje neteko regėti. Užsienietis ką turi, tą ant stalo padės, jam svarbiausia bendravimas, pabuvimas kartu. Suvenyrai taip pat kuklūs. Net šventėse niekas brangių neperka. Negaila išleisti niekučiui 20 dolerių ar eurų, dėl didesnės sumos jau reikia galvoti, tam lyg ir nepasiruošta.kaziukiniai-gardesiai.jpg
Užsieniečiai labai džiaugiasi bet kokia dovanėle. Visur yra populiarios rankų darbo lėlės, kurios dažnai kolekcionuojamos, rankų darbo pirštinės ar margutis. Tai tikrai vertingos dovanos. Gali būti ir dar paprastesnės: raktų pakabukas ar knygos skirtukas.
Bazelyje koncertavome „Rotary“ klubo nariams. Turėjome gražių daiktų. Išpirko viską, kas kainuoja ne daugiau nei 20 frankų. Vieno koncerto metu norėjome išdalyti koncerto plokšteles. Neleido. Kaip tokį vertingą daiktą galima dovanoti? Netrukus visos buvo išpirktos.

Turizmo sritis Lietuvoje apleista

Visus svečius stengiuosi apsaugoti nuo to, kas bloga Lietuvoje. Tik saulės negaliu prišaukti ir gero oro. Dažnai vežu į Dzūkiją, nes čia arčiausia, gaila, kad dėl per didelio atstumo kenčia mano gimtoji Žemaitija. Mūsų turizmo valdininkai dirba ypač blogai. Šioje srityje pas mus neregėtas atsilikimas.kaziuko_muge_abagdonas.jpg Negaliu suprasti, kaip iki šiol į šią sritį nepapūtė nauji vėjai. Lėšų tam skiriama pakankamai, ypač turistinės literatūros leidybai, o pabandykite ką nors gauti. Lankstinukų jokių. Tai šios dienos realijos. Kur tie pinigai nueina, turbūt niekam nerūpi. Įdomu, kiek tai tęsis ir kada situacija pasikeis?

Mūsų fenomenas

Lietuvos sostinėje vyrauja atsilikusių šalių kultūra. Daugelyje vietų, išskyrus ,,Stiklius“, plyšoja tranki muzika. Nėra pasilinksminimo įstaigų gradacijos. Nėra nė vieno restorano ar klubo, kur lankytųsi vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės, ateinantys praleisti vakarą, pašokti. Nėra kavinės, kur galima būtų ateiti šeimoms su vaikais papietauti ir praleisti laiką. Nėra prabangaus restorano, kur būtų galima ateiti tik tinkamai apsirengus, grotų klasikinė muzika ir rinktųsi solidžios poros. Kur kavinė vyresnio amžiaus menininkams, kur jie galėtų rinktis ir muzikuoti? Labai stinga įvairovės. Orientuojamasi į jaunimą. Šioje srityje yra daug nišų verslui. Tačiau tai tik mūsų šalies fenomenas.
Užsienyje jaunimas kavinėse nesėdi, karjerą daro, o vyresni žmonės ateina pabendrauti, laiko praleisti.
Jei turėčiau laiko, čiupčiau filmavimo kamerą ir keliaučiau per Lietuvą. rupintojeliai.jpgKaime liko labai nedaug senosios kartos žmonių. Užrašyčiau jų mintis, pasakojimus. Greitai viskas nueis į praeitį, pasikeis neatpažįstamai. Tikiuosi, kad ir mūsų tauta, sugadinta sovietmečio, atsities, taps smagi ir išradinga, bet kartu sugebės išsaugoti ir savo individualumą.
Kalbino Austė Šaulytė

DALINTIS