Vandens vilionės drąsiausiems

slenksciai-stai-tokie.jpgVasarą visus viliote vilioja prie vandens. Vieni pliuškenasi, šokinėja per bangas, kiti patiesia apnuogintus kūnus saulės spindulių glamonėms arba žaidžia tinklinį ant karšto smėlio ir tik retkarčiais panyra į gaivias jūros bangas. Yra ir tokių, kurie tik atšilus lekia prie ežerų. Užmeta meškerę ir per dienų dienas tūno įsibridę nendryne ar valtyje ant vandens. Visiems tai poilsis…stai-tokie-posukiai.jpgstai-tokie-posukiai.jpgstai-tokie-posukiai.jpgstai-tokie-posukiai.jpgstai-tokie-posukiai.jpg
Tačiau yra ir tokių, kuriems neužtenka vien pripučiamojo čiužinio ar mažos valtelės. Juos traukia rizika, dar neatrastos vietos, kiekvieną kartą vis patiriami nauji pojūčiai. Tai taip pat poilsis – pats geriausias, sudrebinantis kūnus ir jausmus…

Upės slenksčių trauka.

Plaukioti srauniais kalnų upeliais, kuriuose gausu slenksčių bei krioklių, daugeliui atrodytų rizikinga, tačiau, anot Alvydo Barzdėno, Lietuvos keliautojų sąjungos nario, tai visai natūralu. „Apsidaužo žmonės į akmenis, iškrenta iš baidarės, skęsta. Mums tai neatrodo ekstremalu. Tai eilinė situacija“.slenksciai-stai-tokie.jpgslenksciai-stai-tokie.jpgleidimas-kalnu-upemis-vienas-nuostabiausiu.jpg
Kokiais laivais galima būtų leistis į tokius žygius? Alvydas papasakojo, kad Lietuvoje populiariausios standartinės, surenkamos baidarės, kurios rimtam sportui netinka. O norint paplaukioti per kliūtis, kur galima gauti nemažą adrenalino dozę, naudojami dviejų rūšių laivai: polietileniniai, vadinami kajakais, panašūs į trumpas, vienvietes baidares, ir pripučiamieji katamaranai. Jie labai populiarūs, nes atsparūs smūgiams juos lengva vežti.
Šį sportą renkasi įvairaus amžiaus žmonės. Alvydas į žygius ne tik su draugų grupe, bet ir su šeima: „Vaikai keliauja su manimi. Jų saugumas priklauso nuo išugdytų įgūdžių. Jei vaikas plaukioja nuo dviejų metukų, ateity plaukios geriau už daugumą suaugusiųjų“.leidziames.jpg
Lietuvos keliautojų sąjunga organizuoja vandens turizmo kursus. Juos veda pats Alvydas Barzdėnas. Vyksta teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, slalomai. Taigi kiekvienas turi puikią galimybę pasiruošti ir išbandyti savo jėgas kalnų upėse. O jeigu į kalnus vykti nėra ūpo, tai Lietuvoje netoli Vilniaus esantis Dūkštos upelis per pavasario potvynį tampa tikra kalnų upe… Neseniai atsirado nauja sporto šaka – „krikingas“. Tai populiariausia sportinio vandens turizmo kryptis. Ji gana ekstremali. Plaukiojama srauniais, siaurais upeliais, kur mažai vandens ir daug akmenų bei aukštų krioklių, stipriai krentančių žemyn. Tam naudojamos mažos valtelės. Viena pagrindinių „krikingo“ taisyklių – trasa turi būti nepažįstama. Taip daromi ir geografiniai atradimai! A. Barzdėnui vandens turizmas – neatsiejama gyvenimo dalis. „Tai visas spektras jausmų. Jautiesi tarsi mažas Kolumbas, kažką naujo atradęs“.

Ar nebijai gelmės?

„Povandeninis pasaulis – tarsi mikrokosmosas. Ten aplanko su niekuo nesulyginami jausmai“, – sakė Vladimiras Sivakovas, naras, nardymo centro „Akva“ instruktorius.
Ir iš tikrųjų literatūroje povandeninis pasaulis vaizduojamas kaip nepažįstama, svetima, bauginanti erdvė. po-vandeniu-visai-kitas-pasaulis.jpgMitologijoje ji dažnai siejama su mirtimi. Lietuvių pasakose nei Eglės, žalčių karalienės, vyras Žilvinas, nei Jūratės mylimasis Kastytis negrįžo gyvi iš povandeninės karalystės… Tai kas gi traukia mūsų narus ten? Kuo juos žavi ši sporto šaka?
Vladimiras pradėjo sportuoti prieš trisdešimt metų. Jam teko daug kur pabuvoti. Jis nardęs ir ežeruose, ir jūrose, ir net Atlanto vandenyne.
Vieni iš pavojingiausių, bet žavinčių nardymų – nėrimai į nuskendusius laivus. „Lenkijoje, Baltijos jūroje, galima rasti vokiečių laivų, nuskendusių Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų laikais“, – sako Vladimiras.
Didžiausią įspūdį gelmių mėgėjui paliko nardymas Prancūzijoje, Fontain Saint Georges regione. Čia povandeninių uolų tarpeklių vieta. Siauri, tamsūs ir be galo ilgi vandens koridoriai. Tai pati pavojingiausia vieta iš visų, kuriuose jam teko nardyti: „Nardyti tarpekliuose reikalinga speciali įranga, nedrumsčianti vandens.po-vandeniu.jpg Kadangi tuose koridoriuose tamsu, reikia turėti kelis žibintus, tačiau jei sudrumstume vandenį, nepadėtų net kelių žibintų šviesa“. Tokia pramoga nuolat kelia pavojų ir žmogaus gyvybei. „Kartą panėriau į urvą ir niekaip negalėjau iš ten išsikrapštyti. Turėjau gerokai paplušėti, kad iškilčiau į paviršių“.
Dar viena ypač pavojinga povandeninio nardymo rūšis – nerimas po ledu. Tu negali nei akimirkai pamiršti, kad virš galvos ledas, pro kurį, bet kur išniręs, neprasibrausi. Kartą buvo ir taip, kad po ledu užšalo deguonies reguliatorius. Tuomet iš baliono labai greitai išeina oras, o staiga iškilti į paviršių kelią užkerta ledas. Po šio nuotykio Vladimiras dėkojo ir likimui ir skubią pagalbą suteikusiam narui. Nuo tokių situacijų niekas neapsaugo. Pats panirimas į vandenį yra malonus jausmas, lauktas susitikimas su povandeninių pasaulių. „Ekstremalios situacijos sukelia baimę, o baimė – tai patinka. Šis pomėgis moko susitvardymo, koncentracijos, greito veikimo plano ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. „Dažniausiai taip ir būna“, – sako nardytojas. nardymas-neispasakytas-rojus.jpgTačiau į pavojingas povandenines keliones gali leistis ir kitiems padėti tik labai gerai pasiruošę narai. Todėl daugiausia prakaito išliejama baseine: „Mokomės nardyti tamsoje, praplaukti pro kliūtis, nedrumsti vandens“.
Pagrindinė narų taisyklė – mokėti atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu, kad galėtum suteikti reikiamą pagalbą.

Kūnu pagauti vėją!

Pabandyk įsivaizduoti: tu skrieji kartu su vėju virš žydro vandens. Balta burė – tavo sparnai. Virš galvos klykia baltos žuvėdros. Viską pamiršti, tik skrieji, skrieji… Turbūt tai ir sužavėjo Vaclovą.
„Burlentės – tai mano hobis, o jachtos – gyvenimas“, – sako jis. Būdamas vos ketverių metukų jis jau pradėjo buriuoti. „Vos pavasarį paruošdavau pamokas ir iškart prie vandens. Taip ir išaugau Lietuvos čempionu“. Plaukimo jachtomis Lietuvos čempionu Vaclovas tapo du kartus. buriavimas-begale-nauju-emociju.jpgDabar jis buriuotojas, buriavimo centro „Burė“ direktorius.
Buriavimas – ištvermingiausiųjų sportas. Juk leki kaip 3-4 balų vėjas… „Būna, skrendi virš burės nepaprastu greičiu… Kiti ir dantis išsimuša, rankas susilaužo. Vanduo juk kietas“, – sako Vaclovas. O jachtos irgi gana pavojingos. Yra tokių sportinių jachtų, kurių dugno storis siekia vos 30 cm.
Buriuotojai nebijo nei šalto vandens, nei žvarbaus vėjo. Ir plaukioti gali ne tik vasarą, bet ir pavasarį ar net vėlyvą rudenį. Mat jie turi specialius kostiumus – apsaugines liemenes, specialias kelnes, batus.
Dažniausiai buriuotojai vengia vietų, kuriuose daug poilsiautojų. Lietuvoje renkasi Elektrėnų marias, Trakų ežerus, šalia trakų esantį gražuolį Akmenos ežerą. Dar smagiau jūroje šokinėti per bangas!netikslus-judesys-ir-kabome-jau.jpg
Vaclovas buriuoja kartu su savo vaikais. „Tas sportas ugdo pasitikėjimą savimi, – sako jis. – Visados turi stengtis elgtis teisingai – savo kūnu „pagauti“ vėją“. Vaclovas kartu su Vilniaus jachtų klubu organizuoja parengiamuosius kursus. Moko praktikos, teorijos, suteikia galimybę gauti vairuotojo pažymėjimą. Jis, beje, reikalingas tik jachtoms, burlentėmis galima plaukioti ir be jų.gali-rasti-ir-lobiu.jpg
Kad ir koks pavojingas atrodytų šis sportas, jis žavi nei baugina šimteriopai labiau. Burlentes galima būtų palyginti su sklandytuvu: „Buriavimas ir sklandymas – tai vėjo gūsiai, vėjo gaudymas, vėjo sūkuriai“, – pasakoja Vaclovas.

Graži gamtos jėgų darna – vėjas, oras ir vanduo…

Vasara jau įpusėjo. O jūs ar bandėte pagauti vėją ant bangų, panirti į skaidrius Akmenos vandenis ar pasigrožėti plaukiojant nuostabiais Ūlos krantais? Pats laikas. Argi mes to neverti?

DALINTIS