Išmargintas kiaušinis – atsinaujinimo, nesibaigiančios gyvybės, atgimstančios gamtos simbolis – Velykų dieną vienija visas krikščioniškas šalis. Apie margučių šventę savo gimtinėje pasakoja…
Kevin Tucker (JAV)
„Velykos man siejasi su vaikyste – dabar ši šventė nebėra tokia smagi kaip tuomet. Prisimenu „kiaušinių medžioklę”, kai mes, vaikai, karštligiškai ieškodavome namuose ir kieme paslėptų kiaušinių. Juos išslapstydavo Velykų kiškelis (Easter bunny), visai kaip Kalėdų senis per Kalėdas. Be kiaušinių, jis paslėpdavo ir maišelių su saldainiais. Kiaušinių ieškodavome ir tada, kai nebetikėjome kiškeliais, – dabar namuose dažnai atsiranda šokoladinių jų dvynių. Juokingiausia būdavo, kai surasdavome keturiolika kiaušinių iš penkiolikos, o mama pati nebeprisimindavo, kur paslėpė tą paskutinį. Paprastai jie būdavo slepiami lempose ir gėlių vazonuose. 
Kiaušinius ir patys dažome – paprastais arba specialiais dažais. Visi labai stengiasi, nes vėliau išrenkamas gražiausias kūrinys. Dar žaidžiamas toks žaidimas: lenktyniaujama rankose laikant šaukštą, kuriame padėtas margutis.
Per Velykas namuose visuomet būna zefyrinių viščiukų, tačiau Merilendo valstijoje, iš kurios esu kilęs, namai nedabinami kačiukais kaip Lietuvoje. Velykos, kaip ir visos šventės, taip pat yra viena iš retų progų susitikti šeimai ar giminei. Maistas labai priklauso nuo šeimos tradicijų – kai kurie troškina kalakutą, kiti valgo kumpį su daržovių salotomis”.
Kaisu Prittinen (Suomija)
„Dabar per Velykas suomiai kiaušinius dažo cheminiais dažais arba juos jau išvirtus išpiešia vaikai. Jie nebūna tokie gražūs, kokius raižo lietuviai. Tradiciškai šią dieną valgoma aviena, nors mano šeimoje paprastai gaminama vištiena su ryžiais, ir pascha – labai saldus desertas, pagamintas iš varškės, razinų ir sviesto. Pastarasis nėra suomių nacionalinis patiekalas. Jis atkeliavo iš Rusijos ir buvo išpopuliarintas pabėgėlių iš Karelijos. 
Velykų stalas Suomijoje neįsivaizduojamas ir be mämmi. Tai labai senas tradicijas turintis patiekalas, ruošiamas kelias dienas prieš Velykas, kad spėtų subręsti. Į kelis litrus pakaitinto vandens pilamas litras salyklo ir stiklinė rugių miltų, sandariai uždengus laukiama keletą valandų, paskui vėl keletą kartų kartojama ta pati procedūra vis mažinant proporcijas: kiekvieną kartą pilamas vis karštesnis vanduo. Galiausiai įberiama šiek tiek druskos. Labai svarbu stropiai išmaišyti mišinį. Kai kurie deda ir įvairių prieskonių – pavyzdžiui, smulkintų apelsinų žievelių. Mišinys kaitinamas nekarštoje orkaitėje kelias valandas. Paskui laikomas vėsioje vietoje. Subrendęs valgomas su grietinėle ar cukrumi, kai kur išlikusi tradicija patiekti mämmi gražiuose beržo tošies indeliuose. Šis desertas daugelio manymu nekaip atrodo, tačiau yra labai skanus – gaila, kad gaminamas tik kartą per metus.
Per Velykas Suomijoje dažnai dar būna daug sniego, tačiau namai išdabinami labai pavasariškai: daug tulpių, kačiukų, narcizų. Vaikams perkami šokoladiniai kiaušiniai ir kiškučiai. Indeliuose auginama žolytė, ant kurios pribarstoma mažyčių kiaušinio formos spalvotų saldainių.
Mano gimtinėje Ylivieskoje gyvuoja Velykų paprotys kiemuose ar laukuose uždegti laužą. Ši tradicija žinoma ne visoje Suomijoje. Laužo paskirtis yra sudeginti blogąsias dvasias. Kaimuose matyti ir už didelio atstumo gyvenančių kaimynų uždegti laužai.
Per Velykas klaidžoja ir troliai. Taip vadinami vaikai, keliaujantys iš namų į namus ir linkintys šeimininkams gerų metų, o už tai gaunantys atlygį. Šios tradicijos geriau išsilaikusios mažesnėse gyvenvietėse”.
Marlies de Zeeuw (Olandija)
„Mažėjant religingų žmonių Olandijoje Velykos pamažu tampa nebe tokios populiarios. Esama olandų, nė nežinančių, kodėl švenčiamos Velykos. 
Per Velykas namuose įtaisomas kryželis su Kristumi, uždegamos žvakės. Vaikai ieško šokoladinių kiaušinių, išslapstytų kieme – lenktyniauja, kuris pririnks daugiausia, deginami Velykų laužai.
Religingi žmonės eina į bažnyčią ir Didįjį Sekmadienį valgo dažytus kiaušinius su specialia velykine duona paasbrod. Į puodelį šilto pieno dedama 2 šaukšteliai mielių ir šiek tiek cukraus. Šis mišinukas pilamas į 3 puodelius miltų, sumaišytų su šaukšteliu prieskonių. Po pusvalandžio į tešlą įmaišomos kelios saujos razinų (be kauliukų) ir sucukruotų kapotų vaisių žievelių bei tirpdytas sviestas. Ši tešla suformuojama į storapadį lakštą. Atskirai sumaišoma 100 g maltų migdolų ir tiek pat cukraus, 1 kiaušinio trynys bei šlakas citrinų sulčių. Šis mišinys suformuojamas į „gyvačiuką”, kuris įvyniojamas į tešlą su razinomis. Kai duona išsipučia, kepama maždaug valandą 350 laipsnių temperatūroje, kol gražiai paruduoja. Tikras Velykų gardėsis”.
Emilio Soresi (Italija)
„Velykos man – labai svarbi, ko gero, gražiausia metų šventė. Daugelis italų lankosi bažnyčioje, dalyvauja Via Crucis.
Be spalvotų kiaušinių, ant italų Velykų stalo garuoja avienos kepsnys, simbolizuojantis Dievo palaiminimą. Skanaujami įvairūs saldumynai, pavyzdžiui, didžiuliai šokoladiniai varpeliai ir kiaušiniai, kurių viduje slepiasi staigmenos – žaidimai, mielos dovanėlės. Velykų stalui kepama daugybė pyragų.
Sicilijoje, iš kurios esu kilęs, žinomas įdomus paprotys „medžių puota”. Ritualą atlieka nevedę vaikinai, kurie šeštadienį per aušrą išsiruošia kirsti iš anksto nusižiūrėtų jaunų apelsinmedžių. Vėliau šiuos medžius jie nešioja po miestą, kur medis papuošiamas sūriais, varpeliais ir raudonomis nosinaitėmis. Priešais nusižiūrėtos merginos namus jaunikis pasirodo su šiuo medžiu rankose, išreikšdamas pagarbą merginos tėvams, be to, medis reiškia atsinaujinimą.
Velykų rytą iš rūko į Palermą atkeliauja „velniukai”, raudonai apsirengę, ant galvų užsimaukšlinę avies kailį, rankos apkarstytos žvangančiomis grandinėmis, o veidus dengia raguotos medinės kaukės su baisiais dantimis. Šie padarai gąsdina žmones ir priverčia juos vaišinti gėrybėmis. Velnių šokis baigiasi tada, kai pasirodo Kristaus ir Madonos skulptūrėlės. Šis spektaklis yra amžinos gėrio ir blogio kovos simbolis”.
Rūta Janėnaitė
