Vytautas Almanis: “Stiprybės suteikia gamta ir darbas”

Feliksas Žemulis

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Vienoje savo knygų apie klajones po Kalnų Altajų rašytojas, publicistas, miškininkas ir gamtosaugininkas Vytautas Almanis – pirmasis žmogus Lietuvoje, sekiojęs kalnuose Sniego žmogaus pėdsakais, rašė: „Seniai žinome, kad, užlipus į kalną, laimė, tai nebus paskutinis kalnas, kad, pasiekus su dideliu vargu plokštikalnę, už jos pasimatys kita, ir galo nebus, ir krašto nebus tai tolimai šaliai, visąlaik ieškomai ir niekuomet nesurandamai. Ir kaip būtų liūdna, jei vieną kartą sustotume kalno viršūnėje, o aplink glūdėtų jau aplankyti slėniai, putotų išplaukiotos upės, baltuotų įkoptos viršūnės ir į visas puses dunksotų taiga, kur žinoma kiekviena jos jelanė – gėlėta aikštelė.“

Gyvenimas jį ir žmoną, poetę Juliją, blaškė tai po kalnus, tai po Lietuvą, kol pagaliau jie lyg ir visam laikui apsistojo Naujojoje Akmenėje.

Apie šias keliones pasakojama jo apybraižų rinkiniuose „Baltųjų vandenų šalyje“ ir „Per Ulkero žvaigždyną“, nuotykių romanuose „Audra susitelkė Korgone“, „Toli ir arti“, „Už kalnų namai“. Nemažai V.Almanio publicistikos išspausdinta periodinėje spaudoje, išleista nauja knyga apie Kalnų Altajų “Už ribos, iliustruota paties autoriaus. V.Almanis mėgsta ne tik rašyti, bet ir piešti.

Be to, V.Almanis veisia ąžuolyną ir sodą palatvėje, gimtajame Akmenės rajono Viešučių kaime. Čia dideliame vienkiemyje kadaise gyveno jo tėvai.

Šią sodybą, kaip ir šimtus kitų Lietuvoje, sunaikino melioracija – dabar čia plyti tušti laukai. V.Almanio tėvams teko įsikurti Naujojoje Akmenėje, tačiau netrukus jie mirė. Dabar šiame atokiame mieste ir gyvena rašytojai Vytautas ir Julija Almaniai.

Rašytojo ąžuolynas

Dardame su V.Almaniu vieškeliu iš Naujosios Akmenės į Viešučius pažiūrėti jo ąžuolyno, o pakeliui rašytojas giria čionykštę gamtą. „Įvažiuojame iš Žemaitijos į Aukštaitiją“, – praneša jis, kai už Šapnagių kaimo kertame Dabikinės aukštupį.

Dar truputis vieškelėlio, ir atsiveria vaizdas į ąžuoliukus, kuriuos rašytojas pasodino ant tėviškės kalno. Čia jų jau ne vienas tūkstantis.

O pakalnėje stūkso mažas medinis nameliukas, kurį V.Almanis neseniai susirentė. Namus statyti – dar vienas jo pomėgis, visur, kur gyveno ir dirbo, statė pirkią ar bent pirtį.

Nuo Naujosios Akmenės ligi čia apie 20 kilometrų. „Keliuosi 6 valandą ryto, užkandu ir – ant dviračio. Atvažiavęs sodinu medelius, pjaunu žolę. Kai parminu visą dieną pasidarbavęs, kartais nė valgyti nesinori“, – sako rašytojas, bet priduria nesigailįs. Na tai kas, kad iš to ąžuolyno ir sodo jokių pajamų, tik išlaidos ir darbas. Kada nors juk išsistiebs ąžuolai, obelys, kiti medžiai.

O svarbiausia – čia dirbdamas jis atsigaunąs. „Kartais net atrodo, jog vėl esu Kalnų Altajuje: girdžiu tenykščius balsus, regiu vaizdus, išgyvenu tai, ką jaučiau ten“, – prisipažįsta rašytojas. Jei būtų jaunesnis, išsikraustytų iš Naujosios Akmenės į Viešučius, o dabar – metai nebe tie.

Pavaikščioję po V.Almanio ąžuolyną, pasirinkę sode alyvinių obuolių ir pasikasę darže bulvių, prisėdame namelyje pasikalbėti.

Svajojo tapti atradėjais

Kaip atsidūręs Kalnų Altajuje? Viename Žemaitijos literatų sąskrydyje Viekšniuose sutikęs trejais metais už jį jaunesnę, iš Šaukėnų (Kelmės r.) kilusią poetę Juliją ir įsimylėjęs.

„Susituokėme 1961 metais ir užsimanėme pagyventi kokiame nors gražiame krašte. Prieš karą vaikai mėgdavo vaidinti indėnus, o po karo buvo madingas Sibiras.

Bet norėjome, kad nebūtų taip šalta, kaip Čiukotkoje ar Jakutijoje, kad būtų kalnų, upių, miškų, šiltų vasarų. Pasirinkome Kalnų Altajų“, – neslepia V.Almanis.

Vytautas Almanis Altajuje

Jis tada buvo baigęs du miškininkystės studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje kursus, o Julija studijavo rusų kalbą Vilniaus universitete.

Jaunuoliai metė studijas ir išdūmė. Altajuje gyveno beveik dešimtį metų. Abu tenykščiame Bijsko miškų technikume baigė miškininkystės mokslus. Vytautas dirbo Aktašo girininku, Julija – jo padėjėja. Altajuje gimė abu jų vaikai – Andrius ir Rita.

Altajuje

Grįžę į Lietuvą 1970 metais, dirbo Joniškio, Tytuvėnų, Nemenčinės miškų urėdijų girininkijose, Kamanų valstybiniame rezervate. Tačiau vis tiek kasmet per atostogas keliaudavo į Kalnų Altajų. Dvidešimt metų – iki 1991-ųjų, kai tokios kelionės labai pabrango.

V.Almanis prisipažįsta, jog į Altajų traukė ne tik unikali jo gamta, bet ir troškimas aptikti Sniego žmogų – legendinę būtybę, kuri, kaip manoma, gyvena miškingose ir kalnuotose Žemės vietose.

Enciklopedijose teigiama, jog tiesioginių Sniego žmogaus egzistavimo įrodymų nėra, nors jis esą buvo pastebėtas jau ne kartą įvairiose pasaulio vietose, kai kur nufotografuotas ir nufilmuotas. Šiai būtybei rasti jau seniai rengiamos ekspedicijos, jų ieško ir pavieniai entuziastai.

 Svarbiausia – likti gyvam

– Savo knygose pasakojate, jog kartais pavykdavo kone užlipti ant kulnų Sniego žmogui: jusdavote jį netoliese, kalnų urvuose aptikdavote jį buvus, užuosdavote jo kvapą, išgirsdavote keistus garsus, pamatydavote šešėlį, net apimdavo keista būsena – tarsi esate užhipnotizuoti, ir tekdavo iš ten sprukti. Ar tokios paieškos nebuvo pavojingos?

– Neretai – taip. Ne kartą mudviem su Julija atrodydavo, jog kažkas seka mums iš paskos ir stebi. Sykį sumigę prie laužo pabudome išgirdę žingsnius. Čiupau peilį, sušnekome, ir žingsniai palengvėle nutolo.

O kartą grįžęs iš Sniego žmogaus guolio paieškos kalnuose į mūsų palapinę, Julijos ten neradau. Susikūriau laužą, užkaičiau arbatos, šūktelėjau keletą kartų – visur tylu.

Vytautas ruošia arbatą. Altajus

Paskui dar pašūkavau – Julija neatsiliepė. Puoliau sekti jos pėdsakais, kurių, gerokai paieškojęs, aptikau ant kalno sienos. Man kilo įtarimas, kad Julija galėjo į jį įkopti, o vėliau atitrūkę akmenys užvertė kelią ir dabar ji ten uždaryta.

Palengvėle lipau nugludinta siena. Atsipalaiduotų raumenys, per ilgai pasižiūrėčiau žemyn į tarpeklį, nors mintyse atsiskirčiau nuo akmens ir – nuskriečiau žemyn. Vos spėjau nustumti nuo urvo angos užvirtusius akmenis, pro plyšį išlindo žemėta Julijos ranka…

Vietos žmonės mus įspėdavo, kad neitume į taigą be šautuvo. Kartą eidami su Julija upelio slėniu pajutome, kad mus pastebėjo meška ir akylai seka.

Ir ligi tol ant tako matydavome dar šiltas meškų pėdas, ant aštrių uolų kybodavo jų gaurų kuokštai, dažnai mūsų arkliai stodavosi piestu ir didžiuliu lanku aplenkdavo tirštų žolynų kupetą ar tamsų kėnyną, tik tada atrodė – ko gi mums bijoti?

Tačiau tąsyk bijoti buvo ko: ligi tol dvi vasaras visą Sibiro taigą nusiaubė nepaprasta sausra, gaisrai milijonų hektarų plotuose išnaikino medžius ir žvėris. Meškos žiemai nebegulė į irštvas ir alkanos, piktos šlaistėsi po taigą…

Kasdien pasiekdavo vis neramesnės naujienos. Nuo būrio atsiskyrė geologas ir ėjo prie vieno upelio medžioti. Vėliau draugai iš pėdsakų ir geologo likučių išsiaiškino, jog jį vienu metu užpuolė trys meškos. Išėjo vaikai į mokyklą – du negrįžo. Kitoje vietoje meška įsisuko į bityną. Iš ten ją mėgino išvyti bitininko sūnus ir duktė.

Meška juos įvijo į trobelę, išlaužė duris, vieną suėdė iš karto, kitas, sutraiškytais kaulais, rytojaus dieną mirė. O Katunės aukštupyje septyni turistai, namie prisižiūrėję filmų vaikams, kur meškos rodomos pliušinės, nevikrios ir geraširdės, sugavo meškiuką ir pririšo netoli savo palapinės. Sutemus atėjo jo motina ir suplėšė palapinę kartu su turistais…

O kitąsyk su Julija brisdami per gėlėtas alpines pievas nė nepastebėjome, kaip nusileidome pakalnėn, kuri staiga nutrūko ant bedugnės krašto.

Grįžti į kalną jau nebebuvo jėgų. Žemiau pastebėjau atbrailą. Ten numečiau kuprines, tad nieko kito nebeliko kaip laikantis akacijų ir sausmedžio krūmų ant jos nusileisti.

Iš ten nusileidome dar truputį žemyn, tada dar, tarpeklis virš mūsų užsivėrė, o apačioje pamatėme – esame sandariai uždaryti akmens spąstuose…

Sėdime ant mažytės, kabančios kalno sienoje aikštelės. Persisvėriau per kraštą – matau po ja nedidelį, skurdų maumeduką, už jo – sausmedžio krūmą.

Gal nuo jų pavyks nusigauti? Rankomis laikydamasis akacijos, kojomis maskatuoju ore, stengdamasis užtikti tvirtesnę maumedžio šaką. Įkandin manęs – Julija, matau, kaip maumedukas vos vos išlaiko mus abu, jo šaknys ima atsiplėšti… Vargais negalais ištrūkome, o kojos dar ilgai buvo įsitempusios…

Tokių ir kitų pavojų buvo ne kartą, kai kuriuos aprašiau savo knygose. Tačiau kai ten gyveni, keliauji, tai turistinės bravūros krataisi, privalai vengti nuotykių, nes gali žūti. Svarbiausia kalnuose – išgyventi, nepasiklysti, pavalgyti. Likti gyvam ten ir yra didžiausias nuotykis.

Paslaptingieji kalnai

– Vis dėlto akis į akį Sniego žmogaus nesutikote. Pritrūko laiko?

– Buvo tokia maskvietė gydytoja Žana Marija Kofman. Regis, prancūzų kilmės. Ji beveik visą savo gyvenimą važinėjo į kalnus ieškoti Sniego žmogaus, daug medžiagos apie jį surinko – ir vis tiek nepamatė.

– Gal toji būtybė yra kaip mistinė Šambala – ne kiekvieno pamatoma, sutinkama?

– Ne, Šambala – kas kita. Sniego žmogus yra tikras, realus. Antropologai sako, jog žmonės prieš pradėdami kalbėti bendravo mintimis – telepatija, tik paskui pradėjo artikuliuoti garsus.

Tai tie sniego žmonės tokie ir liko, ir sukuria apie save telepatinius laukus, iš kurių galima čia būnant juoktis, bet ten, kalnuose, juokas neima.

Gamtoje yra daug paslaptingų dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Grigorijaus Fedosejevo knygoje „Mirtis manęs palauks“ rašoma apie kai kurias tokias paslaptis, pavyzdžiui, apie neregį vedlį, kuris puikiai orientuodavosi taigoje ir net sakydavo: greitai prieisime miško aikštelę, kurioje briedis stovės. Visi juokdavosi, nusikalba senis, tačiau netrukus iš tiesų pamatydavo šį vaizdą.

To negalima išmokti iš knygų ar kokių pratimų – būtina nuolat gyventi gamtoje, su ja susilieti.

– Ar šiais laikais, kai atrodo, tiek daug žinome apie Žemę, kai ją tyrinėja, fotografuoja ir filmuoja net kosmoso palydovai, dar įmanoma kur nors pasislėpti Sniego žmogui taip, kad jo niekas nerastų?

– Žinoma! Pavyzdžiui, Kaukaze dabar turistams lankytis nesaugu dėl politinių konfliktų, todėl mažiau jų vaikšto po kalnus. Vietos žmonės tuo labiau juose nesilanko, tad sniego žmonėms – puikios sąlygos, juk jie gyvena miškingoje zonoje tarp ledynų ir lygumų. Ir Kalnų Altajuje jų gali būti, ir Jakutijoje, Rusijos Šiaurėje iki Uralo, ir dar daug kur.

Maskvoje prie Č.Darvino gyvūnų evoliucijos muziejaus įsteigtas nuolat veikiantis seminaras reliktiniam hominidui (taip vadinamas Sniego žmogus) tirti. Apie Sniego žmogų rašė garsus rusų mokslininkas Borisas Poršnevas ir kiti autoritetai.

Dabar internete apie šį mūsų brolį pilna visokių nesąmonių – tai iš kosmoso jį kas nors į Žemę nulaipina, tai dar kokių niekų prasimano.

O tai – Žemės gyvūnas, tik, skirtingai nei mes, neišsivystęs į protingesnį žmogų. Regresuojantis neandartalietis. O kad sunku jį rasti – nieko keisto.

Antai sniego leopardas irgi gyvena kalnuose, bet gali pamatyti jį tik zoologijos soduose, o kalnuose medžiok nors visą gyvenimą – tik pėdas rasi, nors jis ten tikrai yra. Tas pats ir su Sniego žmogumi.

– Kodėl grįžote į Lietuvą?

– Dėl vaikų. Pastebėjome, jog jie jau ir su mumis pradeda kalbėti rusiškai… Supratome – reikia lietuvybę saugoti.

– Tačiau ir grįžę kasmet keliaudavote į kalnus Sniego žmogaus ieškoti?

– Taip. Kai gyvenome ir dirbome Altajuje, ne tas mums rūpėjo, be to, tada nedaug apie Sniego žmogų ir žinojome. Rimtos paieškos prasidėjo vėliau, kai susipažinau su maskviečiais ieškotojais. Keliaudavome su jais kartu ir atskirai, Altajaus ir Kaukazo kalnuose.

Kitas tų kelionių tikslas būdavo įgauti jėgų. Pabuvęs kalnuose gauni jų visiems metams, gali gyventi, dirbti ir laukti kitos kelionės. O dabar jau per brangu mums keliauti. Tenka Altajų rasti, pajusti Lietuvoje…

Visagalė propaganda

– Kaip iš Viešučių atrodo gyvenimas, palyginti su tenykščiu?

– Dabar pas mus viskas tik pinigais matuojama. Nesupranta mūsų žmonės, kad laisvė brangiau už bet kokį pinigą. Jei jie būtų gudresni, eitų ūkininkauti, ir nebūtina turėti žemės 100 ar daugiau hektarų – tegul nors hektarą turėtų, bet pasijustų nepriklausomi.

– Tačiau dabar daug bedarbių ir tuo pat metu daug nedirbamos žemės. Kaip tai paaiškinti?

– Seniau Italijoje buvo tokia masonų ložė P2. Išvertus į žmonių kalbą – „Propaganda 2“. Kodėl toks skaičius – nežinau, bet žinau, kiek daug gali propaganda. Hitleris, Stalinas jos padedami privertė melstis jiems milijonus žmonių.

O šiais laikais propaganda kala: neauginkite karvių, kitų gyvulių, nedirbkite žemės, parduokite ją tiems, kurie jos daug turi, tik tiems apsimoka ją dirbti… Daugelis ir pasidavė.

Kolūkiniais laikais pažinojau prie Mažeikių moteriškę, kuri per karą kojos neteko. Ji vietoj protezo judėjo su taburete, tačiau karvę laikė ir pati prisišienaudavo.

O dabar – drūti, stuomeningi vyrai, neatsargiai pasisukę durų staktas galėtų išversti, o šienauti negali, daržo kasti negali, kiaulės auginti negali. Pagrindinis jų žodis – neapsimoka.

Kartais važiuojame su Julija prie jūros, kelias per visą Žemaitiją – vaje, net šunų joje nebelikę, gal ir juos suvalgė, nei vištų, nei gaidžių, nei kitokių gyvūnėlių.

Vytautas Almanis su žmona Julija

Kiemai mašinėlėm nuskusti, bet nei obels, nei serbento, vežimų ratai ant namų sienų pakabinti, o vežimuose gėlės pasodintos. Ir visa Žemaitija tokia moderni, bet – „durnių“ žemė atrodo… Ir ar tik Žemaitija?

O vienkiemių išnaikinimas? Ko nepadarė okupacija, karas, trėmimai, kolektyvizacija – pribaigė melioracija. Tačiau kur radosi daraktorystė, knygnešiai ir kiti šviesuliai, jei ne vienkiemiuose? O svarbiausia – čia gimė laisvė, nepriklausomybė, ne veltui Leninas Rusijoje vienkiemius naikino.

Dabar daug kas verkia dėl išnykusių dvarų, o man jų visiškai negaila – nieko, išskyrus baudžiavą, jie nedavė. O vienkiemių labai gaila, žiūriu į išlikusius kaip į paveikslus ir kuo ilgiau žiūriu, tuo gražesni jie man atrodo. Tuos išlikusius reikėtų prižiūrėti kaip savo akį…

Tačiau kolūkiai niekur nedingo, tik kitaip pasivadino – bendrovėmis, koncernais ir panašiai. Tie patys samdiniai juose, tik anksčiau jie bent 60 arų žemės turėjo, o dabar nė tiek neturi. Ir užjausti jų nėra ko – patys kalti, žalčiai, patinka jiems taip gyventi.

Sėdime kaip kelmai

– Savo publicistikoje neretai pažeriate pipirų Akmenės rajono ir cemento gamyklos vadovams už aplinkos teršimą. Prisibijo jie jūsų?

– Gamyklos vadų nė nematau, nes jie čia, kur teršia, negyvena, baigę darbą išvažiuoja. Bet aš juos suprantu. Mane labiau stebina paprasti vietiniai mužikėliai: „Ui, reikia deginti senas padangas, šiukšles – darbo vietų bus!“

Neseniai cemento gamykloje pradėjo veikti antroji atliekų deginimo linija, tai ten dirbantis pažįstamas pasakojo – tik du žmones papildomai priėmė dirbti. O kai buvo surengtas pasitarimas su miesto žmonėmis dėl šiukšlių deginimo – į jį atėjau tik aš vienas…

Kai susitinku kokį pažįstamą akmeniškį gatvėje – apsižvalgo, ar niekas nemato, paspaudžia man ranką: „Šaunuolis, taip ir laikyk!“ – ir kuria šalin.

Man tai primena vieną Žagarės chuliganėlį senais laikais. Jis turguje prisigretindavo prie kaimiečio ir pavarydavo jam už apykaklės šiltą srovę, o parėjęs pasigirdavo tėvui: „Žmogų apmyžau!“ „Negali būti“, – nepatikėdavo tėvas.

Vieną, antrą dieną šitaip, o trečią dieną parėjo sūnelis bliaudamas. „Kas atsitiko?“ – klausia tėvas. „Žmogų apmyžau“… „Dabar matau, kad žmogų, ne kelmą“, – sutiko tėvas. Jeigu mes sėdime kaip kelmai, galvas giliai į apykakles įtraukę, savo rogėse, tai ko aniems nesiskeryčioti?

– Ką dabar rašote – gal dar apie Kalnų Altajų?

– Tai amžina mano tema, ir nebijau, kad kas čia mane pranoks, nes kiekvienas Altajaus takus mato savaip. O dar planuoju parašyti apie žmonių godumą.

Kantrybės reikia

Išriedant mudviem atgal iš Viešučių į Naująją Akmenę, V.Almanis darsyk apžvelgė savo ąžuolyną ir sako: „Metai kiti ir užaugs, tik kantrybės reikia.

Aš jau matau tuos ąžuolus didelius. Ir kaip šernai triauškia giles po jais, matau… Kai kurie kolegos rašytojai susitikę papeikia, esą toli ir negražioje vietoje gyvenu – laukuose, nėra ežero… Betgi netilptų visi prie ežerų. Beje, laukai irgi labai gražu, o ir tėviškė čia mano…“

“Lietuvos žinios”

 

DALINTIS

1 komentaras