Visas pasaulis – viena gėlė


Rašytojas, kinematografas, bardas, režisierius, keliautojas, penkių vaikų tėvas Vytautas V. Landsbergis žino savo kelią ir juo žengia nesvyruodamas. Jis tvirtai tiki, kad kada nors Lietuva bus kitokia, taps naujaisiais Šiaurės Atėnais arba Europos Indija. Jis jaučia, kad praeitame įsikūnijime buvo „miško brolis“, gal dėl to ši tema jį taip jaudina. Neseniai Vytautas grįžo iš Indijos, kur sėmėsi ramybės pas Sai Babą, o artimiausiu metu ruošiasi aplankyti Dalai Lamą ir ten ketina kurti filmą apie Tibeto pabėgėlius…
Šiuo metu V.V. Landsbergis koncertuoja, rašo vaikams tolesnius arklio Dominyko nuotykius ir baigia naują dokumentinį filmą apie Lietuvos partizanus, kurio siužetas paremtas realiais jo paties išgyvenimais. Atrodytų, veiklos per akis, kad net užmirštum „laisvo laiko“ sąvoką, bet Vytautas atranda laiko ir savišvietai, saviugdai. Joga, ciguno ( iš kinų k. „ci“ – energija, „gun“ – darbas) praktikos, bėgimas basomis per žarijas, žiemos maudynės – tai užsiėmimai, be kurių jis neįsivaizduoja savo gyvenimo. Norėdamas geriau pažinti savo gimtinę, jis renka tautosaką ir koncertuoja keliaudamas po atokiausius šalies kampelius.

Kelionės – tavo atspindys
„Kadaise įstrigo Jono Meko pasakyti žodžiai: esu baisus namisėda ir, jei kas nepriverstų, niekur taip ir neišsiruoščiau… Man taip pat kelionės dažniausiai įvyksta iš reikalo, o ne iš poreikio. Geriausia kelionė būna į Anykščius, į mišką prie šventųjų ąžuolų, ar į šaltinį prie Šventosios upės. Mėgstu pasileisti baidarėmis, dviračiu. Ir nieko daugiau nereikia. Visas beribis pasaulis yra tavyje. Apskritai, kuo mažesnė judėjimo amplitudė išorėje, tuo giliau gali eiti į vidų, tuo daugiau laiko lieka savo pasaulio pažinimui. O jis begalinis. Pastaroji kelionė į Rytus buvo didelis noras pamatyti Indiją, bent truputį prisiliesti prie jos. Tas kraštas labai artimas Lietuvai. Per Vydūną, sanskritą, senąjį baltiškąjį tikėjimą. vytautas-indijoje.jpgVienuolikos lietuvių būrelis lankėmės Sai Babos ašrame. Kelionė buvo skirta pajusti, suprasti save. Ji tarsi veidrodis, kur atrandi tai, ką nori atrasti.
Yra toks pasakojimas apie keltininką. Keliasi žmonės per upę ir klausia keltininko: „Kokie ten žmonės gyvena, kur mes plaukiame…?“ „O kokie jūsų miestelyje gyvena?“ – klausia keltininkas. „Pas mus pikti…“, – atsako šie. „Na tuomet ir tenai pikti“, – sako keltininkas. Kiti plaukdami vėl teiraujasi to paties. Keltininkas klausia: „Kokie žmonės tarp jūsų gyvena?“ Šie atsako: „Geri“. „Na, tuomet ir ten, kur plaukiate, bus geri…“ – nusišypso keltininkas.

Indijos fenomenas
Kelionė į Indiją – bene geriausios mano atostogos, kokias tik esu turėjęs. Griežta ašramo disciplina – laikas keltis, gulti, valgyti, giedoti, medituoti išguja iš proto visas mintis. Dviejų savaičių kelionė pirmyn atgal kainavo tik 2500 Lt su maitinimu, pragyvenimu, išlaidomis ir dovanomis. indijos-zmones.jpgIndija garsėja nuo bitlų laikų, kai šiems apsilankius maharadžų ir jogų šalyje visiškai pakito jų muzika. Atsirado Taikos, Gyvenimo Švaros, Šviesos idėja. Ten būdamas nejauti pykčio, jokios agresijos. Paradoksalu, kad iš pažiūros klaikus eismas, besidriekiantis Bangalore begaliniu aštuonių eilių non stop srautu, kažkaip apsieina be jokių skaudesnių pasekmių. Lankstumas, artimo jautimas, ir, atrodo, iš beviltiško chaoso gimsta harmonija. Visi šypsosi, linksmi, atlaidūs.

Vidinė kaita
Viešėdamas Indijoje įgavau naujų potyrių. Ir tas virsmas, perkeičiantis tave, eina per širdį. Atsiranda savotiškas pasaulio kaip džiaugsmo suvokimas. Net nepajunti, kaip tai įvyksta. Gyvenant Lietuvoje pasaulis suvokiamas kaip problema, kurią reikia spręsti, nagrinėti, gerinti ir visaip kitaip rutulioti. Nervai, kova, jaudulys… O tenai viską priimi taip, kai yra. Gyvenimas trumpas. Pagrindinė jo kokybė – džiaugsmas. Jei sugebi tai daryti kiekvieną dieną, jokia neganda tavęs nepalies.
Indija pasirodė be galo mielas, savas kraštas. Jei Amerikoje, Europoje dažnai jautiesi svetimas, antrarūšis, tai čia visai kitaip. Panašiai pasijutau tik Australijoje, koncertinių gastrolių turnė Melburnas – Adelaidė – Kanbera metu. Begalinės tolerancijos valstybė. Jei, neduok Dieve, tektų kada emigruoti iš Lietuvos, tai traukčiau tik ten.

Australų linksmumas
Australijoje be galo gražūs žmonės. Kaip vaikai. Be jokio pavydo ar pykčio. Eini gatve susimastęs, o tau jau iš tolo šaukia, ei, kas yra, brolau, ko toks liūdnas… Puikiai išvystytas humoro jausmas. Viskas sakoma truputį su geranoriška ironija. Jei tik kas neaišku ar pasiklydai, tuoj žmonės skuba į pagalbą. Nuves, parodys, palydės. Gal taip yra todėl, jog Australija emigrantų valstybė, jie nesijaučia, kaip amerikiečiai, užkariautojais. australai-myli-gamta.jpgVisai kitas santykis. Kaip Amerikoje kitąsyk jaučiamas ryškus įsijautimas į šeimininko, visažinio poziciją, taip Australijoje – atidumas ir pagarba svečiui. australijos-ciabuvis.jpgŽavi tamprus australų ryšys su Gamta. Toks galėjo būti tik Ievos ir Adomo laikais, kai žmonės ir gyvūnai gyveno draugiškai, nebuvo jokio susipriešinimo. Australijoje tai ypač išgyveni, kai gali glostyti kengūras, prisiglausti prie koalų, šnekinti papūgas, kurios tupia tau ant rankų, ir nieks niekur neskrenda, nebėga. Jautiesi gamtos dalimi, vienas jos sutvėrimų. Norėčiau ten sugrįžti dar ir dar…

Dvasia, Valia ir Atjauta
Atjauta – pagrindinis dalykas,skiriantis žmogų nuo gyvulio. Mes esame Kūrėjo apdovanoti globos jausmu. Iš tikrųjų žmogus galėtų daug ką pakeisti. Pavyzdžiui, Tibeto okupacija. Imtų žmonija ir nebepirktų kiniškų prekių, nepritardami ten vykdomai politikai. Visame pasaulyje. Bet godumas, norėjimas kuo daugiau ir pigiau stabdo visa tai. „Ai, mat jį bala tą Tibetą, svarbu, kad mūsų neskerdžia…“ Bet baisiausia, jog kada nors tai ateis ir iki čia. budistu-vienuolis.jpgKai leidi vešėti, piktžolės netrunka įsiveisti visur. Mes nepykstame, nemosuojame kardais, nesprogdiname, bet tiesiog pareiškiame tvirtą savo poziciją šiuo ar kitu klausimu. Į smurtą atsakome ne smurtu, bet taikiomis, tvirtomis ir griežtomis akcijomis. Bet kol kas tai tik svajonių teorija, pasaulis dar nepribrendęs nepirkti, nevalgyti kiniškuose restoranuose. Per daug fanatiška vartojimo kultūra, užvaldžiusi pasaulį, ji abejinga viskam, kas vyksta aplinkui.

Tikėjimo galia
Viešint Indijoje apėmė nenusakomas jausmas, kad viskas yra Viena. Visas pasaulis – viena gėlė. Niekas niekam neprieštarauja. Sai Baba sako: „Nesimelskite, nekeliaklūpsčiaukite man, turite savo Dievus ir mylėkite juos. Dievas yra jumyse, ir nesvarbu, kokiu vardu Jį vadinsi“. Visos religijos geros. Pradedant baltiška senąja, kurią regiu Orvydo, M.K. Čiurlionio kūryboje, močiučių nertuose audiniuose, daugelio dabartinių dailininkų darbuose. Patinka krikščionybė. Ypač neiškreipta jos forma. Paremta meile, pagarba, o ne kitaminčių žeminimu bei kariavimu su jais. Yra puikių krikščionių. Toks yra jėzuitas Antanas Saulaitis, staiga nesuprantamai ištremtas į Čikagą, Kaltinėnų kunigas Petras Linkevičius, nulinčiuotas ir pašalintas. Keisti dalykai vyksta. Bet džiugu, jog dar yra šviesių žmonių nuo Dievo, o ne nuo sistemos. Visai nesvarbu, kuo tu tiki, svarbiausia – Tikėti. Kad žinotum, kas ateis tavęs mirties akimirką pasitikti. Kristus, Dievo motina Marija, Praamžis, Buda….

Pasaulio išlikimas – vienybėje
Geras pavyzdys yra japonų tradicija, kur viskas glaudžiai persipynę ir susiję. Ryte japonas gali nusilenkti gamtos dvasiai kami, vakare pagarbinti Budą ir nedaryti iš to jokių problemų. vytautas-nemazai-laiko-skiria-muzikai.jpgKodėl mes taip negalime. Kodėl turime niekinti Perkūną, griauti aukurus, versti ąžuolų giraites. Ar sunku ryte pasveikinus Perkūną, vakare pasikalbėti su Kristumi. Kam priešinti, užuot vienijus. Tiesos tos pačios, tik vardai kitokie. Indijoje pas Sai Babą yra erdvė, kur sustatyti vienoje vietoje visi Dievai, Pranašai, Mokytojai. Islamo, budizmo, krikščionybės… Taip ir turėtų būti. Pasaulis per mažas, kad mes rietumėmės ar piktintumėmės dėl ko nors.

Vidinės mozaikos
Jaučiuosi be galo laimingas, kai galiu rašyti pasakas ir iš to pragyventi. Regis, visiškai nerimtas užsėmimas. Patinka koncertuoti važinėjant po Lietuvą, matyti, kaip keičiasi žmonės, kaip auga jaunoji karta. v_v_landsbergis.jpgPaskaičius bulvarinius laikraščius, kitąsyk atrodo, kad Lietuvoje gyventi jau nebeįmanoma, bet nukakęs į Kuršėnus, Luokę, Kretingą ir kitus miestelius, nusiramini. Regėdamas spindinčius, šviesius vaikų veidus matai, kad viskas bus gerai. Jei Lietuva išsilaikys per ateinančius 10 metų, pakilsime iš viso šito liūno. Pražys kaip lotosas. Atsigaus mūsų Dvasia, kas ir yra svarbiausia.“

DALINTIS