Valtele po Rusne

Šilutiškiai kasmet su nerimu laukia pavasario, žvilgčiodami į savo artimiausią draugą Nemuną, kuris daugiau ar mažiau, bet parodo savo galią. Per istoriją įvairiai kovota su šia gamtos stichija, tačiau visiškai nugalėti potvynį žmogus nėra pajėgus. stai-taip-rusnes-sodiecius-pasitinka-pavasaris.jpgIšsiliejęs vanduo griauna apsauginius pylimus, hidrotechnikos įrenginius, apsemia gyvenvietes, ardo kelius, tiltus, o derlingus plotus užneša smėliu. Potvynio metu Nemuno deltoje žūsta laukiniai gyvūnai.

Labiausiai kenčia Rusnės sala. Nuo seno dauguma Rusnės salos pievų buvo pelkėtos ir neišbrendamos. Pylimai Nemuno žemaslėnyje pradėti pilti dar XVII a., pradėjus reguliuoti Gilijos upę. Kasmetiniai potvyniai, kurie kartais sugriaudavo ir namus, išardydavo kelius, vertė tuometinę vyriausybę imtis kovos priemonių. Dar tuomet, priveisus krūmų vandeniai ir ledams sulaikyti, sala buvo išgelbėta nuo išnykimo. stai-tokie-zenklai-butini-pamario-gyventojams.jpgVėliau buvo nutiestas Šilutės – Rusnės plentas bei tiltas.
Įsimintina žiema

Pirmas apsauginis pylimas Nemuno deltoje ties Rusne buvo supiltas dar 1840 m., tačiau po kelių metų jis buvo pralaužtas susikimšus ledams Atmatoje. Žiema tais metais buvo šalta, tačiau sniego buvo nedaug, ledo storis siekė 70cm, o žemė buvo giliai įšalusi. Kovo mėnesi iškrito daug sniego, o pabaigoje prasidėjo atlydis ir lietūs. Nemune pajudėjo ledai. Jau po kelių dienų Rusnėje su nepaprasta jėga prasidėjo ledonešis. Vos per valandą vanduo taip pakilo, kad ledai penkiose vietose pralaužė pylimą ir jis išsiliejo į pievas. uostadvario-svyturys.jpgGyvenamieji kiemai buvo apsemti, tarp gyventojų kilo panika, nes kai kas neturėjo net valčių. Daug namų buvo sugriauta ir nunešta pasroviui, didžiuliai dirbamosios žemės plotai užnešti smėliu, medžiai išrauti su šaknimis. Materialiniai nuostoliai sudarė 400 tūkst. markių.

Ventės rago ornitologinėje stotyje pats metas stebėti pavasarinę paukščių migraciją, kuri intensyviausia vasario pabaigoje – kovo viduryje.
Stoties muziejuje lankytojai supažindinami su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir turtingu Nemuno deltos sparnuočių pasauliu. Paukščių būrius galima stebėti ir užlipus į Ventės rago švyturio apžvalgos aikštelę.

Nemuno deltos polderiai

1873 m. įrengus Karaliaus Vilhelmo kalną ir 1875 m. nutiesus Klaipėdos – Tilžės geležinkelį Šilutės ekonominis gyvenimas pagyvėjo, prasidėjo ir pelkių apgyvendinimas.polderiu-muziejus-uostadvaryje.jpg
Tuomet pradėti ir didesni melioracijos darbai, buvo naudojama polderių sistema.
Taigi pirmieji polderiai Lietuvoje buvo įrengti Nemuno deltoje. Čia maždaug 60 km ilgio ruože susiformavusi salpa užima apie 140 tūkst. ha, pavasario potvynių metu užliejama apie 30 tūkst. ha. Šiandien polderiai – neatskiriama Nemuno regioninio parko dalis.vakaras-rusnes-apylinkese.jpg
Polderis – tai sausinamos žemės plotas, apjuostas pylimais, iš kurio vanduo šalinamas siurbliais. Pats žodis polderis kilęs iš olandų kalbos žodžio polder.
Po apylinkes visureigiu

Patirti pamario žmonių gyvenimą, jų kasmetinius pavasario rūpesčius verta kiekvienam. Kad savo akimis pamatytume anksčiausiai pabundančią gamtą, pajustume šviežios bulvės kvapą ir vietos žmonių šio meto rūpesčius bei šiltą jų būdą ir nuoširdumą.pirmoji-kelia-pralauzia-sunkioji-artilerija.jpg Trys valandos kelio besižvalgant į pavasarėjantį Nemuną bei Panemunės pilis visai neprailgsta.
Pažintis su potvynio zona prasideda nuo Juknaičių gyvenvietės, kurioje įsikūręs sveikatingumo bei turizmo centras. Čia smagu po kelionės atsipūsti žiemos sodo restorane, pasipliuškenti baseine, atsigerti įvairių gaivinančių ir žvalinančių gėrimų. Pailsėję ir sustiprėję greitai pasiekiame Šilutę. Šis miestas nuo seno garsėja kaip „Šilokarčiama“. Verta aplankyti didžiausią Lietuvoje evangelikų reformatų bažnyčią, pasigrožėti Hugo Šėjaus dvaru bei kitais architektūriniais paminklais.
Ką gi, mielieji, pats laikas sėstis į specialų transportą – trauksime į vandens užlietus plotus. Čia prasideda romantika. Kartu su paslaptimi…nendriu-jura.jpg Stebuklingi, melsvi, neaprėpiami vandens plotai, iš po kurių tai šen, tai ten styro namų stogai, besišypsantys žmonės, plaukiantys plaustais duonos, ir tūkstančiai klegančių paukščių… Nepakartojamas reginys!
Maždaug po 2 val. kelionės po užlietas pievas ir kaimus atsikabarojame iki Rusnės salos (43,5 kv. km). Etnografinė žvejo sodyba… Nejučiomis mintys nuklysta į Zudermano aprašytus pamario gyvenimo vaizdus. Malonūs šeimininkai kviečia pasižvalgyti, kaip jie gyvena, o tuo tarpu ant ugnies kunkuliuoja ir malonų šviežios žuvies kvapą skleidžia lauke verdama žuvienė, vis pamaišoma juodalksnio šakele.islipi-ir-tiesiai-neri-i-marias.jpg O gardumėlis, neapsakomas. Tokią žuvienę verda tik patys žvejai. Katilas didžiulis. Prisišveičiam, kiek širdis geidžia. Atsipūtę, pilvus paglostę, pasigerėję paukščių pavasarinėmis linksmybėmis, atsisveikiname su vietos žvejais, kuriems potvynis toks pat įprastas reiškinys kaip ir ledas žiemą. Tik mums tai neįprasta, daug įspūdžių ir vaizdinių paliekanti kelionė.

DALINTIS