K. Marčiulynas-Bo Haeng: „Dvasinė praktika pirmiausia reikalinga sau“

Vytautas Nosevičius

Žinomas Lietuvos menininkas, aktorius, režisierius, dzenbudistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunim pristato improvizacijų vakarą „Laiškai iš vienuolyno“ pagal savo paties parašytą dvasinių patirčių knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Knyga sulaukė didžiulio pasisekimo, perleista keturis kartus. „Laiškų iš vienuolyno“ improvizacijų vakaras įvyks Kauno miesto kameriniame teatre, balandžio 28 d.

Dauguma žmonių labai laukė Jūsų sugrįžimo į Lietuvą, o dabar sakote, kad labai trumpam sugrįžote, kodėl….?

Gavau darbą – turiu vadovauti tarptautiniam dzencentrui, Seulo Hvagijesos šventyklai, esu ten vyresnysis ir mano sutartis pasibaigia tik po metų, tad ilgiau grįšiu kitais metais. Keliaudamas po Lietuvą pastebiu, kad daugelis žmonių prieina ir prašo ilgiau čia pasilikti ar visam laikui sugrįžti. Manau, taip ir padarysiu kitais metais, net turiu numatęs apsistojimo vietą. Mano dvidešimt metų vienuolystės ir trisdešimt metų praktikos kažkaip pritraukia žmones, kuriems reikia pagalbos.

O spektakliai netrukdo Jūsų vienuolystei?

Buvo pas mane atvykęs ir O. Koršunovas su aktorių komanda, lankėsi mano vienuolyne ir sakė, kad mano vaidyba padeda žmonėms. Mano improvizacijų vakaras „Laiškai iš vienuolyno“ lyg Samuelio Becketto „Krepas“, kuriame aš pats siekiu surasti savo gyvenimo Krepą ir perteikti tą istoriją per save, per savo gyvenimo patirtį ir kančias.

Laiškai iš vienuolyno“ – ar toks jūsų improvizacijų vakaro pavadinimas neskamba primityviai?

Kiekvienas laiškas yra noras, kad tave išgirstų. Galbūt tu pats, nes tu ir rašai. Tačiau turi laišką skirti ir kažkam, kas jaučiasi nelaimingas. Rašiau tuos laiškus, iš kurių vėliau išėjo mano knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“, nes buvau beprotiškai vienišas.

Vienišas vienuolis?

Tai ir yra paradoksas. Vienuolis turėtų būti vienas. Visą gyvenimą. Nors gyvendamas vienuolyne visuomet esi su kitais vienuoliais, vienuolėmis, pasauliečiais. Daug žmonių sukasi aplink tave. Ir santykis su jais turi būti toks, o ne kitoks. Esi stebimas 24 val. per parą. Ką pasakysi, kaip pasielgsi… Tokia situacija padeda atskleisti, koks esi iš tikrųjų. Praktikuodamas apie save sužinai viską, net ir tai, ko negalėjai pagalvoti, kad turi… Tokį pavydą… pyktį… geismą… Ir kitų „nuostabių“ dovanų, kurios turi būti išrautos kaip piktžolės. Nepaliekant šaknų.

Beveik neįmanoma ir varginanti praktika. Kyla klausimas, ar šis Kelias padeda „suvokti save“. Būdamas su visais, esi labai vienišas. Tai baisiau, negu vienam sėdėti miške.

Nesinori nuo to pabėgti?

Nuostabus noras. Anksti išeini pro vartus. Parašai laiškutį, kad išeini, ir viso gero. Laisvė. Tokia kelionė trunka apie mėnesį. Po to – dar blogiau. Pats tai patyriau. Kvailiausia, kad negali pabėgti, nes jau esi negrįžtamai įžengęs „į Save“…

Laiškuose iš vienuolyno“ pasakojate apie savo vienišumą ir „išsilaisvinimą“?

Tai bendravimas su savimi. Ir dar daugiau. Jausdamasis neapsakomai blogai, skambindavau į JAV savo geram draugui. Kiekvieną rytą bendraudavome po valandą. Tuo metu tvarkydavau Dharmos (Mokymo) salę, kurioje praktikuodavome giedojimo meditaciją. Sakralinė vieta.

Pamenu, kaip eilinę dieną užlipęs ant altoriaus švelniu plunksnų šepetuku valiau didingas Budos statulas ir kalbėjau telefonu. Salė erdvi, tamsi ir tuščia. Jos gilumoje, pasislėpęs už Budos statulos, vienuolis iš Lietuvos lietuviškai kalba telefonu. Tokį vaizdą išvydusi šventykloje apsilankiusi pasaulietė net klyktelėjo iš netikėtumo. Nenorėdamas gąsdinti pasaulietės, nutraukiau pokalbį.

Atvirai kalbate apie praktiką vienuolyne.

Tokiose situacijose ištirpo iliuzija, kad kažkas kitas turi atlikti meditacijų praktiką ir nueiti dvasinį kelią už mane.

Kelio pradžioje tam tikru būdu „atsiskaitydavau“ už praktikas. Padarydavau, ką liepdavo Mokytojas, ir sulaukdavau pagyrimo. Dažnai viešai pasakydavo kelis gerus žodžius. Po trijų dienų atostogų – kitos užduotys… Lyg dirbtum kažkam. Sunkiai perėjau pasąmoninį savianalizės procesą.

Pažeisdavau įžadus. Nesilaikydavau taisyklių. Ardydavau santykius su kitais žmonėmis. Likau vienišas. Aplinkiniai atstūmė, smerkė, juokėsi, šmeižė… Pats buvau dėl to kaltas.

Tačiau esu vienuolis, kaip ir mane smerkusieji. Tai nebuvo pasaulietiška kritika. Vienuoliai padėjo atsistoti ant kojų. Gailestis gali nelaimingą žmogų paralyžiuoti. Pripranti ko nors prašyti. Užkrauni savo problemas kitiems, ir iš to gyveni. Draugai labai greitai suvokė, kad turiu kapstytis vienas. Kaip ir jie patys.

Tik tuomet supratau, kad dvasinė praktika pirmiausia reikalinga man. Suvokiau visa savo esybe. Giliau negu ankstesniu teoriniu suvokimu.

Improvizuosite sunkaus savo kelio suvokimo tema?

Šiek tiek linksmiau ir tikriau… Vienatvė būtina. Kai tave visi palieka, kai esi nesuprastas, niekam nereikalingas, suvoki savo tikrąją vertę… Esu laimingas, kad sutikau tai padėjusį patirti Mokytoją…

Daugiau apie balandžio 28 d. rodoma improvizacijų vakarą galite rasti:- https://www.kamerinisteatras.lt/Spektaklis/repertuaras/Improvizaciju-vakaras-PASKUTINIS-LAISKAS-IS-VIENUOLYNO/

DALINTIS