Vaida Milkova, “Kauno diena”
Garsiame Pietų Korėjos vienuolyne gyvenantis dzenbudistų vienuolis Bo Haengas ruošiasi į Lietuvą. Buvęs Kauno pantomimos teatro aktorius Kęstutis Marčiulynas atvyks po sudėtingų meditacijų savaitės.
Toji budistinės praktikos savaitė ypatinga tuo, kad per ją vienuoliams draudžiama miegoti. Pasak K.Marčiulyno, ilgą laiką nemiegant gali kilti įvairių minčių, bet, buitiškai tariant, stogas nenuvažiuoja.
Į Pietų Korėją kaunietis išvyko prieš penkiolika metų ir tapo dzenbudistu vienuoliu. “Nežinau nė vieno korėjiečių ar kito dzeno vienuolio, kuris vaidintų kaip aš”, – sako K.Marčiulynas, pastatęs monospektaklį “Auksinė šventykla”, keliantį tikėjimo ir nusivylimo klausimus.
Spektaklyje prisimenama tikra istorija, kai 1950 m. budistų vienuolis sudegino garsiausią Japonijos šventyklą, vadinamą Auksiniu paviljonu. Kaune jau rodytas spektaklis šįkart įgaus naujų niuansų. Mintimis apie paties režisuotą spektaklį ir gyvenimą vienuolyne K.Marčiulynas dalijosi baigdamas sudėtingas meditacijos praktikas.
– Kuo “Auksinė šventykla”, kurią šįkart pamatys Kauno žiūrovai, skirsis nuo ankstesniųjų?
– Kiekvieną kartą spektaklis keičiasi. Šį kartą bus daugiau pauzių, nutylėjimų, spektaklis taps aktualesnis. Kelsiu klausimus, kas yra agresija, iš kur ji kyla. Ar galima agresiją nugalėti agresija? Čia tinka veidrodinis metodas, ar yra kitas kelias? Išmintingesnis, kai priešiškai nusistatęs asmuo vietoj kito tariamo priešo pamato tik savo atvaizdą veidrodyje.
– Kuo, jūsų akimis, “Auksinė šventykla” skiriasi nuo įprastų spektaklių?
– Pavasarį ir rudenį, kai nemedituoju atsiskyręs, keliauju po pasaulį – aiškinu žmonėms, kas yra dzenas. Sakau, vadinamąsias Dharmos, arba Mokymo, kalbas, diskutuoju. Spektaklyje “Auksinė šventykla” šią kalbą perkėliau į sceną. Gintaras Sodeika parašė muziką, kitas draugas Eugenijus Sabaliauskas sukūrė apšvietimą, aktorė Eglė Mikulionytė pasižiūrėjo iš šalies – parežisavo. Iš prigimties esu komedinio žanro aktorius, tad ir šiame spektaklyje kartais prajuokinu žmones.
Bet tema – rimta, labai svarbi man. Tai istorija apie kačiuką, kuris patenka į vienuolyną. Labai sena istorija, nutikusi Kinijoje. Ir kažkas su tuo kačiuku atsitinka… Istoriją taip suvyniojau, kad būtų sunkiau išvynioti. Šiame spektaklyje žiūrovas turi įveikti tam tikra testą, parodantį, kiek meilės ir gailestingumo jis turi. Tai nėra paprastas, lengvas spektaklis – po jo žiūrovas parsineša namų darbų, kuriuos būtina atlikti.
Pats baisiausias mano skaitytas kūrinys – Franzo Kafkos “Procesas”. To paties pavadinimo pantomimos spektaklyje teko ir pačiam vaidinti. Kilo klausimų: kaip pasipriešinti tam, kas tave seka, atima tavo laisvę būti savimi? Kaip, esant tokiai situacijai, išlikti nepriklausomam? Tai man buvo didžiausias klausimas. Šiandien jau lyg ir suvokiu tokią galimybę. Tai didelis mano trumpo gyvenimo laimėjimas. Tuo ir noriu pasidalyti su žmonėmis.
– Spektaklyje remiatės Yuki Mishimos knyga “Auksinė šventykla”, kurioje rašytojas interpretuoja tikrą įvykį 1950 m., kai vienuolis sudegino garsiausią Japonijos budistų šventyklą. Esate minėjęs, kad noras sudeginti šventyklą, kurioje gyveni, kyla daugeliui.
– Skaičiau Y.Mishimos knygą, bet spektaklis visai ne pagal ją. Tiesa, knyga sudomino aprašoma tikra istorija. Perskaitęs ją, pradėjau domėtis, kas iš tiesų nutiko 1950 m. Y.Mishima savaip tai pamatė, aš – savaip. Knygoje rašytojas aprašo minėtą kačiuko istoriją. Kai perskaičiau tą vietą knygoje, net pliaukštelėjau delnais: toks garsus rašytojas ir va tau – nelabai suvokia dzeną. Na, man taip atrodė. Aš pats vargau su ta istorija keletą metų.
Sudeginti šventyklą, kuri išorėje, nusivilti tuo, kuo norisi tikėti? Bet kaip žmogui norisi tikėti! Ne visi gali turėti tokią prabangą, didžiulį turtą – tikėjimą. Ne ten žiūri, nusivilia, ir štai – dar vienas demono karys mūsų visuomenėje. Nusivylimas – ne žmogiškas dalykas. Nusivylimas Dievu, Amžinybe, Tikėjimu. Dėl to parduodama siela, su pasitenkinimu griaunamos bažnyčios, žudomi dvasininkai. Kiekvienas, eidamas dvasiniu keliu, pereina tam tikrą nusivylimo stadiją. Tai skausminga, bet būtina išgyventi. O toliau – visai kitokie žingsniai. Prasideda suvokimas, kad tai, ko ieškai, visuomet tavyje.
– Y.Mishima “Auksinėje šventykloje” kelia versiją: vienuolis sudegino šventyklą dėl to, kad ši buvo per graži. Dar ir šiais laikais Japonijoje viešai svarstoma, kad šventykla sudeginta protestuojant prieš budizmo tapsmą pernelyg komerciniu. Juk aukso lakštais dengta Auksinio paviljono šventykla buvo ir, ją atstačius, tebėra didžiulė turistų traukos vieta, gaunanti didžiulių pajamų.
– Spektaklyje aš nusakau savo versiją, kodėl vienuolis sudegino šventyklą. Ji labai asmeniška, tačiau bendra daugumai praktikuojančiųjų – kalbu apie tą nusivylimo momentą, kurį turi patirti visi. O dėl to, kad tai per graži, per brangi šventykla, kad budizmas tapo komercinis, – tai tik požiūris. Žmogaus, kuris nelabai praktikuoja, o tik mąsto apie tai. Juk šventyklas st
ato, išlaiko didikai. Kai kurie net egzaminuoja vienuolius. Taip buvo seniau. Juk budizmas yra religija. Kaip ir visos kitos religijos. Brangios šventyklos sutinkamos visur. Tai suvokiama kaip auka – Dievui, Budai ar pan. Tačiau, jei tu praktikuoji dzeno meditaciją, tie dalykai nėra svarbūs. Gali ir aukso kambaryje sėdėti, ir miške ant akmens. Meditacijos kokybė priklausys nuo tavo vidinio sąžiningumo, o ne nuo blizgučių išorėje. Jau per pirmą dešimt metų tampa aišku, ar žmogus sąžiningai medituoja, ar ne.
– Į Kauną atvažiuosite po septynių parų bemiegės meditacijos. Ar po jos, liaudiškai tariant, nenuvažiuoja stogas?
– Žiemą per tris mėnesius trunkantį meditacijų laikotarpį mes vieną savaitę medituojame po šešiolika valandų, visiškai nemiegodami. Tai skirta ne pirmus metus medituojantiems vienuoliams. Šį kartą tarp 30 vienuolių buvo ir tokių, kurie septynerius metus medituoja, ir tas, kuris tai daro 60 metų. Jei kam ir pavažiuotų stogas, neturėtų kur važiuoti – sustabdytų atramos. Reikia griežtai laikytis grafiko, nevėluoti į praktikas. Visuomet esi su kitais. Bet koks garsas ar šyptelėjimas ne vietoje fiksuojamas ir greitai aiškinamasi, iš kur tai. Jei žmogus negali susitvarkyti su savo emocijomis, neturi būti atsiskyręs. Galvoju tai pabandyti ir Lietuvoje, surinkęs meditaciją praktikuojančių žmonių grupę.
– Papasakokite apie vienuolyną, kuriam priklausote.
– Esu dzeno vienuolis, gyvenau įvairiuose vienuolynuose: Pietų Korėjos, Japonijos, Honkongo, JAV. Visur tas pats, palyginti su kitų mokyklų tradicijomis. Tarp skirtingų šalių dzeno vienuolynų skirtumų yra. Japonijoje sėdinčius vienuolius visuomet tikrina lazda. Jei kas ne taip, suduoda per petį. Įpranti sėdėti teisingai, stengiesi neužmigti – akys atmerktos ir panašiai. Korėjos vienuolynuose – kiek laisviau. Tavo asmeninis reikalas, kaip sėdi. Svarbu netrukdyti kitiems. Miegi ar šiaip užsimerkęs – niekas netikrina. 
Visuose vienuolynuose instrukcijos tokios pačios. Tačiau Korėjoje, jei tavo vidinis klausimas, kodėl tu tai darai, stiprus, prižiūrinčiojo vienuolio nereikia. O jei priešingai – tai ir prižiūrėtojas nepadės, tik išugdys prisirišimą būti prižiūrimam nuolat. Šią žiemą jau kelintą kartą gavau leidimą praktikuoti labai garsiame dzeno vienuolyne Chiongesa. Visą vasarą taip pat planuoju čia praleisti. Mokymų kaip žodinių nurodymų nėra, nes nėra ką per daug kalbėti. Reikia tik daryti. Po kokių devynerių metų praktikos asmeniškai kalbėjau su Meistru Sol Chong Kunsunimu. Išklausiau jo paaiškinimus, užklausiau kai ko, gavau pylos, ir viskas. Toliau jau pats.
Chiongesa – labai senas vienuolynas kalnuose, čia yra meditavę daug žinomų vienuolių. Individualūs vienuoliams skirti namukai stovi gražiose, tyliose kalnų vietovėse. Norėčiau ir Lietuvoje tokį įkurti, kaip aš vadinu – dzeno klėtį, tačiau viskas nėra taip paprasta ir norinčiųjų bei turinčiųjų tam tikrų galimybių dar nepasitaikė.
– Kokių galimybių trūksta?
– Turi atsirasti žmonių, kuriems tai reikalinga. Žmonių, pažengusių praktikos kelyje, kurie gali medituoti ilgą laiką, išbūti pasiekę gilesnę būseną. Šiuo metu Pietų Korėjos vienuolynus išlaiko tikintieji. Vienuoliams nereikia niekuo rūpintis – tik praktikuoti.
Kai Pietų Korėja buvo neturtinga šalis, rudenį ir pavasarį vienuoliai keliaudavo po šalį, uždarbiaudavo ar rinkdavo aukas. Taip apsirūpindavo trims meditacijos mėnesiams ir medituodavo. Būdavo, kad ir neturėdavo, ką valgyti. Juos vienijo pasiryžimas užsiimti ta praktika. Tad, jei Lietuvoje atsirastų bent keturi žmonės, norintys taip gyventi, atsirastų ir galimybių. O pastatas, vieta, maisto atsiras savaime. Tuomet susidarytų traukos centras, būtų galima priimti trumpam laikotarpiui ir tuos, kurie neturi tam laiko.
– Spektaklius kuriantis, juose vaidinantis vienuolis – ar tai įprasta tarp dzenbudistų vienuolių?
– Vienuoliai Pietų Korėjoje garsėja kaligrafija, kartais – piešiniais. Rašo ir mokymo knygas, kartais groja, bet ne itin viešai. Japonijos dzeno vienuoliai – didesni “artistai”, jie net yra įkūrę specifinį teatro žanrą. Kol kas nežinau nė vieno korėjiečių ar kito dzeno vienuolio, kuris vaidintų kaip aš. Gal tai ne vaidinimu pavadinčiau, o teatralizuota paskaita-susitikimu. Juk negali scenoje daryti tai, ką nori. Esi vienuolis… Nors žmonėms gal kaip tik būtų įdomiau kitaip. Tačiau mano darbas yra dalytis savo išgyvenimais, o ne aktoriauti.
– Spektaklis režisuotas kartu su aktore Egle Mikulionyte. Kartu su šia aktore esate sukūrę kitą tarptautinio pripažinimo sulaukusį spektaklį “Jaja”. Ką jums reiškia bendravimas su šia aktore?
– Su Egle mes pažįstami senokai. Kartu išgyvenome daugybę įvykių. Esame artimi žmonės. Ji žinoma aktorė. Jos patarimai, mokymas man labai svarbūs. Tai man autoritetas.
Vienuolio vizito Lietuvoje 2015 m. planas:
Kovo 21 d. – spektaklis “Auksinė šventykla”, Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71), 19 val.
Balandžio 2 d. – susitikimas su vilniečiais bei sostinės svečiais Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius). Įėjimas nemokamas, paaukojimai mielai priimami.
Balandžio 9 d. – spektaklis “Auksinė šventykla”, Vilniaus Valstybiniame akademiniame teatre (Gedimino pr. 4), Mažojoje salėje, 19 val.
Balandžio 10 – 12 dienomis vienuolis Klaipėdoje skaitys paskaitą, ves Kido atsiskyrimą. 10d. penktadienį 18 val.paskaita, įvadas į meditaciją, I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda). Renginys nemokamas, paaukojimai priimami.
11d. šeštadienį 5.30-21.30 val. Kido (Dinaminė Zen meditacija).
12d. sekmadienį 5.30-15.00 val. Kido (Dinaminė Zen meditacija). SOS Karklės vaikų poilsiavietė (Karklės kaimas, Placio g. 46)
Dalyvavimui būtina registracija el. paštu inesa.stulpinaite@gmail.co
Daugiau informacijos ir kontaktus registracijai rasite čia:
http://www.zen.lt/
Balandžio 16 d. 18.30 val. Kaune, VDU PMDF fakultete (Gedimino 44), 303 auditorijoje.
Balandžio 17 d. 18 val. Vilniuje, ENSO studijoje (Švitrigailos 11k – 308)
